Rokiškis Rabinovičius

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Bihevioristinio metodo esmė ir bėdos

Biheviorizmas – tai vienintelė psichologijos pakraipa, bandžiusi žmogų tyrinėti moksliškai. Ir bene vienintelė psichologijos sritis, kurią drąsiai galime pavadinti visiška nesėkme. Jungtinėse Valstijose bihevioristai Burrhus Frederic Skinner bihevioristai sugebėjo apsiskelbti vieninteliais mokslininkais iš visų psichologų, o Sovietų Sąjungoje Palvovo atstovai net ir buvo įteisinti taip, lyg kitos psichologijos kryptys išvis neegzistuotų. Beje, jei sovietinius „bihevioristus“ lyginsim su Skinner mokykla, tai pastaroji pasirodys visai dar sėkminga, nes bent jau apie elgesį, o ne apie išvis neaišku ką*.

Biheviorizmas rėmėsi (ir iki šiol bando remtis) vienu paprastu, bet paradoksaliai pseudomokslišką įvaizdį suteikusiu pozityvizmo principu: kad teorijoje gali būti tiktai tokie dalykai, be kurių neįmanoma paaiškinti jokių stebimų reiškinių. Bandymas panaudoti Okamo skustuvą psichologijoje išvirto į keistą mastymo neigimą: esą visą žmogaus veiklą galima paaiškinti tiesiog sąlyginiais ar nesąlyginiais refleksais. Okamo skustuvo naudotojai tiesiog nepamatė, kad skustuvą naudoja prieš sistemą, kuri skustuvus (ir antiskustuvus, ir netgi metaskustuvus) pati gali generuoti, negana to, gali juos generuoti pagal poreikį.

Nuostabu, kad tokia mastymo niveliacija vyko tais laikais, kai Gėdelis kūrė nepilnumo teoremas, o Tiuringas savo kompiuterio modelį. Ir netgi vėliau, kai jau atsirado tikri kompiuteriai – bihevioristai atvirai silpnaprotiškai kartojo savo frazes apie tai, esą nėra pagrindo teigti, jog žmogus yra kažkoks toks mąstantis, o viską galima paaiškinti paprasčiau.

Bihevioristinis tyrimo metodas remiasi juodosios dėžės idėja: mes turime kažkokią juodąją dėžę (tyrimo objektą) ir perduodame jai signalus (dirgiklius, etc.), o pagal reakciją sprendžiame, kas toje juodojoje dėžėje gali būti.

Pirmasis menamas eksperimentas

Kaip tai vyksta? Tarkim, turime kelias juodąsias dėžes, su kuriomis bandome eksperimentuoti, tirdami jų kalbos ir mastymo gebėjimus:

• Bihevioristas: – Kiek bus du kart du?
  • Papūga: – Keturi.
• Bihevioristas: – Kiek bus du kart du?
  • HAL-2000: – Keturi.
• Bihevioristas: – Kiek bus du kart du?
  • Moksleivis: – Keturi.
• Bihevioristas: – Kiek bus du kart du?
  • Nebylys: – Mmmūūū…
• Bihevioristas: – Kiek bus du kart du?
  • Karvė: – Mmmūūū…
• Bihevioristas: – Kiek bus du kart du?
  • Rokiškis Rabinovičius: – O kodėl jūs klausiate?

Remdamiesi „moksliniais“ biheviorizmo principais, pirmiausiai turėtume daryti prielaidą, kad papūga, kompiuteris ir moksleivis turi vienodą reakcijos mechanizmą, nebylys tuo tarpu reaguoja, kaip karvė, o Rokiškis – išvis eksperimento klaida.

Antrasis menamas eksperimentas

Kita vertus, galime daryti ir prielaidą (netiesiogiai paremtą kitom „antimoksliškom“ ir visiškai nepozityvistinėm prielaidom), kad bandymas buvo nepakankamas (t.y., viskas sudėtingiau) ir padaryti dar vieną eksperimentą, kuris būtų priešingas (ieškom klaidingų reakcijų):

• Bihevioristas: – Mmmūūū
  • Papūga: – Mmmūūū
• Bihevioristas: – Mmmūūū
  • HAL-2000: – Ką reiškia mmmūūū?
• Bihevioristas: – Mmmūūū
  • Moksleivis: – Tu durnas?
• Bihevioristas: – Mmmūūū
  • Nebylys: (duoda bihevioristui į akį)
• Bihevioristas: – Mmmūūū
  • Karvė: – Mmmūūū
• Bihevioristas: – Mmmūūū
  • Rokiškis Rabinovičius: – Ar nenorėtumėt pasivaikščioti į vietovę, esančią kažkur Čilėje?

Rezultatai visai skirtingi, tačiau galim atrasti naujų „dėsningumų“: papūga reaguoja taip pat, kaip ir karvė, tuo tarpu kitos reakcijos nesutampa. Panašius eksperimentus kartodami, galim prisirankioti dar daugiau visokių dėsningumų, o rezultatas visvien bus artimas nuliui.

Pozityvistinis neproduktyvumas

Neproduktyvumo priežastys – labai paprastos: sukombinavus teorijos pozityvistinius principus su tyrimo metodikos ribotumu, gauname teoriją, kuri tiesiog nepajėgi analizuoti tiuringinių (t.y., netiesinių) automatų. Tiuringo kriterijus atitinkanti mašina gali emuliuoti bet kurią kitą Tiuringo kriterijus atitinkančią mašiną (kaip ir bet kurią paprastesnę), tad pagal mašinos veikimą nieko negalime pasakyti apie tai, kokia mašinos sandara.

Aišku, kaip jau rašiau anksčiau, vienas kelias analizei yra: atradus tam tikrus artefaktus (vykdymo logikos skyles), galėtume spėti apie mašinos sandarą. Bet tokiam tyrimui reikia padaryti krūvą visokių niekuo neparemtų „perteklinių“ prielaidų, kurias, savaime aišku, biheviorizmas atmeta, remdamasis savo absurdišku „moksliškumo“ įsivaizdavimu. Deja, net ir atsiradus kompiuteriams, bihevioristų teorijos liko tokiomis pat – anie, neturėdami žalio supratimo apie IT ir programavimo teoriją, bando atkurti kažkokias programas, kurios pagal juos turėtų būti atsekamos eksperimentais. Kaip matėme iš Tiuringo mašinos, tai nėra įmanoma.

Gal netgi dar liūdniau, kad Noam Chomsky, kažkada sudavęs skaudų, tiesiog triuškinantį smūgį biheviorizmui, pats pasuko ta pačia linkme, tiesa, dar prasčiau: ėmęs įsivaizduoti, kad visas, visas kalbos pagrindas esąs kietai įsiūtas žmonių galvon nuo gimimo, dabar neproduktyviai (jau gal kokia dešimta skirtinga teorija) kuria fantazijas apie kažkokias bazines programas, kalbą laikydamas paprasta fiziologine funkcija. Nors, kaip žinome iš matematikos, gyvoji kalba – tai mažų mažiausiai pati savaime yra Universalioji Tiuringo Mašina (t.y., Tiuringo mašina yra metateorija, o bet kuri sistema, realizuojanti metateoriją, pati yra ne mažiau, nei metateorija, o jau iš to seka, kad ir kalba, aprašanti (realizuojanti) metateoriją, pati yra metateorija).

Taigi, turime keistą situaciją, kai generatyvinę gramatiką sugalvojęs Noam Chomsky dabar bando kalbėti apie gramatiką, pamiršdamas prasmę. Vienas iš jo teiginių – esą bet kurioje kalboje yra įgimtas rekursyvumas (saviadresacija), yra labai žinomai nepasitvitinantis – kaip buvo pademonstruota, Brazilijoje gyvenanti Piraha gentis anei joio rekursyvumo savo kalboje neturi, neturi ir jokių skaičių, o tuo pačiu ir nerealizuoja to paties neaišku ko, ką Noam Chomsky bando įrodyti.

Piraha kalba ir mąstymas

Įdomumas iš čia toks: mes galime numanyti, kad neturėdami Tiuringo mašiną realizuoti galinčios kalbos, Piraha genties nariai turėtų neturėti ir loginio mąstymo, kitaip tariant – proto. Keista, bet nors ir negalėdami skaičiuoti ir negalėdami suprasti savo pačių kalbos konceptų, jie visgi atrodo mąstantys, tiesa, kiek kitaip – pvz., ignoruojantys skaitines sąvokas, tačiau sugebantys būti ir socialiais, ir besirūpinančiais vieni kitais, ir taip toliau.

Piraha kalba yra labai keista – joje, pvz., ir tėvui, ir motinai yra tas pats žodis, nėra anei jokių žodžių, reiškiančių daugiskaitą ar vienaskaitą, o vienintelis žodis „hoi“, reiškiantis kiekybę, tesiskiria gana nežymiu tarimu priklausomai nuo to, ar daikto, apie kurį kalbama, kiekis yra didesnis, ar mažesnis. Sąvokos „mažai“ ar „daug“ šioje kalboje išvis yra labai sąlyginės, priklausančios tik nuo subjektyvaus interpretavimo – daug gali būti ir 2 daiktai, bet mažai gali būti ir 5 tokie patys daiktai.

Kai lingvistė Keren Everett bandė Piraha narius išmokyti skaičiuoti, per 8 mėnesius jai taip ir nepavyko išaiškinti, kas yra 1+1. Panašu, kad pačios Piraha kalbos rėmuose tai nesigavo. O tuo pat metu suaugusiesiems, jau išmokusiems kalbos, tokias sąvokas suprasti irgi būdavo pernelyg sunku. Kas, beje, tiesiogaii patvirtina anksčiau daugelio lingvistų ir psichologų keltą prielaidą, kad tik ankstyvame (prepubertatiniame periode) kalbas gaunasi išmokti taip, kad jos taptų pagrindu mąstymui.

Šiaip, užbaigiant

Paradoksalu, bet kaip tik per Piraha kalbą čia ir galime gauti patvirtinimą Burrhus Skinner teorijai, kad kažkuriame itin primityviame lygmenyje kalba išties gali būti tam tikrų refleksyvių reakcijų rinkinys, atsirandantis per asociatyvinius ryšius. Ir tik paskui, atsiadus tokioms sąvokoms, kaip „skaičius“ (diskretinis skaičius, o ne sąvoka „daug/mažai“) bei „žodis“, atsiranda dar kažkokie kiti, nauji kalbos mechanizmai.

Būtent tokių naujų, neįgimtų kalbos mechanizmų buvimas ir rodo, kad kalba yra tai, kas mus pakelia į kažkokį visai kitą, naują mąstymo lygmenį. Bet ta kalba, kuri mus į tą naują lygmenį, yra ne įgimta. Ji išmokstama ir egzistuoja lyg savaime – persiduodama iš vienų kalbos nešėjų kitiems, kaip kokia bazinė programa, kurios pagrindu realizuojamos kitos programos.

Galim tarti, kad kalba – tai nelyg kokia Šventoji Dvasia, kuri per mus sklinda, nešdama protą.

 

(Tai, ką jūs tik ką perskaitėte – tai vienas iš seniausių ir ilgiausiai užsigulėjusių mano straipsnių – neatsimenu, kuo jis man pačiam užkliuvo, bet gulėjo nepublikuotas dar berods nuo LiveJournal laikų)

———–
* Reikia pasakyti, kad Ivano Pavlovo bandymai perkelti refleksų teoriją į žmogaus elgesį buvo blogiau, negu nevykę – savo institute jis ėmė organizuoti tokius bandymus su žmonėmis, kurie beprasmiu žiaurumu galėjo lygintis su vėlesniais nacių daktaro Mengelės eksperimentais. Aukomis jis ir jo padėjėjai pasirinkdavo vaikus iš vaikų namų, kuriems darydavo tokias pat operacijas kaip ir šunims. Bet tai jau visai kita istorija.