Kartais man tenka susidurti su vienu-kitu veikėju, kuris ima svaigti apie tai, kad planinė ekonomika nėra tokia jau bloga ir svarbu tik viską gerai organizuoti, o jei kažkas nesigauna, tai reiškia, kad organizavimas blogas, o ne planinė ekonomika. Tik vat deja, toksai įsivaizdavimas yra fundamentali klaida. Taigi, čia jums apie tą ir rašau*.
Visa sovietinės buities purvina pilkuma šen bei ten tęsiasi iki šiolei. Skurdas, beviltiškumas, liūdesys – apkaišomas pakazūchiniais plakatais ir propagandiniais kliedesiais, tačiau visvien nykus. Už viso to vargetiško egzistavimo slepiasi elementarus dalykas – planinė ekonomika.
Apie kai kurias problemas, kylančias planinėse sistemose, jau esu rašęs berods – dvi tipiškiausios yra labai paprastos:
- Kur nėra konkurencijos, kyla nežmoniška stagnacija, dėl kurios bet kuri organizacinė sistema pavirsta į visišką pelkę, kuri tiesiog supūna. Stagnacija kyla netgi laisvoje rinkoje – pakanka, kad kokia nors korporacija būtų gana didelė ir sena. O jau valstybėse, kur vietoje šiaip bankroto galima nueiti į tiesiog užsidarymą ir ilgą ilgą vegetavimą, stagnacija pasiekia tokius mastus, kurie yra iš principo nesuvokiami žmonėms, kurie to nėra matę gyvai. Tiesiog tuo neįmanoma patikėti.
- Kur nėra galimybės apsispręsti dėl savo mainų, o veikia planinė grandinė, kyla neišvengiamas ir totalus deficitas, kuris būna netgi prie nežmoniškos perprodukcijos. Tą vėlgi labai sunku suprasti, kai to nesi matęs ir remiesi sveiku protu – atrodo, kad nu negali taip būti, kad gaminama per daug, o visvien katastrofiškai trūksta. Bet taip jau yra – tiekimas neveikia normaliai, todėl visi viską kaupia sandėliuose tokiomis apimtimis, kad galų gale dėl savo kaupimo patys sukelia savo bankrotą.
Tačiau panašios bėdos tėra smulkmenos. Taip, nors kiekviena jų gali sužlugdyti ištisą valstybę, tai tėra niekai, palyginus su didžiąja bėda: atsiradus totaliniam planavimui, atsiranda produktyvumo minimizavimo dėsnis, kuris yra priešingas laisvarinkiškam maksimizavimui.
Žinote, kaip veikia laisva rinka? Labai paprastai:
- Kiekvienas stengiasi kuo daugiau uždirbti pinigų, kad galėtų kuo daugiau nusipirkti
- Kadangi kiekvienas stengiasi kuo daugiau uždirbti, tai stengiasi ir kuo daugiau parduoti, nes iš to gauna daugiau pinigų
- Kadangi kiekvienas stengiasi kuo daugiau pinigų gauti, tai kiekvienas stengiasi kuo daugiau ir efektyviau pagaminti gerų dalykų
- Todėl produkcijos apimtys auga, kainos mažėja, prekės modernėja, visi daugiau uždirba ir gali visko daugiau nusipirkti
Čia labai paprastas procesas: visų interesas tas pats – aukštesnis vartojimas (visi nori daug turėti, gerai ir laimingai gyventi visko pertekliuje), iš kurio ir visi uždirba, ir visi perkasi viską. Bet su planine ekonomika yra kaip tik priešingai. Pažiūrėkim.
Planinės ekonomikos esmė – ne kad gaminti kuo daugiau, esant daugmaž fiksuotai darbo jėgai (t.y., darbo rinkos pajėgumams), o kad gaminti fiksuotai (pakankamai – pagal susigalvotus planus) prie neapibrėžtos (planuojamos) darbo jėgos. Žinau, kad skamba painiai, bet čia viskas paprasta:
- Kapitalizmo atveju suprantame, kad darbo ir prekybos rinkos yra ribotos ir stengiamės iš visų išspausti kuo daugiau, arba kaip pasakytų kokie komunistai – išnaudojame žmones
- Planinės sistemos atveju suprantame, kad yra kažkokie nelabai aiškūs (t.y., ne maksimalūs, o minimalūs) žmonių poreikiai ir stengiamės juos patenkitni, esant kokiems tai nelabai aiškiems resursams
Nelabai aiškiais tie visi resursai tampa dėl paprastos priežasties: jei nėra rinkos, nėra galimybės tuos resursus objektyviai įkainoti, nes rinka nieko neįkainoja pati, o rinka neįkainoja, nes jos tiesiog nėra ir viskas. Todėl tenka vietoje įkainavimo planuoti kažkokias kainas iš lempos. Čia, beje, būtų dar viena, savaime pakankama priežastis, dėl kurios ištisa valstybė gali sužlugti, bet nesigilinkim, o tiesiog susitaikykim, nes taip jau yra. Pažiūrėkim giliau užtat. Į visą būtinų sąlygų grandinę.
- Jei mes norime turėti suplanuojamą ekonomiką, tai mums reikia nurodyti, kiek kam ir ko gaminti ir tuo pat metu neleisti gamintojams patiems užsiimti laisva prekyba
- Jei mes gamintojams neleidžiame užsiimti laisva gamyba ir nurodome, kiek kam ir ko gaminti, tai reiškia, kad gamintojai gamina, bet iš to tiesiogiai naudos nemato ir negauna
- Jei jau jie naudos tiesiogiai nemato ir negauna, tai jie nemato ir prasmės dirbti. Ir tas neprasmingumas taip pat galioja ir darbuotojams
- O jei jau jie nemato prasmės dirbti, tai jie ir nenori dirbti
- O jei jie nenori dirbti, tai būdai priversti dirbti tėra du:
- Bausti juos už tai, kad nedirba, mažinant jų gaunamas prekes
- Tiesiog priversti prievartiniu-lageriniu būdu
- Jei baudžiame juos už tai, kad nedirba, mažindami jų gaunamas prekes, tai gaunasi ne daugiau, kaip minimali gamyba pagal normatyvus, kas reiškia, kad visada bus stengiamasi mažinti savo normatyvus, t.y., gaminti kuo mažiau, kad gauti fiksuotą kiekį prekių
- O jei priverčiame juos dirbti koncentracijos stovyklose, tai gauname dar mažesnio našumo darbą, kuris šiaip jau irgi veikia pagal normatyvus – kuo labiau normatyvą sumažinsi, tuo geriau, o viršyti – tai jau nei už ką negalima
- Galutiniame rezultate gauname fiksuotus kaštus ir minimalų darbą
Žodžiu, labai paprasta grandinė: kaip besisuktume, jei tik pradedame planuoti kiek kam ko reikia, viskas ima minimizuotis ir blogėti. Tiesiog pagal Adam Smith – jei prisiminsim, ką jis rašė apie vergų darbą, tai bus taip tiksliai, kad tiksliau ir būti negali. Žinote, nieko naujo toje ekonomikoje.
Istoriškai labai verta prisiminti SSRS patirtį: pradžioje, išsyk po revoliucijos, anie pabandė įvesti totalinę planinę ekonomiką, kurioje būtų atsisakyta netgi pinigų. Rezultatas – staigus feilas, badas, visokios riaušės, juodoji rinka, ekonomikos kolapsas ir taip toliau. Labai staigiai viskas nuėjo į tokią prastą situaciją, kad galų gale Leninas pasidavė ir paskelbė NEP-ą, kuriuo padarė ne ką kitą, o laisvą rinką.
Antras SSRS bandymas buvo labiau organizuotas – tai buvo lagerinė ekonomika, pilnais mastais įvesta Stalino: kažkas šiaip į koncentracijos stovyklas Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose suvaryti buvo, kažkas – į kolchozus, kažkas – gal truputį laisviau, bet irgi su aiškiu prirašymu į konkrečias gamyklas. Rezultatas – daug beprasmių kanalų, daugybė žūčių, masinė visai nereikalingų nesąmonių gamybą, visiškas kasdieniam gyvenimui reikalingų dalykų dingimas iš parduotuvių, visuotinės uniformos (ką ir dabar matome Šiaurės Korėjoje) ir taip toliau. Ir blogiausia – žlugo žemės ūkis. Žodžiu, vergovė su visomis pasekmėmis, kurias senovėje įvardino tas pats Adam Smith.
Dėl tos priežasties po II Pasaulinio karo jau tas pats Stalinas leido kolchoznikams, o kartu ir šiaip kaimiečiams prekiauti turguose. Paskui atsirado leidimai turėti vieną-kitą arą žemės, vėlgi prekiauti kažkuo ir panašiai. Kad bent jau maisto užtektų kaip nors.
Dar vėliau, jau prie Chruščiovo, o paskui ir Brežnevo, ėmė rastis visokios idėjos apie tai, kad visgi bent ribotai gamyklos spręstų pačios ką pirkti vienai iš kitos ar iš užsienio, leista prekiauti namudiniais gaminiais (liaudies menas visoks, po kuriuo maskavosi siuvyklos ir išvis kas papuola), paskui ėmė rastis ir buitinio aptarnavimo kombinatų variantai, kur iš gyventojų užsakymai už pinigus priimami ir kur visi darbuotojai gavo galimybę kažkokias savas chaltūras daryti, ir taip toliau ir taip toliau.
Gyvenimas SSRS dėl to gerėjo – iš visiškai lagerinio ir nykaus skurdo link kažkokio bent minimaliai įmanomo gyventi lygio, kur mašinos eilėje stovėti turi 15 metų, o buto gali negauti iki pat mirties. Gerėjo lygiai tiek, kiek buvo tolstama nuo lagerinės sistemos – labai nesmarkiai, bet visgi bent kažkiek.
Bėda taip ir išliko tas reikalas: kadangi viskas planuojama, niekas nenori dirbti daugiau nei reikia. Ir jokiais normatyvais nieko priversti neįmanoma. Jei galima nedirbti – nereikia dirbti. Jei galima negaminti – nereikia gaminti. Jei kažkas priverčia dirbti – darbas imituojamas. Jei priverčiama gaminti – gaminamas šlamštas, kurio niekam nereikia, nes taip paprasčiau. Ir aišku, visur kiekybiniai matavimai, nes jie leidžia gaminti belenką, bile tik kiekiai būtų pakankami. Kitaip tariant, visi banaliai bando minimizuoti savo darbo sąnaudas. Visais lygiais.
Planinė sistema neveikia, nes joje viskas paremta ne pelno maksimizavimo, o darbo sąnaudų, o tuo pačiu – ir prasmingai galutiniam klientui suteikto produkto minimizavimo dėsniu. Šnenkant paprastai – tikslas ne kuo daugiau turėti, o kuo mažiau daryti. Iš to – totalinis skurdas ir nyki sovietinė pilkuma.
————–
* Čia vienas iš tų krūvos kažkada rašytų ir neaišku net ar pabaigtų straipsnių, kurie guli ir gulės, jei aš jų, kad ir nedabaigtų, neišpublikuosiu jums. Taip kad imkit as is.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Nieks nenori dirbti, visi nori gauti. Visi žino, kad gaus tiek pat, kae ir kaip blogai dirbtų. Visi kartu pradeda blogiai dirbti. Jei visi dirbtų gerai, lagerinės ekonomikos potencialas būtų geriau išnaudojamas. Bet kadangi nėra aiškaus atlygio ar bent jau kažkokio feedbacko mechanizmo apie tai kiek kas įdėjo pastangų ir sukūrė vertės, ir kur nukeliavo ta vertė, ir ką už tai gausiu Aš, tai gaunam klasikinę kalinio dilemą. Ir žodis kalinys čia dvigubai tinka, nes lagerio ekonomikoje vienintelis kooperavimasis tarp kalinių yra kaip įgelt valdžiai (ypač jei vieni kitų kaliniai nemato), ir kaip išsaugot bent kiek sveikesnį kailį.
Tai atgalinio ryšio (skatinimo, atlygio, apdovanojimo) mechanizmus planinės ekonomikos bando kurti, tik kad tie mechanizmai ir vėl gaunasi neveiksmingi -- plano įvykdymas, raudonosios pereinamosios vėliavos, medaliai, su galutiniu vartotoju niekaip nesusijusios premijos ir t.t.. Galutinio vartotojo pasitenkinimas niekaip neįtakoja tų simuliacinių mechanizmų, taigi, simuliacija ir lieka simuliacija.
Kaip anais laikais sakydavo -- „jie vaizduoja, kad mums moka, mes vaizduojam kad jiems dirbam“.
Tai va, kad be veikiančios rinkos tas feedback’as yra fiktyvus ir neveikia. „Vardan bendro gėrio“ lozungai irgi ilgai neveža. Ypač kai žmonės atpažįsta, kokio tai tipo žaidimas. O kuo labiau sistema stagnuoja, tuo labiau viskas panašėja į zero-sum game, o toliau ir į negative-sum game, kur jau kalinio dilema pasireiškia visu gražumu.
Čia dar nepaminėjot vieno labai reikšmingo dalyko apie laisvą rinką – joje visi dalyvauja savanoriškai.
Taip, pati laisvos rinkos sąlyga -- žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo laisvė. Nėra pasirinkimo ir apsisprendimo laisvės -- nėra ir rinkos. O jei nėra rinkos -- nėra ir nieko kito. Galima sakyti, kad pati rinkos esmė yra pasirinkimas 🙂
Tai čia vėl kalba apskritai apie skirtumą tarp vergovinės ir laisvos ekonomikos (apie ką pasakojo senelis Smith’as).
Laisvę pasirinkti ką veikti žmonės vertina ir tai juos motyvuoja. Dažnai net labiau nei tik materialinis atlyginimas.
Taigi. Kai tik pradedi kažką reguliuoti, nejučia žengi žingsnį link vergovinės sistemos. Ir kuo daugiau reguliuoji, tuo arčiau viskas juda link vergovės. Galų gale baigiasi tuo, kad pradedami kurti vergoviniai ūkiai -- kolchozai, kur kolchoznikams draudžiama išvykti, iš jų atimami pasai ir taip toliau. SSRS laikais Vidurinėje Azijoje kolchozus netgi ginkluota sargyba su šunimis saugodavo, kad nepabėgtų kokie nors kolūkiečiai -- ant tiek skurdus reikalas buvo. Ir visa ta įdomi sovietinė registracijų tvarka irgi ne šiaip sau buvo -- kad jei esi kažkur ir neturi registracijos, tai už tai gali pasodint. Čia tam, kad nebūtų visokių, kas sugalvoja jog turi pasirinkimą, kur dirbt.
Bet tai kas išžvalgys skalūnus, jei Salamakinas nesuplanuos?
Tikrai nykoka. Kas ten, berods Marksas rašė, kad darbo sistema formuoja dirbančiųjų kultūrą. In your face ponas Marksai, in your face.
Jau šitiek metų praėjo, bet šito siaubo vaiduokliai nestimpa nors tu ką, ir vis vaidenas ne tik kad kasdienybėj, bet ir valstybės valdyme ir visame kame.
Mao laikais planinę ekonomiką Kinijoje atspindėjo vietinės kompartijos šūkis-du dirba už tris,trys valgo už du.
Dar prisiminkim karą prieš peles ir žvirblius.
Ir metalo lydimo krosnis, kūrenamomis kuo papuola, kiekviename kieme.
Kaip sakydavo sovietijoje, planas, -- tai fantazija su aiškia data.
Labai teisingas straipsnis, Rokiški, tik norėčiau atkreipti dėmesį į dar svarbesnį aspektą negu paskatų dirbti nebuvimas. Tiesa, tai yra labai svarbus aspektas, bet net jei visi žmonės būtų darbštumo ir altruistiškumo įsikūnijimai, gryna planinė ekonomika vis tiek būtų neįmanoma visose už kokį vidutinio dydžio viduramžių kaimą sudėtingesnėse visuomenėse.
Formaliai, centrinis planavimas sprendžia problemą, kaip paskirstyti ribotus resursus, kad marginal rates of substitution (nežinau kaip pavadint lietuviškai) tarp bet kurių dviejų resursų ar produkcijos faktorių būtų vienodi visuose skirtinguose jų panaudojimuose. Paprasčiau kalbant, kad jie būtų naudojami maksimaliai efektyviai.
Tam centrinis planuotojas turi turėti žinias apie visus resursus, visas esamas ir būsimas situacijas ir visus galimus būdus kaip juos panaudoti. Jei mokslinės žinios būtų visų žinių suma, tada uždavinys būtų grynai loginis -- sprendimas kaip paskirstyti resursus kad būtų gauti vienodi marginal rates of substitution būtų turimose žiniose implicitiškai. Tačiau didžioji žinių dalis yra neorganizuota, išsiskirsčiusi tarp milijonų skirtingų individų, kartais prieštaringa ir dažnai subjektyvi, priklauso nuo individo, jo vertybių, tam tikros vietos ir laiko. Praktiškai kiekvienas individas turi informacijos, kuri tam tikroje srityje jį daro pranašesnį už visus kitus, ir kurią prasmingai panaudoti galima tiktai paliekant sprendimą tam individui. Pardavimų vadybininkas, kurio praktiškai visos svarbiausios žinios susideda iš laikinų ir labai trumpų progų, freelanceris, daugmaž nusimanantis, kuriam darbdaviui šiuo metu jo labiausiai gali reikėti, arba futures traderis, užsidirbantis pinigų stabilizuodamas kainą, nes jo turimos subjektyvios žinios jam leidžia teisingai atspėti ateities trendus, būtų neblogi pavyzdžiai. Šitų žinių niekaip nepavadinsi mokslinėmis, ir tikrai niekaip nesuintegruosi į vieną vietą, kad jas galėtų išnaudoti centrinio planavimo komitetas.
Dar svarbesnis dalykas yra tai, kad pasaulyje viskas visada keičiasi. Net jei planuotojas netyčia per kažkokį visišką stebuklą atspėtų centrinio planavimo uždavinio sprendinį ir parengtų planą, tinkamą šiandienai, rytoj (ar net po valandos) kažkas pasikeistų, ir planą reikėtų koreguoti.
Vienas individas, taip pat, negali priimti gerų sprendimų, vadovaudamasis tik turimomis žiniomis apie savo artimą aplinką. Jam reikia savo sprendimus pritaikyti prie situacijos visoje plačioje ekonominėje sistemoje. Praktiškai viskas kas atsitinka kur nors, turės kažkokios įtakos sprendimams, kuriuos jis turėtų priimti. Bet jam nereikia žinoti nei tų įvykių, nei didžiosios dalies jų efektų. Jam nereikia žinoti kas atsitiko, kad vieną resursą pasidarė sunkiau gauti už kitą, ir kokius dar kitus efektus tai sukėlė. Tačiau, kad jis galėtų priimti gerą sprendimą, jam reikia žinoti kiek vienas resursas yra sunkiau prieinamas už kitą. Centrinis planuotojas taip pat, net turėdamas visas reikiamas žinias, kiekvieną kartą kam nors pasikeitus, turėtų koreguoti savo planą perskirstydamas kiekvienam produkcijos faktoriui skaitinius svorius, kurie žymėtų to faktoriaus svarbą visoje sistemoje, ir tuos svorius paskirstyti taip, kad marginal rates of substitution išliktų vienodi.
Decentralizuoto planavimo (laisvos rinkos) ekonomikoje šiuos skaitinius svorius keičia kiekvienas individas priklausomai nuo savo preferencijų, ir tie svoriai yra vadinami „kainomis“. Kainos tada kiekvienam individui leidžia žinoti viską ko jam reikia apie resursų ir produkcijos faktorių svarbą ir prieinamumą, kad galėtų priimti gerus sprendimus. Jei kažkur marginal rates of substitution skiriasi -- tai yra galimybė gauti pelno juos išlyginant, ir kas nors anksčiau ar vėliau ją pastebės ir ja pasinaudos.
Taip, informacinė sudedamoji planinę ekonomiką nudeda irgi kardinaliai. Tik čia šiaip įvardinkim, kad yra du informaicniai faktoriai iškart.
Pirmas yra informacijos degradacijos problema, kuri labai paprasta: didėjant grandžių skaičiui, triukšmo lygis dauginasi. Pvz., jei A (darbininkas) perduoda informaciją B (brigados viršininkui) su 90% tinkamumu (t.y., ir teisingumu, ir pakankamumu, ir savalaikiškumu kartu -- triukšmas vos 10%), tai atsiradus dar vienai tokio pat teisingumo grandžiai C (pamainos viršininkui), inofrmacija tenueina 81% tinkamumu, o atsiradus grandžiai D (cecho vadovui), 73%, o atsiradus grandžiai E (gamybos vadovui) -- jau tik 66%, o atsiradus grandžiai F (įmonės direktoriui) -- išvis vos 59%, t.y., tik iš bėdos tinkama sprendimams. Ir čia prie 90%, kas yra grynai teorinis konceptas (praktikoje pavienė grandis dažnai ir 50% nesiekia). Dabar jei vadovas priima sprendimą, tai viskas eina vėl su iškraipymais, tik atgal -- tas 59% iš F į E nueidamas virsta į 53%, pas D jau tik 48%, pas C jau 43%, pas B 39%, o pas darbininką A nueina 35% adekvatumo sprendimas. T.y., darbininkai skundžiasi, kad guminių batų neturi, bet gauna vietoje to naujas striukes.
Planinėje ekonomikoje prisideda belenkiek papildomų grandžių. Ir tada viskas išvis pavirsta į nevaldomumą. BTW, jei pabandysim pažiūrėti statistinį pragyvenimo lygį socialistinėse ekonomikose, tai paaiškės, kad nors ir ne visiškai, bet gana smarkiai koreliuoja su valstybių dydžiu -- didesnės prasčiau sukdavosi. SSSRS ir ikireforminė Kinija buvo tiesiog didelės planinės katastrofos. Bet vat mažesnės šalys jau susivaldydavo statistiškai kažkiek geriau -- o tai iš esmės tereiškė vos keletu grandžių trumpesnę grandinę. Analogiškai su sovietinėmis respublikomis -- mažosios tvarkėsi geriau, nei didžiosios.
Iš to seka vienas dalykas -- planinė ekonomika iš principo pajėgi kažką daryti būtų matyt tik iki kažkokių labai mažų valstybės dydžių. Pagal tai, ką rodo istorija, visi iki šiol matyti planinių ekonomikų dydžiai buvo labai smarkiai per dideli, t.y., net kelių milijonų valstybėje tai neįmanoma.
Antras faktorius yra žymiai gilesnis, net nežinau kaip pavadint čia geriau -- sakykim, tokie nematomi variaciniai normatyvai, kurie suveikia, jei kažkas iš išorės juos nustatinėja, o nuolatinio gerinimo nėra, nes planinėje sistemoje pas nieką nėra gerinimo intereso.
Problema tokia, kad jei mes turime informacijos (o tai realiai reiškia -- vykdymo, nes vykdymas irgi informacinis procesas) variaciją (tą patį 10% iškraipymą) ir planuojame (t.y., normuojame) vykdymo lygius, tai prie normalaus pasiskirstymo, praktikoje paimame vykdymo vidurkį ir nuo jo nuimam 10%, apibrėždami kaip bazinį lygį, kuris privalomas. Bėda ta, kad kitos variacijos nedingsta, bet vykdymo lygis, kaip įprasta normatyvinėms sistemoms, nukrenta ant tų pat 10% -- gauname iš esmės tą pačią Gauso kreivę, tik su dešinės pusės iškreipimu, atsiradusiu dėl poslinkio į kairę pagal vykdymo lygį (t.y., varpo formos kreivėje dešinė pusė sustatėja ir pasislenka kairėn). Kas vyksta toliau? Ogi tas pats normatyvas koreguojamas vėl per 10% kairėn 🙂
Kadangi veikia ir ta pati info perdavimo iškraipymo schema, ir tai, kad pačių variacijų centralizuotai priplanuot nesigauna (tam jos ir variacijos), tai dėl informacinių priežasčių gauname tiesiog kritimą ir viskas. Ir vat tada ima veikti kitas procesas: kai pabandome vykdymą paspausti dešinėn per našumo didinimą, gauname ne ką kitą, o aukšto variacijų lygio permetimą į dešinę, t.y., leidžiamo broko normos didinimą.
Rezultate išsivysto užburtas ratas: jei didinam našumą, kokybė ima kristi tempais, didesniais nei kyla našumas, o jei didinam kokybę, našumas ima kristi didesniais tempais nei kyla kokybė. T.y., sistema ima optimizuotis į degradacijos pusę, nepriklausomai nuo to, kaip ją optimizuojame. Kas yra paradoksas, bet to rezultatą SSRS matėme visame gražume per visus galus. Normatyvai, žinote.
Užtat būdavo šaunuolių, kurie penkmečio planą įvykdydavo per pusmetį… hahaha.
a kaip veikia planinė(?) ekonomika Baltarusijoje?
O ten ekonomika mišri. Kur veikia normali -- ten veikia, o kur planinė -- tai štai jums ir prašom.
Sveiki,
Gal galėtumėt paaiškinti kaip jūs interpretuojate rinkos terminą? Ar yra pasauly vieta kur veikia ir egzistuoja laisva rinka?
Rinka -- tai tiesiog sandėrių sudarymo procesas, kur yra kažkas kas kažką perka ir kažkas kas kažką parduoda, nesvarbu ar pinigais, ar tiesioginiais mainais, ar dar kažkaip. Vienu ar kitu būdu šitas procesas išlenda per visur, o jei užgniaužti kas bando, tai atsiranda tiesiog juodoji ar pilkoji rinka. Vat ir viskas.
O vat dėl laisvos rinkos -- tai jau daugiau klausimų. Bendrai imant, čia tiesiog yra dvi pusės su skirtingo laisvumo laipsniais: pirkėjas ir pardavėjas. Kai abi pusės yra lanksčios (turinčios realų pasirinkimą), tai ir gaunasi laisva rinka. O dėl to, ar yra kur veikia laisva rinka -- taigi visur, kur valstybė, monopolistai, profsąjungos ar dar kokios nors jėgos nesužlugdo galimybės abiem pusėm laisvai rinktis, tai ir veikia ta laisva rinka.
manau terminas rinka nėra patikimas ir jį kiekvienas labai skirtingai supranta ir aiškina (metafora), iš tiesų -- laisva rinka taip išeina neegzistuoja,nes terpė , kurioje niekas netrukdo žaidėjams laisvai rinktis, yra tik modeliuose.
ne kiekvienas stengiasi maksimizuoti savo uždarbį ir turėti kuo daugiau -- žmonės toli gražu nėra racionalūs ir yra labai spontaniški. tokia laisva rinka kurią aprašėtė jūs atrodo fantastiškai -- kur dingsta infliacija ?
ką norėjau pasakyti -- šitaip pateikta laisva rinka negali būti kažkoks vaistas ar tobula alternatyva planinei ekonomikai. Arba -- vadovėly aprašytas modelis (tik vadovėly -- nes tikra laisva rinka neegzistuoja realiame pasaulyje) negali būti sulyginamas su šiurpioje realybėje įgyvendintu modeliu
Ponas, ką jūs čia veikiate? Ar jūs galvojate, kad čia pas mane toksai internetas, kuriame visokie debilai rašinės ir ginčysis, kad šiurpioje realybėje neegzistuoja realybė, nes realybė negali būti kažkoks vaistas ar tobula alternatyva kliedesiams?
O davai jūs iš čia dabar dinkite ir niekada negrįžkite.
Koks čia pointas? Absoliučios laisvos rinkos nėra realiame pasaulyje, vadinasi nereikia jos siekti? Ar vadinasi jos sąvoka neturi prasmės?
Kur čia logika?
Absoliuti laisvė neegzistuoja, nes vis kas nors kišasi, vadinasi laisvė neturi prasmės?
Visuomenė be nusikalstamumo neegzistuoja, vadinasi nereikia kovoti su nusikaltimais?
O jei reikia aiškios ribos tarp laisvos rinkos ir centrinio planavimo, prašau -- Ludwig von Mises:
„A stock market is crucial to the existence of capitalism and private property. For it means that there is a functioning market in the exchange of private titles to the means of production. There can be no genuine private ownership of capital without a stock market: there can be no true socialism if such a market is allowed to exist.“
neiškreipkite mano žodžių
tenoriu pasakyti, kad jūsų išvados nėra argumentuotos.
be abejo -- netikiu tokia ekonomika pats, tačiau laisva rinka nėra kažkoks absoliutus gėris ir siekiamybė, pavyzdžiui laukiniai vakarai -- juk kiekvienas gali pasiimt šautuvą ir taip taps laisvai konkuruojantis žaidėjas kuriam iš viršaus juk niekas netrukdys pasirinkti -- mušti konkurenta ar būti sumuštam -- argi ne puiku ?
Valstybės vykdoma tvarkos, saugumo priežiūra ir kontraktų vykdymo užtikrinimas visiškai nėra kliūtys laisvai rinkai, greičiau jau būtinos sąlygos jai egzistuoti. 🙂
Visų pirma, laukiniai vakarai jums yra labai blogas pavyzdys. Ten žmonės puikiai organizuodavosi savanoriškai be valstybės kišimosi, ir jiems tai sekėsi daug geriau negu dabar (galite pasižiūrėti žmogžudysčių statistikas), kai visą saugumą yra monopolizavusi centrinė valdžia. Jums reikėtų skaityti daugiau istorijos ir žiūrėti mažiau Hollywoodo.
Antra, laisva rinka yra vadinama laisva, nes ten mainai vyksta laisvai -- savanoriškai. Visos transakcijos, kurias padarysite su šautuvu, nepriklausys laisvai rinkai.
Ačiū už atsakymą, pripažįstų mano pavyzdys blogas , tačiau vistiek , kodėl laisva rinka yra laikoma gėriu?
Todėl, kad dėl jos veikimo gaminama tai kas reikia ir tiek kiek reikia. Dėl ko visi žmonės dirba ir visi visko turi ir turi kokybiško, nes rinka juos motyvuoja.
Planinėje ekonomikoje nelabai kas dirba (kas vaidina, kas dirba atmestinai), gamina ne tai ko reikia, ne tiek kiek reikia, dėl to nors išoriškai visi lyg ir dirba ir viskas lyg ir veikia, resursai naudojami, planai viršijami, bet niekas nieko neturi.
„Tačiau vistiek, kodėl gyvenimas laisvėje (ne koncentracijos stovykloje) yra laikomas gėriu?“
Aš turiu tokį galbūt ne visai į temą klausimą, bet jis iškilo, kai perskaičiau laisvos rinkos veikimo punktus straipsnio pradžioje. Tai va -- šiaip viskas atrodo gerai, logiška ir suprantama, ir veikia. Bet iškyla problema, kai gamybos apimtys, viskam augant, padidėja iki tiek, kad ima nebeužtekti resursų. Kaip laisva rinka elgiasi tada? Kai kuriais atvejais tikrai suveikia savireguliacija ir čia -- pvz. naudojama daugiau naftos, jos ištekliai pasaulyje mažėja, naftą darosi sunkiau išgauti, todėl ji brangsta, rinka prisitaiko, kad būtų imama naudoti mažiau naftos (vienas iš prisitaikymo būdų -- pakeisti naftą kažkuo kitu, taip laikui bėgant galima išvis atsisakyti naftos naudojimo).
Tačiau su kitais resursais taip lyg ir nevyksta, arba tiesiog rinkos savireguliacija yra per lėta, kad pavyktų išvengti didelių ekologinių problemų. Pavyzdys -- mediena. Atrodo, jau labai smarkiai nustekentos ekosistemos įvairiose džiunglėse, bet kaip kertama, taip kertama. Truputį lėtėja to proceso mastai, bet labai jau nežymiai. Arba kitas procesas -- oro tarša: gryną orą galima laikyti resursu, tačiau kai jį gauname nemokamai, tai labai lengva naudoti jo neribotai daug ir gadinti aplinką.
Neseniai skaičiau apie keleto žmonių (neatsimenu tiksliai, kas jie tokie -- lygtai mokslininkų ir verslininkų grupė) bandymą sukurti rinkos sistemą ekosistemoms. T.y. tam tikrą biržą, kurioje būtų galima „pirkti miško teikiamas paslaugas“ ir panašius dalykus (konkrečiai šis atvejis būtų mediena, oro gryninimas, ekosistemos palaikymas ir pan.); surinkti pinigai būtų naudojami atitinkamų gamtinių resursų puoselėjimui. Sistema, aišku, nesuveikė, nes niekas į ją nemokėjo jokių pinigų -- kam mokėti už „miško teikiamas paslaugas“, jei tas paslaugas jis teikia ir nemokamai? O apie ateitį ir tai, kad ateityje to miško ir jo teikiamų paslaugų gali nebelikti, nelabai kas galvoja.
Tai va, kaip laisvos rinkos sąlygomis, su kuo mažiau reguliavimo (a-la anglies dvideginio taršos kvotos) išspręsti tokias problemas?
Bendro naudojimo resursų atveju, t.y., kai nėra to resurso savininko, gaunasi paprastai -- kas daugiau nugriebs ir mažiau duos atgal, tas ir gaus daugiau pelno. Paprasta, ar ne?
Kai savininkas tam resursu atsiranda (kaip pvz., naftos atveju), tai suveikia savireguliacija ir reikalas išsisprendžia. O vat jei savininko, kuris verstų tai pinigais, neatsiranda, tai ir gaunasi kaip Nauru saloje, kur viską iškasė, pinigus iššvaistė, o liko špyga.
Taigi, čia ir atsiranda koks nors visuomeninio savininko ekvivalentas -- pvz., atauginantis miškus ar užtikrinantis oro kokybę. Svarbu tik tiek, kad tas savininko ekvivalentas kažkokiu būdu būtų realiai suinteresuotas tuo bendro poreikio užtikrinimu, o ne makliavonėmis.
Toksai suinteresavimas įgyvendinamas tuo atveju, jei rinkėjai, t.y., valstybės gyventojai gali daryti įtaką, t.y., per demokratinius mechanizmus, kurie suveikia kaip tam tikras rinkos ekvivalentas -- laimi tie, kas turi proto ir atstovauja bendresnius interesus.
O šiaip tai čia sunkiai išsprendžiamas uždavinys. Tamsta čia dar švelniai užkabinot -- gerokai sunkesni klausimai yra apie kapitalo koncentraciją, natūralias monopolijas ir panašius reikalus, kurie kartais atrodo pakankamai kebliai, kad juos paprasčiau neigt, nei analizuot 🙂
Man frazė „laimi tie, kas turi proto ir atstovauja bendresnius interesus“ atrodo labai naiviai ir graudžiai juokingai… 🙁 Bet šiaip aišku daugmaž, tragedy of the commons and all that. Supratau.
Ponas, pažiūrėkit į ES, JAV ir panašias išsivysčiusias šalis ir jų konglomeratus, o tada palyginkit su visokiomis totalitarinėmis šiknaskylėmis. Pamatysit, kad laimi bendresnių interesų atstovavimas visame gražume ir gerąja prasme. Aišku, savaip peraugantis į biurokratijas, biurslą ir panašiai, bet visvien atstovavimas. Ir laimi tos šalys, kurios geriau atstovauja, turi mažiau biurslo ir korupcijos. O geriau atstovauja tos šalys, kuriose laimi geriau atstovaujantys. Tai objektyvus faktas, žinote.
Žodžiu, per gerai gyvenat, tai pirmo pasaulio problemom stradalinat, ponas Laiqualasse 😀
Atrodo, kad tikrai taip 🙂 Ką jau padarysi -- prie gero lengvai įprantama, ir ima mūsiški Seimo rinkimai atrodyti kaip kažkoks siaubas 🙂