Rokiškis Rabinovičius

Trumpai tariant, ponas Andrius Baranauskas paorganizavo smagumo – pasižiūrėti, kaip atrodo patys pirmi pasaulyje 5G mobilūs telefonai. Tele2 atvežė tokius du mobiliakus, kartu su Nokia. Na, ir žinote, tie mobiliakai atrodo maždaug taip, kaip nemažos komodos. Pervežamos sunkvežimiais. Kol kas. Išties, aišku, tai išvis net ne mobiliakai, o 5G ryšio stotys, na, bet esmė, kalbant paprastai – vis vien ta pati: radijo bangomis perduodamas signalas.

Ta proga aš jums pirmiausiai papasakosiu vos vos neįdomios techninės dalies, o paskui – žymiai įdomesnių futūrologijų truputį.  Techninę dalį galite ir praleisti, nors jei kažkiek radiotechnika bei IT domitės, tai pažadu, kad bus irgi įdomu.

Truputis techninių dalykų, kurie slepiasi už 5G

Šituos mobilius telefonus, o tiksliau stotis padarė Nokia. Ne ta, Nokia kurią pardavė, o ta, kuri pati pardavė nuostolingą verslo dalį kitiems. Ta nenuostolinga dalis, kurianti visokias naujausias technologijas, sėkmingai veikia ir dabar. Štai vat ir sukūrė šituos daiktus. Įdomumas čia toks, kad greitis – apie pusantro gigabito normaliame režime su mažais (iki kelių ms) uždelsimais. Taip, jūs nesuklydote – ne pusantro megabito, o pusantro gigabito. T.y., maždaug kaip per optinį kabelį. T.y., maždaug tiek, kad prieš kokius 10 metų tai daugeliui atrodė neįmanoma teoriškai. Ir pagrįstai neįmanoma teoriškai, nes fizikinės mobilių radijo dažnių juostos tam neturėtų užtekti. Bet kažkaip užtenka. Tiesą sakant, su kiek didesniais uždelsimais pralaidumas jau dabar siekia 4 gigabitus, o piko metu – net ir 10 gigabitų galima pasiekti.

Techninė dalis, kuri už visų tų gigabitų slepiasi – kol kas gana neaiški, tačiau pagal viską sprendžiant, yra naudojama UWB moduliacija. Dažniai smarkiai aukštesni, pralaidumų juosta yra labai plati (įsivaizduokit kanalą, į kurį sutilptų tūkstančiai radijo ar gal net TV stočių), tad galima vietoje įprastos dažninės moduliacijos (FM) ar amplitudinės (AM) ar impulsinės (PM), ar netgi dar kokios mišrios, galima naudoti dalyką, kuris vadinasi UWB (Ultra Wide Band). Kas už to UWB slepiasi – tai belenkiek naujų radijo bangų moduliavimo metodų, kurie atsisako išvis pačios nešančiosios bangos koncepcijos, kas yra radijo perdavimų paradigmos lūžis.

Įsivaizduokit, kad turite iš esmės neribotą skaičių kanalų, pvz., 1000 (padalinate plačią juostą į daug siauresnių dažnių), kuriais siunčiate beveik neribotą kiekį duomenų srautų (irgi 1000), aukštu paralelizmu. Ir tie srautai tokie, kur vieni – skirti informacijai, kiti – dubliavimui (jei kažkuriame kanale trikdžiai), o treti – kontrolinėms sumoms. Taigi, per vieną moduliacijos bito žingsnį jūs perduodate pvz., 1000 bitų – dalis jų kontrolei ir dubliavimui. Gaunasi labai aukštas greitis (1000x didesnis), labai aukštas patikimumas (nes krūva dubliavimo) ir dar be to nepaprastai mažas energijos sunaudojimas (nes triukšmai iš skirtingų kanalų nesisumuoja – get that!). Negana to, kadangi dažniai skirtingose juostos dalyse gerokai skiriasi – gaunasi dar ir padidinta skvarba, t.y., ryšys veikia ten, kur įprastu atveju neveiktų, nes kur nepraėjo vienas dažnis, ten praeina kitas.

Galutinis rezultatas – itin silpnas signalas visvien kuo geriausiai priimamas, o ryšio greitis tiesiog nenormalus. Mobiliako siųstuvas – tarkim, 100 kartų silpnesnis už įprastą, o visvien viskas veikia gigabitais.

Beje, kalbant apie mažas energijos sąnaudas, tiesiog primeskit – mobiliakai gal jau vėl laikys savaitę laiko, o ne pusdienį! Ir tai su visais gigabitais 😀 Vat čia jau išties galime kalbėti apie kompiuterius, kurie yra nešiojami kaip drabužiai 😀

Tai vat, dabar dar papildomai įsivaizduokit, kad visas tas 1000 kanalų moduliuojama kaip vienas signalas, turintis kažkokią mišrią (dažninę-impulsinę) moduliaciją. Ir negana to, viskas dar ir pakuojama. Ir pakavimas ne nuoseklus, o paralelinis (pakuojama seka paraleliai visais kanalais perduodamų bitų), t.y., be bitų paketavimo, o atitinkamai – ir be užlaikymo. Tai vat, aš nesu tikras, ar tikrai tai šitai, bet panašu, kad būtent šitai su visais tais UWB moduliavimais ir slepiasi už tų technologijų. Tie visokie UWB metodai – tai pakankamai nauji dalykai, kad net ir dabar kapstantis po internetus, nelabai daug teatrastum netgi teorinių aprašymų (gal kiek daugiau rasite apie superžemos galios itin mažo nuotolio duomenų perdavimo sistemas). Žodžiu, visiškas cutting-edge. Tiesa, tie daiktai vis dar spintų pavidalo. Bet tik kol kas.

Kaip tai padaryta praktikoje – nesu tikras. Spėju, kad dažnių sintezė, per labai daug dažnio sintezatorių (ant tų dėžių matosi kiek per didelis kiekis kabeliukų, kad jis šiaip sau būtų). O jei jau taip, tai reiškia dar vieną dalyką – tame pačiame daikte su viskuo gaunasi belenkiek siųstuvų, suderintai dirbančių vienoje juostoje. O tai reiškia, kad čia jau fazinės anteninės gardelės su visais tų gardelių navarotais. Ir tikslinis duomenų perdavimas į konkrečias zonas. Ir dar daugiau aptarnaujamų įrenginių, ir dar daugiau greičio.

Per porą metų šitie gargarai miniatiūrizuosis – dabar didžiulė jų dalis padaryta tiesiog kaip proof of concept – įrodymas, kad tai įmanoma. Paskui visus šitų dalykų elementus sukiš į mikroschemas, o po to viskas tilps į eilinę kišenę. Mobilių telefonų išvaizda gal ir nepasikeis, bet štai Interneto srautai padidės maždaug kokį 100 kartų, lyginant su dabar jau įprastu, bet vis dar labai nauju 4G LTE, 4G+ ar ten kokiu, kas čia dabar plinta.

Neabejoti galima tik vienu dalyku – tuo, kad Lietuva bus viena iš pirmų pasaulio valstybių, kuriose tas 5G atsiras. Žinote, jau kokį dešimtmetį čia vis esame vieni iš pirmaujančių. Ir 4G pas mus irgi atsirado gerokai anksčiau, nei beveik visur kitur Europoje.

O dabar apie vieną reikalą, kas išties pasikeis su 5G ryšiu. Nes visokios telekomunikacijų bendrovės apie tai svaigsta, bet taip ir nepasako. O aš jums pasakysiu. Nes jie fantazijos neturi, šneka apie mašinas, kurios save vairuos, apie dar ten kažką, dar greitesnius video ir taip toliau. O aš turiu fantazijos. Viskas labai paprasta.

Kam naudojamas mobilus ryšys ir išvis Internetas

Žinote, kas yra ta tikroji jėga, apie kurią niekas nekalba ir kurią visi žino, ir kuri varo visus tuos internetus į priekį? Niekas nedrįsta pasakyti, bet tai išties banali pornografija.

Jei nesismulkindami į visokius eksperimentus, pasiaiškinsime, kas išplatino kokią naujovę internetuose, tai paaiškės, kad ištisai visos naujovės išplito per visokią tą pačią niekieno neminimą industriją.

Internetas* egzistuoja jau kone pusę šimtmečio, to jūs gal ir nežinote. Išplito jis dar prieš kokius keliasdešimt metų (didelė dalis manęs skaitytojų dar gimę tais laikais nebuvo), ilgai ilgai buvo niekam neįdomus, naudojamas tik visokių moksliukų. Kol vieną kartą kažkas nepradėjo į visokias ten kompiuterines konferencijas mesti visokių pošlybių. Nuotraukų dar nebūdavo tada, o jau prasidėjo pošlybės.

Ir štai ėmė ir kažkas iš paslaugėles teikiančių tam tikrų moterų bei jų padėjėjų (sutenerių) suprato, kad universitetai – nuostabi rinka, kur galima pinigų turintiems studentams siūlyti kuo geriausias aukštos kategorijos pramogas. Ir kad prisiviliotų klientus, ėmė bendrauti ten su jais. Taip internetus žmonės pradėjo naudoti verslui.

Paskui atsirado nuotraukos, primityvios ir mažos, negražios. Bet štai kažkas mestelėjo tų nuotraukų, bet jau su tam tikru turiniu į tas pačias konferencijas – ir ėmė plisti jos. Ir greitai atsirado vėlgi firmelės, kurios suprato, jog daug nuotraukų ten mesdamos, gali gauti užsakymų. Nors skaitmeniniai fotoaparatai dar net neegzistavo, o nuotraukos būdavo skaitmeninamos su visokiais skaneriais, rinka augo. Suprantate, kas pirkdavo daug įrangos ir kodėl.

Paskui jau atsirado Gopher, o dar paskui – ir WWW, ir tos pačios firmelės savo paslaugas ir ten ėmė reklamuoti. O paskui atrado, kad galima gi ir pardavinėti visokias paslaugėles. Klausimas tik tame, kaip paimti pinigus? Štai taip būtent pornografiją platinančios firmos ir tapo bankinių atsiskaitymų kūrėjomis ir diegėjomis Internete. Kitiems prireikė krūvos metų, kad pasivytų.

Jau apie kokius 1998-1999 metus, kai vis dar atrodė neįmanoma, tie patys pornografai ėmė Internete platinti ir video įrašus. Suprantate, tai atrodė neįmanoma. Bet jie tai darė. Palyginimui, Youtube atsirado tik 2005.

Maždaug tuo pat metu tie patys pornografai ėmė kurti ir visokias pokalbių svetaines. Irgi tam, kad klientus priviliotų. O jau kokiais gal 2001-2002 atsirado net ir internetiniai video pokalbiai. Suprantate – video pokalbiai. Tikri, su panomis. Už pinigus.

Žinokite, ne kažkokie ten mėlyni ufonautai iš kitos planetos buvo pirmas filmas, kuriame buvo 3D. Pornografai jau eilę metų kūrė ir filmavo 3D filmus. Beje, dar nuo labai senų laikų jie tai darė, dar nuo tada, kai net ir ARPANET dar neegzistavo – filmuodavo specialiomis 2x16mm kino juostelėmis (kiek primenančiomis tas įprastas, jei kas atsimena, bet stereo vaizdui). Irgi gera rinka. O paskui jau ir internetuose tuos filmukus platindavo, ir žmonės per akinius žiūrėdavo kaip trimačiame vaizde kažkas tratinasi. Suprantate, kodėl tie pornografai tai darė? Manau, kad suprantate – jie iš to tiesiogiai uždirba pinigus. Pelnas.

Virtuali realybė irgi, beje, ne be pornografijos randasi. Ir jau matyt galėtumėte rasti ir svetainių, kur 3D virtualūs pokalbiai su kokiomis nors mergomis. Aišku, už pinigus. Bet su viskuo užtat.

Kažkada tyrimai buvo daromi apie tą pornografijos paplitimą – paaiškėjo, kad tam sunaudojama maždaug apie 80-90% pasaulinio Interneto srauto. Dabar jau gal kiek mažiau. Pvz., gal 60%, o gal netgi nukrito iki, sakykim, 40% – mažiau, negu pusės. Bet net jei ir 40%, tai visvien yra didžiausias srauto naudotojas – visi kiti, netgi didžiausi naudojimo segmentai (pvz., šiaip filmų žiūrėjimas) yra N kartų mažesni.

Ir štai jums ir prašom – dabar atsiras pusantro gigabito mobiliame telefone. Su visomis video kameromis, galimybėmis transliuoti HD video realiu laiku ir taip toliau. Dabar jau fantazuokite, kam tai bus naudojama ir kaip. Smarkiai fantazuokite.

Nors ne. Išties tai bus kitaip – atkreipkite dėmesį į tai, kas dabar vyksta su pokemonais. Taigi, dabar įsivaizduokite, kad užsidedate specialius akinius, vaikštote po realų pasaulį, matote realų vaizdą, akiniai fiksuoja vaizdą per kameras, atkuria trimatę aplinkos struktūrą, kažkur ten siunčia, o iš kažkur ten gaunasi jums siunčiami ir į akinius vaizdu transliuojami kokie nors padarai. Ir rezultate jūs laikstote kiemais ir gatvėmis, žaisdami realų kažkokį Quake, Doom, Duke Nukem 3D ar dar kažką su visu multiplayeriu reale. Ir su virtualiais montsrais, kurie kaip realūs, lakstantys visiškai realioje aplinkoje. Jūs šitai įsivaizduojate?

Tai vat, jau dabar įsivaizduokite viską. Viską viską. Visą tai, kur realybė su virtualybe susipina taip, kad ribos išnyksta ir jų nelieka. Ir vat kai įsivaizduosite, tai žinokite, kad tas 5G – tai ta technologija, kuri jau leis šitai įgyvendinti. Tik jau čia nebandykite įsivaizduoti to, ką prigalvos kokie nors pornografai. Nereikia to įsivaizduoti, nereikia.

 

———

* Internetas yra tikrinis daiktavardis. Tačiau dėl būdingo bukumo kalbainiai nesupranta, kuo skiriasi pvz., viso pasaulinio tinklo pavadinimas nuo technologijos, pvz., „ethernet“ ar šiaip kokio IT termino, pvz., „subnet“. Išties viskas paprasta – senais laikais buvo visa daugybė mažesnių tinklų, išsivysčiusių kaip techniniai projektai (dėl to kartais ir pavadinimai reiškia dviprasmybes), tačiau ilgainiui išaugusių į bendro naudojimo kompiuterių tinklus, kaip pvz., DECnet, ARPANET, MSN (tai visai kitas MSN, negu galvojate), CYCLADES, FidoNet, BITNET ir panašiai. Ir visi tie tinklai turėjo savo vardus. Kažkurie iš jų susijungė, kažkurie tinklai pasipildė – vat ir gavosi dar didesnis tinklas, visų tinklų pasaulinis tinklas. Štai tas tinklas ir buvo pavadintas Internet. Tai nėra koks nors tinklų sujungimas ar tinklo protokolai – tai pasaulinis tinklas. Ir rašomas tas žodis turi būti iš didžiosios raidės.