Aš gana neseniai rašiau vieną tokį didelį straipsnį apie psichoterapiją – tiesiog įvadą į visokius svarbiausius psichoterapijos konceptus. Turiu pasakyti, kad straipsnis man sekėsi sunkokai – aš jį publikavau bloge tik todėl, kad supratau, kad jei nepaleisiu, tai jis taip ir kabos. Ir paskui dar kelis kartus tą straipsnį taisiau ir pildžiau. Gal būt kažkiek netgi sau pačiam – jis per tuos pildymus išsiplėtė keleriopai.
Viena iš temų, kurias kabinau – tai buvo Sylviane Cannio ir Viviane Launer Evolution loops teorija. Lietuviškai tai būtų pokyčių kilpa arba evoliucijos ciklas – ta seka, kuria einame, kai peržiūrime savo gyvenimo patirtis, mokomės iš jų, susitaikome su traumomis ir praradimais, o paskui mokomės gyventi kitaip, su nauju požiūriu į viską. Šią teoriją man kadaise išdėstė Audrius Matiukas, psichologas, vienas iš ryškiausių coaching ekspertų visoje Lietuvoje.
Mano pateikta schema buvo kraštutinai supaprastinta – tiesiog taip, kad išsyk matytųsi patys principai: mes patiriame gyvenimo lūžį, paskui pripažįstame, dėl pripažinimo kurį laiką atrodo sunkiau (krentam žemyn), tačiau paskui, per savo gyvenimo peržiūrą, grįžtame atgal, o tada imame mokytis kažko kito – taip atrandame kažką naujo, dėl ko mūsų gyvenimo kryptis pasikeičia – iš smukimo mes pereiname į kilimą aukštyn, o paskui pradedame gyventi laimingiau, nei iki gyvenimą mums griovusių dalykų.
Audrius Matiukas man davė schemą, kuri visiškai detali ir su visais paaiškinimais. Ji yra profesionali – tinkama ir tiems, kas patys psichoterapija užsiima, ir tiems, kas užsiima savo pačių gyvenimo pokyčiais. Ta schema, nors ir atrodo paprasta, yra verta ne šiaip pažvelgimo, o bent kelių valandų labai rimtos analizės, žiūrint kur kokius tikslus verta sau nusistatyti ir kokius metodus taikyti kiekviename taške. Iš jos tikrai labai daug galite atrasti. Leidus Audriui, aš dalinuosi šia schema su jumis.
Nuo savęs norėčiau pridėti dar kai ką: žvelgiant iš transakcinės analizės pusės, visi šie pokyčiai yra labai labai susiję su Vaiko ir Globėjo rolėmis. Pirmas sprendimas įmanomu tampa tik tuomet, kai Globėjas leidžia Vaikui būti silpnu, priima jį ir atleidžia jam viską, be jokių išlygų (nepriimtas sprendimas – tai Vaiko patiriamos krizės neigimas). Antras sprendimas įmanomu tampa tuomet, kai Globėjas patiki Vaiku, jo noru gyventi, jo jausmais ir tuo, kad Vaikas yra toks stiprus, kad juo galima remtis savo gyvenime. Abu sprendimai būna labai sunkūs – Globėjui jie atrodo neteisingais, neįmanomais ar netgi absurdiškais. Taip, visa kilpa yra pirmiausiai Globėjo (vertybinės asmenybės dalies) pokyčiai – būtent todėl čia kalba ir eina apie vertybių pasikeitimus.
Audrius Matiukas: gyvenimo pokyčių kilpa
Čia yra pokyčių schema. Pradžioje ji gali atrodyti sudėtinga, bet kiek įsigilinus galima pamatyti svarbių dalykų. Viskas prasideda nuo taško KRIZĖ ir juda spirale su tam tikrais etapais. Raudoni taškai reiškia sprendimus, kuriuos žmogus padaro arba nepadaro. Ir nuo to priklauso, kokia kryptimi žmogus judės toliau. Etapus sunumeravau ir trumpai aprašysiu.
Ši schema yra daug sudėtingesnė ir kartu kardinaliai tikslesnė, nei ta, kurią nupiešiau aš. Ji verta labai atidžios analizės.
KRIZĖ. Kai įvyksta didelis sukrėtimas, susijęs su status quo praradimu – gyvenimas nuo to momento negali būti toks pat. Tai gali būti ir stiprus vidinis išgyvenimas dėl gyvenimo duobės, ir traumuojantis, pasaulio suvokimą pakeitęs įvykis, ir sunki liga, ir artimų žmonių praradimas.
- Šokas, neviltis. Labai sunki būsena, viduje norisi neigti, sakyti sau, kad gal nieko neįvyko, norisi grįžti į ankstesnę situaciją, kad viskas būtų taip, kaip buvo anksčiau.
- PIRMAS SPRENDIMAS. Svarbi vieta, nes čia žmogus arba priima faktą, kad taip, kaip buvo jau nebebus niekada, arba nepriima ir apgaudinėja save. Jeigu nepadaro sprendimo priimti faktą, kad kelio atgal (į būseną iki krizės) nėra, prasideda degradacija – jo gyvenimo kreivė važiuoja žemyn (į 3 etapą).
- Nesugebėjimas atsiriboti nuo praeities. Žmogus laikosi įsikibęs praeities, toliau neigia faktus, nors jie akivaizdžiai pasikeitę.
- Pokyčių blokavimas. Gyvenimas ritasi žemyn, dažniausiai pasireiškia pasyvumu, depresija, agresija, pavojingomis veiklomis. Visiškas šūdas.
- Jeigu žmogus padaro PIRMĄ SPRENDIMĄ ir priima faktą, kad taip, kaip buvo nebebus, jis pereina į liūdesio ir atsisveikinimo su praeitim etapą. Tai skausminga, bet būtina. Tokiam išliūdėjimui (praeities peržiūrai) reikia laiko.
- Nepasitikėjimo savim, dvejonių, vienišumo etapas sunkus todėl, kad žmogus dar neturi į ką atsiremti gyvenime. Daug ką mato juodomis spalvomis. Labai žema savivertė, daug vidinės tuštumos.
- ANTRAS SPRENDIMAS. Arba žmogus sutinka keistis arba ne. Jei nepadaro jokio pokyčio (nepriima jokio sprendimo), jis lieka tame pačiame rate suktis toliau.
- Plaukimas pasroviui. Žmogus nieko nedaro, gyvena autopilotu. Saugumo jausmas pridengiamas rutina. Žmogus lygina save su kitais ir jaučiasi pralaimėtoju. Kažkuriuo metu žmogus gali grįžti į tašką, kur priima PIRMĄ SPRENDIMĄ ir vėl pabando atkartoti pokyčius. Kitu atveju jis gali nueiti smukimą (3 ir 4 punktus).
- Pirmo tipo pokytis. Čia žmogus padaro tam tikrą sprendimą. Jis nutaria keisti ne save, bet aplinkinius dalykus – darbą, gyvenamą vietą, sutuoktinį. Tai suteikia tam tikro judesio jo gyvenime, jo kokybė pagerėja. Šis pokytis vadinamas daliniu arba paviršutine modifikacija todėl, kad iš esmės žmogus į naują aplinką atneša nepasikeitusį savo vidų ir po kurio laiko susidurs su tomis pačiomis savo sukurtomis problemomis, nuo kurių bėgo. Tai reiškia, kad kažkuriuo metu žmogui gali vėl tekti daryti PIRMĄ SPRENDIMĄ, arba jis gali nueiti į smukimą (3 ir 4 punktus).
- Antro tipo pokytis. Tai yra sprendimas keisti save; jis įvyksta labai aiškiai suvokus, kad norint judėti į priekį, nebegali likti toks, koks buvai. Žmogus naujai sudėlioja savo vidinius gyvenimo prioritetus, atsako sau į klausimą, kas svarbu, kas – ne. Keičia savo vertybes, pripažįsta save, ima remtis savimi. Atsiranda energijos ir noro keistis. Nauji interesai. Šiame etape dar daug blaškymosi, bet atsiranda ir motyvacija.
- Atgimimas. Žmogus juda į priekį, atsisako daugelio jį anksčiau ribojusių įsitikinimų, paveldėtų iš praeities. Stipriai pagerėja nuotaika, žmogus pradeda gyventi atvirai ir nesavanaudiškai.
- Nauja savastis. Iš esmės, žmogus sukuria naują, geresnį save – gyvenimas pasidaro laimingesnis, negu buvo iki krizės.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Čia tiesiog taip puikiai ir aiškiai aprašėte, kad galima į vadovėlį dėti.
Ačiū, Rokiški. Perskaičius net užsinorėjau pats save sekti Facebooke 🙂
O jei rimčiau, tai galiu pakomentuoti, kad ši pokyčių kilpa (o tai yra kiek subjektyvi Cannyo -- Launer interpretacija) savo ruožtu yra šveicarų psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross sukurto modelio interpretacija, suteikiant procesui cikliškumo dimensiją. Kübler-Ross tyrė labai sunkius ligonius -- žmones, kurie sužino diagnozę apie neišvengiamą mirtį. Ir ji pastebėjo, kad šių žmonių reakcijos turi bendrų bruožų, t.y. visi praeina tam tikras panašias stadijas. Pasirodo, toks pat procesas vyksta, kai žmonės susiduria su netektimis. Kam įdomu, yra lietuviškai išleista jos knyga „Apie mirtį ir mirimą“. Klinikiniai psichologai ją turėtų žinoti neblogai, nes tai klasika. Gal ne visi žino faktą, kad visai kitoje srityje -- verslo pasaulyje -- bandant aprašyti pokyčių procesus ir žmonių reakcijas į pokyčius organizacijose -- taip pat naudojama Kübler-Ross schema.
Verslo procesuose yra pokyčių kreivė, rodanti darbuotojų vertinimo pasikeitimus, bet ji kiek kitokia -- pirminis entuziazmas su pakilimo bangele, tada greitas smukimas į dugną, o tada lėtas kilimas į būseną, kuri geresnė, nei buvo prieš pradedant.
O tais atvejais, kai versl kritimą sukelia su išore siejami faktoriai -- tai jo, labai panašu. Krizę keliantis faktorius, smukimas, o paskui arba sugebi padaryti labai sunkius sprendimus dėl savo situacijos pripažinimo ir tada jau randi kažką naujo, arba nesugebi ir vis neigdamas nueini į bankrotą.
Kažkaip prisiminiau, kaip kadaise apie vieną kaboką ir jo problemas parašiau, paskui jo savininkė atėjo ant manęs varyt, taip ir nepripažinusi, kad viskas pas ją blogai, o dar paskui tas kabokas subankrutavo. Ir viskas akivaizdžiai ėjo būtent pagal tokią schemą. Situacijos nepripažinimas reiškia, kad niekas nesikeis. BTW, pagal tokią CMM skalę, naudojamą vertinimui, tam yra išskiriamas nulinis lygis 🙂
Nu taigi tas yr DMAIC (tiksliau -- RDMAIC) cikliukas galvos gydmui(si). Nice! Ale gi kaip viskas pagal tuos pačius principus visur. 🙂
Visur žmonės 🙂
Sylviane Cannio šį modelį (evoliucijos kilpą) aprašė savo knygoje, angliškas vertimas https://www.amazon.co.uk/gp/aw/d/1907794158/
Taip pat yra išversta į rusų kalbą, dar turiu pora egz.
Šiaip yra truputį sudėtingiau, nei čia aprašyta. Sylviane šį modelį taikė koučingui, t.y. kone kiekvieno asmens pokyčiams, nes koučingui nėra nesveikų žmonių, koučingas ne diagnozuoja. O transakcinės analizės pavyzdys nepilnas, kai nėra antro asmens. Nes TA nagrinėja kas vyksta tarp asmenų.
Nustebinote su šiuo modeliu, nesitikėjau. Maniau tai labai specifinis ir nebūtinai įdomus. O minėtoje knygoje fainas stilius, situacija iš praktikos ir refleksijoje vienas kitas teorinis paaiškinimas, tik kai tokio reikia. Rekomenduoju 🙂
Dėl transakcinės -- visur santykių psichologijoje yra antras asmuo, bet visiems žaidimams esminė sąlyga yra tai, kad rolės yra skirtingos. TA nagrinėja ne tai, kas vyksta tarp asmenų (taip manyti yra labai didelė, fundamentali klaida) -- patį tą tarpą atsietai nuo dalyvio nagrinėti išvis beprasmiška. TA nagrinėja, kas neteisingai vyksta kažkieno galvoje (rolės ir jų turimos reakcijos/vertinimai) ir ką reikia pataisyti, kad tarp asmenų viskas imtų vykti teisingai, o tą taisytiną dalyką atranda per transakcijos analizavimą. Giliau pažvelgus, paaiškėja, kad visos neteisingos transakcijos tėra neteisingų žinojimų (dažniausiai -- klaidingų Globėjo vertinimų ir nemokėjimų) pasekmė. O taisyti tenka ne pasekmes, o priežastis 🙂
O dėl evoliucijos kilpos -- coaching procesas savo esme niekuo nesiskiria nuo psichoterapijos proceso -- ir viena, ir kita yra apie pokyčius. Ir psichoterapijoje, beje, irgi nėra nesveikų žmonių ir diagnozių. Yra tik patirtys ir supratimai.
Smagiai suskaičiau! Ačiū!
Ir „kilpa“ labai iškalbinga sąvoka.