Rokiškis Rabinovičius

Yra vienas stebuklingai paprastas patyčių kriterijus, kurio nesupranta kokia pusė žmonių. Kai kurie nesupranta, nes šiaip yra tokie buki, kad temoka užsiimti maginiu mąstymu. O kai kurie tiesiog nesuveda galų. Kažkurie gal netgi šiaip nesusimąstę ir dėl to nežino. O kai žmogus nežino, tai gaunasi, kad ir neskiria. Pvz., neskiria patyčių nuo humoro, nuo satyros, nuo šaržavimo ar nuo dar ko nors.

Aš jums paaiškinsiu šiandien kaip ant pirštų tuos kriterijus, nes dėl to nesupratimo ima ir atsiranda tai koks nors politikas, kuris užuominomis netgi apkaltina satyrą reiškiančius žmones tuo, kad jie kelia paauglių ir vaikų smurtą bei savižudybes, tai koks nors dezaineris, kuris ima ir apkaltina humoro ir satyros kūrėjus tuo, kad jie kaip tai esą neteisėtai iš jo blevyzgų pasišaipė, tai dar kas nors irgi ima panašiai nusišnekėti.

Pradėkim nuo to, kad humoras, kvailiojimai, satyra, juokai, pokštai ir taip toliau – visa tai yra ok. Visa tai yra geri dalykai. Kur būna negeri dalykai? Ogi ten, kur atsiranda nepateisinamas smurtas prieš kažką. Nesvarbu, ar tai būtų fizinis, ar psichologinis smurtas. Smurtas dažnai nėra ok, ypač jei jis nepateisinamas.

Kas yra pateisinamas ir kas yra nepateisinamas smurtas

Apibrėžkim smurtą paprastai, psichologiškai: tai yra kažkurių žmonių ar jų grupių interakcija, kur viena pusė kitai pusei padaro kažkaip taip, kad tai kitai pusei būna labai blogai.

Tačiau su smurtu irgi būna visaip: pvz., jei kažkoks žmogus padaro nusikaltimą – pavagia kažką iš kito žmogaus, o valstybė tą apsivogusį žmogų sugauna ir pasodina į kalėjimą – tai yra ok.

Nors vagystė, tiesiogiai imant, nėra smurtas, valstybės susidorojimas su vagimi – tai smurtas. Ar toks smurtas tvarkoje? Sakyčiau, kad bent jau tam tikrose ribose – taip. Apie ribas galima diskutuoti (pvz., ar benamis, iš bado pasivogęs parduotuvėje batoną, baudžiamas adekvačiai, jei metams pasodinamas į kalėjimą? Matyt, kad ne.), tačiau galim visvien išskirti, kad smurtas gali būti pagrįstas ir nepagrįstas.

Pagrįstas smurtas – tai toks, kuris pateisinamas, nes sumažina visuomenėje blogio kiekį tiek, kad visuomenei sumoje būtų geriau, nei tuo atveju, kai tas smurtas nebūtų vykdomas. Pvz., visuomenei sumoje bus geriau, jei koks nors banditas bus uždarytas kalėjime, o ne apiplėšinės ir žudys žmones.

Nepagrįstas smurtas – tai toks, kuris nepateisinamas, nes smurtą patiriantis žmogus gaus kankinimosi daugiau, nei visuomenė, kuri menamai saugoma. Pvz., jei benamis iš bado pasivogė batoną parduotuvėje, o buvo dėl to pasodintas metams į kalėjimą – vargu ar tai bus pateisinama.

Kalbant apie stambesnius reikalus: karas yra pateisinamas smurtas, jei jis išgelbsti žmones nuo blogio, kuris didesnis, nei tas pats karas. Sąjungininkų agresija prieš nacistinę Vokietiją buvo visiškai pateisinama – nes ji gelbėjo žmones nuo žudikiško nacių režimo. Vietnamo invazija į Kambodžą buvo visiškai pateisinama, nes ji numušė Raudonųjų Khmerų režimą ir Pol Potą.

Nacių vykdytas Holokaustas ar jaunaturkių vykdytas armėnų genocidas – visiškai nepateisinami dalykai, nors buvo vykdomi teisiškai lyg ir pagal įstatymus. Lygiai taip pat nepateisinamas ir Šiaurės Korėjos režimas, vykdantis savo žmonių kankinimus ir žudymus, lygiai taip pat nepateisinamas ir Pol Poto režimas, vykdęs salyginai masiškiausias savų gyventojų žudynes, kokios tik yra buvę žmonijos istorijoje. Nusikaltimai prieš žmogiškumą nėra pateisinami.

Taigi, labai svarbu suprasti: kažkuriais atvejais pateisinamumo ar nepateisinamumo kriterijai susiveda į tai, ar smurtas yra perteklinis, ar nėra perteklinis. Perteklinis smurtas paprastai nebūna pateisinamas.

Taip, būna ir atvejų, kur sunku nubrėžti aiškią ribą, tačiau tai, kad yra atvejai su neaiškia riba, visiškai nereiškia, kad nebūna atvejų, kurie aiškų aiškiausi.

Kai pakankamai aiškiai sudėlioji taškus ant „i“, dažnai viskas pasidaro aišku netgi tais atvejais, kurie kažkam neaiškūs: ar pateisinama „civilio“ komsorgo nužudymas, priešinantis okupacijai? Civilis komsorgas nurodo NKVD stribams, ką išvežinėti ir ką žudyti – jis yra trėmimų ir žudynių organizatorius ir užsakovas, besinaudojantis kardinaliai didesniais kariniais pajėgumais. Komsorgo nužudymas tokioje situacijoje yra visiškai pateisinamas.

Ar pateisinamas okupacijai, trėmimams ir žudynėms besipriešinančių partizanų kankinimas ir žudymas? Partizanai atstovauja silpnąją, okupuotą ir smurtui besipriešinančią pusę – jų persekiojimas nėra gynybinis veiksmas, atitinkamai – nepateisinamas.

Arba dar ryškiau: tarkim, kokie nors jokių civilių nežudantys, tačiau nacių nurodymus vykdantys pareigūnai suima žydų šeimą tam, kad ji būtų išvežta į koncentracijos stovyklą. Ar bus pateisinama, jei žydų šeima pasipriešins ir nužudys tuos pareigūnus, kad išsigelbėtų? Sakyčiau, kad visiškai be jokių abejonių pateisinama: žydų šeima ir nepagrįstai patiria smurtą, ir yra silpnesnė pusė.

Galime dar paprasčiau pažiūrėti: ar pateisinama būtinoji gintis? Jei ji akivaizdžiai būtinoji – t.y., smurtautojas yra stipresnis ir ruošiasi padaryti kažką blogo aukai, kuri yra silpnesnė – tai akivaizdu, kad būtinoji gintis yra pateisinama. Tiesiog nėra ką kalbėti.

Taigi, čia ir prieiname prie dar vienos esminės sąvokos, į kurią labai kažkur giliai atsiremia pateisinamo ir nepateisinamo smurto kriterijai: kuri pusė yra silpnoji?

Perteklinis stipriosios pusės smurtas prieš silpnąją yra nepateisinamas, netgi jei ta silpnoji pusė nusižengė. Pvz., benamis pavogė batoną – jo pasodinimas metams į kalėjimą nėra pateisinamas.

Perteklinis silpnosios pusės smurtas prieš stipriąją (t.y., gynyba) – bent jau dalimi atvejų gali būti visiškai pateisinamas. Pvz., NKVD ir partinių organizatorių žudymas bus pateisinamas, netgi jei jie nesurengė žudynių, o tik surengė žmonių trėmimus.

Arba dar, pvz., ar bus pateisinama, jei pvz., smulkų nusižengimą (pvz., ne vietoje mašiną pastatęs) galimai padaręs (dar tik įtariamas) žmogus bus surakinamas antrankiais, o paskui laikomas areštinėje? Matyt, kad nepateisinama – nes ir smurtas bus viršijantis nusižengimo mastą, ir tą smurtą taikys stipresnė pusė prieš silpnesnę.

Kita vertus, tai, kad kažkuri pusė silpnesnė – tai dar nereiškia, kad ji gauna teisę smurtauti – viskas priklauso nuo daugelio dalykų.

Kaip pvz., jei esi smulkus dvylikametis, tai dar nereiškia, kad gali fiziškai užpuldinėti suaugusius žmones dėl to, kad už spjaudymą viešoje vietoje jie tave pavadino spjaudalu.

Ir atvirkščiai, jei koks suaugęs žmogus smulkiam dvylikamečiui trenks per galvą, tai bus visiškai adekvatu, jei tas dvylikametis smurtavusį suaugusįjį pavadins šūdžmogiu.

Bendru atveju galim tarti, kad silpnosios pusės veiksmai prieš stipriąją visgi neretai gali būti pateisinami, bent jau jei tie veiksmai ne didesni savo smurto lygiu. Ir lygiai taip pat galim tarti, kad mažesnio smurto veiksmai dažnai irgi gali būti pateisinami, bent jau jei juos taikanti pusė nėra stipresnė.

Taigi, iš to seka visiškos vertinimų priešingybės:

• Jei stiprioji pusė taiko perteklinį smurtą prieš silpnąją – paprastai tai visiškai nepateisinama.
• Jei silpnoji pusė taiko mažesnį smurtą prieš stipriąją – paprastai tai yra tas atvejis, kur viskas gali būti pateisinama akivaizdžiai ir be jokių ten išlygų.

Galim čia turėti paprastą lentelę:

	Perteklinis smurtas	Lygiavertis smurtas	Mažesnis smurtas
Stiprioji pusė prieš silpnąją	Visiškai nepateisinama	Greičiausiai nepateisinama	Priklausomai nuo situacijos
Dvi panašaus stiprumo pusės	Greičiausiai nepateisinama	Visiškai neaišku	Greičiausiai pateisinama
Silpnoji pusė prieš stipriąją	Priklausomai nuo situacijos	Greičiausiai pateisinama	Akivaizdžiai pateisinama

Jei negalime apibrėžti, kuri pusė yra silpnoji, o kuri pusė yra stiprioji, ir tuo pat metu negalime nustatyti, ar smurtas yra perteklinis – tai ir turime tą ribinį atvejį, kur tikrai labai sunku išsiaiškinti. Bet čia visgi norim išsiaiškinti tuos atvejus, kurie yra aiškūs – kur smurtas yra nepateisinamas, o kur pateisinamas.

Patyčios nėra humoras, satyra ar juokai

O dabar, kadangi jau turime gana aiškius kriterijus smurto sąvokai, o taip pat galime išskirti ir patį smurtą į pateisinamą ir nepateisinamą – galime pradėti kalbėti ir apie patyčias.

Pradėkim nuo to, kad patyčios nėra koks nors humoras, juokai ar pokštai. Patyčios – tai tiesiog smurto forma.

Viena iš dažniausių, didžiausių ir kartu banaliausių klaidų, kurios yra daromos, kalbant apie patyčias – kai jos yra vertinamos, kaip humoras, kuris koks nors netinkamas – pvz., kam nors nemalonus.

Patyčios nėra humoras. Patyčios yra tiesiog nepateisinamas smurtas, kuris yra vykdomas verbaline ar kokia nors kita užmaskuota forma, dėl kurios jos atrodo ne kaip fizinis ar dar koks nors smurtas, o kaip kažkas kito.

Prisiminkim lentelę apie smurto pateisinamumą: jei smurtas vaizduoja nesmurtą (nes vykdomas, pvz., tik žodine forma), ir jis akivaizdžiai yra iš stipresnės pusės ir perteklinis – tai vienareikšmės patyčios.

Jei kažkokie, kad ir agresyvūs verbaliniai veiksmai vykdomi iš silpnesnės pusės ir jie yra silpnesni už tuos veiksmus, kuriuos daro ar gali padaryti stipresnė pusė – tai vienareišmiškai nėra patyčios. Tai gali būti satyra, pašiepimas, humoras, parodijavimas, šaržavimas ar dar kas nors, bet tai nėra patyčios.

Jei būrys mokinių vadina vieną savo klasioką šūdu, šiukšle ar dar kaip nors – tai yra akivaizdžios patyčios, tai akivaizdus verbalinis smurtas, kuris nepateisinamas – vykdomas didesnes mase, intensyviau, nei galėtų vykdyti pavienis žmogus (nes vykdoma būriu) ir tai nukreipta prieš vieną žmogų – smurtą vykdo stipresnė pusė prieš silpnesnę. Tai yra patyčios.

Jei tas pats patyčias patiriantis mokinys visą tą būrį smurtautojų išvadins šūdais, šiukšlėmis ar dar kaip nors – jis yra silpnesnis ir negana to, jo suminė verbalinės agresijos galia yra mažesnė, nei suminė būrio žmonių verbalinės agresijos galia. Kitaip tariant, tai nėra patyčios. Tai yra išvadinimas ar dar kas nors, bet tai yra silpnesnio žmogaus mažesnis smurtas. Tai yra pateisinama ir tai nėra patyčios.

Jei Andrius Užkalnis būrį budulių išvadins buduliais – tai nėra patyčios. Jis yra vienas, kad ir koks kandus bebūtų. Jis neturi įstatyminių galių, jis neturi galis persvaros. Jei tūkstančiai budulių išvadins Andrių Užkalnį kokiais nors žodžiais – tai jau gali būti vertinama kaip patyčios.

Aišku, galime sakyti, kad gal Andrius Užkalnis ir buduliai – tai gal ir ne visiškai aiškus atvejis, nes kažkas gali tarti, kad vien savo protine, emocine, įžvalgų ir empatijos galia Andrius Užkalnis lenkia tuos tūkstančius budulių tiek pat kartų, kiek jie jį lenkia savo sumine fizine galia (tokiu atveju, galim numanyti, kad Andrius Užkalnis yra antgamtinis veikėjas – ne žmogus, o matyt kad bent jau pusdievis). Taigi, kažkaip taip galim turėti ir atvejį, kur mes nežinome, ar tokiu atveju galime rasti kokių nors realių patyčių.

Visiškai akivaizdžiu ir kraštutiniu patyčių atveju galime pavadinti tokį atvejį, kai nacių režimas vadina žydus išsigimėliais: galių skirtumas visiškai neabejotinas ir verbalinės patyčios čia tėra tiktai viena, daug didesnio, žudikiško smurto dalis. Šiuo atveju matome tą visiškai nepateisinamo smurto kriterijų: viena pusė galinga ir smurtauja neribotai, o kita pusė – silpna ir bejėgė, negalinti padaryti nieko.

Iš nacizmo vykdytų patyčių atvejo labai akivaizdžiai matome, kad esminis patyčių kriterijus slepiasi galios santykyje ir smurto neadekvatume, perteklinume. Kitaip tariant, patyčios tėra tokio neadekvataus, perteklinio, nepateisinamo smurto forma.

Totalitariniai režimai tą galių ir perteklinumo santykį įtvirtina įstatymais: verbalinio ir simbolinio smurto atvejai leidžiami valstybei ir valdantiems (pvz., viešos patyčios iš žydų III Reiche, įvairios patyčios iš netinkamų žmonių komunistinėse šalyse ir pan.), tuo pat metu jokia, netgi minimali verbalinė agresija iš silpnųjų prieš stipriuosius neleidžiama: bet kokia valdžios kritika atsiduria už įstatymos ribų ir už ją būna žiauriai baudžiama, neretai – ir kankinimais ar mirties bausme.

Smurtas gali būti nuslepiamas – vienais ar kitais būdais dirbtinai pavaizduojant, kad smurtas esą nėra smurtas. Smurto perkėlimas į verbalinę ar simbolinę erdvę – tai viena iš smurto maskavimo formų. Dar paskui smurtas gali būti taikomas aukai, dangstantis tai pačiai aukai primesta kalte.

Pvz., visi, kas vertina antialkoholinę Karbauskio kampaniją kaip nevykusią ir neefektyvią (kad ir dėl to, kad stipresniam alkoholiui taikomas mažesnis apmokestinimas), yra vadinami alkašais – tai yra užmaskuotas, į verbalinę erdvę perkeltas smurtas, vykdomas stipresniosios (valdančiosios) pusės prieš silpnesnę – t.y., prieš žmones, kurie negali vykdyti įstatymų leidžiamosios veiklos. Kitaip tariant, tai yra patyčios vienu iš ryškiausių ir masyviausių pavidalų, kokius tik galime pamatyti Lietuvoje.

Aukai primestos kaltės atvejis irgi puikiai žinomas iš nacių, o dabar galime jį pamatyti ir iš to, kaip bandoma dorotis su LRT: būtent galią turintys valdantieji vaizduoja nuskriaustus ir kaltina Edmundą Jakilaitį už kritiką, vaizduodami aukas. Nors visiškai akivaizdu, kad jie nėra aukos – tik valdantieji čia turi realias galias. Kitaip tariant, čia yra vėlgi nepateisinamo smurto atvejis.

Beje, taip pat nepateisinamas smurtas gali būti nuslepiamas, kad ir pridangstant jį kokiais nors įstatymais, kurie diskriminuoja kokią nors žmonių grupę, sukeldami tai žmonių grupei perteklines problemas – pvz., nuimant GPM lengvatą dėl vaikų ir perkeliant ją į pašalpas: tokiu būdu žmonės, turintys vaikų, yra diskriminuojami stipriosios pusės (valstybės, valdančiųjų), nors ta diskriminacija objektyviai ničniekuo nėra pateisinama – tai per institucijas vykdomas nepateisinamas smurtas.

Paskui tas pats smurtas gali būti dangstomas ir patyčiomis, melagingai kaltinant vaikų pašalpas gaunančias šeimas tuo, kad jos esą nesirūpina vaikais. Toksai kaltinimas vėlgi gali būti užmaskuotas reikalavimais, kad tos šeimos pasirašytų sutikimus dėl patikrinimų, taip iš anksto preziumuojant tų šeimų kaltę. Čia matome, kaip netgi verbalinės patyčios yra giliai užmaskuojamos įstatyminiais aktais.

Nepateisinamo, masyvaus ir itin stipraus įstatyminio smurto pavyzdžiu gali būti nacių rasiniai įstatymai, kurie buvo itin žiauriai taikomi prieš žydus, čigonus, o taip pat tam tikrais mastais ir prieš kitas tautas. Nepateisinamas įstatyminis smurtas nėra pateisinamas tuo, kad jis įstatyminis.

Ir lygiai taip pat nepateisinamas smurtas gali būti dangstomas iškraipymais, kai smurtautojas vaizduoja, kad esą jis išties silpnesnis už tuos, prieš ką smurtauja ar kad jo smurtas esą mažesnis, nei jo aukos smurtas.

Pvz., mokykloje esančių agresorių būrelis gali apkaltinti kokį nors vaiką, kad jis apie juos nepagarbiai kalbėjo, ir kad jie tik dėl to jį mušė – esą tas vaikas kaltas, esą jis tyčiojosi ir smurtavo, o jie tą vaiką tiktai paauklėjo.

Pvz., įstatymų leidėjas, kuris yra stipresnis už visuomenę, kurią reguliuoja įstatymais (pats reguliavimo faktas tą demonstruoja), visuomenę ar dalį žmonių, kurie jo nepalaiko, gali vadinti įžeidžiančiais epitetais ir kartu kaltinti juos tuo, kad šie, kritikuodami, įžeidžia ir puola jį, kad jie tyčiojasi ir t.t..

Pvz., valdančiai partijai vadovaujantis politikas, kuris apkaltina kokius nors šou kūrėjus patyčiomis, vaizduoja, kad tie šou kūrėjai yra galingesni už jį, kas yra visiška netiesa – politikas turi valdžią. Valdžia – tai pati didžiausia galia, kurią galima turėti valstybėje. Menamas silpnojo vaizdavimas – tai galios pozicijų pateikimo neteisingumas (melagingumas), kuris tokioje situacijoje yra akivaizdus.

Tokie kaltinimai, iš kurių galima nuspėti, kad politiką kritikuojantys šou veikėjai esą kalti dėl patyčių tarp vaikų ir paauglių (o tuo pačiu numanomai – ir dėl kito smurto, ir dėl savižudybių, nes patyčios su tuo siejamos) – tai ne kas kita, kaip kuo atviriausia verbalinė agresija, nukreipta iš stipriosios (valstybę valdančios) pusės į silpnesnę (tegalinčią kalbėti, bet negalinčią leisti įstatymų).

Netiesioginiai kaltinimai tuo, kad patyčias ne tik kelia, bet ir vaikų tarpe diegia šoumenai (tuo pačiu sukurdami ir numanomas pasekmes – kitą smurtą ir savižudybes) – tai daugybę kartų didesnė agresija, nei kokio nors žmogaus pavaizdavimas klounu. Agresijos skirtumas čia sunkiai sulyginamas.

Taigi, galime suprasti, kad čia mes turime situaciją, kur daug stipresnė pusė (valdančios partijos vadovas) daug stipresnį užmaskuotą smurtą (kaltinimus) pritaiko silpnesnės pusės atžvilgiu. Tai nepateisinamas smurtas. Ir kartu tas smurtas yra verbalinis, užmaskuotas – t.y., kaip tik ir atitinkantis patyčių apibrėžimą.

Kaip tik toks atvejis, kai galią turintis asmuo vykdo tokio tipo verbalinę agresiją prieš silpnesnius – tai ir yra pats blogiausias, tiesiog klaikiausias pavyzdys vaikams ir paaugliams: jie pamato, kad tas, kas valdo, gali kaltinti silpnesnius bet kuo, įskaitant ir tuo, kad tie silpnesnieji bando išsaugoti savo teises ar pasipriešinti stipresniąjam.

Kodėl nereikia painioti patyčių su kažkuo kitu

Išties, jei norėtume, galime patyčių sąvoką turėti ir platesnę, nei ta, apie kurią aš kalbu – galime patyčias sutapatinti tiesiog su šaipymusi. Jau po to, kai parašiau šį straipsnį, gavau dar klausimų Facebook – todėl ir pradėjau šitą, trečiąjį skyrių.

Vienas iš klausimų buvo apie tai, ar yra patyčios, kai kažkokiame filme būrys moksleivių išdažo dažais ir aprašinėja direktoriaus mašiną. Nes atrodo, lyg ir patyčios iš direktoriaus.

Sakyčiau, kad tai kaip tik pavyzdys, kur galime pasižiūrėti į kitą patyčių pusę: jei mes užmirštame apie nepateisinamą smurtą kaip apie patyčių esminį kriterijų, mes imame nagrinėti tik kažkokio veiksmo formą, užmiršdami to veiksmo esmę.

Įsivaizduokime, kad tie moksleiviai išdažė ir apipaišė direktoriaus mašiną paties direktoriaus prašymu – gal tiesiog visi jie kartu norėjo išpaišyti mašiną taip, kad būtų linksma. Ir direktorius norėjo linksmai išpaišytos ir išdažytos mašinos. Ar tai būtų smurtas ar patyčios ar dar kažkas neleistino? Akivaizdu, kad ne.

Iš to seka, kad patyčių kriterijus visada be išimčių yra paremtas dviejų pusių santykiu, nesutarimu ir agresyviomis intencijomis.

Galime panagrinėti ir du kitus scenarijus apie tą pačią išdažytą mašiną.

Tarkim, mokykla yra šalyje, kur mokyklos direktorius gali smurtauti prieš mažamečius mokinius, o mokinių tėvai negali nieko pakeisti (gal tų mokinių tėvų net nėra, gal tai išvis našlaičių prieglauda). Mokyklos direktorius smurtauja, žiauriai muša ir netgi žaloja mokinius, juos terorizuoja ir žemina. Užterorizuoti mokiniai aplieja dažais direktoriaus mašiną ir užrašo ant jos nepadorių žodžių. Ar tai patyčios? Sakyčiau, kad tai tik realiai bejėgių vaikų bandymas smulkiai atsikeršyti už kardinaliai stipresnės pusės taikomą smurtą.

Arba tarkim, kad kažkokioje mokykloje besimokantys šešiolikmečiai yra kažkokių banditų vaikai, o šalis – kokia nors laukinė Kolumbija, kur mokyklos direktorius išties tiems mokiniams nieko negali padaryti. Jei jis bandys tuos mokinius sudrausminti, tai arba patys tie mokiniai jį nušaus, arba jų tėvai jį nušaus. Ir štai tie mokiniai išdažo to direktoriaus mašiną ir aprašinėja ją nepadoriais žodžiais. Ar tai patyčios? Žinoma, kad taip.

Kaip matome, vėlgi viskas atsiremia į smurto didumo (įskaitant ir potencialiai galimo smurto didumą) bei galių santykį. Lyg ir panašūs veiksmai gali būti ir blogi, ir visiškai pateisinami priklausomai nuo to, koks yra abiejų pusių santykis.

Jei tik užmirštame apie tą galių santykį ir agresyvias intencijas, o žvelgiame tik į formą – tai mes negalime nustatyti, ar patyčios buvo. Bandymai tokiais būdais nustatyti patyčių faktą gaunasi absurdiški, jie primena tuos anekdotinius atvejus, kai nulinės tolerancijos politikos besilaikiusios JAV mokyklos išmesdavo lėtinėmis ligomis sergančius mokinius (pvz., diabetikus) už tai, kad jie vartojo vaistus – nes vaistai (angl. drugs) kažkuo jiems panašūs į narkotikus.

Patyčių apibrėžimas negali būti kildinamas iš formos. Jis gali būti kildinamas tik iš santykio ir intencijos. Smurtinė intencija – tai yra esmė. Santykis tarp konfliktuojančių pusių – tai yra esmė. Forma – tai tėra turinio maskavimas. Patyčių esmė tame ir yra, kad jos atrodo lyg ir neperžengiančios kažkokių formalių leistinumo ribų, tačiau išties – peržengiančios adekvačių žmogiškų santykių ribas.

Vėlgi, mes galėtume kalbėti, kad patyčios gali būti ir iš silpnesnės pusės stipresnei, pvz., galėtume tarti, kad jei koks nors pavienis būrio kitų mokinių mušamas moksleivis išvadina tuos smurtautojus kokiais nors žodžiais – tai irgi yra patyčios. Kas gautųsi, jei taip tartume?

Reikalas tas, kad mes visi intuityviai suprantame, kad yra blogas reiškinys, kai stipresni mokiniai ar mokinių grupės verbališkai ar dar kaip nors užmaskuotai smurtauja prieš silpnesnius. Tai blogas reiškinys.

Jei mes vienodai įvardiname silpnesnės, besiginančios pusės veiksmus taip pat, kaip ir stipresnės – mes sulyginame gintį su puolimu. T.y., auką paverčiame kalta dėl smurtautojų elgesio.

Jei žodinė gintis gali būti prilyginta žodinei agresijai (o ji ir būna prilyginama, jei nekreipiame dėmesio į tai, kas yra stiprioji pusė ir kokie tos agresijos mastai), mes galime bausti auką už tai, kad ji ginasi nuo smurtautojo. Tai neteisinga.

Toks niveliavimas, kuris palieka formą ir pradangina turinį, yra labai neteisingas. Mes neturėtume to daryti, nes tai tiesiog neteisinga.

Taip, mes kartais susipainiojame tarp to, kas kaltas, o kas nekaltas. Mums kartais atrodo, kad mes elgiamės gerai, nors išties nesielgiame gerai. Bet tai išties dėl to ir kyla, kad mes per dažnai remiamės forma, užmiršdami apie turinį. Todėl aš ir kalbu, kad esmė visgi yra turinys.

Kai kalbame apie patyčias, išties yra vienas, labai paprastas kriterijus: ar smurtas yra pateisinamas. Patyčios – tai nepateisinamas (stipresnės pusės ir perteklinis) smurtas, kuris turi užmaskuotą pavidalą. Štai ir viskas.