Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską visk dar atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją suprati tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.

Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku. Ačiū jums.

Eric Berne ir transakcinė analizė

Pradėkim nuo psichoterapijos istorijos vidurio – nuo to, kad kadaise Eric Berne ėmė ir atkūrė XXa. vidury truputį bepradėjusią merdėti Sigmund Freud psichoanalizę. Atkūrė, tiesiog sužmogindamas esmines Sigmund Freud asmenybės dalis, kiek padetalizuodamas ir pastruktūruodamas, o paskui per tai apibrėždamas įvairius scenarijus, kurie pasitaiko neurotiniuose santykiuose. Taip gavosi transakcinė analizė, o Eric Berne knyga „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ tapo bestseleriu.

Įsivaizduokite šeimą, kur vyras alkoholikas, kuris užgeria ir primuša žmoną. O kitą dieną žmona jį išvaro iš namų. O tada jis taisosi, nustoja gerti, maldauja, kad leistų jam grįžti. O paskui žmona jo pasigaili ir įsileidžia į namus atgal. O paskui žmona jį ėda, o jis stengiasi viską iškęsti ir kankinasi, rūpinasi viskuo, stengiasi būti idealiu. O paskui vėl užgeria ir primuša žmoną. Ir taip toliau, kartojasi ir kartojasi viskas. Pažįstama?

Arba pvz., visai iš kitos operos: žmogus, kuris baisiai nelaimingas ir kuriam vis nesiseka ir jis vis kartoja apie save, kad jis kvailas ar nevykėlis, vis prašo pagalbos iš aplinkinių. Kas nors iš aplinkinių jam padeda, o tada tas žmogus ima ir feilina, įrodydamas, kad jis kvailas ir nevykėlis, nors visiems lyg ir akivaizdu, kad jis nėra kvailas ir kažkas su tuo nevykėliškumu čia ne taip. Tačiau kiekvienas aplinkinių bandymas kaip nors padėti, tokiam žmogui visvien baigiasi feilu, po kurio toks žmogus bejėgiškai gailisi savęs ir tikisi gailesčio iš aplinkinių. Pažįstama?

Tokie scenarijai yra tiek tipiški, kad vargu, ar kas nors tokių šeimų ar žmonių nėra matęs. Ir tai tiesiog pavyzdžiai daugybės tokių scenarijų, kokius aprašinėjo Eric Berne. Savo toje knygoje apie žaidimus (labai netinkamas žodis, nes nieko tame džiugaus ir linksmo) Eric Berne aprašė krūvas visokių retesnių, dažnesnių, įprastų ar kartais netgi labai žiaurių scenarijų. Itin sunkiais atvejais kai kurie žaidimų scenarijai gali baigtis labai blogai.

Sugebėjimas identifikuoti tokį scenarijų ir išmokti jo nežaisti – tai būdas išvengti neurotinių santykių. Jei pastebite, kad jūsų gyvenime kažkaip kartojasi visokios panašios santykių eigos – verta susimąstyti, ar kokio nors scenarijaus nežaidžiate.

Tiesa, čia reikia suprasti vieną dalyką: žmonės, kurie žaidžia šiuos žaidimus, tai daro visiškai nuoširdžiai. Jiems tai neatrodo kaip vaidyba, nes išties tame jokios vaidybos ir nėra – tai tiesiog nemokėjimas gyventi ir suprasti santykius kažkaip kitaip, ne pagal scenarijus. Sugebėjimas pastebėti ir pripažinti, kad žaidi – labai didelis ir sunkus žingsnis, priimant save.

Svarbu suvokti tai, kad scenarijus mes išmokstame – iš tėvų, iš aplinkos, iš savo pačių gyvenimo patirčių. Išmokstame, o paskui, nepriimdami savęs ir kitų, žaidžiame, nes tiesiog nemokame kitaip. Dar daugiau – kol mes žaidžiame tuos žaidimus, mes iš principo nesuvokiame, kad galima kitaip.

Beje, čia kiek nukrypstant nuo temos – kai Eric Berne rašė apie tuos žaidimus, jis jau buvo vienas iš žymiausių JAV psichiatrų, o jo parašytas psichiatrijos įvadas iki šiol laikomas tiesiog etaloniniu. O grįžtant atgal prie temos, pradėkim nuo klasifikacijų.

Asmenybės dalys pagal Sigmund Freud ir Eric Berne

Tiems, kas bent truputį mokėsi psichologijos, turėtų būti žinoma Sigmund Freud taikyta asmenybės struktūra, kuri, iš esmės, taip ir pasiliko tokia pat svarbi, kokia buvo prieš šimtą metų. Tiek, kad dabar ji kiek detalesnė. Bet nesvarbu, kas ir kaip, šitą skirstymą būtina žinoti kaip aritmetikos veiksmus, jei išvis norite kalbėti apie psichologiją.

Asmenybė pagal Sigmund Freud susideda iš kelių dalių:

  • Id – įgimta asmenybės dalis, kurioje yra instinktai, pirminės emocijos, giliausi pirminiai suvokimai. Id užspaudimas tampa neuroze, nes įgimtų instinktų užgniaužti neįmanoma.
  • Ego – protinga, logiškai mąstyti sugebanti dalis, kuri analizuoja ir randa sprendimus. Psichoterapijos metu padeda rasti sprendimus konflikte tarp Id ir Superego.
  • Superego – morali, vertybes turinti dalis, kuri pasako, kas yra gėris, kas yra blogis ir sukuria tai, ką mes vadiname sąžine. Būtent ši dalis, nemokėdama susitvarkyti su Id, sukuria konfliktą – neurozę.

Negana to, pagal Sigmund Freud yra dar ir keli psichikos procesų lygiai: sąmonė, pasąmonė ir besąmonė:

  • Sąmonė – tai tas lygmuo, kuris suvokia viską kaip įprasta, negana to, suvokdamas ir patį savo sąmoningą mąstymą. Kitaip tariant, tai tas Aš, kurį patys matome. Nesunku suprasti, kad duotuoju momentu atsimename ir apmąstome tik mikroskopinį savo žinių ir patirčių fragmentėlį. Visa kita slypi už sąmonės ribų, t.y., pasąmonėje.
  • Pasąmonė – tas lygmuo, kuris kažkur kirba po suvokimo paviršiumi, bet šiuo metu yra kaip ir nelabai aktyvus, savęs nesuvokiantis ir sąmonei tiesiogiai nepasiekiamas. Tai tas Aš, kur slepiasi visokie dalykai, kurių šiuo metu neprisimename ir negalvojame. Labai svarbu suprasti, kad pasąmonė yra tokia beprotiškai didelė, kad būtent ji dažniausiai nulemia mūsų sprendimus. Ir taip, pasąmonė irgi yra aktyvi, tiesiog ji mažiau aktyvi, bet beribė.
    • Kai jums kažką labai tiksliai pakužda intuicija, kai sėkmingai suveikia nuojauta – tai pasąmonė. Bet kai padarote kažkokią nesąmonę, o paskui gėdinatės, nes viskas atrodo taip, kaip padaryti negalėjote ar nenorėjote – tai irgi suveikusi pasąmonė.
  • Besąmonė – tas labai retai minimas lygmuo, kuris yra grynai instinktyvus, fiziologinis ir žemiau bet kokių savivokos lygių. Iš esmės, nevaldomas, tačiau išimtiniais atvejais, kad ir netiesiogiai, bet pasiekiantis ir sąmonę, ir pasąmonę (tiesa, Freudas tai neigė). Galima tai suprasti kaip tą psichikos lygmenį, kuris sukuria fiziologiškai matomas reakcijas, o šiaip – išvis su jokiu suvokimu nesisiejantis.

Psichoterapijos metu žmogus pripažįsta tai, kas buvo nukišta į pasąmonę ir nuneigta (beje, pats savo nuosavos pasąmonės pripažinimas – tai jau tiesiog žygdarbis), o paskui, naudodamasis savo Ego, sprendžia konfliktus tarp Id ir Superego.

Čia tiek ekskurso į Sigmund Freud teoriją. Ją tiesiog reikia žinoti, nes ji sukūrė visiškus pagrindus šiuolaikinei psichoterapijai. Ir kad ir kaip vėliau visokie humanitariški psichologai tarpusavy pjovėsi, vis bandydami įpiršti savo naujus atradimus, kaip esą paneigiančius Sigmund Freud darbus, gavosi taip, kad visos kitos teorijos tiesiog tik papildė tuos pagrindus, kuriuos psichoanalizės tėvas sudėliojo.

Kiek dar labiau nukrypdamas, turiu pasakyti, kad Sigmund Freud buvo kraštutinis fiziologistas (jo psichoanalizė yra tiesiog fiziologinės teorijos metafora), todėl viską, kas tik jam atrodydavo kiek abejotina, jis atmesdavo. Taip viską atmesdamas, jis kažkaip galų gale pramėtė visus savo paties teorijų vystytojus. Taip praspirtas buvo ir Alfred Adler, kuris psichoanalizę išplėtė į kasdienio gyvenimo reikalus, ir netgi Eugen Bleuler, kuris psichoanalizę ėmė taikyti realiai sunkių psichikos sutrikimų srityje (taip, netgi schizofrenija su visomis haliucinacijomis ir kliedesiais gali būti paaiškinta per psichoanalizę). Bet tai jau būtų atskiros istorijos, kurių gal ir neverta kabinti.

Visgi, nors Sigmund Freud ir padėjo pagrindus asmenybės nagrinėjimui, šiais laikais yra kai kurių patikslinimų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Pirmas dalykas – tai tikslesnė, ryškesnė Eric Berne klasifikacija:

  • Vaikas – tai ta dalis, kurią Freud vadino Id. Kai sakome, kad tai vidinis Vaikas – tiesiog žymiai ryškiau įvardiname tai, kas yra Id esmė. Sigmund Freud laikais Id buvo įsivaizduojama kaip gana gaivališka ir tamsi asmenybės dalis. Eric Berne parodė, kad tai tiesiog visiems suprantamas vaikas. Pasižiūrėkite į 3-5 metų vaikus – jie moka jausti visus jausmus labai intensyviai. Tai yra žmonės, kuriuose dominuoja Id, nes kitos asmenybės dalys dar nelabai susiformavusios. Štai ir viskas.
  • Suaugęs – tai Ego dalis, bet irgi ryškiau įvardinanti esmę. Tai ne kažkoks į save orientuotas žmogus, o tiesiog racionaliai, logiškai mąstantis. Toks, kaip suaugęs žmogus, protingai dirbantis savo darbą ir nesigilinantis į visokius jausminius ar vertybinius dalykus. Kai jūs skaitote šį straipsnį ir bandote susidėti viską sau į galvas, o taip pat ir save pamatyti kitaip – čia jūsų protingasis Suaugęs viską daro.
  • Globėjas – tai Superego dalis, bet irgi ryškiau įvardinta. Į lietuvių kalbą šis terminas (angl. „parent“) neretai labai iškreiptai verčiamas kaip „tėvas“, bet „globėjas“ yra absoliučiai, nesulyginamai tikslesnis žodis. Tai tas, kuris moka rūpintis Vaiku. Tai tas, kuris turi vertybes, žino, kas yra teisinga ir gera, o kas – negera ir bloga. Eric Berne vėliau išskyrė du globėjo aspektus – sudedamąsias:
    • Griežtasis globėjas – tas, kuris viską draudžia ir bara dėl ko papuola. Esminė šios dalies funkcija – apsaugoti Vaiką nuo galimų pavojų.
    • Švelnusis globėjas – tas, kuris cackinasi, viską leidžia ir nuolaidžiauja. Esminė šios dalies funkcija – pasirūpinti, kad Vaikas gautų tai, ko jam reikia.

Ir Eric Berne, ir Sigmund Freud akcentavo esminį dalyką: neurozės kyla dėl to, kad pas Superego arba Globėją kyla konfliktas su Vaiku arba Id. O kadangi Id arba Vaiko nepakeisi (jo instinktai/emocijos yra įgimtos), tai problema yra tame, kad su tomis vertybėmis kažkas negerai – jos konfliktuoja su Vaiko norais ir tuos norus užgniaužia arba vykdo taip, kad pasekmės gaunasi negeros. Sprendimas – tai perdėlioti žmogaus vertinimus taip, kad jis savo jausmus ir norus priimtų kaip tikrus, jų neneigdamas, bet kartu rasdamas jiems gerus, priimtinus įgyvendinimo būdus. O tą padėti padaryti gali Suaugęs arba Ego.

Visi sunkesni atvejai, kai kažkurie vidinius konfliktus sukėlę dalykai (traumos) buvo išstumti iš sąmonės į pasąmonę (t.y., atsirado neigimai, kad kažkas įvyko), sprendžiami tiesiog per tai, kad jie iš pasąmonės traukiami (kapstantis po gyvenimo istoriją, kamuojančius prisiminimus, jautrias temas ar sunkius sapnus), pripažįstami ir randami nauji, teisingesni, geresni, konflikto išvengti leidžiantys savęs ir savo patirčių supratimai – t.y., sprendžiamos neteisingų Globėjo/Id vertinimų problemos.

Darbas, beje, būna labai ilgas ir sunkus, ir tam reikia psichoterapeuto, nes pačiam peržvelgti ir susiorientuoti savyje yra labai sunku: mes juk savo vertinimus ir patirtis vertiname per savo vertinimus ir patirtis, o atitinkamai, patys ir iškraipome viską taip, kad paskui patys ir nesusigaudome. Psichoterapeutas, matydamas viską iš šalies, procesą gali padaryti ir daug mažiau skausmingu, ir belenkiek kartų greitesniu.

Karpmano Dramos trikampis

Pradėjau nuo to, kaip Eric Berne įvedė į psichologiją žaidimų sąvoką ir transakcinę analizę, tačiau tai – kaip tik jau primirštas, praeitin einantis psichoterapijos etapas. Problema su transakcine analize buvo paprasta: nors logiškai tuos scenarijus ir gaudavosi išdėlioti (kuriant klaikias ir kartu emociškai gan beprasmes schemas), visa ta logika neduodavo jokių efektyvių sprendimų – ten, kur lemia emocijos, logika banaliai nustumiama į šalį.

Psichoterapeutai analizuodavo paciento elgesį, dėliodavo schemas, scenarijai būdavo akivaizdūs, bet tik kartais tai tepadėdavo. Kažkodėl Alfred Adler teorija, kuri sakydavo, kad viskas yra tiesiog nesaugumas ir iš to kylantis bandymas viską kontroliuoti, problemas išspręsti padėdavo žymiai lengviau.

Stephen Karpman Dramos trikampis - tai visa ta schema, kuri paaiškina neurotinius santykius. Visa kita - tos schemos papildiniai. Atrodo paprasta, bet išties čia viena sudėtingiausių ir begalę visokių aspektų turinčių schemų, kokias tik galima sugalvoti.

Stephen Karpman Dramos trikampis – tai visa ta schema, kuri paaiškina neurotinius santykius. Visa kita – tos schemos papildiniai. Atrodo paprasta, bet išties čia viena sudėtingiausių ir begalę visokių aspektų turinčių schemų, kokias tik galima sugalvoti.

Vat čia ir išlindo Stephen Karpman, pas Eric Berne studijavęs studentas, kuris ėmė ir suvedė visus Eric Berne scenarijus į vieną bendrą schemą, kur yra tiktai trys rolės (pas Eric Berne būdavo tiek rolių rinkinių, kiek ir scenarijų). Ir ta trikampė schema susiderino su viskuo. Tiesiog visiškai. Ir padarė perversmą visoje transakcinėje analizėje, o ir santykių psichoterapijoje bendrai. Beje, Eric Berne pats padėjo tą Karpmano schemą vystyti ir detalizuoti.

Karpmano Dramos trikampis susideda iš trijų rolių:

  • Auka, kuri bejėgė, pasyvi, negebanti nieko padaryti ir nenustatanti jokių ribų (santykių ribas nustato kitos dvi rolės). Žaidime tai yra bejėgis Vaikas, pilnas intensyvių emocijų, tačiau besijaučiantis beviltiškai.
  • Gelbėtojas, kuris aukojasi vardan aukos, bet išties iš aukos atima galimybę būti stipria ir savarankiška. Žaidime tai yra tasai Švelnusis Globėjas, bet blogai išmokęs rūpintis – vietoje to, kad mokytų Vaiką tapti savarankišku asmeniu, jis atima tą galimybę.
  • Persekiotojas, kuris jaučiasi įskaudintas, bet iš ties susidoroja su auka, ją paversdamas auka, kai ji bando išvengti to buvimo auka. Žaidime tai yra tasai Griežtasis Globėjas, bet irgi blogai išmokęs rūpintis – vietoje to, kad apsaugotų Vaiką, jis baudžia jį, paversdamas auka.

Drama įvyksta tada, kai pirmiausiai dviems žaidėjams nusistačius savo roles, įvyksta koks nors rolių pasikeitimas. Vienas Stephen Karpman pastebėjimas yra esminis: negali būti dramų be rolių pasikeitimų, o bet koks rolių pasikeitimas trikampyje sukuria dramą.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad Ego/Suaugęs Dramos trikampyje iš esmės nedalyvauja. Kitaip tariant, sveikam protui tenai nėra vietos. Jis tiesiog išjungiamas, kaip nereikalingas. Žaidimas yra valdomas iš pasąmonės, todėl jo neįmanoma kontroliuoti protingai. Jis baigiasi tik tada, kai vertybės pasikeičia – taip, kad daugiau nereiktų būti nei Persekiotoju, nei Gelbėtoju, nei Auka.

Visokių scenarijų, kur įvyksta dramos, gali būti begalės, jie visiškai nepanašūs. Bendra visur tiktai tai, kad veikėjai negeba išvengti buvimo rolėse ir neįstengia netgi identifikuoti, kurioje rolėje jie yra iš tikrųjų. Būdinga, kad ir Gelbėtojas, ir Persekiotojas neretai jaučiasi kaip Auka, nes išties savo žaidimus ir baigia tapimu Auka. Būdinga ir tai, kad Auka išties yra tasai žaidėjas, kuris dažniausiai ir pradeda žaidimą, ir nustato žaidimo eigą (tai, beje, Eric Berne pastebėjimas).

Labai labai svarbu įsisąmoninti vieną dalyką: niekas iš žmonių, kurie žaidžia tuos žaidimus, nejaučia to, kad jie žaidžia. Žaidimai vyksta nuoširdžiai, su gyvais ir neretai labai stipriais jausmais bei pergyvenimais. Žaidėjai paprasčiausiai nesuvokia, ką jie išties daro. Pagrindiniai žaidimą nulemiantys faktoriai sėdi pasąmonėje.

Žaidimo variantai (scenarijų apvalkalai) būna įvairūs, tačiau savo struktūra (prisiminkime semiotiką) jie gana primityvūs, pvz., tokie:

  • Gelbėtojas suranda Auką ir kadangi ji nevykusi, tampa Persekiotoju.
  • Persekiotojas suranda Auką, bet kadangi ji tokia vargšė, tampa Gelbėtoju.
  • Gelbėtojas suranda Auką, tačiau kadangi nesugeba išgelbėti, Auka tampa Persekiotoju. Atitinkamai, Gelbėtojas pats tampa Auka.
  • Persekiotojas suranda Auką, tačiau ši pasipiktina ir pati tampa Persekiotoju.  Atitinkamai, Persekiotojas pats tampa Auka.
  • Gelbėtojas suranda Auką, tačiau ši atranda, kad Gelbėtojas vargšiukas, todėl pati tampa Gelbėtoju, o pats Gelbėtojas tampa Auka.
  • Persekiotojas suranda Auką, tačiau ši atranda, kad Persekiotojas išties nelaimingas, todėl tampa Gelbėtoja, o Persekiotojas tampa Auka.

Žodžiu, scenarijai dažniausiai gana paprasti, bet gyvenimiškų santykių čia gali slėptis belenkiek visokiausių. Ir drama įvyksta tada, kai rolės pasikeičia. Drama gali būti labai įvairaus lygio – tai gali būti ir minutės trukmės pokalbis, o gali būti ir metus laiko trunkantys tragiški, emociškai išsunkiantys ir žlugdantys santykiai.

Labai svarbu įsisavinti, kad čia nėra gerų rolių:

  • Gelbėtojas sukuria aukai tokias sąlygas, kur ji būtų bejėgė, atima galimybę pasirūpinti savimi ir tapti ne auka. Tai šlykšti, atstumianti rolė, kur žmogus kankina save ir bejėgiais verčia kitus.
  • Persekiotojas elgiasi nepagrįstai, užsiima psichologiniu ar net fiziniu smurtu, nors auka jau ir taip yra silpna ir sudorota. Tai bjauri rolė, kur žmogus jaučia skausmą ir elgiasi agresyviai.
  • Auka manipuliuoja ir Gelbėtoju, ir Persekiotoju, juos abu įtraukdama į žaidimą ir priversdama elgtis neadekvačiai. Išties nėra žaidimo, kur nėra aukos – Auka yra visų šių dramų kūrėjas, nuolat kuriantis savo bejėgiškumą. Ta pati Auka, nenorėdama būti auka, tampa ir Gelbėtoju, ir Persekiotoju. Tai gal netgi dar blogiau, nei kitos dvi rolės – žmogus joje išties susidoroja pats su savim.

Labai svarbu: visos trys rolės yra visiškai neigiamos ir nevertos jokių simpatijų. Simpatijas galima jausti žmonėms, kurie nesusigaudo savyje, bet ne rolėms. Žmonės, kurie jas žaidžia, kenčia – jie nori šilumos, nori būti laimingi, tačiau rolės, į kurias jie pakliūna – jos yra klaikios. Nei viena iš šių rolių nėra verta anei jokios, net minimalios simpatijos.

Visas žaidimas, reikia pastebėti, vyksta ne tik tarp dviejų (kartais ir daugiau) žmonių – patys savo galvoje neurotikai (t.y., mes visi) irgi šitai žaidžia, bendravime nuolat arba sau pasakydami, kad jie yra bejėgiai aukos, arba pereidami į buvimą gelbėtojais ar persekiotojais ir taip kurdami aukas aplinkui save.

Yra keletas būdų, kurie leidžia tvarkytis santykius ir išvengti šių žaidimų – pats šių rolių bei žaidimų identifikavimas, bendravimo intensyvumo mažinimas, ištempimas laike (emocinių reakcijų atidėjimas kad ir minutei ar valandai – kad ir po truputį, bet svarbiausia – atidėti), Suaugusiojo įtraukimas (kadangi jam nėra vietos trikampyje – jis, užėmęs rolės vietą, nustoja žaisti), kartais padeda rolių atspindėjimas (negali būti dviejų žaidėjų vienoje rolėje – pvz., jei tapote Gelbėtoju Gelbėtojui, žaidimas pakeičia eigą) etc., tačiau efektyviausias čia yra kitų psichoterapijos metodų taikymas.

Kita vertus, ir pats Karpmano trikampio įvardinimas savaime duoda šiokių tokių įrankių (reikia pasakyti, sunkių – reikia daug valios, norint tai pripažinti):

  • Gelbėtojas turi patikėti, kad auka yra stipri, gali būti savarankiška ir jai nereikia pagalbos. Vietoje to, gelbėtojas turi pripažinti, kad jis pats yra silpnas, kad jam pačiam (jo vidiniam Vaikui) reikia pagalbos.
  • Persekiotojas turi patikėti, kad auka pati yra įskaudinta, kad nuo jos nereikia gintis, su ja susidorojant. Vietoje to, persekiotojas turi pasakyti sau, kad geriau reikia pasitraukti, o ne kovoti – tai vienintelis būdas apsaugoti save (savo vidinį Vaiką).
  • Auka turi išdrįsti sau pasakyti, kad nei persekiotojas su ja negali susidoroti, nei gelbėtojas gali ją išgelbėti. Auka turi išdrįsti sau pasakyti, kad ji išties ir stipri, ir saugi, ir gali viską.

Gal netgi dar svarbesnis pastebėjimas, padedantis iš žaidimų išeiti, yra tas, kad visos trys rolės savo esme yra ta pati Auka. Vienu atveju Auka yra tiesiog šiaip bejėgė auka, kitu atveju Auka nenori būti auka ir dėl to bando būti Gelbėtoju, o trečiu atveju Auka nenori būti auka ir todėl bando būti Persekiotoju. Tačiau visur tai tik ta pati auka, kuri jaučiasi nesaugiai (čia prisiminkim Alfred Adler teoriją).

Išeiti iš tų žaidimų būna labai sunku, viskas vyksta po truputį, bet tai visgi įmanoma. Ir tai keičia labai daug.

Besąmonė ir sunkios traumos

Dabar jums bus šioks toks nukrypimas nuo bendros temos, tačiau jis labai svarbus – tai apie PTSD (potrauminį streso sutrikimą arba sindromą, angl „Post-Traumatic Stress Disorder“).

Paskutinių dešimtmečių tyrimai rodo, kad nors Sigmund Freud besąmonės lygmenį laikė niekaip nepaveikiamu ir todėl nevertu nagrinėjimo (todėl jis beveik niekur neminimas), išties yra kiek kebliau: itin žiaurių, sunkių traumų atveju tas lygmuo dar ir kaip suveikia, pasilieka asociatyviniai ryšiai (koks nors gyvenimiškas dalykas primena kitą, su trauma susijusį dalyką), o tada įsitvirtina visokie dirgikliai, dėl kurių tos besąmonės lygmens reakcijos vėl aktyvizuojasi labai baisiais būdais, taip kaskart tik dar labiau save įtvirtindamos. Bene sunkiausias variantas – flešbekai, kur žmogus lyg sugrįžta į traumos momentą, pergyvendamas tuo metu patirtus jausmus.

Įsivaizduokite žmogų, kurį kažkokie nusikaltėliai uždaro į rūsį ir įmeta į ten butelį su padegamuoju skysčiu. Žmogus dega gyvas, patiria klaikų siaubą ir skausmą, bet jam pavyksta likti gyvu. Tačiau jo atmintyje bet koks rūsys gali likti tuo dalyku, kuris jam sukelia flešbeką. Flešbekas – tai ne šiaip kokie prisiminimai, kad ir kokie ryškūs jie būtų. Tai yra lyg prisiminimai iš to besąmonės lygmens – jie tiesiog permeta visą aplinkos suvokimą iš įprasto į tokį, koks buvo traumos momentu. Su visu klaikiu, nesuvokiamu siaubu.

Beje, nesunku suprasti, kad po žiaurių kankinimų ar kitų baisių traumų žmogaus pasaulis labai smarkiai lūžta: iki tol buvęs saugiu, geru, savu, tas pasaulis pasidaro svetimas ir priešiškas. Žmogus žino, kokių klaikių košmarų gali nutikti ir nebegali jaustis saugiai netgi įprasčiausiose situacijose – nes juk kažkada įprastos, saugiai atrodžiusios situacijos baigėsi košmaru. Žmogui lūžta viskas ir išmokti vėl jaustis saugiai būna sunku, trunka labai ilgai.

Kalbant apie PTSD, svarbu suprasti visą poveikių galios skalę: sąmoningai mes kažką suprantame ir protingai mąstome, tačiau didžioji dalis mūsų išmokimų, atminties ir vertinimų sėdi pasąmonėje, todėl jeigu pasąmonės supratimai neatitinka mūsų sąmoningų supratimų, tai pasąmonė nusispjauna ir visvien nulemia mūsų veiksmus. Būtent tai yra neurotiškas pasaulio suvokimas. Bet kai pilnu galingumu įsijungia gryni instinktai, pvz., savisaugos instinktas, tai dėjo tie instinktai ir ant sąmonės, ir ant pasąmonės ir išvis ant visko. Žmogus pavirsta į tiesiog siaubo apimtą padarą, kuris nesuvokia, kas vyksta, nes nei sąmonei, nei pasąmonei tiesiog nelieka vietos. Lieka tik klaikus, gyvuliškas, nenusakomas siaubas. Tai yra ištisu lygmeniu stipriau, nei bet koks neurotiškas (įprastame gyvenime pasitaikantis) suvokimas.

Nesunku suprasti, kad gyvenime tokios visiško siaubo situacijos nėra labai jau įprastas dalykas. Tokios situacijos būna pvz., tada, kai koks nors žmogžudys bando žmogų nužudyti ar kankina. Tokios situacijos būna kare. Tokios situacijos būna išprievartavimų atvejais. Visos tokios klaikios situacijos paskui sukuria tam tikrą suvokimo grandinę, kur kažkurie pasąmonės ir sąmonės suprantami dalykai asocijuojasi su tais patirtais baisumais. O tai jau reiškia, kad jie kartais ima ir įjungia tas besąmonės reakcijas. Ir kai jau įjungia, tai maža nepasirodo. Tai ir yra viso to PTSD esmė.

Kartais tai veikia maždaug taip: tarkim, kažkoks kareivis dalyvavo mūšyje, kur teko žudyti žmones ir kur jo paties vos nenužudė. Atsiranda tiesiog pragarišką grandinė: kai tik kiti žmonės rėkia ir yra kažkuo menamai ar tikrai pavojingi, įsijungia išgyvenimo instinktas, kuris tiesiog nuneša visą realybės suvokimą ir lieka tik noras sunaikinti visus, kas gali kelti kokią nors grėsmę. Rezultate tiesiog aprėktas žmogus, kad ir po poros dešimtmečių nuo karo laikų, tiesiog nevaldomai tampa berserkeriu. Ir jis nieko negali padaryti, nes absoliučiai instinktyvios reakcijos suveikia tokiu stiprumu, lyg mūšis išties vyktų čia ir dabar.

Kitais atžvilgiais, jei neskaitysim tų besąmonės reakcijų, traumų pasekmės gal kartais būtų ir lengvesnės, nei šiaip sistemingo neteisingo vaikų dusinimo padariniai, kurie prikemša pasąmonę absurdiškų vertinimų, o paskui neduoda žmonėms gyventi. Traumos neturi savyje tiek sistemingumo, tiek tęstinumo ir visokių neprotingų vertinimų, kiek atsiranda iš neteisingo elgesio su vaikais. Bėda tik ta, kad besąmonės reakcijos būna klaikiai, tiesiog nesuvokiamai stiprios.

Dar blogiau, kad nuo nuolatinio dėl tų reakcijų patiriamo streso prasideda ir realūs sveikatos sutrikimai – pradedant subyrėjusiu imunitetu ar autoimuninėmis reakcijomis ir baigiant banaliais insultais ir infarktais. Ir ne, tai ne kažkokie neegzistuojantys psichosomatiniai sutrikimai, o labai rimtos, realios ligos, turinčios psichogenines priežastis.

Su šita didelių traumų sritimi psichoterapijai dar prieš kelis dešimtmečius tvarkytis sekėsi gana sunkiai. Bet šiais laikais ir tam dalykui atrasti kad ir ne visada lengvi, bet veikiantys sprendimai. Trunka netrumpai (praktikoje – keletą metų), bet viskas sutvarkoma. Netgi PTSD yra sutvarkomas.

 

Psichoterapija ir savęs pažinimas

Dabar verta kiek į šoną šoktelti (o gal netgi ne į šoną, o kaip tik prie esmės) ir pastebėti, kad Id/Vaiko ir Superego/Globėjo konflikto schemoje labai gerai įsiterpia kitos trys psichoterapijos kryptys, kurios akcentuoja skirtingus bet kokių nuoseklių asmenybės pokyčių etapus. Čia viskas kaip ir vadyboje, seka paprasta – „pirmiausiai pripažinkim realybę, tada apibrėžkim ko norim, o tik po to padarykim reikalingus pokyčius“.

Geštalt terapija

Geštalt (vok. Gestalt) terapija, kurią kadaise sukūrė Fritz Perls, duoda absoliučiai neįtikėtinus pripažinimo įrankius. Tie metodai yra tiek geri, kad daugeliu atvejų pakanka vien to, kad pripažintum problemas – ir visi sprendimai jau savaime rasis. Tas giluminis, visuminis pripažinimas bei pergyvenimas ir yra vadinamas geštaltu. Ir esminė to geštalto sąlyga – tai gebėjimas būti visiškai čia ir dabar.

Buvimo čia ir dabar esmė yra labai paprasta: pasaulį ir visus savo jausmus priimti taip, kaip yra, neinterpretuojant, nevertinant, o tiesiog priimant. Neneigti, o tiesiog priimti – nesvarbu, ar pergyveni dabartį, ar traumuojančius praeities įvykius. Priartėjimas prie duotojo laiko momento ir vietos (nebėgant į visokius racionalius ar nelabai racionalius apmąstymus) yra tikrų jausmų ir tikro savo potyrių pergyvenimo ir pripažinimo esmė.

Po pilno pergyvenimo traumos pasilieka kažkur praeityje ir ne čia – jos seniai baigėsi. Atsiranda gilus, emocinis supratimas, ko išties nori, o tuo pačiu – ir galimybė išeiti iš visų tų dramų trikampių su visomis tomis rolėmis.

Kalbant paprasčiau, geštalto metu mes išgirstam tai, ką jaučia ir pergyvena mūsų vidinis Vaikas. Kai mes tai išgirstam ir priimam, mes suprantam, ko norime ir ką galime padaryti. Ir randame tam sprendimus. Tiesiog vat taip.

Darsyk grįžtant prie to „čia ir dabar“: kai nuolat esi čia ir dabar, turi kontaktą su realybe, su tuo, kas yra tikra – tada ir suvokimas yra paremtas einamąja realybe. Gali išlikti dabar, nesmukdamas į ten, kur yra kamuojantys prisiminimai, nerimo ir panikos priepuoliai ar neduokdie, flešbekai. Sąmoningas ir valingas kuo stipresnio kontakto su einamąja realybe palaikymas kartais būna labai svarbus.

Esminė geštalt psichologijos terapinė prielaida yra tokia: jei kažkoksai įvykis pripažįstamas ir pergyvenamas nepilnai (yra nuneigiamas), tai ir randasi kažkoks vidinis prieštaravimas, kitaip tariant – neurozė (pagal Freud tai reiškia, kad Superego nepriėmė to, ką pergyveno Id). Tam, kad įvyktų pilnas pripažinimas, reikia tą įvykį pergyventi iki galo, prisimenant jį su visais perjautimais – tai ir bus geštalto užbaigimas.

Psichoterapijos tikslas čia yra labai paprastas: jei žmogus sugeba atkartoti ir pergyventi tam tikrus traumuojančius ar neurotinius įvykius pilnai, pripažindamas ir visus savo giluminius jausmus bei norus, tai tada jis sugeba ir suprasti, kas gi neteisingai vyksta, ir paskui pataisyti viską taip, kad būtų gerai.

Galima sakyti netgi taip: kadangi bet koks neurotinis supratimas savo esme reiškia, kad dalis Id/Vaiko jausmų ir norų buvo užspausta bei nuneigta, tai reiškia, kad pilnai tai atidengus, Superego/Globėjas norom nenorom turi tai pripažinti, o jau Ego/Suaugęs be ypatingų problemų suranda sprendimus situacijai ir reikalingiems pokyčiams. Štai taip paprastai, visiškai paprastai. Bet tam paprastumui reikia to „čia ir dabar“ – gebėjimo priimti viską kaip yra.

Geštalt terapija yra viena iš nedaugelio (o gal ir vienintelė), kuri padeda pilnai susitvarkyti ir su rimtais PTSD atvejais: nepilnas geštaltas (blogai išmokta pamoka) pergyvenamas iš naujo, kad taptų pilnu – taip išmokstama ir visiškai kitų, saugių, neskausmingų reakcijų. Aišku, pakartotinis trauminių patirčių pergyvenimas yra labai sunkus dalykas. Nieko nėra paprasto. Bet viskas įmanoma.

Individualioji psichologija

Alfred Adler sukurta Individualioji psichologija leidžia analizuoti visas tas Karpmano roles labai paprastai: kiekvienoje rolėje esantis žmogus jaučiasi nesaugiai, kažko bijo, tad tokiu būdu bando kontroliuoti situaciją.

Kai nesigauna sukontroliuoti kito žmogaus elgesio, neurotikas pasijunta nesaugiai, todėl pasąmoningai pakeičia savo paties rolę, kad įgautų kontrolę. Ir tai neišvengiama, nes neurotikai visada bando kontroliuoti vienas kitą, taigi, kai du neurotikai susiduria, situacijos kontrolė gaunasi neįmanoma. Ir štai jums ir prašom – įvyksta Drama.

Visas Adlerio terapijos taikymas čia nėra sudėtingas: jei žmogus gali nustatyti, kaip jis jaučiasi nesaugiai ir ką padaryti, kad jis jaustųsi saugiai, jis gali neužsiimti pertekline kontrole. O jei jis gali patikėti, kad nereikia pusiau sąmoningai kontroliuoti visko, o tiesiog leisti viskam vykti ir būti, tai žmogus pamato, kad įprastai viskas yra saugu ir jokios kontrolės nereikia.

Tie dalykai išties tokie paprasti – tiesiog nesaugumo jausmas ir pasąmoningas noras viską viską kontroliuoti, nes nesaugu. Neurotinis paradoksas yra tas, kad būtent kontrolė sukuria nuolatinį nesaugumo jausmą, nes visko kontroliuoti yra neįmanoma.

Psichoterapija čia susiveda į nuolat vis kartojamus klausimus: ar aš jaučiuosi saugiai? Ką, kaip ir kodėl aš kontroliuoju? Ką aš galiu padaryti, kad jausčiausi saugiai?

Po kiek laiko pasaulis ima keistis. Supranti, kad nereikia kontroliuoti to, ko negali sukontroliuoti ir kad saugiam jausmui reikia labai nedaug pastangų. Ir kuo toliau, tuo viskas darosi lengviau ir paprasčiau. Ir galų gale pastebi, kad ir žaidimai baigiasi – nes nebelieka kontrolės, ir nebelieka buvimo Auka.

Taigi, visa Adlerio terapija iš tokia ir yra – nuolat identifikuoti nesaugumą ir tai, kaip bandome kontroliuoti aplinką, kad pasijustume saugiai. Ir išdrįsti nekontroliuoti – tam, kad pamatytume, jog įprastais atvejais ir taip viskas yra saugu.

Kognityvinė elgesio terapija

Kadaise seniai seniai buvo tokia liūdnai žlugusi psichologijos kryptis – biheviorizmas (angl. „behaviourism“). Žlugo ta kryptis tiesiog po to, kai anoks Noam Chomsky, JAV lingvistas, pasiėmė bihevioristų tyrimus apie kalbą ir pademonstravo, kad bihevioristai yra tiesiog bukų durnių šutvė.

Kita vertus, psichoterapijoje bihevioristai nuveikė gana daug gero – jie tiesiog  padarė prielaidą, kad visos psichologinės problemos yra dėl prasto ar neteisingo įvairių savęs ir aplinkos vertinimų išmokimo. Čia, beje, išsyk pastebėkime, kad tai yra Superego/Globėjo sritis.

Pvz., kala kokiam nors vaikui tėvai į galvą, kad jis turi būti pats geriausias iš visų, tai tas vaikas ir išmoksta to, kad nesvarbu kas, jis turi būti visapusiškai geriausias. O paskui užauga ir gyvena nuolatinėje tragedijoje – aukoja savo gyvenimą tam, kad vis visiems įrodinėtų, jog yra geriausias iš visų, bet kadangi tokiu būti iš principo neįmanoma, tai tik nuo to ir kankinasi.

Taigi, visa bihevioristinė psichoterapija ir nuėjo ta kryptimi – mokytis atpažinti tipiškai neteisingus vertinimus, o paskui juos taisyti į teisingus, adekvačius. Beje, tie neteisingi vertinimai labai primena Eric Berne žaidimų scenarijus, o išties ir yra tam tikros sudedamosios tų scenarijų dalys.

Taigi, nors aš čia nukrypau, visas reikalas paprastas: bihevioristai ilgainiui apsijungė su adleristais. Bihevioristai adleristams davė krūvą tipiškų neteisingo vertinimo šablonų, pagal kuriuos vykdoma terapija, o adleristai bihevioristams davė tą bendrai psichologinį pagrindą neurozių terapijai – nesaugumo ir kontrolės problemą. Taip ir gavosi kognityvinė elgesio terapija, lietuviškai dar vadinama KET, o angliškai – CBT („Cognitive Behavioural Therapy“).

Terapija čia tiesiog visiškai paprasta – žiūrima į elgesio, santykių, savęs vertinimo situacijas ir ieškoma, kur padarytos klaidos. Pvz., klientas sako: „visi manęs nekenčia“, o terapeutas klausia: „ar tikrai visi, kaip tu gali žinoti apie kiekvieną?“. Po truputį, po truputį, klientas ir persimokina.

Galima sakyti, kad CBT tiesiog Suaugusiam/Ego duoda tinkamus būdus, kaip identifikuoti netinkamus Globėjo/Superego vertinimus, kurie yra emociškai nesaugūs ir kuriantys neadekvačią kontrolę. Atitinkamai, atsiranda galimybė keisti savo elgesį.

Akių judesių desensetizacija ir perdirbimas

Kažkodėl kognityvinei elgesio terapijai priskiriamas ir dar vienas labai keistas psichoterapijos metodas, kuris padeda netgi sunkių traumų atveju. Tas metodas kartais pristatinėjamas kaip stebuklas (nors visi žino, kad stebuklų nebūna), tačiau visgi jis pakankamai efektyvus. Ir gali būti, kad tai vienintelis paprastas metodas, kuris tinka PTSD pasilikusių reakcijų atveju, nes banaliai pasiekia tą besąmoningą būseną (aš sakyčiau, kad geštalt terapija PTSD atveju nėra paprastas metodas).

Akių judesių desensetizacijos ir perdirbimo esmė paprasta: pacientas prisimena traumuojančius įvykius (gali apie tai net nieko nepasakoti psichoterapeutui), o psichoterapeutas jam tuo metu rodo pvz., pieštuką, kurį judina rankos mostais kairėn-dešinėn. Mosavimo greitis turi būti toks, kad pacientas spėtų sekti tą pieštuką akimis, bet kad akys judėtų paskui pieštuką kuo greičiau. Kažkiek minučių tokio mosavimo duoda stebėtinai gerą rezultatą – kažkodėl ima ir susilpnėja, o paskui ir išvis pranyksta PTSD būdingos reakcijos.

Kaip tai veikia ir kodėl – gerai nelabai kas žino. Tiriant pacientų smegenų veiklą tokios terapijos metu, paaiškėjo, kad ima aktyvizuotis visiškai skirtingos, tarpusavy nesusijusios abiejų smegenų pusrutulių sritys. Sprendžiant pagal viską, suveikia kažkas maždaug tame lygmenyje, kur yra besąmonė, kuri nuo to akių judėjimo tiesiog visiškai pasimeta. Ir gaunasi taip, kad klientas prisimena, kažkurios trauminės asociacijos lyg ir aktyvizuojasi, bet nepilnai, o tik išsisklaidydamos.

Kabinant giliau – akių judesiai siejami su vidine ausimi ir lygsvaros pojūčiu, o tai išties kelia aktyvizaciją tose zonose, kurios pagal Sigmund Freud ir atitinka besąmonę. Panašu, kad atitinkamos reakcijos permuša senus asociatyvinius besąmonės ryšius su visokiais prisiminimais, prikelti baisūs prisiminimai gauna naujus ryšius, bet tie nauji ryšiai jau būna ne su tomis baisios galios instinktyviomis reakcijomis, o su kokiais nors kitais dalykais.

Žodžiu, toksai labai keistas hakas, paremtas grynai smegenų veiklos ypatumais, tačiau nieko bendro neturintis su įprasta psichoterapija. Esminis momentas – šis keistas hakas leidžia tvarkyti tas problemas, kurios ankstesniems paviršinės psichoterapijos būdams būdavo beveik neįveikiamos.

Kitos psichoterapijos kryptys

Išties aš daug mažiau susidūriau su kitomis kryptimis, tad apie jas papasakoti bus kiek sunkiau. Bet ten irgi yra dalykų, kurie yra nuostabūs, padedantys susivokti savyje ir pasaulyje. Čia jau nesupykite, kad dar trumpiau ir paviršutiniškiau viską pateiksiu.

Analitinė psichologija

Carl Gustav Jung, dirbęs pas Eugen Bleuler, buvo jaunas psichiatras, kuris ėmė ir užkibo ant Sigmund Freud teorijų, nors paskui, kaip ir visi kiti, buvo praspirtas. Nepaisant to, Carl Gustav Jung įtaka buvo tokia plati, kad man čia net nesigauna jo pristatyti kaip psichologo, psichiatro ar psichoterapeuto. Jis greičiau buvo vienas iš svarbiausių šiuolaikinės antropologijos ir antropopsichologijos pradininkų, palikęs pėdsakus ir kultūrologijoje, ir negana to, intuityviai pritaikęs savo darbuose dar ir daugelį tuo metu neegzistavusios semiotikos idėjų.

Bene ryškiausias Carl Jung pastebėjimas buvo apie tai, kad pasąmonė yra ne tik asmeninė, bet ir bendra. Visuomenė pati elgiasi kaip kažkoks bendrą suvokimą turintis organizmas, o daugybė visokių vaizdinių yra bendri daugeliui žmonių – kai kada nesąmoningai perduodami labai ankstyvame amžiuoje, o kartais – ir išvis įgimti. Tokius vaizdinius ar sąvokas Carl Jung pavadino archetipais.

Jau daug vėliau kalbos tyrimai parodė, kad išties ir kalbose kai kurios sąvokos kartojasi ir kartojasi, ir daugybėje įvairių tautų yra visiškai vienodi kokių nors dalykų vaizdiniai. Gerais archetipų pavyzdžiais galėtų būti Baubas arba Motina – ir vienas, ir kitas yra tiesiog įgimtas, o tik paskui, besimokant, apaugantis mums įprastais suvokimais. Būtent tie įgimti (ir visą gyvenimą turimi) suvokimai mums duoda pradinį pasaulio vaizdą.

Tvarkant savo problemas, labai svarbu priimti tą įgimtą pasaulio vaizdą kaip savą, nustoti neigti jį, o taip pat – atskirti, ar nėra kažkokių klaidingų susitapatinimų viduje. Kaip pvz., kažkokią baisius įvykius patyrusią savęs dalį žmogus gali netgi imti priimti kaip tą įgimtą Baubo vaizdinį, taip imdamas bijoti dalies savęs.

Atleiskit, nekalbėsiu daugiau nieko apie Carl Jung teoriją, nes mane nuo jos permuša į semiotines ir aš tada imu visiškai ne apie psichoterapiją galvoti.

Tradicinė psichoanalizė

Aš jau rašiau apie Sigmund Freud psichoanalizę, bet čia aš užkabinsiu dar kai ką apie ją.

Žmonės yra sudėtingi. Bet negana to, jie dar labiau sudėtingėja, augdami. Kažkuriuo metu įgimtas emocijas ir instinktus turintis vaikas (Id) ima mokytis sąvokų ir kalbos, o paskui ir samprotavimų – taip atsiranda Ego. Kažkuriuo, gal kiek ir vėlesniu metu vaikas ima mokytis ir to, kas galima, o ko negalima – taip ilgainiui atsiranda Superego.

Tačiau kažkuriame amžiuje, kai vaikas jau turi ir Ego, ir Superego, prasideda lytinis brendimas. Hormonų audros permuša bet kokį protą, o Id atstovaujami jausmai bei instinktai sustiprėja iki nevaldomo lygio. Ir jei šiame amžiuje vaikas patiria (ar iš ankstesnio amžiaus atsineša) traumas ar neadekvačius draudimus, Superego pasidaro neadekvačias, neteisingas ir labai sunkias išvadas. Pasilieka labai labai sunkios bėdos – kad ir tokios, kaip įsivaizdavimas, kad seksas esąs smurtas.

Kai dažnai kalbama, kad Sigmund Freud pernelyg akcentavo seksualines neurozes, būna pamirštama, kad tuo metu buvo vėlyvasis viktorianizmas, kai netgi baldus žmonės dengdavo paklodėm, kad ginkdie nepasimatytų baldų kojos, kurios kam nors gali sukelti asociacijas su moteriškomis kojomis, o tos – jau žinot, su kuo. Esant tokiam pamišimui, seksualinės neurozės tiesiog dominavo. Pridėjus tai, kad Freud ir šiaip buvo labai jau skeptiškas, analitiškas ir žiūrintis faktų, reikia suprasti, kad kitos teorijos jam atrodė banaliai nepakankamai pagrįstos.

Realybėje tos pačios Freud seksualinės neurozės išplitusios iki šiol, o jas nagrinėjant sukurtas psichoanalizės modelis yra naudojamas ir kitose psichoterapijos kryptyse. Žodžiu, Sigmund Freud darbai buvo esminiai, esminiais jie ir liko – ypač ten, kur kalba apie seksualinį elgesį ir seksualines neurozes. Kita vertus, kitos teorijos tiesiog labai pažengė į priekį.

Egzistencinė terapija ir logoterapija

Čia jau galim pereiti prie tų dalykų, kuriuos aš pats neretai pavadinu visokias dvasingumais, nors išties jie yra ir rimti, ir svarbūs. Tai tiesiog bendri mūsų egzistavimo dalykai. Mūsų gyvenimas yra pilnas neišvengiamų konfliktų nuo pat mūsų gimimo. Dar daugiau, mūsų gyvenimas yra konfliktinis, o atitinkamai ir neurotinis iš pačių pagrindų. Kai kurie iš esminių (egzistencinių) konfliktų yra neišsprendžiami (nepataisomi) iš principo:

  • Mirtis yra neišvengiama iš principo
  • Laisvė iš principo negali egzistuoti be atsakomybės už save ir kitus
  • Vienaip ar kitaip mes visą gyvenimą liekame vienišais – tik su savimi
  • Mes negalime surasti gyvenimo prasmės, todėl visada lieka beprasmiškumas

Šiuos egzistencinius konfliktus mes galime tik priimti, pripažinti ir kažkaip su jais gyventi. Ir viskas.

Labai žiauru, bet egzistencinę terapiją vystęs Viktor Frankl buvo kalinamas nacių koncentracijos stovykloje, kurioje jam esminės vertybės susidėliojo visiškai – taip gavosi logoterapija. Taip, tai vertybės – o tai reiškia, kad Globėjas ne šiaip turi, o tieisog privalo jas žinoti, jei nori pasirūpinti savo Vaiku. Aš jums tas vertybes tiesiogiai pateiksiu, tiesiog meditavimui ir išmokimui:

  • Gyvenimas turi prasmę visada, net prie baisiausių aplinkybių
  • Svarbiausias motyvas gyventi – tai mūsų valia rasti prasmę pačiame gyvenime
  • Mes visada turime laisvę rasti prasmę savo veiksmuose ir potyriuose, ir netgi savo pasipriešinime patiriamoms kančioms

Gyvenimas išties gali būti beprasmis, daugybė dalykų išties gali atrodyti beviltiškai, bet kai suvoki, koks siaubas yra stovėti dujų kameroje, laukiant tik savo mirties, nes jau daugiau nieko nebeliko – suvoki, kad viskas, visiškai viskas gyvenime yra prasminga ir gražu, netgi tie dalykai, kurie atrodė kaip kankynė. Gyventi verta, gyvenimas nuostabus ir pilnas prasmės bei džiaugsmo.

Taip, čia yra tiesiog esminės vertybės. Ir tas vertybes arba priimi, arba kankiniesi. Jas labai sunku suvokti, bet išties gi visa psichoterapija tėra vertybių keitimas, taisymas į geras – tokias, su kuriomis ir mes, ir kiti žmonės būtume laimingi.

Kūno psichoterapija

Tarp Sigmund Freud mokinių buvo ir vienas gerokai čiuožtelėjęs (į gyvenimo galą, atrodo, išvis išprotėjęs) – toks Wilhelm Reich. Šiaip tai jis buvo tiek pilas visokių minčių, idėjų ir norų keisti viską viską, kad tiesiog kažkaip taip ir gavosi su juo keistai – dėl nuolatinio radikalumo jo teorijos būdavo priimamos kaip kažkokios marginalios ir kvankštelėjusios, bet kartais tos pačios Wilhelm Reich teorijos (bent jau ankstyvesnės, iki II Pasaulinio karo atsiradusios) pavirsdavo tiesiog visuomenės norma.

Gal ryškiausiu pavyzdžiu čia galėtų būti seksualinės neurozės: kol Sigmund Freud kapstėsi po visokius ten neurotinius reikalus, viską analizuodamas, Wilhelm Reich sugalvojo, kad tos neurozės taip ir tęsis be galo, jei žmonės nepradės elgtis normaliai, t.y., pripažindami savo seksualinius potraukius. Taigi, Wilhelm Reich sugalvojo seksualinę revoliuciją, kurios esmė būtų ta, kad tiesiog užsiimdinėti seksu, nesigėdinant savęs ir viskas. Ta revoliucija prasidėjo – žmonės ėmė kalbėti apie seksą ir pervertinti jį iš naujo, jau kaip teigiamą dalyką, o tuo pačiu iš visuomenės gana greitai dingo ir dauguma seksualinių neurozių.

Kiek nukrypstant, čia reikia pastebėti, kad kadangi SSRS sekso nebuvo, tai ta seksualines neurozes kurianti aplinka išsilaikė iki pat sovietmečio pabaigos, todėl mes dabar dar tik pergyvename tą seksualinę revoliuciją, kurią Vakarai pergyveno prieš gerą pusę šimtmečio. Todėl pas mus visokios davatkos (pvz., visokie dagiai) Seime dabar vis dar bando uždrausti ką papuola.

Gerai, aš čia nukrypau pernelyg toli (dėl to, kad mano galvoje šito visko jau per daug). Žodžiu, vienas iš Wilhelm Reich pastebėjimų buvo apie tai, kad dėl kai kurių baimių žmonės gauna kūno šarvą – gana specifišką raumenų sukaustymą. Kai kurie iš tokių sukaustymų yra labai specifiški: pvz., kaklo, sprando ir pečių sukaustymas – tai toks pats įsitempimas, koks atsiranda pas žmones, kurie pasiruošę kažkokiam pavojui. Kai pasąmoningas pavojaus laukimas tampa nuolatiniu, susikaustymas irgi tampa nuolatiniu – kūnas atspindi žmogaus būseną, o paskui jau ir žmogaus būsena ima priklausyti nuo kūno. Na, žodžiu, jums daug tokių dalykų gerai papasakotų koks nors labiau patyręs gydomojo masažo specialistas.

Mūsų kūniškų pojūčių, norų ir potyrių neigimas tampa neurozėmis (kaip kad seksualinės neurozės), mūsų fizinis nesaugumas perauga į psichologinį nesaugumą, o baisiausias mūsų patirtas smurtas vėliau kartais išlenda ir per flešbekus, kurie savo esme yra gal net arčiau fiziologinių, nei psichologinių reakcijų. Ir atvirkščiai: mūsų psichologinis nesaugumas tampa prastu rūpesčiu kūnu, nutukimu ar anoreksija, daugybe kitų ligų. O tai jau vėl kelia mums problemas. Mes negalim kalbėti apie sėkmingą psichoterapiją, jei neišmokstame suprasti ir priimti savo kūno, ir savo pačių kūnu rūpintis.

Fenomenologinė psichoterapija

Galų gale, apžvelgdamas įvairias kryptis, aš jums duosiu visą didelį atskirą skyrių su požiūriu, kuris yra ko gero visiškai priešingas, nei visas likęs mano straipsnis. Tai fenomenologinė psichoterapija ir išvis fenomenologinis požiūris.

Aš ne šiaip sau prašiau, kad būtent Agnė Matulaitė (vienas iš nuostabiausių žmonių, kokius tik pažįstu) apžvelgtų ir man kakton duotų įvertinimų ir bakstelėjimų į visokias klaidas ir nesąmones, kurių čia prirašiau. Esmė yra paprasta: aš tiesiog šiaip esu visiškas sausas struktūralistas, sausuolis ir biurokratas, net ir į žmones žiūrintis kaip į kažkokius struktūrinius kompleksus (beveik buhalteriją), todėl ir lenda man į galvą tik tos visokios sausos ir bejausmės struktūrinės teorijos. O Agnė – visiškai kitokia, ji yra fenomenologijos atstovė ir šiaip tiesiog kitaip viską matanti. Ir aš suprantu, kad mano matymas – tai tik viena, labai ribota visų tų begalės žmogiškų potyrių ir suvokimų pusė. Todėl jos paprašiau.

Kita viso to pusė – tai yra tai, kas negali būti suvokta ne tik kitų žmonių, bet ir mūsų pačių, nors gali būti mūsų pačių sukurta. Tas kažkas – tai mes patys. Kalbėdamas struktūralistiškai, galėčiau čia nukrypti į Kantoro (Georg Cantor) aibes ir vieną iš aibių teorijos paradoksų, per kuriuos taip gaunasi, bet gal nesigilinkim, nes galų gale pereikim nuo visokių struktūrų prie mūsų pačių.

Aš norėjau, kad man kažkas tai pasakytų tiesiog kitaip. Ir Agnė man pasakė – neįtikėtinai korektiškai ir gražiai. Ir aš ėmiau rašyti apie kitus dalykus, ir visas šitas straipsnis išsiplėtė iki neįsivaizduojamo didumo – dar bene dvigubai. Nes aš ėmiau rašyti apie kitą dalį, apie kitus požiūrius. Apie tai, kad viskas išties kitaip.

Tiesiog priimkim paprastai: ir mūsų potyriai, ir mintys, ir jausmai, ir suvokimai – tai yra fenomenai, kurie kažkuo unikalūs, o dėl savo unikalumo – nepasiduodantys jokioms teorijoms, jokioms schemoms, jokiems vertinimams netgi tais atvejais, kai toms teorijoms, vertinimams ir schemoms jie atrodytų pasiduodantys. Taip, žmogus yra begaliniškesnis už bet kokią begalybę, nes kuria ir interpretuoja pats save.

Edmund Husserl, kuris išvis buvo netgi gal ne tiek psichologas, kiek filosofas, apie visas psichologines teorijas pasakė kelis labai esminius dalykus:

  • Logika yra teorinis konceptas. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo savo pačios teisingumo, jokia logika anei per niekur negarantuoja, kad pasaulis yra logiškas ar kad logiški esame mes patys. Realybė ir mūsų patirtys dažnai anei per niekur į jokią logiką netelpa.
  • Bet kokia psichologijos kryptis yra tiesiog interpretuojanti teorija apie žmonių vykdomą interpretavimą, kuris išties gali būti visoks. Ir pati tokia teorija yra atsiradusi iš interpretacijų. Taigi, net jei kažkas, atrodytų, atitinka kokius nors psichologinių interpretacijų teiginius, tas kažkas gali nei velnio neatitikti, netgi tyčia tą atitikimą vaizduodamas.
  • Galų gale, bet kokie teiginiai gali būti teisingi ar klaidingi, kai kalbam apie realybę. Tačiau bet kokia psichologinė teorija yra teorija apie psichologinius reiškinius, kurie anei per niekur neįrodomi, todėl nu ką mes išvis galim apie tai kalbėti? Interpretavimo teorija apie psichikos reiškinių interpretavimų interpretavimą?

Visos psichologinės teorijos, kurias čia dėsčiau – tai tiesiog kaip ir tam tikros gerosios praktikos, kurios dažnai pasiteisina, padeda susigaudyti, tačiau išties anei nieko negarantuoja. Todėl vienintelis teisingas priėjimas psichoterapijoje – tai pripažinti, kad pats žmogus, sprendžiantis savo problemas – tai ir yra teisingiausiai viską įvertinantis psichoterapeutas. O jam padedantis psichoterapeutas – tai tiesiog žinių, patirčių, gerų praktikų, pastebėjimų šaltinis, veidrodis, bet anei per niekur ne sprendėjas.

Išvis, bet kokios psichologinės problemos gali būti sprendžamos, tik pripažįstant tai, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo problemos, ir jų sprendimai – irgi unikalūs.

Man teko skaityti apie vieną atvejį: į psichoterapeutą kreipėsi žmogus, kuris tiesiog turėjo sunkumų, bendraudamas su kitais. Ir daugybę kažkokių keistų sunkumų. Protingas, suaugęs žmogus, lyg ir toks, kaip kiti, bet vat kažkaip krūvos visokių sunkumų. O beterapinant paaiškėjo, kad vaikystėje jis 7 metus iš eilės, be jokių pertraukų praleido ligoninėje. Didžiulė dalis jo vaikystės tiesiog dingo, pritrūko šilumos, neliko bendravimo su bendraamžiais ir žaidimų, neliko suvokimo apie gana elementarius socialinius dalykus, bet vietoje to atsirado daug patirčių, kurių iš principo negalėjo turėti kiti žmonės.

Įsivaizduokite, kiek tokio žmogaus patirtys skiriasi nuo bet kokio kito žmogaus patirčių? Tiesiog sunku įsivaizduoti, ką reiškia, kai prarandi krūvą metų iš savo vaikystės ir paauglystės – lyginant su kitais, tavo patirtyse ir žinojimuose lieka tiesiog milžiniška suvokimo skylė, tuščia vieta, nes to tiesiog neturi. Bet vietoje to gauni kažką, ko toje vaikystėje ar paauglystėje išvis neturėjo būti. Pasaulio suvokimas tokiam žmogui skiriasi tiek, kad bet kokie dramos trikampiai ar dar kas nors čia tampa smulkmenomis.

Mes arba priimame tai, kad skirtingi žmonės yra skirtingi, kad jų mąstymas, pajautimai ir interpretacijos gali labai skirtis, arba tiesiog klystame. Vienintelis būdas neklysti – tai pripažinti, kad kito žmogaus vertinimai ir potyriai yra autentiški. Ir nesvarbu, kas mums patiems atrodo kaip tiesa ar netiesa.

Lygiai taip pat svarbu pripažinti, kad mūsų pačių vertinimai, potyriai ir supratimai yra autentiški ir tikri. Ir visiškai nesvarbu, ką apie tai galvoja kažkas kitas. Mes esame tikri, tokie, kokie esame, kad ir kokie keisti būtų mūsų pačių supratimai ir patirtys. Ir mes esame visiškai skirtingi. Tai ir yra fenomenologinis požiūris.

Ir vėlgi, prisiminkim, kad čia kalbame apie save, apie savęs priėmimą. Apie buvimą savimi.

Pokyčių kilpa ir mokymasis iš ateities

Pabaigai jums bus apie pokyčių kilpą. Tai jau truputį iš kitos operos, bet irgi labai geras dalykas, padedantis susigaudyti savo problemų tvarkymesi – būtent ne šiaip savo problemose, o visame jų sprendimo ir savęs pripažinimo procese. Nes tik procesas garantuoja rezultatą, tuo tarpu įrankiai (įvairios teorijos ir metodologijos) gali būti labai labai įvairūs.

Pokyčių kilpos modelį sukūrė Sylviane Cannio ir Viviane Launer (Evolution loops), užsiimdinėję gyvenimo pokyčių psichologiją. O papasakojo man šitą modelį vienas senas mano draugas, Audrius Matiukas – nuostabus, ryškus ir įspūdingas coaching specialistas (aišku, šioje srityje ir šarlatanų gyvas galas, kaip ir verslo optimizavimo srityje – būtinai reikia atsirinkti, kas išties moka, todėl gerai įsiminkit). Anksčiau dirbęs psichologu, dabar jis išmoko žmones naujų gyvenimų ir yra bene didžiausias Lietuvoje šios srities ekspertas.

Pokyčių kilpa nusako tai, kaip mes tvarkomės su savo patirtimis ir problemomis. Dažniausiai tenka tokią kilpą praeiti ne vieną kartą, kol galų gale pamatai, kad gyvenimas yra nuostabus. Pats sunkiausias čia yra pripažinimas - nes po jo atrodo, kad viskas baisu. Bet tik pripažinus savo problemas ir traumas, įmanoma jas išspręsti.

Pokyčių kilpa nusako tai, kaip mes tvarkomės su savo patirtimis ir problemomis. Dažniausiai tenka tokią kilpą praeiti ne vieną kartą, kol galų gale pamatai, kad gyvenimas yra nuostabus. Pats sunkiausias čia yra pripažinimas – nes po jo atrodo, kad viskas baisu. Bet tik pripažinus savo problemas ir traumas, įmanoma jas išspręsti. Mano čia pateikta schema yra smarkiai supaprastinta – tiesiog kad būtų lengviau įsivaizduoti.

Žmonės, vaikystėje patyrę smurtą ar susidūrę su katastrofiškai suvoktomis nelaimėmis (pvz., susirgę vėžiu, praradę artimuosius, patyrę išprievartavimus, karo žiaurumus ir pan.) bando pabėgti nuo savo klaikių patirčių, bet taip bėgdami, praranda ir savo laimingą gyvenimą. Viskas atrodo baisu, todėl norisi tai neigti, sakyti sau, kad niekada to nebuvo. Bet kai neigi savo patirtis, jų baisumą – neigi ir save. Taip prasideda smukimas – ir jis tęsiasi tol, kol neigi save ir savo potyrius.

Vieniems tai reiškia užsidarymą nuo žmonių, kitiems – aukojimąsi ir bet kokių džiaugsmų atsisakymą, tretiems – kovą su visu pasauliu. Galų gale daugeliui viskas baigiasi klaikia depresija, alkoholizmu, savižudybėmis ar dar kažkuo labai niūriu.

Norint susitvarkyti su savo problemomis, savo potyrius, savo traumas reikia pripažinti, su viskuo. Ir tai labai sunku – tai kuriam laikui gali sukelti visišką kritimą į duobę, kur atrodo, kad viskas (viskas viskas) yra tiesiog siaubinga ir beviltiška. Tačiau pripažinimas atneša supratimą. Mes priimame savo patirtis, savo silpnumą, grįžtame atgal, peržiūrime tai, kas įvyko, randame naujus vertinimus, išmokstame kažkurias pamokas kitaip, teisingai.

Kažkuriuo momentu mes pasijuntame savimi ir tada jau visas klausimas tik apie tai, ar pavyks surasti kažką naujo, kas mums patiems parodytų, jog mes savo viduje galim būti kitokie, dar nuostabesni, nei iki traumos. Ir čia yra tasai mokymasis iš ateities, iš to, ko dar nebuvo – kažkada tenka išdrįsti imti daryti dalykus, kurių iki tol nedarei. Kažkurie iš tų dalykų leidžia į save pažvelgti kitaip, o tuo pačiu – pereiti į kylančią kreivę. Pats tampi kitokiu ir visas pasaulis tampa kitokiu.

Pabaigai

Galų gale, pabaigai – apie svarbiausią: humanistinė psichologija sako, kad esmė yra savęs pripažinimas. Ir tame yra visiška tiesa. Bet kokie žaidimai Dramos trikampiuose, bet kokios rolės – tai negalėjimas būti savimi. Kai bandai būti ne tokiu, kokiu esi, nes jautiesi nevertas.

Persekiotojas jaučiasi nepilnavertis ir todėl įskaudintas – todėl puola Auką. Gelbėtojas jaučiasi nepilnavertis ir beprasmis – todėl bando gelbėti ir nuo savęs priklausoma padaryti Auką. Auka jaučiasi nieko negebanti, bejėgė ir niekam tinkama – todėl ir yra auka.

Nesaugiai jaučiamės todėl, kad jaučiamės nepilnaverčiai. Kontroliuoti bandome tada, kai jaučiamės nepilnaverčiai. Nepilnaverčiais besijausdami, išmokstame daugybės nepilnavertiško savęs ir aplinkinių vertinimo būdų, kurie paskui mums garantuoja, kad nuolat jausimės nepilnaverčiais. Taip, net nepastebėdami, mes pradedame žaisti dramos trikampius. Viskas tampa kankinimu ir mums, ir aplinkiniams.

Tik atleisdami sau už klaidas ir nesąmones, kurių pridarome, galime save priimti ir iš savo klaidų pasimokyti. Tik priimdami save, galime pripažinti, kad galime kažko išmokti. Tiktai taip galime keistis.

Negalėdami būti savimi, negalime patirti pasaulio ir savęs (negalime užbaigti geštalto), negalime būti čia ir dabar, negalime ir mokytis iš ateities, ir išeiti iš tos nuožulnios kreivės, varančios į dugną. O to negalime, nes negalime jaustis pilnaverčiais, negalime būti savimi. Tai užburtas ratas ir norint jį pralaužti, reikia drąsos, pastangų ir atkaklumo.

Labai sunku pripažinti sau, kad didžiausia savo paties stiprybė slepiasi ten, kur Vaikas. Labai sunku pasakyti sau, kad savo paties Globėjas rūpinasi ir tavimi, ir kitais. Labai sunku pasakyti sau, kad tavo paties Suaugęs randa sprendimus, kurie padeda gyventi ir būti laimingesniu.

Išties esmė yra labai paprasta – pasakyti sau, kad visi jausmai yra tikri, kad visus jausmus gali jausti, kad visas esi svarbus, kad gali būti sau geras, kad esi vertas šilumos, meilės ir rūpesčio, kad esi tiesiog pilnavertis ir galintis viską. Gebėjimas priimti save su visais savo norais ir jausmais – tai yra esminis, pats svarbiausias dalykas, leidžiantis išvengti bet kokių žaidimų, dramų ir kankinimųsi. Ir tai yra visų psichoterapinių teorijų esmė. Ir mūsų gyvenimų esmė – būti laimingais.

 

———-

* „SSRS sekso nėra“ – tokią frazę kažkokia boba pareiškė per vieną iš pirmų kartu su JAV kurtų TV laidų, transliuotų SSRS. Vyko kažkoks TV tiltas, kur JAV ir sovietinė publika šnekėjo vieni su kitais, kokia tai amerikonė pasakė, kad per visus galus iš visų reklamų lenda seksas, o boba iš Rusijos jai pasigyrė, kad SSRS gyventi gera, nes sekso SSRS nėra. Toks požiūris į seksą, kaip į kažką šlykštaus, buvo būdingas sovietmečiui.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook320Share on Google+5Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

10 thoughts on “Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

  1. Andrius

    Ačiū, įdomu. Aš, aišku, didžiuojuosi savim, perskaitęs tookį rašinį 🙂

    Reply
    1. Aihara

      Nuo savęs dar pridėsiu žinias iš vaikų auklėjimo, taip pat puikiai susisiejančias su psichoterapija.

      Mažiems vaikams būdingi emocijų antplūdžiai, kurių jie nesugeba suvaldyti, tam tikruose sluoksniuose įvardijami kaip „ožiukai“. Tyrimai rodo, kad tos nesuvaldomos emocijos kyla iš nebrandžių smegenų -- trūkstamų neuronų ryšių tarp skirtingų smegenų dalių. Ir geriausias būdas tuos emocijų antplūdžius suvaldyti -- įvardinti vaiko kylančius jausmus: „tu labai pyksti ir liūdi, nes nori jogurto, o jo mes nebeturim, ajajajai kaip gaila, kad nebeturime jogurto“ ir tuo pačiu suteikti daug meilės ir saugumo jausmo. Kodėl? Nes tokio priepuolio metu formuojasi naujos jungtys. Įvardinant jausmus ir suteikiant saugumą vaikui padedama susigaudyti savo jausmuose -- vystomas emocinis intelektas, o meilė ir saugumas išmoko, kad būtent to reikia tikėtis iš pasaulio ir suteikti kitiems.

      Reply
      1. Rokiškis Rabinovičius Post author

        Aš tiesiog kitais žodžiais nupasakočiau -- mažas vaikas yra tiesiog Vaikas. Suprasdamas savo jausmus ir situaciją, vaikas ima ugdytis savo Globėją. Paskui Globėjas jau sako, kas yra gerai, kas negerai ir kaip būtų teisinga į viską reaguoti ir viską suprasti 🙂

        Kol vaikas yra mažas, suaugusieji jam atstoja tą vidinį Globėją, kurio jis dar neturi išsiauginęs 🙂

        Ir taip, meilė ir saugumas -- tai yra esmė. Nesaugumo jausmas ir meilės trūkumas neleidžia užaugti vidiniam Globėjui. Ir tada gyvenimas gali virsti į košmarą.

        Reply
  2. Zaibys

    Geras veikalas, nors ir is kiek primirstos srities.
    Na ir turbut nereikia buti dideliu sociologu, kad pasakyti, jog sitas trikampis ir roles tinka apibrezti ne tik asmenybes dalims, bet puikiai veikia analizuojant atskiru individu, ar net dideliu socialiniu grupiu saveikas. (Arba grupes-individo-koncepcijos-trendo ar dar bele ko saveikas, kur trikampyje roles uzima is esmes labai skirtingi dalykai).

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Taip, socialinių grupių santykiuose šitie mechanizmai irgi neretai suveikia. Ir tai natūralu -- mes gi esame žmonės, o socialinės grupės iš žmonių. Atitinkamai, ir grupių elgesyje tai reiškiasi, kad ir kažkiek kitaip, bet visvien panašiai.

      Reply
  3. violeta

    Dekoju , tikrai buvo idomu ir naudinga perskaityti toki ilga straipsni.Pagarba uz toki darba 🙂

    Reply
  4. Andrius

    Fantastiškas straipsnis ir tinkamo ilgumo sudėti tokius dalykus suprantamai. Ačiū!

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *