Tag Archives: biheviorizmas

Biheviorizmas, semiotika ir echolalija

Bihevioristai, patys to nepastebėdami, kadaise pakliuvo į savo pačių paspęstas pinkles: pozityvistinė teorija, verčianti remtis tik tuo, kas būtina, yra nesuderinama su matematiškai objektyviom proto galimybėm, t.y., faktu, kad ir smegenys, ir kalba puikiai emuliuoja Universalią Tiuringo mašiną

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską viską dar tik atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją supranti tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.

Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku – ir man pačiam, ir tiems, kas su manimi bendrauja. Ačiū jums.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Fiziologinė semiotika

Paieškoję apie semiotiką internete, galime atrasti tikrų nuostabybių – pavyzdžiui, straipsnių apie kūdikių virškinimo semiotiką. Gerai dar, kad ne apie bezdalų semiotiką. Vulgari semiotika yra tokia vulgari, tačiau tai irgi semiotika – mokslas apie ženklų, prasmių ir reikšmių sistemas. Tačiau pabandykime dar labiau suvulgarizuoti ženklo, prasmės ir reikšmės sąvoką, privesdami ją iki minimalaus gyvenimiško absurdo – juk taip ar anaip, semiotika yra ribinis mokslas, tiesa?

Kartą sapnavau, kaip spaudau kompiuterio pelę kažkokiame Feisbuke „like“ mygtuką prie kažkokios žinutės – kiekvienas paspaudimas ją vis pagerindavo. Kaip tyčia tuo momentu atsibudau, kuriam laikui patirdamas tą būseną, kur sapnas susilieja su realybe. Aš krapščiausi pirštu ausį. Ausyje buvo kažkoks kutenimas, kurį intensyviai bandžiau iškrapštyti pirštu. Ir tuo pat metu tuo pat pirštu spaudžiau kompiuterinę pelę iš sapno. Absurdiškas momentas todėl ir įstrigo atmintyje: kompiuterinė prasmių ir reikšmių sistema susiliejo su visiškai fiziologiniu, tiesiog refleksyviu poreikiu pasikrapštyti ausį, pajutusią kutenimą.

Net neabejoju, kad visi, kas tik skaito šį tekstą, ne kartą, ne du, net ne dešimtį, o šimtus ar tūkstančius kartų kažką panašaus jau esate patyrę. Kas atrasdavo, kad sapne skaičiuoti pinigai pavirto į uodo įkąstos rankos niežulį, kurį bandai nusikasyti, kas patyrė, kad koks nors įkyrus kaimynas iš sapno tikrovėje besąs įkyriu žadintuvu, verčiančiu keltis į darbą. Sutapatinimų būna neįtikėtinų.

Neįtikėtina, bet sapnuojant mūsų pasąmonė tiesiog nusispjauna į visokius mūsų sugalvotus abstraktus – kompiuterius, pinigus, knygas ar dar ką nors, tiesiog suvesdama visokias abstrakčias prasmes į paprastus, tiesiog fiziologinio lygmens dalykus.

Panašius sutapatinimus bene pirmasis ėmė rimtai analizuoti Sigismund Freud, ėmęs ieškoti atitikmenų tarp instinktyvių funkcijų ir prasmingumų. Seksas ir meilė, durys ir vaginos, kardai ir pimpalai – atrodytų nesusiję, bet dar ir kaip susiję. Sapnuose, kuriuos taip tyrinėjo Freudas, riba, skirianti mūsų vartojamus abstraktus (ir prasminius, ir reikšminius) nuo primityvių, nesąmoningų fiziologinių funkcijų, neabejotinai įsiūtų į mūsų smegenis, išsitrina, o jai išsitrynus, pasimato ir ryšiai. Tie patys ryšiai, kuriuos savo kasdienėje kalboje vartojame, kaip metaforas. Pavyzdžiui, „šikti į komentarus“, „išpisti už greičio viršijimą“, „praryti mažesnę kompaniją“ – atrodo kažkokie perkeltiniai, tačiau suprantami visai natūraliai. Galime spėti, kad tas supratimas – ne kažkoks mistinių žmogiškos įžvalgos galių padarinys, o elementarus, tegul ir užmaskuotas semantinis, prasminis ryšys.

Taigi, galim spėti, kad „šikti į komentarus“ išties pasamoningai siejasi su defekacijos aktu, baudą išrašinėjantis policininkas – su prievartavimu (dar prisiminkim – „turto prievartavimas“ ir „išprievartavimas“), o kokio nors verslo pirkimas – su maitinimusi. Gal dėl to Freudo mitologinių tekstų interpretacijos laikomos tikra klasika, gal dėl to jos yra pačios ryškiausios iš visų mandymų dekonstruoti ir vėl sukonstruoti tam tikrus pasakojimus.

Štai čia ir užduokim klausimą: kokio galo (galo!) kokia nors abstrakti prasmė susisieja su kažkokiomis fiziologinėmis banalybėmis? Tarkim, kokiu būdu mūsų galvoje defekacija susisieja su nesąmonių rašymu komentaruose arba kokiu būdu kompanijos pirkimas (jau išvis abstrakti finansinė operacija) susisieja su maitinimusi? Arba per kokį galą (galą!) mes susiejame netgi semiotiką su galu, tiksliau pimpalu, klausdami „kokio galo“?

Jau ne kartą rašęs apie kalbinius mechanizmus programavime, čia irgi negaliu susilaikyti, nepalyginęs: primityvi asemblerinė komandų seka išauga į abstraktesnes teksto apdirbimo funkcijas, šios – į visai sudėtingas tekstų analizės ir generacijos programas, nors kažkur giliai taip ir pasilieka koks nors asemblerinis ciklas, bukai telyginantis skaičiukus. Abstrakcija visvien susideda iš primityvų.

Galime spėti, kad ir žmogiška abstrakčių prasmių kūryba vienaip ar kitaip paremta žymiai paprastesniais primityvais, pavyzdžiui, gal koks nors tekstų rašmas tėra papildomų prasminių antstatų įgavęs kasymasis ar blusų gaudymas – malonus, tegul ir naudos neteikiantis užsiėmimas. O gal – tiesiog masturbacijos pakaitalas, o gal ir dar kažkas visai primityvaus. Pavyzdžiui, kramtymas, gromulavimas – juk berods kartais sakom būtent panašiai – „sugromuluoti mintį“?

Žinoma, tokia koncepcija visai natūrali: kažkokie fiziologiniai procesai juk vyksta, kai mastome. Ir taip pat akivaizdu, ka pas mūsų protėvius jie buvo primityvesni. Gal būt koks nors beždžionžmogis išties natūraliai sutapatindavo menkai artikuliuotą kalbėjimą su valgymu, o kokia nors visai paprasta beždžionėlė, nemokėdama ir kalbėti, teapsiribodavo paprastu valgymo pajautimu.

Koks nors kalbinis prasminis primityvas tiesiog tampa pagrindu sudėtingesnėms sąvokoms: atradę naują reiškinį, ieškome jam vietos savo prasmių sistemoje ir ją randame, tiesiog truputį pakeisdami, išplėsdami, paslinkdami kažkurią iš turimų sąvokų. Per daugybę metų poslinkių susikaupia tiek, kad darosi sunku atsekti galus (vėl galus!), tačiau kažkur jie išlieka. Ir kartais prasimuša į sąmonę pačiais kvailiausiais ir banaliausiais būdais. Neretai taip prieštaraujančiais kasdieniam suvokimui, kad kasdieniame suvokime net atsisakome juos pripažinti.

Aišku, atsekti visų galų (galų!) gal ir nelabai įmanoma, kita vertus, minčių apie kalbos konstruktus tai kelia įvairių. Ir, mažų mažiausiai, suteikia mums tam tikrą šansą išeiti už savo įprastos kalbinės sistemos ribų, bent jau kažką įtarti apie tam tikrus nematomus dėsningumus. O beje, gal tiktai to ir tetrūksta kompiuteriniams botams, kad jie taptų panašiais į žmones – sugebėjimo užpošlinti bet kokį intelektualų pokalbį?

Negalvokite, kad klausiu retoriškai ar juokauju: daugiaprasmiškumas – būtent ta vienintelė iki šiol identifikuota savybė, kuri kompiuteriams trukdo analizuoti ir versti žmogiškus tekstus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter