Tag Archives: Nikolajus Maras

Biheviorizmas, semiotika ir echolalija

Bihevioristai, patys to nepastebėdami, kadaise pakliuvo į savo pačių paspęstas pinkles: pozityvistinė teorija, verčianti remtis tik tuo, kas būtina, yra nesuderinama su matematiškai objektyviom proto galimybėm, t.y., faktu, kad ir smegenys, ir kalba puikiai emuliuoja Universalią Tiuringo mašiną

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Continue reading

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading