Trys propagandos lygiai: baltoji, pilkoji ir juodoji

Propaganda grubiai būna klasifikuojama į visokias rūšis, bet pirmiausiai, jei jau kalbėsime apie metodus – mums reikia išskirti baltąją, pilkąją ir juodąją. Baltoji propaganda irgi nieko gero savyje neturi, tačiau ji yra bent jau neperžengianti kažkurių etikos ribų – joje remiamasi kokiais nors faktais, nutylimi kiti faktai ir padaromos tiesiog reinterpretacijos.

Visai tipiškas propagandos pavyzdys – nacių Vokietijos žemėlapis, vaizduojantis vargšus silpnus nacius ir baisias šalis aplinkui. Tokių žemėlapių buvo ir daugiau – viename matytame netgi Lietuva buvo vaizduojama su beveik tiek pat kariuomenės, kaip ir visa Vokietija. Dabar labai panašius žemėlapius kuria Kremliaus propaganda – juose vaizduojama, kaip milžiniškos NATO pajėgos supa Rusiją.

Labai svarbu suprasti, kad propaganda, kokia bebūtų, skirta žmonių nuomonės keitimui ir formavimui. Nei baltoji, nei pilkoji propaganda nėra gera – ji tiesiog grubiai nepažeidžia kažkurių, platesnių ar siauresnių moralės normų (skirtingai nuo juodosios). Bet tai visvien propaganda, o ne nuomonė ar pozicija.

Dar vienas labai svarbus supratimui dalykas – kad propaganda toli gražu neprivalo būti tiesioginė. Dažnai propaganda naudojama tam, kad, pvz., sukurtų ir įtvirtintų kokius nors lyg ir nesvarbius, su propagandos tikslais nesusijusius žmonių įsitikinimus, o jau tie įsitikinimai panaudojami kitiems tikslams.

Kaip pvz., iki pat II Pasaulinio karo išvakarių naciai labai intensyviai skleidė propagandą apie tai, kad visos valstybės aplink juos nepaprastai apsiginklavusios, o pats III Reichas yra visiškai neginkluotas. Tai buvo daroma tiktai tam, kad būtų galima skleisti kitą propagandos teiginį – kad Vokietijai reikia nepaprastai smarkiai ir greitai ginkluotis. Nepaskleidus pirmojo įsitikinimo, antrasis būtų atrodęs beprasmiu.

Labai svarbu suprasti, kad propagandos užsakovai, kūrėjai ir skleidėjai tiesiog sukuria melagingą pasaulio vaizdą – tokį, kur vietoje realybės tikima propagandiniais teiginiais.

Dar vienas pastebėjimo vertas dalykas – tai, kad sėkminga propaganda indoktrinuoja. Tai reiškia, kad žmonės, kurie priima propagandą kaip tiesą, ilgainiui patys tampa nesąmoningais, o kartais ir sąmoningais propagandos skleidėjais.

Gerai, o dabar truputį grįžkime prie pagrindų – trijų propagandos tipų: baltosios, pilkosios ir juodosios.

Baltoji propaganda

Baltoji propaganda būna paremta atsekamais šaltiniais, turi gana aiškius užsakovus ir gana aiškius tikslus. Kita vertus, kadangi tai visvien propaganda, tokia propaganda irgi būna linkusi pavaizduoti kažkokią teisybę ar nuomonę, o ne žmonių nuomonės formavimo instrumentą.

Baltoji propaganda nėra anei niekuo gera. Ji tik nepažeidžia kažkurių etikos normų, todėl nekompromituoja ir nediskredituoja propagandos užsakovo. Ir nediskredituoja to užsakovo tik paties užsakovo požiūriu. Tiek joje ir baltumo.

Tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija turi daug turtų, Lietuvai verta su ja draugauti, tada visi bus turtingesni„.

Galima suprasti, kad tai yra melagingas diskursas, nes ankstesni periodai, kai Lietuvos prekyba buvo smarkiau orientuota į Rusija, pasižymėjo ir nerealiai didelėmis dujų kainomis, ir nuolat pasikartojančiais fokusais – pvz., pieno produktų importo draudimais, sunkvežimių stabdymais pasienyje ir pan. – jokių juntamų išlošimų iš tokios prekybos Lietuva negaudavo, tačiau dėl prekybos darėsi priklausoma nuo Rusijos norų.

Kitas tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija nenori su niekuo kariauti, čia tik rusofobai viską meluoja, o išties Rusija yra taiki šalis, kuri nieko nepuola„.

Gana nesunku suprasti, kad tai irgi yra melagingas diskursas – Rusija jau puolė Gruziją, aneksavo Krymą, Rusija yra sukūrusi marionetines pseudovalstybes, remiamas Rusijos jėgų – tai Luhansko ir Donetsko respublikos, Padniestrės respublika, Abchazija, Pietų Osetija. Ilgai besitęsiantis karas Ukrainoje visą Rusijos agresyvumą rodo nepaneigiamai, kaip ir vis augantis ginklavimasis ar netgi grasinimai „preventyviai“ panaudoti branduolinį ginklą.

Ir viename, ir kitame propagandiniame diskurse galime aiškiai pamatyti ir užsakovą (Kremlių), ir tikslą – pvz., Lietuvos perslinkimą nuo ES/NATO link Rusijos.

Verta pastebėti, kad kuo mažiau matosi propagandos dirbtinumas, kuo ji atrodo mažiau nukrypusi nuo realybės (tai nereiškia, kad nenukrypusi nuo realybės – tai reiškia, kad tik atrodo nenukrypusi), tuo ji veikia įtikinamiau, o ją skleidžiantys – ima atrodyti pateisinamai.

Esminis baltosios propagandos požymis yra tiktai tai, kad ji nekompromituoja ir nediskredituoja jos skleidėjo bent jau paties užsakovo požiūriu – t.y., pats propagandos užsakovas gali tą propagandą skleisti, nesislėpdamas.

Pilkoji propaganda

Pilkoji propaganda skiriasi tuo, kad informacijos šaltiniai, kuriais remiamasi, būna nuslepiami ar falsifikuojami, tikslai irgi visiškai maskuojami, o užsakovas lieka nežinomu. Pilkoji propaganda tam tikrose ribose gali ir kompromituoti, ir diskredituoti jos užsakovą. Būtent todėl tokia propaganda ir būna maskuojama.

Tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „Lietuvoje viskas tragiška, žmonės evakuojasi iš šalies, nes ES Lietuvą nustekeno„.

Panagrinėję, pamatome, kad čia ryškiai iškraipoma realybė – Lietuvoje yra daug problemų, tačiau jos yra suabsoliutinamos (nutylima daugybė teigiamų dalykų) ir suveliamos su nelabai patikrinamu melu apie tai, kaip ES nustekeno Lietuvą. Kažkurie tiesos elementai permaišomi su faktais ir papildomi nesąmonėmis.

Nesunku suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi du tikslus: sukelti ar pagilinti žmonių nusivylimą valstybe, o taip pat – supriešinti Lietuvą su ES.

Kitas tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „SSRS nebuvo bedarbių, reiškia, kad visi turėjo darbą, todėl visi buvo laimingi – todėl atkurkime SSRS„.

Galime pastebėti, kad realybės iškraipymas šiame diskurse yra akivaizdus: darbas buvo daugeliu atvejų priverstinis irba toks, kaip valdžia nurodys, be žmogaus pasirinkimo, o ir pinigų uždirbdavo žmonės mažai. Kita vertus, tokius dalykus daugeliui sunku patikrinti – dalis anais laikais negyveno, o dalis tiesiog turi trumpą atmintį ir nesugeba atsiminti. Atitinkamai, tokia propaganda tampa veiksminga.

Lengva suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi tikslą idealizuoti SSRS ir sukelti norą atkurti SSRS arba prisijungti prie Rusijos ar NVS bloko.

Dar vienas pavyzdys: „Dalia Grybauskaitė eskaluoja karą, NATO veža kariuomenę, o ką gali daryti Rusija – tik gintis, mes ką – norime, kad mus užpultų?

Čia galim pastebėti ir melą apie karo eskalavimą, ir kartu greitą apvertimą – esą Rusija ginsis ir todėl puls. T.y., pati Rusijos agresija jau pateikiama kaip esą gynyba ir tuo bauginama, kartu į kaltųjų vietą pastatant Prezidnetę ir NATO. Jei žmogus mažiau analizuoja tai, ką jam kažkas sako, tokie makaronai gali kažką ir subalamutinti.

Visais nupasakotais atvejais nesunku suprasti, kad tokie propagandos diskursai yra skirti tam, kad sukurtų Lietuvos poslinkį link Rusijos – kuo toliau nuo ES ir kuo arčiau buvusios SSRS.

Verta pastebėti, kad abiejų minėtų pavyzdžių atvejais Rusijai norėtųsi pavaizduoti, kad tokios propagandos ji neskleidžia: pernelyg aiškiai matosi jos norai, o ir propagandos melagingumas per didelis.

Esminis pilkosios propagandos požymis – tai, kad ji tam tikrose ribose gali diskredituoti ar netgi kompromituoti jos skleidėją, todėl pilkosios propagandos užsakovas ir kūrėjas stengiasi bent kažkiek nuslėpti ir save, ir savo tikslus. Nepaisant to, pilkoji propaganda neišeina už tų ribų, kur ji gali būti tiesiai įvardinama, kaip akivaizdžiai nusikalstama, todėl ji būna labai paplitusi.

Labai svarbu suprasti ir dar vieną dalyką: išties pilkoji propaganda tėra ta pilka zona, kur propagandos skleidėjas ir jo interesai lyg ir nėra atviri, bet kartu ta propaganda dar lyg ir nėra juodoji. Pilkoji propaganda – tai tiesiog išskydusi didelė sritis tarp baltosios ir juodosios.

Būtent todėl, kad pilkoji propaganda lyg ir nėra nusikalstama, tačiau jos užsakovas slepiasi arba slepia savo tikslus, ji ir yra vadintina pilka.

Juodoji propaganda

Juodoji propaganda visada būna paremta ar nusikalstamais, ar tiesiog amoraliais, neetiškais veiksmais – pradedant tiesiog banaliu šlykščiu melu ir baigiant labai realiais nusikaltimais, kurie galėtų tuos melus paremti ar sukurti tiems melams pagrindą.

Tipiškas juodosios propagandos pavyzdys: „NATO kariai išprievartavo paauglę kažkur prie Jonavos„.

Galim išsyk pastebėti, kad tokia propaganda veikia kaip melas, kuris labai stipriai emociškai paveikia jos gavėjus. Nors skleidžiamas visiškai melagingas pranešimas apie niekur nebuvusius įvykius, pats įvykis pernelyg baisus, kad kas nors galėtų patikėti, jog šitaip galima imti ir primeluoti.

Pabandę suprasti, koks tokio pranešimo tikslas, aiškiai pamatysime propagandos žinutę: „NATO kareiviai yra klaikus blogis“.

Nesunku suprasti, kad toksai pranešimas yra skirtas tam, kad NATO kariuomenė būtų diskredituota, žmonės ja nepasitikėtų ar netgi imtų reikalauti jos išvedimo. Akivaizdu, kad tai puikiausiai atitinka Kremliaus tikslus – būtent todėl tokia propaganda ir yra kuriama.

Kita vertus, nesunku suprasti ir tai, kad tokia propaganda jau yra nusikalstamo lygio.

Visai kitas, tačiau kažkuo panašus nusikalstamos propagandos variantas (dar juodesnis lygmuo) – tikslingas nusikaltimų/provokacijų rengimas, skirtas tam, kad būtų galima imtis baigiamųjų propagandos veiksmų, pvz., prieš pradedant karą. Gan tipiški pavyzdžiai – gyvenamųjų namų sprogdinimai Rusijoje, surengti prieš II Čečėnijos karą (po truputį vis daugiau duomenų apie tai, kad sprogdinimai rengti FSB), Sender Gleiwitz incidentas, skirtas III Reicho invazijai į Lenkiją pateisinti, Mainila incidentas, skirtas SSRS karui prieš Suomiją pagrįsti.

Kai kuriais atvejais vietoje nusikalstamų provokacijų, gali būti panaudojami ir realūs įvykiai, juos iškraipant taip, kad apie juos būtų kalbama taip, kaip reikia propagandai.

Visai tipišku pavyzdžiu gali būti menamas paauglės išprievartavimas Vokietijoje, skirtas tam, kad būtų sukurtos ar išpūstos kalbos apie nusikaltimus darančių pabėgėlių antplūdi (o tos kalbos reikalingos paaiškinimui apie tai, kad ES viskas labai blogai) bei rusų nacionalinių jausmų sudirginimui. Realus įvykis, kai paauglė nueina nakvoti pas draugą, baigiasi visokiais propagandiniais triukšmais, išpūstais iki nesuvokiamo lygio.

Beje, nagrinėjant du tokius menamus išprievartavimus (lietuvišką ir vokišką atvejus), galima pastebėti, kad jais paremta propaganda smarkiai skiriasi: vienu atveju yra kuriamas tiesioginis pranešimas apie esą baisius NATO karius (tiesioginis neigiamo įvaizdžio kūrimas), o kitu atveju – kuriamas baisiųjų imigrantų vaizdinys. Pastarasis tiesiogiai neneša Kremliui naudos, tačiau yra propagandos naudojamas tada, kai norima apjuodinti Europos Sąjungą ir sukelti baimės jausmą.

Dar vienu tipišku realių įvykių propagandinio panaudojimo pavyzdžiu galėtų būti Butajevo incidentas, kai 1940 Lietuvoje dezertyravęs SSRS pajėgų kareivis Butajevas buvo propagandoje pateikiamas, kaip esą pagrobtas Lietuvos vyriausybės, o paskui, kai šis buvo surastas ir nusižudė, įvykis buvo pateikiamas, kaip esą Lietuvos išpuolis prieš SSRS. Toks atvejis irgi gerai rodo, kaip realūs įvykiai gali būti panaudojami propagandai, tuos įvykius tiesiog iškraipant taip, kaip tik nori.

Reikia pastebėti, juodoji propaganda visada siejasi ir su įvairiais nusikaltimais – tipiniais atvejais tai būna opozicijos persekiojimai, žurnalistų nužudymai, o kartais ir įvairūs provokaciniai veiksmai prieš kitas valstybes. Nusikalstama propaganda būna su nusikaltimais – ir tam, kad užčiauptų visus bandančius pasipriešinti, ir tam, kad falsifikuotų įvykius.

Esminis juodosios propagandos požymis – kad ją identifikavus ir išaiškinus, ji visada diskredituoja ir kompromituoja propagandos skleidėją, nes tokia propaganda mažų mažiausiai būna amorali, o sunkesniais atvejais – ir susijusi su nusikaltimais, kurie daromi propagandos tikslais.

Būtent dėl to diskreditavimo ir kompromitavimo juodosios propagandos užsakovas visada slepia ir neigia savo dalyvavimą, sukuriant tokius propagandinius įvykius.

Pabaigai

Propaganda būna labai įvairi. Nepriklausomai nuo to, kiek ji atvira, ji visada yra susijusi  su melu. Ir kartu propaganda taip intensyviai stengiasi pateikti save kaip tiesą, kad visada vienu iš propagandos taikinių tampa žiniasklaida – tie, kas stengiasi informuoti apie tai, kas vyksta iš tikrųjų. Todėl propaganda visada stengiasi pateikti save kaip žiniasklaidą, kaip visuomenės informavimą. Ir kartu propaganda visada bando žiniasklaidą ir visuomenės informavimą pateikti kaip propagandą.

Reikia pastebėti ir kitą procesą: visas tas propagandos skirstymas į baltąją, pilkąją ir juodąją yra labai sąlyginis – tik pagal tai, kaip į tą propagandą žiūri pats propagandos užsakovas. Todėl tuo atveju, kai laikomasi teisingumo principų, netgi daugelis baltosios propagandos metodų atrodo visiškai nepriimtinai – paties galimo propagandos užsakovo vertinimu, jie pakliūna į pilkąją ar netgi juodąją zoną. Kitais atvejais, kai nuo teisingumo nukrypstama smarkiai – daugybė juodosios propagandos metodų tampa visiška norma – t.y., baltąja propaganda. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Čia ir verta suprasti tokį dalyką: žiauriausiems totalitariniams režimams būdinga tai, kad į oficialų, baltosios propagandos lygmenį pereina klaikūs juodosios propagandos metodai – įskaitant netgi propagandiniais tikslais įvykdomas žmogžudystes. Ir kartu tokiuose režimuose baisiausiai ir melagingiausiai šmeižiami visi, kas tokiems režimams neįtinka. Būtent toks juodosios propagandos perėjimas į baltosios, oficialiosios propagandos lygmenį buvo būdingas naciams ir komunistams.

Toks pat juodosios propagandos lygmuo atitinka ir nematomus, slepiamus veiksmus – susidorojimus su opozicija ar žurnalistų  nužudymus. Kai kuriais skaičiavimais, per Vladimiro Putino valdymo metus buvo nužudyta apie 100-150 žurnalistų – didžiule dalimi rengėjai likdavo neišaiškinti. Per paskutinius metus, išnaikinus žiniasklaidą, nužudymų ėmė mažėti – tiesiog dėl to, kad visi jau žino, kad geriau tylėti ir vaizduoti, kad viskas gerai. Žurnalistai irgi nori išgyventi.

Jeigu pabandytume įsivertinti Kremliaus propagandą pagal silpnus demokratinius kriterijus (tokius, kur aukščiau apibrėžta baltoji propaganda laikoma priimtina viešąjame diskurse), tai paaiškėtų, kad Rusijos viduje priimtinas propagandos lygmuo yra ten, kur mums yra viršutinė juodosios propagandos zona (apatinės, beje, dažniausiai mes net įsivaizduoti negalim – tiesiog pernelyg baisu).

Oficialiais kanalais ir per savo diplomatus Rusija sugeba skleisti atvirą dezinformaciją, melą, šmeižtą – ir apie įvykius Ukrainoje, ir apie Lietuvą, ir apie kitas valstybes. Toks lygmuo atitiktų kokių 1933-1935 Vokietiją ar SSRS, o kartais (kalbant apie įvykius karo metu – Ukrainoje ar Gruzijoje) – gal ir blogesnį, netgi 1937-1939 metų lygį.

Galų gale, svarbiausias dalykas, kurį būtina suprasti, kalbant apie propagandą: pati propagandos giluminė esmė – tai melas. Vienais atvejais tas melas gali būti nedidelis ir užmaskuotas, kitais atvejais – sunkiai suvokiamo didumo, tačiau visada tai melas. Ir melu prieš melą kovoti neįmanoma, ir tai akivaizdu: tie, kas indoktrinuoti propagandiniu melu, netiki kitu melu, o paaiškėjus melui – jie išvis nustoja bent kiek pasitikėti. Visa tai reiškia, kad propagandą nugalėti įmanoma tik teisybe.

Būtent todėl žurnalistų įtaka čia yra lemiama – būtent nepriklausoma, konkuruojanti ir faktus tikrinti besistengianti žiniasklaida tampa esminiu kontrprapagandos veiksniu. Anksčiau ar vėliau propagandos melas išaiškėja ir ji žlunga.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn1Tweet about this on Twitter

11 thoughts on “Trys propagandos lygiai: baltoji, pilkoji ir juodoji

  1. ented

    1936ais Vokietija (sprendžiant pagal žemėlapį iš demilitaizuotos Reino zonos) realiai turėjo tiek pat divizijų kaip ir Lenkija (tačiau Lenkijos armija nebuvo tokia modernizuota) ir mažiau nei Prancūzija. Propoganda veikia ant dalinių tiesų: kad Vokietija turėtų šansą kare prieš Lenkiją ir Prancūziją jai tikrai reikėjo įjungti pramonę ir pradėti beprecedentį buikdupą, ką ir padarė Nacistinė Vokietija. Bet toli gražu Vokietijos pramonė nebuvo silpna ar armija beviltiškai outclassed.

    Reply
  2. Almiasas

    Įdomių dalykų apie propagandą buvo rašyta istorijos įdomybėse.

    Antrojo pasaulinio karo metu sovietai prieš vokiečius darė fotomontažus:
    http://www.istidom.lt/2015/04/fotomontazas-kaip-propagandos-priemone.html

    Pirmojo pasaulinio karo metais anglai vokiečius kaltino visokiomis nebūtomis žudynėmis:
    http://www.istidom.lt/2014/10/antivokiska-anglu-propaganda-i-ojo.html

    Suma sumarum: nieko naujo taip ir neišrasta, net ir naujų istorijų nesukuriama, tik senosios kažkiek sušiuolaikinamos, ir tiek. Atšokę visiems fantazijos 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Grubi, juodoji Britų propaganda, skleista I Pasaulinio karo metais, buvo tuo dalyku, dėl kurio vėliau, per II Pasaulinį karą visa sąjungininkų propaganda ar bandymai šnekėti faktus, buvo visiškai neefektyvūs. I Pasaulinio karo metais vokiečiai tiek prisižiūrėjo visokių išgalvotų dalykų, kad kai II Pasaulinio karo metu naciai ėmė daryti tuos dalykus tikrovėje, o neretai ir daug kartų baisiau, niekas tuo tiesiog netikėjo.

      Šiaip, britų propagandos pasekmės, suveikusios po 20 metų, yra klasikinis, vadovėlinis pavyzdys apie tai, kad melas nėra efektyvi nuomonės keitimo priemonė, o pati propaganda, kokiais gerais norais ji bebūtų buvusi paremta, anksčiau ar vėliau atsisuka prieš jos skleidėją.

      Dėl šių priežasčių NATO šalyse leistina propaganda iš esmės apima tik tą baltosios propagandos zoną, kuri visai viršuje -- faktiškai labai netoli nuo įprasto tiesos šnekėjimo. Ir šitai savo laiku pasiteisino: „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“ ir panašios radijo stotys iš esmės buvo ne propagandos, o tiesiog informavimo stotimis, veikė panašiau į įprastą žiniasklaida, kad ir finansuojamą valstybės -- o tai ir suveikė, skirtingai nei melu paremta propaganda, kuri nuolat ėjo iš sovietų.

      Paprasčiausiai žmonės galų gale, anksčiau ar vėliau, ima atsirinkti, kur tiesa, o kur melas.

      Reply
  3. Audrius

    Pastebėjau dar vieną keistą dalyką, kai labiau sekiau įvykius Ukrainoje. Atrodė, kad rusai galėtų labiau užmaskuoti savo juodąją propagandą, pvz, to „nukryžiuoto berniuko“ atveju, bet netgi tai, kad melas išaiškėdavo, toliau pasitarnaudavo propagandai. Tarsi -- „na gerai, mes meluojame. Bet kita pusė (Amerika, Vakarai,…) irgi lygiai taip pat meluoja“. „Jų žiniasklaida skleidžia jiems naudingą propagandą“. Toks gaunasi naratyvas, kad šiaip -- visi meluoja.
    Ar šitas fenomenas kaip nors įvardintas, Rokiški?

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Tai ne į jų naudą, bet tai vienas iš diskursų, kur jie pasako, kad viskas yra Vakaruose taip pat blogai, kaip ir Rytuose. Realiai -- labai artima whataboutism metodui.

      Reply
      1. Almiasas

        Turiu tokį gal kiek netradicinį pastebėjimą -- Biblijoje, Naujajame Testamente juk taip pat aprašytas whataboutizmas, jį taikė ir pats Jėzus 🙂

        Taigi žiūrim Jono 8: http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Jn_8

        Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Čia ne whataboutizmas. Čia moralinis dalykas: fariziejai buvo tai, kas dabar vadinama davotkomis arba moraliniu talibanu. Įsivaizduokit situaciją, kad kokie nors talibano atstovai ima ir nutaria užmėtyti akmenimis (t.y., nužudyti) moterį, kuri svetimavo. O jiems ir sako: ar tikrai jūs be nuodėmės, kad sukuriate tokius neadekvačius kriterijus, kad norite žudyti žmones, kurie elgiasi panašiai kaip jūs patys norėtumėte elgtis?

          Whataboutizmas panašioje situacijoje būtų, jei būtų atvestas žmogžudys, o pasigirstų aiškinimai, kad yra ir kitų žmogžudžių kitur, todėl niekuo tas žmogžudys nekaltas.

          Reply
  4. Jonas Povilas N

    Iš to seno vokiško žemėlapio susidaro įspūdis,kad ne tik Šveicarija, Austrija ar Nyderlandai (gal dėl ten gyvenančių „vokiečių“, Nyderlandų atveju-„vokiečių žemaičių“ ?) ,bet ir Lietuva nebuvo laikoma grėsmingais kaimynais

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Galima rasti ir kitų žemėlapių -- kai kur Lietuvos karinės pajėgos vaizduojamos kaip beveik Vokietijos pajėgų didumo. Beje, Lietuva neretai buvo pateikiama kaip baisus Vokietijos priešas -- dėl Klaipėdos krašto.

      Keik nukrypstant -- Rusijoje daugelis nesuvokia to, kad Lietuvą III Reichas užpuolė anksčiau, nei SSRS, atplėšdamas Klaipėdos kraštą. Jie tiesiog nežino to.

      Reply
  5. Andrius

    Norintiems pasigilinti plačiau ir geriau suprasti propagandos proceso esmę siūlau paskaityti Jean Baudrillard, ypač Simuliacija ir simuliakrai 🙂

    Reply
  6. Praeivis

    Visas šis rašinėlis -- tipiškas antirusiškos propagandos pavyzdys. Kas antrame sakinyje galima aptikti prieš Rusiją nukreiptos baltosios, pilkosios ir juodosios propagandos teiginių.
    Autorius nurodė, kad propaganda turi užsakovus, tai gal jis gali atskleisti, kas šio straipsnelio užsakovas ?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *