Rokiškis Rabinovičius

Ponas Andrius Užkalnis, kuris yra daugelio prakeiktas maisto ekspertas, visai neseniai parašė kraštutinai humanistišką, optimistišką ir mielą straipsnį apie tai, kad galima lietuvius perauklėti ir išmokyti valgyti padoriai. Tai jis ten, kad ir bandydamas būti demonstratyviai grubus, atskleidė savo išties gerą ir mielą būdą. Bet jis neteisus.

Aš manau, kad kai koks nors žmogus, pvz., pakliūna į kokią nors liūdnai maistu pagarsėjusią ligoninę* ir ten pavalgo afsiankės su kažkokia šleikščiu mėsos pakaitalu ir dar kažkuo neaiškesniu, padarytu iš išvis neaišku ko, o paskui sako, kad buvo ligoninėje XXX ir „visas maistas ten normalus, ir išvis, ko jūs norite, ligoninė – taigi ne restoranas“ – tai čia jau ne šiaip nemokėjimas susigaudyti maiste.

Aš manau, kad kai kurie žmonės turi kažkokių pažeidimų su uosle, skonio receptoriais ir panašiai. Nes akivaizdu, kad esant dabartinėms galimybėms, dabartinei produktų gausai, sveikam žmogui neįmanoma nepriprasti prie maisto, kuris skoniu ir kvapu panašus į maistą.

Maisto nesuvokimo fenomenas

Yra toksai mokslinis požiūris į realybę, kuris vadinasi fenomenologija. To požiūrio esmė labai paprasta: vat pamatom kokį nors reiškinį ir vietoje to, kad sakytume, jog taip yra ir viskas, pabandome paklausti: „KPŠ čia yra ir iš kur tai atsirado?“ Tą patį klausimą galima užduoti ir apie kelių stebimų dalykų santykį.

Štai jums žemiau bus vienas toks fenomenologinis pavyzdys. Pabandykite suvokti jį.

Netgi patys pigiausi maisto produktai, kokių galima rasti Lietuvoje, jau prieš dešimtmetį buvo tokie geri, kad netgi nemokantis valgyti daryti žmogus, kad ir rinkdamasis pigiausią, mesdamas vienon krūvon belenką ir virdamas, visvien pasidarytų ką nors, kas daugybę kartų skaniau, nei maistas kai kuriose ligoninėse. Get it.

Kartu visvien atsiranda tuntai žmonių, kurie sako, kad jie buvo tokioje ligoninėje ir jiems tenai buvo skanu.

O dabar pabandykim paaiškinti ir suprasti tokį fenomeną. Kaip taip gali būti?

Aš nespėliosiu, koks maistas tokiems žmonėms galėtų būti neskanus. Aš manau, kad tų dalykų maistu normalūs žmonės nevadina ir nevadins.

Tokia situacija, kai žmonės netgi nelabai galėtų rasti baisaus maisto, kai jie norom nenorom turi priprasti prie geresnio maisto, bet pakliuvę į situaciją su blogu maistu, nepastebi nieko blogo – tai vat toksai fenomenas. Tai juk nėra normalu, tiesa?

Toksai fenomenas gali egzistuoti tik tada, kai tokie žmonės iš principo negali pilnavertiškai jausti maisto skonio ar pasitenkinimo maisto skanumu.

Andrius Užkalnis neteisingai kaltina žmones

O dabar vat prisiminkim tą Andriaus Užkalnio straipsnį. Jis ten vis aiškina, kaip kažkurie žmonės esantys visiškai netikę ir panašiai, ir nesugeba suprasti maisto ir todėl kažkas blogai su jais ir reikia dėl to tuos žmones kasdien lupti, ugdant jiems sąlyginį refleksą reagavimui į maistą.

Aš nesuprantu, kaip išvis kažkieno galvoje gali kilti tokios teorijos.

Bendrai tai išvis, ponas Užkalni, jūs aišku, esate maisto ekspertas, bet aš jums pasakysiu vieną dalyką: nors jūs ir neteisus, kad žmones galima mokyti, nes kai kurie turi kaip ir ligą, tai yra, genetinį defektą gal, bet kaip tik todėl negalima jų vadinti prasmirdusiom šliaukom!

Aš manau, kad turėtumėt susilaikyti nuo nepagrįstų vertinimų!

Jei žmogus yra sergantis ar turintis sutrikimą, kažkokią mutaciją, tai jis greičiau yra ligonis, ir ne jo kaltė, kad jis tokiu gimė, ir ne jo kaltė, kad jis niekada gyvenime neišmoks atskirti, pvz., gorgonzolos nuo mozarelos ir nuo parmezano**.

Kai žmogus negali atskirti gorgonzolos nuo parmezano, tai reiškia, kad jis, pvz., negali atskirti ir ryžių nuo bulvių. Taip pat negali atskirti mėsos nuo sojos. O sojos negali atskirti nuo grybų. O grybų nuo sasyskių. O sasyskių nuo daržovių. O visai sunkiais atvejais kai kurie matyt negali viso to atskirti nuo ligoninių maisto. Ir valgo visą tai. Ir jiems esą skanu.

„Dėl skonio nesiginčijama“ – taip tie nelaimingi žmonės sako, kai pradedi kalbėti apie tai, kad jie tiesiog valgo paplavas. Jie galvoja, kad jie turi skonį ir čia jų skonis toks.

Tie žmonės nesugeba suprasti, kas yra skonis, tai jie negali ir suprasti, kas yra tas žodis „skanu“. Jie girdi tą žodį iš kitų, nesupranta ir tada galvoja, kad gal tas žodis reiškia, kad pasisotinai ar dar kažką panašaus. Tada jie valgo, pavyzdžiui, burokus, ir sako, kad jiems skanu.

Skonio nejautimas neišgydomas

Brangieji, jei jūs mane skatote ir turite tokią skonio pajautimo problemą, tai aš jums pasakysiu vieną dalyką:

Jei jūs neturite skonio ar kvapo receptorių, tai jūs negalite jausti skonio. Ir tokiu atveju tas posakis apie „dėl skonio nesiginčijama“ reiškia tik vieną dalyką: jums reikia užsičiaupti.

Čia panašiai, kaip su tuo „skanu, kaip pas mamą“.

Jei jums „skanu, kaip pas mamą“ ar „skau, kaip pas močiutę“, tai su 99% tikimybe jūs arba neturite pinigų apsilankymui jokiame normaliame kaboke ir visą gyvenimą taip ir neparagavote nieko skanaus, arba jūs turite labai rimtų problemų su skono ir kvapo pajautimu.

Būna dviejų rūšių receptroių pažeidimai/defektai: įgimti ir įgyti. Įgimti – tai reiškia, kad jau gimėte su skonio irba kvapo pajautimo sutrikimais. Įgyti – tai reiškia, kad kažkuriame gyvenimo etape tuos receptorius jums kažkas išdegino.

Kita vertus, tai gal ir nesvarbu, nes nei vienu, nei kitu atveju receptoriai neatsikurs ir skonio jūs gal jau ir nejausit. Taigi, nieko ir neišmoksit.

Todėl išmokit priimti save ir pradėkit nuo pripažinimo, kad deja, negalit jausti skonio. Ką padarysi. Gal užtat pinigų galit sutaupyti daug, nes galit valgyti bet kokias nesąmones.

Patys pagalvokit: jei sutaupot po 100 eurų per dieną, tai gaunasi jau 3000 eurų per mėnesį. Nemaži pinigai, tiesa?

Žvelkite į savo problemą pozityviai.

Skanu, kaip pas mamą?

Dar atskirai pakalbėkim apie tą „skanu, kaip pas mamą“ ar „skanu, kaip pas babą“. Kad irgi būtų aišku.

Mano močiutė buvo profesionali virėja išsimokiusi Smetonos laikais, kai tai buvo rimta profesija. Ji ne šiaip virėjavo – ji darė tokius dalykus, kurie vadinami tradicine lietuviška virtuve. Ir ta tradicinė virtuvė nebuvo kaimietiška. Tai buvo rimti dalykai.

Pvz., tradicinė lietuviška kepta lydeka, kur lydeką išmauna iš jos pačios odos, išima mėsas, sumala su prieskoniais ir daržovėmis, sukemša atgal, kepa paskui su visokiomis daržovėmis ir padažais, o tada valgo. Jūs, greičiausiai, tokio dalyko gal nei nematėt.

Arba, pavyzdžiui, kokios 10 skirtingų mėsos vyniotinių rūšių. Arba, pvz., naminiai vafliai, kokių nerasit išvis niekur. Arba, pvz., ryžių ir obuolių pudingas su karameline plutele. Arba, pvz., sūdyta mėsa, fermentuota kelis mėnesius. Arba, pvz., kepta vestuvinė kiaulė, įdaryta obuoliais, spanguolėmis ir dar kažkuo. Arba dar belenkas, žinokit, nes per daug visko ten.

Jūs tokių dalykų netgi nematėt greičiausiai. Lietuvių virtuvė buvo nužudyta sovietmečiu ir beveik nekur jos neliko (per paskutinius dešimt metų man vos porą karų pasitaikė tokie dalykai). Beveik nėra netgi žmonių, kurie bent jau ragavę yra tokių patiekalų.

Atleiskit man už nuokrypį, nes norėjau paaiškinti vieną tokią problemą: kai kas nors sako „skanu, kaip pas mamą“, tai išties nereiškia, kad skanu, nes šansų, kad jūsų mama ar baba mokėjo gaminti valgyti taip, kaip mano močiutė – iš esmės nėra.

Tiesiog su tuo susitaikykit. Jūsų mama ar močiutė nemoka gaminti valgyti skaniai. Geriausiu atveju moka gaminti iš bėdos.

Visgi dažniausiu atveju, kai kas nors sako „skanu, kaip pas mamą“, tai paprastai reiškia, kad išvirtos paplavos, bet iš nesupuvusių produktų. Tai tik tuo ir skanu.

Deja, taip prastai būna.

Kodėl daugelis žmonių niekada neišmoks jausti skonio

Žmonės natūraliai nori valgyti skaniai. Taigi, jei tik yra pinigų ir galimybių, žmonės ima valgyti skaniau ir atsirenka geresnį maistą, jį valgo ir prie jo pripranta. Tą jau nagrinėjome pradžioje, kai kalbėjome apie fenomenologiją ir tą keistą reiškinį, kai žmonėms būna „skanus“ net prasčiausias ligoninės maistas.

Taigi, ką mes čia turim realybėje?

Ogi turim tą, kad pvz., kai ponas Andrius Užkalnis parašė apie kažkokį kaboką Kaune, kur jį maitino paplavom, tai buvo dar vienas fenomenas. Ten netgi nuėjo keli mano pažįstami, kažką ten suvalgė ir paskui sakė, kad buvo labai skanu. Ir to kaboko puslapyje buvo gerų atsiliepimų, kuriuos irgi parašė kažkokie panašiai maistą suvokiantys žmonės.

Čia panašiai, kaip toje ligoninėje, kur vien nuo maisto kvapo atrodo, kad uždusi, atsiranda žmonių, kurie sako, kad skanu.

Ne, brangieji, skanu būna tada, kai išties skanu. Bet jei valgai kažkokias atmatas ir sakai, kad skanu, tai reiškia, kad turi skonio receptorių sutrikimus. Ir tą reikia suprasti, nes visada reikia pripažinti realybę ir savo problemas.

Manau, kad kai kurie žmonės gal ir gimsta jau su tokiais pažeidimais. Kažkurie gal prageria tuos skonio receptorius.

Alkoholizmas – tai liga

Bendrai tai daugiametis alkoholizmas duoda pasekmes, ir chroniai ne šiaip sau nejaučia bjaurumo, valgydami papuvusias atliekas. Manau, kad tai susiję su skonio ir kvapo receptorių pažeidimu.

Alkoholizmas tikrai didelė problema Lietuvoje.

Aš manau, kad alkoholizmą reikia naikinti, nes jis labai koreliuoja su visišku negebėjimu jausti skonį ir kvapą. Ir aš čia kalbu ne apie degustavimus ar turtingas puotas, kur daug šampano su austrėmis, krabų su vynu ir taip toliau. Aš kalbu apie tiesiog alkoholizmą, kuris yra alkoholizmas.

Žinote, būna netgi chronių, kurie sako, kad jiems degtinė skani. Ir kai tokiam pasakai, kad degtinė yra šlykšti, tai jie aiškina, kad turi savo nuomonę, kad dėl skonio nesiginčijama ir taip toliau. Tai čia pasidarykit išvadas.

Aš tikiuosi, kad Aurelijus Veryga nukreips savo dėmesį į visokius atmatų ėdikus. Nes būtent kraštutinai prasto maisto valgymas koreliuoja su alkoholizmu ne tik šiaip kaip nors, bet ir priežasčių pasekmių ryšiais.

Tiesiog taip: jei piktnaudžiauji alkoholiu, tai ir pinigų geram maistui nelieka, ir kartu nejauti skonio, todėl gali valgyt šūdą.

Aurelijau Veryga, kreipiuosi ir reikalauju uždrausti gaminti maistą namie (įskaitant tą visą „kaip pas mamą“), o taip pat uždrausti pigius kabokus, kur galima papietauti už mažiau, kaip 20 eurų, nes tai skatina alkoholizmą ir visuomenės degradaciją.

Sunkiais atvejais kai kuriems žmonėms gali prireikti priverstinio gydymo, nes maistas, kurio kokybė „kaip pas mamą“ – tai kažkokia savižala. Žmonės kelia sau pavojų tokiu maistu. Ir aplinkiniams irgi kelia pavojų.

Alternatyvi sutrikimo teorija

Yra dar alternatyvi sutrikimo teorija, kuri sako, kad anksčiau tai žmonės normaliai valgydavo, jausdavo maisto skonį ir panašiai, o dabar tai nejaučia tik dėl to, kad visur diegiamas 5G ryšys, kuris apspinduliuoja žmonių smegenis ir sutrikdo jų skonio bei kvapo pajautimą.

Tai nuo to 5G ryšio skleidžiamos spinduliuotės žmonės praranda savo smegenis, tampa zombiais ir robotais, o tada net ir ligoninės maistas jiems skanus. Taip prakeikti kapitalistai, buržujai ir imperialistai pavergia darbo liaudį ir priverčia juos vergauti.

Toksai 5G ryšio paveiktas žmogus valgo bet kokias atmatas, girdi komandas savo galvoje, o tas komandas jam iš valdymo centro perduoda ryšio operatoriai.

Yra netgi liudininkų, kurie internetuose sakė, kad jie tokias komandas girdi ir juos veikia tuo 5G ryšiu.

Tai aš jums čia šitą teoriją tiesiog šiaip čia pateikiu, kad turėtumėte ir alternatyvių nuomonių apie skonio nejautimo priežastis. Kokias išvadas pasidarysite, tai jau patys žiūrėkit.

Makaronai „paflocki“ arba „pamarskomu“

Gal būt skonio receptorius išnaikina ir dar kokie nors veiksniai. Pvz., kokia nors mutacija ar kokie nors kenksmingi chemikalai. Tą galima spėti iš to, kad yra ištisa karta žmonių, kurie visai teigiamai prisimena tokį kitiems nežinomą surogatą, kaip makaronai „paflocki“ arba „pamarskomu“.

Jei būti tiksliu, tai „pamarskomu“ yra grindų plovimo būdas, kai išpilamas kibiras vandens ir paskui visas tas vanduo su šluota varomas į vieną pusę, o paskui semiamas šiūfeliu ir pilamas atgal į kibirą. Taip plaunant, iš grindų plyšių išsiplauna daugiau nešvarumų (aišku, nebandykite to namie, nes užliesit apačioje esančius kaimynus).

O „paflocki“ yra makaronai, kurie savo skoniu ir išvaizda primena kažką, kas lieka tame kibire, kur po plovimo „pamarskomu“.

Bet čia pasižiūrėkim į tai, kaip atitolęs Andrius Užkalnis nuo paprasto žmogaus. Įsivaizduokit, Užkalnis rašo savo straipsnyje, kad makaronai „paflocki“ esą būdavo daromi, į mirtinai pervirusią žemarūšę pastą įmaišant maltos pakepintos mėsos. Tai netiesa. Užkalnis per gerai gyvena, jis neragavo to, kas yra makaronai „paflocki“ (ar paflotski, ar po flotski – px, kažkaip taip rašosi). Užkalnis tiesiog nežino, kas tai per siaubas yra tie makaronai.

Aš jums pasakysiu, kas tai yra. Štai įsivaizduokit, kad jūs turite trečios ar ketvirtos rūšies miltų. Tokių nerasit jokioje parduotuvėje, nes tokios žemos rūšys egzistavo tik sovietmečiu, ir jos reiškė, kad miltai yra stovėję drėgmėje, sudrėkę ir supuvę, o todėl netinkami normaliems miltų gaminiams. Bet jie tinkami būdavo dvigubo apdirbimo gaminiams – t.y., pvz., makaronams, kurie paskui dar būtų verdami. Tai vat tuos miltus permaldavo, pakaitindavo su vandeniu ir suformuodavo labai lievus makaronus. O paskui tuos makaronus tiekdavo į mokyklas, vaikų darželius, karinius dalinius ir parduotuves. Ir kai tuos makaronus kas nors bandydavo išvirti, tai gaudavosi ne makaronai, ne pasta, o toks balkšvas kleisteris, nes tie makaronai ištirpdavo, o kas neištirpdavo – sulipdavo gabalais į tokius gličius šleikščius gumulus. Į makaronus tai nebūdavo panašu, bet visvien tai vadinosi makaronais.

O mėsos sovietmečiu išvis nebuvo. Tai vietoje jos būdavo tai, ką anais laikais vadindavo mėsa, o dabar vadina subproduktais ir mechaniškai atskirta mėsa. Tai būdavo, pvz., sumaltos žarnos, sumalti kaulai, nuogramdos nuo karvių odų vidinės pusės (pačią odą naudodavo odos pramonėje, o ne maistui), taip pat maltos karvių ir kiaulių akys, smegenys, snukiai, gyslos ir panašiai. Žodžiu, atliekos visokios.

Tai dabar vat šitą visą atliekinę nesąmonę labai smarkiai pavirindavo (keletą parų, su šiokiais tokiais kaustinės sodos priedais, man rodos), kol viskas suvirdavo į neaiškią masę, kurioje būdavo kažkokie mėsiški plaušai, riebalai ir dar neaišku kas. Taip ir gaudavosi toji tipo „tušonkė“, kuri būdavo skarbonkėse. Mažesnėse, 200, 400 ar 800 gramų (jei pajokams) ar didesnėse, 5 kilogramų (jei įstaigoms).

Tai vat, tie makaronai paflotski būdavo padaromi, kai į tuos pervirtus makaronus būdavo tiesiog išverčiamas tų konservų turinys. Tiesa, gana saikingu kiekiu – gal šaukštas ar du tos tušonkės į makaronų lėkštę.

Tas daiktas smirdėdavo, iš išvaizdos į maistą būdavo nepanašus ir kaip ir nevalgomas, bet visgi kareiviai jį valgydavo, nes tiesiog norėdavo išgyventi. Kai kurie netgi džiaugdavosi, nes iki tol būdavo nieko panašaus į mėsą išvis nematę niekada.

Tai vat tokie būdavo tie makaronai paflotski. Ar pamarskomu, kaip čia pasakius. Na, jūs supratote.

Stop diskriminacijai pagal maistą

Jei žmogus, pvz., valgo tokį maistą, kokio nevalgytų netgi beždžionė ar šuo, tai gal jau reiškia, kad žmogus visgi tiesiog negali suprasti, kas yra valgoma, o kas ne. Ir man tiesiog pasibaisėtina, kaip į tuos žmones atsineša Andrius Užkalnis, kuris riekalauja, kad šie žmonės netgi išeitų mokamus valgymo kursus.

Tai žeminimas žmonių, kurie serga ir negali nieko išmokti, nes jie nepajėgūs. Kai žmogus negali suprasti, kad pamarskomu padaryti makaronai yra nevalgomi, ir jam jie atrodo valgomi, tai turime suprasti tai ir nediskriminuoti tų žmonių.

Andrius Užkalnis savo straipsnyje rašė (citata):

Jei jau tau taip nepatinka kažkoks patiekalas, tai pradėk nuo kito, kuris paprastesnis, pavyzdžiui, paragauk omaro su sviestu. Tada gal suprasi, kokia gali būti minkšta, sultinga ir švelni mėsa. Gal taip pirmą kartą gyvenime patirsi, ką išvis reiškia žodis „valgyti“.

Man pasibaisėtina, kaip toksai autorius gali šitaip žeminti žmones. Kokį dar skonio skirtumą gali pajusti žmogus, kuris, gal būt, visą gyvenimą valgė ketviros rūšies sojines sasyskes su tarkuotais burokais? O gal tas žmogus, pavyzdžiui, yra dar ir alergiškas omarams, o gal netgi išvis veganas?

Kaip galima veganams siūlyti omarus? Tai pasibaisėtina!

Ponas Andriau Užkalni, manau, kad jūs neturite sau leisti šitaip įžeidinėti Lietuvos gyventojų, kurie jums nėra padarę nieko blogo. Jie nekalti dėl to, kad jūs tai sau leidžiate.

 

——————–

* Aš tyčia neminėsiu čia pavadinimų, nes išties yra ligoninių, kur maistas prieš kažkiek laiko labai pasitaisė, pvz., Lazdynuose, kurie ėmė patys maistą gamintis. O kai kur kitur maistas nepasitaisė ir netgi pablogėjo, ir aš galiu jums pasakyti, kodėl nepasitaisė, o tik pablogėjo – o todėl, kad ir toliau patys maisto nesigamina. Tai jų ir neminėsiu. Pasakysiu tik tiek, kad nors 2,5 euro per dieną nėra didelė suma, bet iš šios sumos tikrai galima pasidaryti kažką valgomo ir anei iš tolo neprimenančio nieko, kas būna tose baisiose ligoninėse.

** Kažkada kokie tai kalbainiai pareiškė, kad mozarela turi būti vadinama ne mozarela (nes tai esą neteiktina svetimybė), o „itališkas sūris“, nes taip reikia vadinti. Iš to galime nuspėti, kad mozarelos nuo parmezano ar gorgonzolos tokie žmonės neatskirtų, nors neatskirti šių sūrių yra neįmanoma. Turi būti visiškai absoliučiai bukai neturinčiu jokių skonio receptorių ir netgi taktilinių receporių, kad neatskirtum, pvz., kieto kieto parmezano nuo tepamos gorgonzolos. Ir štai tada vat tokie žmonės mums būna, kad aiškina, kaip kalbėti.