48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas

Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Taigi, taip įsivaizduodami, mes į tas savo emocijas nesigiliname, numetame jas į šoną, ignoruojame jas, nesuprantame jų ir gaunasi, kad atsiduriame kaip tik tame paradokse, kur nieko nesuprasdami, jaučiamės žinovais.

Čia yra Robert Plutchik emocijų ratas pačiame paprasčiausiame pavidale. Pradžioje jis atrodo toks paprastas, kad nu ką čia išvis dar žiūrėt, tiesa? Paskui, kai imsime žiūrėti emocijų sąveikas ir jų lygius, paaiškės, kad ojojoj, kiek čia visko daug. Aš jums pažadu, kad maža nebus, nors užkabinsime čia tiktai pagrindus – vos 48 skirtingas emocijas.

Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame – jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai – irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą. Tačiau jei paklaustum kokio nors žmogaus, kokias emocijas (jausmus) jis gali įvardinti – greičiausiai išgirstum, pvz., kokias 5-10 emocijų pavadinimų, o gal ir dar mažiau.

Mane kelis kartus nustebino vienas toks dalykas – aš susidurdavau su žmonėmis, kurie domisi psichologija, domisi emocijomis, ir tiek smarkiai neranda didesnių tyrimų lietuvių kalba, kad skaito angliškai, o paskui apie savo pačių emocijas ima kalbėti angliškais žodžiais. Vienas iš tipiškiausių atvejų – kai žmogus sako „anxiety“, nes nežino, kaip tą jausmą pavadinti lietuviškai.

Su žmonėmis, kurie vietoje žodžio „nerimas“ sako anglišką „anxiety“, esu susidūręs jau gal kokius penkis kartus vien per pastaruosius metus. Man tai labai geras požymis, rodantis kiek katastrofiškai menkai mes su emocijomis esame susipažinę. Žodis „anxiety“ reiškia tiesiog nerimą, tačiau šis žodis daugeliui tiesiog nežinomas. Tiksliau, daugeliui gal ir žinomas, tačiau kažaip nesusietas su atitinkama emocija.

Emocijos išties nėra paprastos, įvardinti jas dažnai būna sunku, o kai įvardinti jas sunku, sunku ir apie jas kalbėti. Kai sunku apie emocijas netgi kalbėti – sunku ir tvarkytis jas.

Išsiaiškinti apie savo emocijas yra sunku. Tam reikia daug mokymosi. Tiesą sakant, net ir mokymosi čia nepakanka. Mokslinius emocijų modelius psichologai ir psichoneurologai kuria jau kokius pusantro šimto metų. Ir, nepaisant begalės tam skirto laiko, tik šiais laikais jau ima įsitvirtinti kažkiek rišlesnis emocijų supratimas. Ir tai dar nepilnas.

Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų. Tai vat, šiandien aš jums jį ir išdėstysiu.

Aš jums pateiksiu 48 skirtingas emocijas, jų pavadinimus, jų tarpusavio sąryšius ir apibūdinimus. Maža tikrai nebus. Bet nors maža nebus, žinokite, kad tai tik dalis tų emocijų, kurias patiriame – tos 48, kurias įvardinu – tiesiog pagrindinės, itin dažnai pasitaikančios.

Robert Plutchik emocijų ratas tiktai atrodo paprastas, bet išties yra toks didelis, kad vien gana paviršiniam jo supratimui reikia kelių mėnesių gana intensyvaus mokymosi. Mokymasis čia gali būti tik praktinis – vienaip ar kitaip perjaučiant ir patiriant pačiam. Teorinis paskaitinėjimas psichologijoje, lygiai kaip ir vadyboje, nelaikomas mokymusi.

Kai pabandai nuosekliai per visą Plutchik emocijų ratą pereiti, prisimindamas konkrečias emocijas nusakančias situacijas, atkurdamas, suprasdamas tas emocijas ir jas pajusdamas (būtent emocijų pajutimu mes mokomės, o ne abstrakčiu mąstymu) – tai darbo čia yra belenkiek. Ir paskui dar reikia kartoti, kad supratimas pasidarytų gilus.

Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad ir Plutchik emocijų ratas nėra pilnas – į jį nepavyko įtraukti kai kurių specifinių emocijų, kaip kad užuojauta ar pavydas, jame buvo paignoruotos kai kurios su instinktais susijusios emocijos, kaip kad alkio jausmas ar seksualinis susijaudinimas. Dar kai kurios emocijos, kaip kad meilės jausmas (siejamas su oksitocinu) yra sąlyginai išvedamos kaip kombinuotos, nors paskiro mediatoriaus buvimas aiškiai rodo, jog jos yra paskiros, bazinės. Dar kitos, kaip laimės jausmas (siejamas su endorfinais) – tyliai tarp eilučių lyg ir gali būti sutapatinamos su džiaugsmu ar linksmumu, nors gali būti, kad tai visgi skirtingi jausmai.

Plutchik rate nekabinami ir kai kurie sudėtingesni atvejai – pvz., baimė ir pyktis, kurie abu kyla iš vieno, nesaugumo jausmo, o tik paskui pavirsta į vieną iš tų dviejų jausmų. Žodžiu, bent jau kai kurios Plutchik minimos bazinės emocijos išties nėra bazinės – už jų slypi dar gilesni mechanizmai.

Taip ar anaip, aš kol kas nemačiau geresnio struktūrinio modelio, nei Plutchik emocijų ratas. Jis yra labai geras, tiesiog nuostabiai geras.

Evoliucinė emocijų būtinybė

Robert Plutchik prielaida apie emocijas yra labai elementari: gyvūnams, norintiems išgyventi, reikalingi įvairūs reagavimo į aplinką mechanizmai, instinktyviai leidžiantys pasirinkti tinkamiausią elgesio būdą. Tokie mechanizmai negali būti protingi, nes gyvūnai neprotauja, bet kartu jie turi būti stiprūs, jų turi būti gana daug ir jie turi veikti taip, kad leistų išgyventi.

Taigi, stebėdami savo emocijas ir vertindami jų evoliucinį būtinumą, dedukciškai galime išsiaiškinti, kurių emocijų išties reikia taip smarkiai, kad be jų išgyventi tiesiog negalėtume. Jei kažkuri emocija atrodo kritiškai būtina išgyvenimui – galime ją laikyti bazine, t.y., įgimta emocija. Jei emocija savaime nėra kritiškai būtina išgyvenimui – tikėtina, kad ji yra sudėtinė, susidaranti iš poros bazinių emocijų.

Žodžiu, per daug nesigilinant, pasižiūrėkim, kas gaunasi:

  • Pasitikėjimas – būtinas tarpusavio pagalbai, dalijimuisi, bendruomeniniam ir šeimyniniam gyvenimui, be šios emocijos tiesiog neįmanomi socialiniai ryšiai, kurie būdingi daugumai žinduolių. Netgi lytiniai santykiai ar vaikų auginimas negalimas be pasitikėjimo.
  • Baimė – būtina išsigelbėjimui nuo pavojų, grėsmių vengimui. Tai viena iš kritiškiausių emocijų, būtina išgyvenimui. Arba moki bijoti, arba nemoki likti gyvu. Tai elementaru. Nėra baimės – nėra galimybės išgyventi.
  • Nuostaba – būtina tam, kad būtų galima tinkamai sureaguoti į naujus, nematytus dalykus, kad būtų įmanoma gauti naujų išmokimų. Būtent nuostaba mums leidžia peržvelgti įvairius senus dalykus naujai, o naujus – suprasti. Beje, geštalt terapijoje stipri nuostaba yra pirmas požymis, kad vyksta realus problemų sprendimas – mes nustembame, naujai pamatę savo seną suvokimą.
  • Liūdesys – būtinas tam, kad gautųsi atsisakyti prarastų dalykų, nustoti kovoti ten, kur neįmanoma laimėti ir pan.. Liūdesys yra slopinimo emocija, būtina perėjimui į kitus jausmus. Kai pereiname liūdesį, mes galime imtis naujų dalykų.
  • Pasibjaurėjimas – būtinas tam, kad gautųsi apsisaugoti nuo nuodingo maisto, infekcijų ir pan. dalykų, kurie nekelia tiesioginės grėsmės, tačiau kurių reikia vengti pačiam. Pasibjaurėjimas yra vengimo emocija, kuri mums leidžia apsisaugoti nuo kenksmingų dalykų.
  • Pyktis – būtinas tam, kad galėtum nugalėti konkurentus ar grobuonis, pavojaus šaltinius – tada, kai nesigauna nuo jų pabėgti. Kai kuriose situacijose pyktis yra ir neišvengiamas, ir būtinas – jis leidžia mums kovoti ir laimėti.
  • Tikėjimasis – būtinas tam, kad galėtum pasiruošti kažkam, kažko laukti – pvz., tykant medžiojamo grobio ar slepiantis nuo kokio nors grobuonies. Daugelis tikėjimosi nesupranta, kaip emocijos, bet tai yra viena iš tų emocinių būsenų, kuri būtina, reaguojant į nuolat besikeičiančią aplinką, į kintamą pasaulį.
  • Džiaugsmas – būtinas tam, kad gerų, tinkamų dalykų norėtųsi siekti iš naujo, kad būtų paskata mokymuisi. Tai apdovanojimo jausmas, kuris verčia mus laimingais, skatina nuolat judėti į priekį ir gauti iš pasaulio tai, kas yra gera.

Pabandžius atsisakyti nors vienos iš šių emocijų, kiltų labai grubūs, tiesiog katastrofiški elgesio pažeidimai: pvz., žmogus, kuris negali jausti džiaugsmo, neturėtų jokios motyvacijos nieko daryti ar mokytis. Arba, pvz., žmogus, kuris negali jausti tikėjimosi, nebūtų pajėgus laukti grobio medžioklėje, sekti priešą, saugotis nuo priešo ir pan.. Arba dar pvz., žmogus, kuris nemokėtų nustebti, tiesiog nemokėtų elgtis neįprastose situacijose – jis naujomis sąlygomis elgtųsi taip, lyg viskas įprasta, ir atitinkamai nieko neišmoktų.

Atkreipkim dėmesį, kad skirtingos emocijos sudaro priešingų emocijų poras, kur jos sunkiai susiderina – pvz., pyktis yra priešingas baimei, džiaugsmas – liūdesiui, tikėjimasis – nustebimui, o pasitikėjimas – pasibjaurėjimui.

Taigi, mes dabar pakalbėjome apie tai, kokios yra bazinės emocijos, tačiau jos visos turi dar ir skirtingą galią. Dėl skirtingos galios ta pati emocija gali reikštis tiek skirtingai, kad neretai žmonės net nesugeba pajusti sąsajų – pvz., labai daugeliui atrodo, jog, pvz., pyktis ir susierzinimas neturi nieko bendro.

Emocijų galia

Paprastai, kasdieniame gyvenime, mes turime labai žemą emocijų lygmenį – tokį, kuris netrukdo mums galvoti ir daryti protingus sprendimus. Kartais emocijos pašoka labai smarkiai – tiek, kad jau vietoje mąstymo prasideda emociniai regavimai, emociniai sprendimai. O kartais būna ir dar stipriau.

Taigi, kiekviena iš emocijų gali būti įvairaus stiprumo. Kadangi tie perėjimai tarp emocijų atrodo gana tolygūs, mums atrodo, kad nėra didelio skirtumo tarp, pvz., nedidelės baimės ir didelės baimės. Arba tarp nedidelio pykčio ir didelio pykčio.

Realybėje yra ne taip. Emocijoms augant, jos permuša kitus mūsų mąstymo ir suvokimo procesus. Kai tie procesai kažkuriame lygmenyje permušami, visas mūsų mąstymas, suvokimas ir elgesys labai kardinaliai keičiasi. Taigi, sustiprėjusi emocija ima veikti visiškai kitaip.

Aš išskirčiau tris emocinius lygius (Robert Plutchik irgi išskiria tris). Lygių ribos būtų pagal tai, kas darosi mūsų galvose, kai tokio stiprumo emocijos įsijungia:

  • Įprasto stiprumo emocijos – tai tos, kurioms esant, mes galime ir normaliai mąstyti, ir adekvačiai save vertinti. Tokios emocijos gali būti ir silpnos, ir gana stiprios, bet jos yra tokios, kur mes jaučiamės savimi ir elgiamės kaip įprasta. Jos tiesiog nepertraukia mūsų įprasto mąstymo, įprasto elgesio – tokios emocijos yra netrikdančios.
  • Stiprios emocijos – tokios, kurios jau ima permušinėti ir valdyti mūsų mąstymo procesą. Rezultatas – vietoje protingų, racionalių sprendimų mes darome emocinius sprendimus, mūsų suvokimas keičiasi į emocinį, mes imame reaguoti taip, lyg pas mus būtų koks ribinis sutrikimas. Tiesą sakant, ribinis sutrikimas nuo įprastų atvejų tuo ir skiriasi, kad įprastose situacijose žmonės pereina į stiprias emocijas – į tokias, nuo kurių aptemsta protas. Tokio stiprumo emocijos yra labai svarbios, nes jos neretai ir baugina, ir priverčia elgtis kaip nors, kaip gal ir nenorėtume elgtis. Žodžiu, tai realiai stiprios emocijos. Ir tokios emocijos yra kaip tik tos tikros – tos, kur mes galime pasijusti gyvais, tikrais, savimi.
  • Užribinės emocijos – tokios, kur įprastas suvokimas dingsta išvis, o emocinės reakcijos pasiekia fiziologinį lygmenį. Stiprios, specifinės fiziologinės reakcijos yra labai būdingas tokių emocijų požymis – pvz., dėl tokio lygmens baimės žmonės apsišlapina (jei tik yra kuo šlapintis), dėl tokio lygmens pykčio žmonės nustoja jausti skausmą, dėl tokio lygmens pasibjaurėjimo – apsivemia ir t.t.. Kiekviena tokio stiprumo emocija turi savitą, specifinį fiziologinių reakcijų rinkinį. Tai tokio stiprumo emocijos, kur joks racionalumas ne tai kad neveikia, bet išvis jo nėra. Žmogus ima reaguoti taip, kaip reaguotų gyvūnas, susidūręs su kraštutinai stipriais dirgikliais. Visas mąstymas atsijungia ir ima dominuoti instinktai.

Viena iš diedelių problemų, suvokiant tokius skirtingus emocijų lygius, yra ta, kad didžiulė dalis žmonių dalies užribinių emocijų išvis nėra patyrę nei karto gyvenime. Tokio stiprumo emocijos yra retos, jos būna tiktai visiškai išskirtinėse situacijose. Viena iš tokių emocijų pergyvenimo pasekmių – jos gali palikti labai stiprius emocinius lūžius – kartais teigiamus, bet dažniau – neigiamus, trauminius.

Beje, kiek nukrypstant – neretai, kai nekuris žurnalistas ima rašyti perdėtai emocinius kliedesius apie kokius nors šūdus, galima labai aiškiai suprasti, kad su savo emocijų suvokimu tam žurnalistui yra didelių problemų. Itin prastais atvejais kai kurie pereina į tokius fokusus, kur prasideda šnekos apie agonijas ir panašiai.

Žodžiu, tuos tris emocijų lygmenis reikia skirti labai labai aiškiai. Va tie lygiai:

  • Pasitikėjimas:
    • Pritarimas – mes tiesiog jaučiamės priimantys kažką, kaip teisingą, tinkamą dalyką
    • Pasitikėjimas – mes jaučiamės tikintys kažkuo be įrodymų, mums kažkas yra svarbiau, nei kokie nors realybės faktai
    • Susižavėjimas – mes svaigstame nuo kažko be jokių išlygų, tiesiog aklai, kaip nuo kažkokio stebuklo
  • Baimė:
    • Drovumas – mes tiesiog vengiame dėmesio, slapstomės pakampėmis ar vengiame kontaktų
    • Baimė – mes bijome, stengiamės pabėgti nuo situacijos, o jei jos neišvengiame – stipriai stresuojame
    • Siaubas – mes panikuojame, drebame, kalename dantimis, gal netgi nesąmoningai apsišlapiname ar net apsitriedžiame, bėgame lyg akis išdegę ir tiesiog patiriame kaikų siaubą
  • Nuostaba:
    • Abejojimas – mes jaučiame netikėjimą ir stebėjimąsi, kažkas mums atrodo keistai, nepatikimai, neaiškiai
    • Nuostaba – mes nežinome, kaip reaguoti, ką daryti, stebimės, nesuprantame
    • Apstulbimas – mes fiziškai sustingstame ir nežinome, kas bus, o paskui arba nurimstame, arba pereiname į kitas emocines reakcijas (pvz., į siaubą ar susižavėjimą)
  • Liūdesys:
    • Paniurimas – mums tiesiog viskas atrodo prastai
    • Liūdesys – mes nieko nenorime, mes liūdime, jaučiamės kažką praradę
    • Sielvartas – mes negalime gyventi, jaučiame visišką lūžimą savyje, beviltiškumą, pasaulio ir savęs praradimą, mes verkiame
  • Pasibjaurėjimas:
    • Nepatikimas – mes vengiame, nenorime kontaktuoti, kažkas mums kelia nemalonų įspūdį
    • Pasibjaurėjimas – mums kažkoks dalykas atrodo tiesiog bjaurus, šlykštus, užkrečiamas, purvinas, dvokiantis ar dar koks nors nemalonus
    • Pasišlykštėjimas – mes pajuntame pykinimą, apsivemiame, traukiamės ir purtomės, norime tiesiog fiziškai nusiplauti kažką nuo savęs
  • Pyktis:
    • Susierzinimas – mus kažkas tiesiog irituoja, erzina, nervina, mes norime tą kažką pašalinti
    • Pyktis – mes norime kovoti, pykstame, imamės agresijos, nesaugome savęs ir bandome nugalėti
    • Įniršis – mus tiesiog užlieja adrenalinas, mes norime kažką uždaužyti, sunaikinti ar užmušti, bent dalinai dingsta skausmo pojūtis, nelieka baimės ir savisaugos
  • Tikėjimasis:
    • Susidomėjimas – mums kažkas tiesiog įdomu, mes norime aiškintis ir sužinoti
    • Tikėjimasis – mes tiesiog laukiame kažko – ar kažkokio grobio pamiškėje, ar kažkokio svečio, o gal pavojaus – gal netgi ir krūpčiodami nuo kokių garsų
    • Apsėdimas – mes pamirštame viską, persijungdami į vieną vienintelį dalyką, kuris svarbus – pvz., į grobio persekiojimą ar kokios nors problemos sprendimą, jei tai ilgiau trunka – tiesiog nuvarome save iki visiško išsekimo. Tarp fiziologinių reakcijų – būdingas dingęs alkio ir troškulio jausmas, nemiga.
  • Džiaugsmas:
    • Linksmumas – mums tiesiog gera, smagu ir komfortiška
    • Džiaugsmas – mes jaučiamės, lyg gavę kažkokį stebuklą, mums nuostabu, mums tiesiog labai gera
    • Ekstazė – mes juokiamės, mus apėmusi euforija, mes imame nesuprasti, kas išvis dedasi, nes apima tiesiog fiziškai iš kojų verčiantis laimės jausmas

Kaip matote, tie lygmenys būna labai labai skirtingi. Tokie skirtingi, kad išties tai paprasčiausiai skirtingos emocijos. Nors gilumoje – atrodo, kad tai ta pati emocija, bet skirtumai tokie dideli, kad mes netgi turime tam skirtingus žodžius.

Pastebėkim, kad vien bazinių emocijų, skaičiuojant skirtingais lygiais, gaunasi ištisos 24. Tai jau nemažai, ar ne? Ne, brangieji, čia dar yra mažai. Nes dabar bus dar tiek pat. Ir vien paprastų, į skirtingus stiprumo lygius neišskirstytų emocijų.

Mišrios emocijos

Reikalas tame, kad ypatingai dažnai mes jaučiame ne pavienę emociją, o emocijų kombinaciją. Ir kai gaunasi kombinacija – emocijos susideda ir jausmas būna dar kitoks. Norint suprasti tokį jausmą, reikia vėlgi ir jį sugebėti identifikuoti, ir sugebėti išskirti jo sudedamąsias.

Robert Plutchik išskiria kelis skirtingus emocijų sąryšių lygius, bet tas išskyrimas yra labai sąlyginis, tad į pirminių, antrinių ir tretinių diadų mechanizmus nesigilinkime (juoba, kad tas skirstymas ir šiaip mažiau pagrindžiamas). Trumpai tariant, priimkim tokį paprastą dalyką, kad bet kurios dvi nepriešingos emocijos be problemų gali persikloti tarpusavyje. Kai jos persikloja ir susilieja – jos virsta kokia nors kita emocija. Žodžiu, gaunasi tų emocijų kombinacijos. Ir tų kombinacijų daug.

Va, čia jums mišrių emocijų sąrašas:

  • Džiaugsmas ir pasitikėjimas – meilė
  • Pasitikėjimas ir baimė – nuolankumas
  • Baimė ir nustebimas – (baimingas) pagarbumas
  • Nustebimas ir liūdesys – smerkimas
  • Liūdesys ir pasibjaurėjimas – gailestis
  • Pasibjaurėjimas ir pyktis – panieka
  • Pyktis ir tikėjimasis – agresyvumas
  • Tikėjimasis ir džiaugsmas – optimizmas (tikėjimas ateitimi)
  • Džiaugsmas ir baimė – kaltė
  • Pasitikėjimas ir nustebimas – smalsumas
  • Baimė ir liūdesys – neviltis
  • Nustebimas ir pasibjaurėjimas – pasibaisėjimas
  • Liūdesys ir pyktis – pagieža
  • Pasibjaurėjimas ir tikėjimasis – cinizmas
  • Pyktis ir džiaugsmas – pasididžiavimas
  • Tikėjimasis ir pasitikėjimas – fatalizmas (atsidavimas ateičiai)
  • Džiaugsmas ir nustebimas – pasigėrėjimas
  • Pasitikėjimas ir liūdesys – sentimentalumas
  • Baimė ir pasibjaurėjimas – gėda
  • Nustebimas ir pyktis – pasipiktinimas
  • Liūdesys ir tikėjimasis – pesimizmas
  • Pasibjaurėjimas ir džiaugsmas – piktdžiuga
  • Pyktis ir pasitikėjimas – dominavimas, valdymo jausmas
  • Tikėjimasis ir baimė – nerimas

Kai kurios iš šių emocijų tikrai bus neakivaizdžios (pvz., daugeliui reikia gerai pamedituoti, norint suprasti, kaip nuolankumas savyje neša ir pasitikėjimą autoritetu, ir autoriteto baimę). Norint tas mišrias emocijas pagauti ir suprasti, reikia kiekvienai skirti geroką laiko gabalą. Net jei kokias 5-10 minučių skirsite – tai jau galit numanyti, kiek laiko tai užims.

Į keletą emocijų (tik išimties tvarka) atkreipsiu specialų dėmesį:

  • Nerimas visada yra baimė apie tai, kad kažkas bus ateityje. Tai kyla iš to, kad tikėjimasis – visada jausmas apie ateitį, o ne apie praeitį ir ne apie šį (jau vykstantį) momentą. Paprastai nerimas rodo daugiau ar mažiau užspaustą baimę dėl kokių nors ateities įvykių.
  • Kaltė yra jausmas „nubausk save pats“ – už tai, kad padarei kažką, ko norėjai (gavai džiaugsmo) čia gauni baimę, kad atsitiks kažkas blogo. Šitas jausmas iš esmės yra dirbtinis, įkalamas per auklėjimą, labai dažnai būna neteisingas ir keliantis labai daug neurotinių problemų.
  • Gėda – tai kaip kaltė ant hormonų – vietoje džiaugsmo čia atsiranda pasibjaurėjimas (pačiu savimi), o kartu – ir baimė. Vienas iš problemiškiausių jausmų, daugybei žmonių atimantis gyvenimo džiaugsmą.
  • Gailestis dažnai laikomas lyg ir ok jausmu, tačiau kai gailestis nukreipiamas į kitą žmogų, tai jis savyje neša ir pasibjaurėjimą, t.y., atstūmimą. Gan prasta emocija santykiams.

Dabar pridėkim tai, kad šios emocijos irgi gali būti įvairaus stiprumo, tik kad jau ir žodžių joms mes nelabai turime – net neaišku, kaip jas visas aprašyti būtų, jei bandytume išskaidyti į tuos tris stiprumo lygius. Svarbu suprasti tai, kad čia jau bus 72 skirtingi jausmai, kurie skirtis gali labai smarkiai.

Kai tie jausmai labai skirtingo stiprumo, suprasti juos gali būti sunku. Tiksliau, netgi ne gali būti, o tiesiog turi būti sunku, neišvengiamai. Ypač jei dar emocija stipri, permušanti mąstymą ir pervedanti į tokią būseną, kur ir šiaip protas išsijungia, nes lieka tik emocinis reagavimas.

O dabar pridėkime dar ir tai, kad mums dažnai kyla ir emocijos, kuriose yra trys sudedamosios. Arba emocijos, kur, pvz., viena sudedamoji yra stipri, o kita – silpna. Kiek čia kombinacijų gausis?

Savyje mes turime tiesiog milžinišką kiekį klaikaus sudėtingumo ir skirtingumo emocijų. Ir į tas emocijas kreipiame tiek mažai dėmesio, galvodami, kad „ai, ką čia, čia savaime suprantama“. O paskui kankinamės dėl kažko ir nesuprantame, kas čia mums galvoje ne taip. Būna gi taip?

Jausmų irgi reikia mokytis. Mokytis identifikuoti savo jausmus, juos suprasti, juos įsivardinti sau pačiam. Jausmai būna stipresni už mūsų mąstymą, tad jei mes nemokame juose susigaudyti, mąstymui irgi nelieka vietos. Norint protingai mąstyti, reikia suprasti ir savo jausmus.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
557Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

10 thoughts on “48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas

    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Sakykim, čia teorijos pagrindžiamumo klausimas: mes galime turėti pačią durniausią pelę, kuri yra tokia durna, kad tam tikrose situacijose elgtis nesugeba. Ir tą pelę galime veikti dirgikliais, žiūrėdami, kas gausis. Pagal jos elgesį galime nustatyti esmines dirgiklių, į kurias reaguoja pelė, rūšis. Pvz., tiesioginio pavojaus dirgiklis nekelia, tačiau visvien kelia vengimą -- tai pasibjaurėjimas. Arba dirgiklis kelia pelės norą kartoti ir kartoti kažkokius veiksmus -- tai džiaugsmas. Arba dirgiklis kelia pelės agresyvumą -- tai pyktis. Ir taip toliau.

      Jei mes matome, kad tai veikia, nors pelė yra tokia buka, kad mąstymui jos galvoje nėra vietos, tai reiškia, kad pelė mažų mažiausiai priima emocinius sprendimus ir pagal juos elgiasi. Savo ruožtu, tai reiškia, kad jei tokiems elgesio sprendimams nereikia kitų kognityvinių gebėjimų (pvz., loginio mąstymo), tai galime tarti, kad pakanka teorijos, kuri viską paaiškintų tokiomis emocinėmis reakcijomis.

      Reply
      1. Ramas

        Kad jau apie džiaugsmą, jo kartojimą ir peles -- buvo joms protingi moksliukai pajungę laidukus smegenėlėse prie džiaugsmo zonos (na, nelendam tik stačia galva į visas dopamino ir endorfino sekrecijų plonybes). Kitus laidukus -- prie pedalų, kuriuos peliukai patys galėjo minkyti. Paspaudi -- kaifas, paspaudi -- kaifas.
        Peliukai visi išmirė. Ne, ne,jūs tik nepagalvokit, kad nuo kaifo per didelio.
        Iš bado.

        Reply
  1. Audrius

    Gerai čia referavai. Sunku pasiginčyt :). Nebent, galvoju, kaip su socialiniu emocijų komponentu? Pvz, gėda yra jausmas, kuris kyla, kai tu padarei kažką, ką kitas laiko netinkamu ir jis (ar jie) buvo liudininkas (kažkaip panašiai rašė dar Spinoza, beje visai vertas paskaitymo, jei domiesi). O kaltės jausme -- kiti žmonės nedalyvauja.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Kaltės ir gėdos jausmai abu yra praktiškai formuojami aplinkinių, mes išmokstame jų pirmiausiai iš tėvų ar globėjų elgesio su mumis. Kaltė ir gėda yra labai panašūs jausmai -- juose abiejuose yra baimės sudedamoji. Čia skiriasi tik vienas vertinimas: kaltės atveju baimė atsiranda dėl to, kad padarei kažką, ką laikei maloniu ir teigiamu, o gėdos atveju -- dėl to, kad padarei kažką, ką vertini neigiamai.

      Neurotiškumui augant, kaltė transformuojasi į gėdą: pvz., džiaugsmas ir baimė dėl slapta suvalgytų saldainių virsta į pasibjaurėjimą savim ir baimę dėl tų pačių suvalgytų saldainių.

      Reply
  2. Aihara

    Keista, kad pasididžiavime yra pykčio dedamoji, ir kad pikdžiuga yra ne pyktis+džiaugsmas.

    Nebent didžiavimas yra savimi (t.y. pasipūtimas), tuomet tikrai yra pykčio kitiems.
    O didžiavimasis kitais (pvz tėvai didžiuojasi vaikų pasiekimais), sakyčiau, yra pasitikėjimas ir džiaugsmas, bet šita pora jau įvardinta kaip meilė. Gal ir artima, bet man atrodo, kad meilė yra daugiau nei pasitikėjimas + džiaugsmas. Pvz, smalsumas galėtų būti dar viena dedamoji.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Pasididžiavimo jausmas visada turi savyje pojūtį -- „mes laimėjom“ arba „aš laimėjau“. Laimėjom ar laimėjau prieš ką? Jei priimam tą santykį, netgi su abstrakčiu laimėjimu (pvz., laimėjimu prieš save, prieš gamtą, prieš kliūtį), tai priimam ir tai, kad ten ir yra pykčio sudedamoji. Tik ją pajusti ir priimti aišku nėra taip lengva, ypač jei pyktis yra užgniaužtas. Vat čia mes ir susiduriam su tais niuansais ir niuansėliais -- kur mums patiems sunku suprasti tas grynas dedamąsias.

      Dėl meilės -- taip, ten yra kai kas daugiau -- panašu, kad ir paskiri, su oksitocinu ir galimai dar ir endorfinais susiję mechanizmai. T.y., iš to galime numanyti, kad bent jau kai kurios mišrios emocijos, jei kažkada ir buvo tiesiog mišriomis, tai ilgainiui įgavo ir tam tikrus nuosavus, fiziologinio lygmens mechanizmus. Smalsumas gal savaime nėra dalis, bet jis gali būti kaip viena iš emocijų, nuo kurių prasideda.

      Aš kai žiūriu į Plutchik modelį, man kyla visai kitas klausimas -- kiek metų jis turėjo ir pats medituoti su tomis emocijomis, ir kiek tikrintis su kitais psichologais, kad išgrynintų ir patvirtintų tą emocijų kombinacijų mechanizmą ne tik kaip zoopsichologijoje veikiantį, bet ir kaip atitinkantį žmogišką pajautimą. Kažkodėl man neatrodo, kad jis tiesiog mechaniškai būtų perkeldinėjęs postulatą apie tai, kad jei kitoms žinduolių rūšims tie mechanizmai veikia, tai kad jie taip pat veiks ir žmogui, ir kad nėra ką galvoti.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *