Branduoliniai kratiniai, atominės nuotraukos

Kai anksčiau truputį kabinau porą keistesnių temų, tai prisikaupė visokių branduolinių kratinių – pradėjau tada nuo nuotraukų apie balistinių raketų smūgius, paskui kabinau miss Atominę Bombą, o galų gale – ir bandymus su manekenais. Tačiau tema pasirodė veik neišsemiama, tad nors ir galvojau kabinti kelis kitus įdomesnius dalykus, paskui nusprendžiau, kad beviltiška.

Taip ir šitas postas pragulėjo jau kažkiek mėnesių (kartu su krūva kitokių, kurių kai kurie guli jau gal ir metus, jei ne ilgiau), tačiau visgi reikia jį paleisti ir jums parodyti. Nieko čia ypatingo nėra, tiesiog tiktai nuotraukos, kurios man įstrigo.

Kita vertus, kertu lažybų, kad bent dalį iš šių nuotraukų pamatę, negalėtumėte atspėti, apie ką jos. Arba kas išvis jose pavaizduota. Kita vertus, kelios bus labai paprastos ir akivaizdžios, bet šiaip tiesiog įspūdingos savo vaizdingumu.

Atominis tortas

Operation Crossroads, 1946 metai. Admirolas William H.P. Blandy kartu su savo žmona pjauna šventinį tortą. O Admirolas Frank J. Lowry žiūri, laukdamas, kol ir jam duos kąsnelį. Ši nuotrauka apskriejo visą pasaulį, o sovietinė propaganda paskui kelioliką metų apie ją nesibodėdavo priminti amerikonams.

1951 atominis bandymas, Las Vegas

Las Vegas, Nevada - gal ir ne ideali vieta branduoliniams bandymams stebėti, bet visgi ne taip jau ir toli nuo sprogdinimų zonos, tad laiks nuo laiko iškylantys atominiai grybai būdavo matomi. Kaip kad šioje 1951 metų nuotraukoje - lyg tolimas debesėlis. Juk labai smagu: čia pat ir pasilinksminti gali, čia pat - ir pažiūrėti į tai, kaip kariškiai bando įrenginius grandiozinėms žudynėms.

Nacistinės Vokietijos atominė bomba

Maždaug 1940-1945 periodo diagrama, kurią atrado kažkoks archyvų tyrinėtojas apie 2000. Diagrama grynai teorinė, nors tai, kad Vokietija turėjo branduolinę programą - tai jau faktas, kuris šiais laikais žinomas pakankamai plačiai (nors kelis dešimtmečius po II Pasaulinio karo buvo nutylimas ir neigiamas). Vienu iš svarbiausių tos branduolinės programos organizatorių buvo, beje, Vokietijos paštas. O diagramoje pavaizduota bomba negalėtų sprogti. Plutonis per anksti pradeda reaguoti. Gautųsi purvina bomba. Bet, kita vertus...

Branduolinė bomba paruošta sprogdinimui ant bokšto

Vandentiekio bokštas. Tfu, atominės bombos bokštas. Operation Teapot, 1955 metai. Ant to bokšto esančioje būdelėje - bomba. Užtaisus stengdavosi iškelti kuo aukščiau, tada gaudavosi didesnis smūginės bangos veikimo nuotolis, nes jos nestabdydavo žemės paviršius.

Huron King test chamber

Šita kolchozus primenanti namo didumo vikšrinė nesąmonė išties yra žymiai gudresnis daiktas, nei atrodo. Tai 1980 pagamintas kosmoso simuliatorius, kuriame buvo bandoma palydovų apsauga nuo branduolinio sprogimo. Nuotraukoje matomos cisternos viduje buvo vakuumas (beje, itin grynas, kaip radijo lempose), kuriame kabojo bandomasis palydovas. Cisterna buvo prijungta prie irgi vakuuminės šachtos, kurios apačioje vykdomas atominis sprogdinimas. Šachta buvo automatinė, užsidaranti po to, kai ja praeina spinduliavimo ir radioaktyvių dalelių impulsas: palydovo neturėjo pasiekti smūginė banga, nes kosmose jos nebūtų. Išsyk po sprogdinimo visa šita cisterna savo pačios vikšrais turėjo lėkti kelis kilometrus į šalį, kol sprogimo vietoje dar neįgriuvo krateris.

Instrumentų bokštų statyba atominiams bandymams

Ne, o čia ne kokį bokštą bombai stato, o tiesiog instrumentinius stebėjimo bokštus pirmiesiems branduoliniams sprogdinimams Bikini atole tirti. Tropikai, karštis, palmės. Vietiniai gyventojai buvo išmesti į kažkokią kitą salą, kurioje ėmė mirti nuo bado, o paskui dar gavo didžiules dozes radiacijos. O paskui dar į kitą salą, o paskui dar į kitą salą. Niekam jie neįdomūs buvo.

Crossroads Baker testas, jūreiviai plauna denį po branduolinių bandymų

Vienintelis laivas, gan sėkmingai atlaikęs net du branduolinius bandymus, įvykdytus per 1946 Croossroads programą (Able ir Baker - ketvirtas ir penktas JAV branduoliniai sprogdinimai), kai aplink jį buvę laivai skendo, buvo užgrobtas Vokietijos kreiseris Prinz Eugen. Žodžiu, vokiška kokybė kalba už save. Po Baker sprogdinimo, įvykdyto negiliai po vandeniu, susidarė didžiuliai kiekiai radioaktyvių natrio izotopų (tai vienas iš daugiausiai radiacinio užterštumo sukėlusių sprogimų žmonijos istorijoje), bandymuose dalyvavę laivai buvo užteršti ir plutoniu, kurio užterštumo lygių laivynas negalėjo net patikrinti - neturėjo įrangos. Greitai paaiškėjo, kad radioaktyvių nuosėdų nuo laivų nuplauti neįmanoma, net kai deniai dešimtis kartų šveičiami muilu ir kaustine soda.

USS New York plaunamas po Baker branduolinio bandymo

USS New York buvo paliktas bandymamas kiek toliau nuo sprogimo vietos, todėl liko visai sveikas. Tačiau jokie plovimai nepadėjo išvalyti radioaktyvumo. Keletas tūkstančių JAV jūreivių, bandžiusių plauti testuose dalyvavusius laivus, gavo radioaktyvumo dozes, daug kartų viršijusias netgi tuometines normas. Dėl tragiškai didelio radioaktyvumo programoje taip ir nebuvo įvykdytas trečias numatytas bandymas - Charlie. Dar vėliau paaiškėjo, kad užteršti ir bandymus iš tolo stebėję JAV laivai, o radioaktyvumo nepavyksta nugramdyti netgi sausuose dokuose laivus valant smėlio srove ir ėsdinant paviršių rūgštimi.

Šventojo statula Nagasakyje

Nagasakyje buvo viena iš didžiausių Japonijoje krikščionių bendruomenių. Didžioji dalis žuvo per branduolinį bombardavimą. Nuotraukoje - per sprogimą galvos netekusi kažkokio šventojo statula. Katalikiška Nagasakio katedra buvo vienas iš nedaugelio pastatų, kurie per bombardavimą sugriuvo ne iki galo. Tik maždaug perpus.

Atominis sprogimas iš virškaus, 1946 metai

Čia ne sausainis ir ne grybas. Nors bendrai ne, tai tikrai grybas. Atominis grybas iš viršaus. Apie 1946 metų nuotrauka, tiesa, neaišku, kas per sprogimas.

Branduolinio sprogimo stebėtojas

Į Nevadą, arčiau sprogdinimų vietos, važiuodavo daugybė stebėtojų, kuriems norėjosi nors kartą pamatyti, kaip atrodo atominis grybas. The San Francisco Examiner 1951 apie šitą madą rašė, kad daugelis laikinai apanka, kelias minutes nemato visiškai nieko. Kaip paaiškėjo vėliau, panašiems smalsuoliams regėjimas neretai pilnai taip ir neatsistatydavo, o kai kurie apakdavo visiškai. Nuotraukoje - branduolinio sprogimo šviesa matoma vienam tokiam stebėtojui per petį.

Tumbler Snapper branduolinis bandymas

Čia ne utėlė ir ne koks nors moliuskas. Tai Tumbler Snapper bandymų metu padaryta atominio sprogimo nuotrauka - pirmos branduolinės reakcijos milisekundės. Pirminis aukštatemperatūrės plazmos rutulys susidaro iš atominės bombos korpuso dalių, kurios yra išgarinamos gama/rentgeno spinduliavimo. Tačiau kai aplinka šio spinduliavimo beveik nesugeria, tai labai trumpai, kol plazma truputį neatvės, didelė dalis energijos švaistoma veltui. Jau kiek vėliau prasideda didžiulis aplinkinės atmosferos kaitimas, jonizuotos plazmos debesis padidėja, temperatūros krenta ir naudingumo koeficientas staigiai šokteli - tada ir susidaro branduolinė smūginė banga. Baltos ataugos burbulo apačioje - tai išgaravę plieniniai trosai: jei yra, kas sugeria gama spindulius, vadinasi, yra ir iš ko plazmos burbului susidaryti.

Branduolinis bandymas Bikini atole. Baker testas.

Jau aukščiau minėta 1946 Crossroads operacija, Baker testas, sukėlęs katastrofiškai didelį radioaktyvų užkrėtimą. Matosi netoli bandymo vietos esantys laivai. Ant branduolinio grybo kamieno matosi stačiai pasistojęs laivas. Šiaip jau viena iš įspūdingiausių branduolinių nuotraukų.

Branduolinio sprogimo stebėtojai, Operation Plumbbob, 1957 metai

Operation Plumbbob, 1957 metai, Boltzmann sprogdinimas. NATO šalių svečiai bei JAV žymūs asmenys stebi branduolinį sprogimą. Iš arčiau, nei tie savarankiški stebėtojai, tačiau visi aprūpinti gerais, veik neperšviečiamais akiniais, tokiais dideliais, kad net iš šono spindulėlis akysna nepraslystų. Be apsauginių akinių - apaktų.

Trinity testas, Jumbo cisterna

Kai amerikiečiai dar tik ruošėsi pirmam atominiam sprogdinimui Trinity teste, jie abejojo, ar jiems pavyks. Plutonis, panaudotas bomboje, buvo toksai neįtikėtinai brangus, kad mokslininkai nutarė užsakyti specialų konteinerį - cisternos pavidalo keliasdešimt centimetrų storumo 214 tonų svorio kanistrą, pavadintą Jumbo. Bomba turėjo sprogti to kanistro viduje, tad jei bandymas nepavyktų, plutonis neišsisklaidytų ore.

Jumbo konteineris po atominio sprogimo

Kadangi mokslininkams svarbu buvo ištirti ir pačius pirminius sprogimo etapus bei įvertinti tikslesnę sprogimo galią, o prieš pat Trinity bandymą jie jau buvo visiškai užtikrinti sėkme, Jumbo konteinerio nutarė atsisakyti. Jį paliko už ~700 metrų nuo sprogimo epicentro. Bokštas, kuriame buvo pakabintas Jumbo, subyrėjo, tačiau pats Jumbo liko sveikas.

The Gadget - pirma pasaulyje atominė bomba

The Gadget. Pati pati pirma pasaulyje atominė bomba. Ta pati, kuri buvo susprogdinta Trinity bandymo metu 1945 metais. Labai panaši bomba, tik įvilkta į gražų korpusą, buvo numesta ant Nagasakio. Aplink bombą esanti krūva laidų yra skirti elektriniams detonatoriams, kurie turi sprogti visiškai sinchroniškai.

JAV Indian Springs karinių oro pajėgų bazė, lėktuvas Scorpion, 1957 metai, atominis sprogimas fone

Ten taip baltai šviečia ne šiaip sau Saulė. Ten taip baltai šviečia atominė saulė. Tai branduolinės AIR-2 Genie raketos sprogimas, kurią Northrop F-89 Scorpion lėktuvas paleido į orą. Toks pat lėktuvas matomas ir pačioje nuotraukoje, padarytoje Indian Springs karinėje bazėje, maždaug per 50 kilometrų nuo branduolinio testo vietos. Tai 1957 metai, Plumbbob John sprogdinimas, Nevada.

Indira Gandi Pokhran bandymų poligone, 1974 metai

Indira Gandi Pokhran bandymų poligone apžiūrinėja kažkokio trinitito gabalėlį. Šis susidarė po sėkmingo 1974 Indijos atominės bombos testo, pasaulyje pagarsėjusio, kaip "Smiling Buddha". Oficialiai Indija paskelbė, kad čia taikus atominis sprogdinimas, bet kam tie makaronai? Išties Indijos branduolinė programa buvo tiesiog atsakas Kinijai - pastaroji su Indija kariavo, atplėšusi ir nemažas Indijos teritorijas. Kai Kinija sukūrė atominę bombą, šios poreikis Indijai irgi tapo būtinybe. Tačiau Indijos branduolinė programa, savo ruožtu, sukėlė Paksitano branduolinę programą.

JAV branduolinių bandymų valdymo centras, 1952 metai

JAV branduolinių bandymų valdymo centras Nevados valstijoje, 1952 metai. Jokių kompiuterių, tačiau viskas valdoma.

Fotografai News Nob kampe ruošiasi bandymams

Fotografai News Nob kampe (poligono Nevadoje pakraštys) ruošiasi fotografuoti branduolinį sprogimą. News Nob pavadinimą šiai teritorijai davė kažkoks kareivis, tiesiog užrašęs tokį užrašą ant lentos. Pavadinimas prigijo.

Branduolinės bombos branduolys lagaminėlyje

Seržantas Herbert Lehr nešasi dėžutę. Dėžutėje - atominė bomba. Na, gal ne visa atominė bomba, o tik jos pagrindinė dalis - plutonio rutulys, panaudotas, gaminant The Gadget užtaisą - tą patį, kuris buvo susprogdintas per Trinity bandymą.

McDonald-Schmidt Ranch House

McDonald-Schmidt Ranch House. Tai ne koks namelis iš kelionės į Ozo šalį (gerai žinomame filme buvo gan panašus), o pastatas, kuriame buvo surinkta pirmoji atominė bomba - The Gadget. Tiesa, nežinau, kodėl ten palei tvorą stovi kartuvės. Kur nuotraukoje matėte vyruką, nešiną atomine dėžute, tai jis būtent šiame namelyje fotografuotas.

JAV kareivis parašiutu nusileidžia netoli atominio sprogimo vietos

JAV 82-osios oro pajėgų divizijos kareivis parašiutu nusileidžia netoli atominio sprogimo vietos. 1952 metai, operacija Tumbler-Snapper.

Atomic Annie M65 pabūklas per Upshot-Knothole operacijos Grabble bandymą

Tai - ko gero, pati įspūdingiausia branduolinė nuotrauka, kokią esu matęs, ji net neatrodo tikra, tai panašiau į kažkokio dailininko fantaziją. Atomic Annie pabūklas iššauna branduolinį sviedinį - 15 kilotonų. Sprogimas įvyksta už kokių 10-11 kilometrų, praėjus keliolikai sekundžių nuo šūvio momento. Nors Atomic Annie pabūklas buvo klaikiai brangus, jo šaudymo nuotolis buvo mažas, jis buvo visiškai nemobilus (svėrė 77 tonas), trumpai tariant, niekam tikęs, jis darė tokį stiprų įspūdį, kad buvo pagrindinėje JAV ginkluotėje iki pat 1963 metų, kai jau egzistavo krūvos įvairiarūšių raketų bei atominiai sviediniai įprastiniams pabūklams.

Nougat Gnome požeminio atominio bandymo metu susidariusi ertmė

Nougat Gnome branduolinis bandymas buvo įvykdytas po žeme, druskinguose uolienose. Atominio sprogimo metu susidarė labai nemaža ertmė. Nuotraukoje galima įžiūrėti rodyklę: ji rodo, kur yra žmogus, nusileidęs į tą skylę. Taip taip, tai jau 1961 metai, bet puspročių vis dar buvo užtektinai.

Fotografai fotografuoja atominį sprogimą

Spėjau pamesti, apie kokį sprogimą ši nuotrauka. Taip ar anaip, visada malonu žiūrėti į fotografus. Ši nuotrauka daryta iš toli, tad susidaro įspūdis, jog fotografai yra gana arti branduolinio grybo. Išties atstumas, ko gero, 10-20 kilometrų.

Branduolinių bandymų poligonas Nevadoje, 1996 metai

Nuo 1951 iki 1992 Nevados bandymų poligone buvo įvykdyta daugiau, kaip 1000 branduolinių sprogdinimų (dalis jų - sinchroniniai kelių užtaisų sprogdinimai vienu metu). Absoliuti dauguma (virš 90 procentų) - po žeme. Didžiuliai plotai liko nusėti įdubomis, susidarančiomis, įgriuvus požeminėms ertmėms, kurios atsiranda po sprogimų. Nuotraukoje - maždaug 1996 metų kraštovaizdis. Toks pat jis ir dabar.

Šešėlis, likęs po sprogimo Hirosimoje

Po atominio sprogimo Hirosimoje liko nemažai šešėlių. Branduolinio sprogimo spinduliavimas nubalindavo paviršius, tačiau šešėliai likdavo tamsesni, jie tiesiog prilipdavo prie sienų, jie atsispausdavo net akmenyje. Nuotraukoje - žmogaus šešėlis, likęs po sprogimo. Šalia jo - kopėčių šešėlis.

Atominis šešėlis ant akmeninių laiptų

Dar vienas žmogaus šešėlis, pasilikęs ant akmeninių laiptų.

Enola Gay lėktuvas ir jo komanda

Enola Gay lėktuvas ir jo komanda. Tie patys vaikinai, kurie numetė atominę bombą ant Hirosimos. Paskui buvo labai daug gandų, kad jie visi nusižudė, išprotėjo ir t.t., bet kažkaip aš tuo abejoju.

Gojira arba Godzilla filmas, 1954 metai

Į naujųjų laikų mitologiją Japonijos branduolinis bombardavimas įėjo keistu pavidalu, kaip Gojira monstras (Vakaruose žinomas, kaip Godzilla). Gojira buvo visiškas, miestus griaunantis ir deginantis blogis, prieš kurį buvo bejėgė Japonijos armija. Tai buvo mirtis, atėjusi, kaip King Kongo (plg. angl. gorilla, jap. gorira), tiranozauro ir slibino savybes turinti chtoninė (iš vandenyno išlindęs) pabaisa. Specifinė ir Godzilos kilmė - tai atominis mutantas, atsiradęs po branduolinių sprogdinimų. Dar specifiškesnis dalykas - tai chtoniškumo (iš vandenyno) kombinacija su orinėmis savybėmis - ugnimi, kas nebūdinga įprastiems mitams. Trumpai tariant, pasąmonės srautas, atvaizdavęs didžiausius japonų košmarus.

Ranger branduolinių testų programos Fox bandymas, 1951 metai.

Ranger programos Fox sprogdinimas, 1951 metai. Viena iš nedaugelio spalvotų pradinės sprogimo stadijos nuotraukų (dažniausiai kur būna spalvotos, tai dirbtinai paspalvintos). Kaip aprašinėdavo savo įspūdžius pirmų branduolinių bandymų stebėtojai, atominio sprogimo šviesa kisdavo nuo violetinės ir mėlynos iki žalsvos, paskui jau pereidama į baltą. Tokios spalvos ir tokie jų pokyčiai (link žemesnių energijų) leidžia spėti, kad labai nemaža dalis pradinėje stadijoje matomos šviesos gali tekti Čerenkovo spinduliavimui.

Las Vegas branduolinė aušra

Čia ne aušra ateina į Las Vegas miestą, o tik branduolinė pašvaistė. 1953 metai, Upshot-Knothole bandymai.

Branduolinė bomba, implozijos elementai

Čia ne futbolo kamuolys ir ne forminis tortas. Tai dalinai surinkta atominė bomba. Matosi jau į reflektorių įkištas plutonio rutulys, o aplinkui jį - imploziją sukeliantys sprogmenų elementai. Sprogmenys sprogdinami iš išorės, smūginė banga sklinda vidun ir suslegia plutonio rutulį iki virškritinės masės.

MX Peacekeeper inercialinė valdymo sistema

O čia - ne atominė bomba, o tas daiktas, kuris yra pati sudėtingiausia ir neįmanomiausia šiuolaikinių balistinių raketų dalis, slepiama labiau, nei atominių bombų brėžiniai - tai inercialinės navigacijos modulis. Jis jaučia net labai menkus greičio pokyčius, tad leidžia tiksliai apskaičiuoti raketos trajektoriją ir nuskrietą atstumą. Skrendant raketai iš vienos Žemės pusės į kitą, tokio inercialinio modulio dėka gaunami nuokrypiai, kurie tesieka vos kelias dešimtis metrų. Šiuo atveju - tai MX Peacekeeper valdymo sistemos dalis, 1986 metai. Tokios šalys, kaip Kinija ar Indija net ir šiais laikais mielai sumokėtų milijardines sumas, jei gautų tokias ketvirčio šimtmečio senumo technologijas.

Kaktusų kupolas

Kaktusų kupolas, dar vadinamas Runit salos kupolu. Enewetak (Eniwetok) atolas, kuriame buvo vykdomi branduoliniai bandymai, 1977 buvo imtas tvarkyti. Radioaktyvios medžiagos buvo vežamos į didžiausią iš branduolinių kraterių. Viską užpylus, ant viršaus buvo subetonuotas pusmetrinio storio kupolas. Vėliau į atolą buvo grąžinti buvę jo gyventojai, jiems iki šiol mokamos didžiulės kompensacijos. Ant kupolo matomi maži taškučiai - tai žmonės.

Nagasakis po atominio sprogimo

Nagasakis. Mirties slėnis.

Haigerloch branduolinio reaktoriaus Vokietijoje išmontavimas

1945 balandis, apie 50km nuo Stuttgart miesto Vokietijoje. JAV kariai išmontuoja bandomąjį Vokietijos branduolinį reaktorių Haigerloch miestelyje. Tarp kitko, būtent Vokietijoje, Leipcige, 1942 įvyko ir bene pirmas branduolinis incidentas žmonijos istorijoje, kai sprogo ir sudegė bandomasis nacių reaktorius, kurį projektavo vienas žymiausių visų laikų fizikų - Werner Heisenberg.

Sudegusio vaiko kūnas

Sudegusio vaiko kūnas Nagasakyje

Tewa bandymas, operacija Redwing. Bassoon Prime termobranduolinė bomba.

Laivelis-bomba. Operacija Redwing, Tewa bandymas, 1956 metai. Bassoon Prime termobranduolinė bomba buvo orientuota į maksimaliai efektyvų urano-238 panaudojimą, vykdant jo skaidymą greitaisiais neutronais. Tai buvo trijų pakopų schema: inicijuojanis plutonio-239 užtaisas sukelia deuterio-tričio reakciją, o ši duoda neutronus, kurie apspinduliuoja uraną-238, dėl ko trumpam susidaro uranas-239, bet šis, nei nespėjęs pavirsti į plutonį, suskaidomas antru neutronu. Tokios konstrukcijos bombos turėjo gautis labai pigios ir kartu labai galingos, tačiau ilgainiui visgi nelabai pasiteisino dėl didelio svorio. Šis sprogdinimas paskleidė išskirtinai didelius radioaktyvumo kiekius, užteršdamas visą Enewetak atolą.

NERVA - Nuclear Engine for Rocket Vehicle Application

NERVA (Nuclear Engine for Rocket Vehicle Application) - NASA kurtas branduolinis raketinis variklis, skirtas viršutinėms Saturn raketų pakopoms. Buvo tikimasi, kad su branduoliniais varikliais bus galima skraidyti į Mėnulį ir kitas planetas, pvz., į Marsą. Kaip paaiškėjo, branduolinių raketinių variklių patikimumas buvo neadekvačiai prastas dėl velniškai aukštų darbinių temperatūrų, o teoriškai milžiniškas sekundžių* skaičius pasirodė besąs ne tokiu ir dideliu.

Operation Teapot/Cue, 1955, sugriautas namukas ir naftos cisterna

Operation Teapot (labiau žinoma, kaip Operation Cue), 1955 metai. Vienas iš bandymų, tiriančių branduolinio ginklo poveikį įvairiems statiniams. Rūkas, matomas nuotraukoje - tai ne rūkas, o dūmų bei nuo žemės pakeltų dulkių mišinys su oru, suslėgtas iki belenkiek atsmosferų slėgio. Kelios oru skrendančios nuolaužos - tai nedidelio vienaaukščio pastato (sandėliuko ar nedidelio būsto) gabalai.

1962 Operation Plowshare, Sedan sprogimo krateris

1962 JAV bandė programą iš serijos "taikus atomas - žemės ūkiui", panašiai, kaip ir SSRS. Operation Plowshare metu įvykdytas bandomasis Sedan sprogdinimas buvo maždaug 100 kilotonų galios. Į orą išmetė apie 12 milijonų tonų žemės ir nežmoniškus kiekius radioaktyvumo (tai labiausiai JAV teritoriją užteršęs branduolinis sprogdinimas). Rezultatas - 300 metrų skersmens ir 100 metrų gylio duobė, kitaip tariant, praktiniu požiūriu - apverktinas. Po šio testo JAV nusprendė, kad ekonomikai tie sprogdinimai nepadės.

SL-1 reaktoriaus sprogimas, radioaktyvaus užterštumo šalinimas, 1961

JAV armija domėjosi ir taikiu atomu. Tiksliau, ne visai taikiu, tačiau domėjosi. Tam buvo skirta Armijos branduolinės energijos programa, kurios metu buvo kuriami kompaktiški, lengvai ir greitai sumontuojami branduoliniai reaktoriai. Vienas iš pirmųjų buvo SL-1 reaktorius Idaho valstijoje, kuris tiesiog bumpte bumptelėjo 1961. Teorinė jo galia (šiluminė) buvo iki 4 megavatų, tačiau jį betvarkant, staiga pakilo iki momentinės 20 gigavatų galios (t.y., ~50000 kartų). Štai ir bumptelėjo - labai panašiai, kaip Černobylyje. Tik kadangi reaktorius buvo mažas, o apsauginės patalpos didelės, tai į atmosferą užterštumo išmetė visgi mažiau. Nuotraukoje - po reaktoriaus sprogimo specialistai valo ant netoli esančio plento atsiradusią užterštą zoną.

Černobylio reaktorius. Į išlydytą lavą pavirtęs ir sustingęs branduolinis kuras.

Po Černobylio reaktoriaus sprogimo, kuro temperatūra jame pasiekė daugiau, kaip 2000 laipsnių, reaktoriaus darbinė zona tiesiog išsilydė, virsdama į įkaitintą lavą. Išlydytas branduolinis kuras nutekėjo po reaktoriumi, į ertmę, kurios praktiškai neįmanoma išvalyti, o radioaktyvumas tenai toks, kad žmogų nudėtų per sekundę. Tam, kad įkaitusi lava ateityje nesukeltų naujo sprogimo, po reaktoriumi buvo prakastas tunelis ir privaryta neutronus sugeriančių medžiagų. Būtent tai buvo sunkiausias, pavojingiausias ir būtiniausias darbas, šalinant katastrofos pasekmes. Tuo metu buvo padaryta ir ši nuotrauka, kurioje matosi sustingę branduolinės lavos srautai.

Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė, 1951

Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė buvo paleista 1951, JAV. Elektros pradžioje ji gamino lygiai tiek, kiek matote šioje nuotraukoje - 4 elektros lemputėms. Vėliau elektrinės galia buvo padidinta tiek, kad ji jau gamino pakankamai energijos, kad apšviestų visas joje buvusias patalpas. Reaktorius buvo pastatytas Idaho nacionalinėje laboratorijoje, iki tol buvę reaktoriai tebuvo naudojami tik plutoniui gaminti ar šiaip eksperimentams. O pirma normali atominė elektrinė buvo pastatyta jau vėliau, SSRS, Obninske - 1954 metais. Beje, Obninsko elektrinė gavosi, kaip nesusipratimas: joje turėjo būti išbandytas pirmas reaktorius, skirtas kariniam laivynui, tačiau jis gavosi pernelyg masyvus, kad tiktų laivams, todėl ir buvo panaudotas elektrinei.

TES-3 atominė elektrinė, SSRS, 1960 metai

Vienas iš keisčiausių sovietinių išradimų - mobilios atominės elektrinės. TES-3 elektrinė (reaktoriaus blokas - nuotraukoje, eksploatacijos pradžia - 1960 metai) buvo sudaryta iš krūvos mašinų, kurios turėdavo kur nors nuvažiuoti, užsikasti į žemę, o tada imti dirbti. Tokios elektrinės saugumas buvo veik nulinis, duodama galia - vos pusantro megavato (maždaug tiek, kiek sunaudoja koks nors nemažas kaimas), tačiau jos buvo gaminamos, naudojamos ir tobulinamos iki pat Černobylio katastrofos, kai paaiškėjo, kad sprogsta netgi tūkstanteriopai saugesni reaktoriai.

Thule incidentas Grenlandijoje, 1968, B-52 bombonešio katastrofa

Vienas iš didžiausių branduolinių skandalų, kokie tik yra buvę - tai 1995 kilęs Thulegate. Būtent tada Danijoje išlindo faktas, kad JAV apie 1960 buvo pradėjusios statyti milžinišką raketinę karinę bazę Grenlandijos (Thule) ledynuose - ten turėjo būti apie 600 atominių raketų. Amerikiečiai spėjo įrengti dešimtis ledo tunelių ir net branduolinį reaktorių, tačiau greitai paaiškėjo, kad ledo masyvai juda pakankamai greitai, kad per porą metų visus tunelius išgriautų. Planai pastatyti 600 atominių raketų šachtų žlugo, bet netoliese įrengta karinė oro pajėgų bazė sėkmingai plėtėsi iki B-52 bombonešio katastrofos 1968. Būtent tada nukrito ir sprogo bombonešis kartu su 4 termobranduolinėmis megatoninės galios bombomis. Bombų sprogimas buvo nebranduolinis, tačiau užterštumas išplito kaip reikiant. Tąsyk reikalas buvo sutvarkytas patyliukais, tačiau galai išlindo apie 1995 metus. Sužinoję apie tokius įvykius, danai pakraupo, nes pusę šimtmečio save laikė nuo branduolinio ginklo laisva šalimi. Nuotraukoje - du gelbėtojai veda išsigelbėjusį bombonešio įgulos narį Calvin Snapp.

Newsreel Hardtack Orange

Hardtack (Newsreel) operacijos sprogdinimas Orange, įvykdytas maždaug 43 kilometrų aukštyje 1958 metais. Tai buvo gan didelė termobranduolinė bomba, 3,8 megatonos galingumo. Buvo tikimasi, kad dideliame aukštyje sukurtas radioaktyvių medžiagų debesis gali kažkaip paveikti priešo balistines raketas, kad jų galvutės sprogtų per anksti ar išvis nesprogtų. Kaip paaiškėjo, tokie gynybos metodai buvo absoliučiai neefektyvūs, tačiau po kelių tais metais įvykdytų aukštuminių branduolinių sprogimų dėjosi tiek elektromagnetinių bardakų (radijo ryšio sutrikimų, perdegusių prietaisų, etc.), kad JAV kariuomenė suprato atradusi visiškai naujos rūšies ginklą - visai nekenksmingą žmonėms, tačiau mirtiną visai elektronikai.

Hardtack Newsreel Teak

Tos pačios Hardtack operacijos metu įvykdytas Teak sprogdinimas, 77 kilometrų aukštyje, irgi 3,8 megatonos galingumo. Šitas sprogdinimas sukėlė radijo ryšio sutrikimus visame pasaulyje, keletą valandų jie buvo tokie stiprūs, kad koks ketvirtadalyje Žemės rutulio radijo imtuvai išvis neveikė. Trumpabangį radijo ryšį ištiko trumpalaikis globalus kolapsas. Nuotraukoje matoma Šiaurės pašvaistė (tiksliau - atominė Pietų pašvaistė). Šitoksai vaizdas danguje žiburiavo apie pusę valandos.

Starfish Prime testas, Havajai, Oahu sala

Maždaug 1,4 megatonos galingumo Starfish Prime testas buvo įvykdytas 1962. Nors sprogimas buvo naktį, netoli Johnston salos, apie 400 kilometrų aukštyje, bet maždaug už tūkstančio kilometrų, Havajuose nuo pašvaistės buvo kurį laiką šviesu, kaip dieną. Dėl elektromagnetinių impulsų Havajuose kiek vėliau perdegė visi elektros įrenginiai, kokie tik papuola, įskaitant net ir gatvės žibintus. Per kelias dienas po testo sugedo 7 dirbtiniai Žemės palydovai. Nuotraukoje - branduolinė Havajų aušra ir tokia pat branduolinė žara.

TRESTLE elektromagnetinių impulsų simuliatorius

Paradoksaliu būdu nuo aukštuminių branduolinių sprogdinimų prasidėjo nebranduolinė era. JAV, bandydamos sukurti lėktuvus, atsparius supergalingiems elektromagnetiniams impulsams, pastatė bene brangiausią medinį pastatą pasaulyje - TRESTLE aikštelę, padarytą be jokių metalinių dalių, vien iš medžio, klijų ir virvių. Aikštelė buvo skaidri radijo bangoms, tad po ja buvęs 200 gigavatų galios impulsų generatorius galėdavo apspinduliuoti lėktuvus radijo bangomis panašiai, kaip tikras atominis sprogimas. Sandia laboratorijų mokslininkams besistengiant padidinti impulsų galią, galų gale buvo sukurti tokie generatoriai, kurių keliamų impulsų jau pakakdavo termobranduolinėms reakcijoms sukelti. Taip galų gale ir buvo sukurta Z-Machine, kurios dėka JAV sutiko sustabdyti branduolinių bandymų programą. Nuotraukoje - B-52 bombonešis TRESTLE aikštelėje, 1982 metai.

Z-machine, Sandia laboratorijos akseleratorius

Z-Machine, Sandia laboratorijos akseleratoriaus širdis. Per krūvą volframinių vielučių paleidžiami elektros impulsai (sumoje - 290 teravatų galios), kurie vielutes išgarina tokiu greičiu, kartu paskleisdami tokios galios plazmą įgreitinantį magnetinį lauką, kad dėl smūginės bangos cilindrinės struktūros viduje susidaro slėgiai ir temperatūros, pakankamos termobranduolinei reakcijai prasidėti. Dėl tokiais būdais nesunkiai ir saugiai gaunamų gama spindulių ir neutronų impulsų atsiranda galimybės tobulinti branduolinio ginklo konstrukciją, nedarant branduolinių sprogdinimų. Ir kaip sako gandai, šio akseleratoriaus dėka JAV per porą dešimtmečių branduolinius ginklus galėjo patobulinti labiau, nei įvykdydama tūkstančius realių sprogdinimų: dėl mikroskopinio termobranduolinių reakcijų apimčių (o tuo pat - ir saugumo) atsiranda galimybės tirti daugybę gama ir neutronų reflektorių vienu metu. Nuotraukoje - Sandia Labs darbuotoja dėlioja vielutes, kurios sukels mikrosprogimą.

Tai tiek šiandienai. Nesupykite, kad užverčiau jus visokiais atominiais ir termobranduoliniais fufeliais. Tiesiog šiaip pasitaikė, o kai pasitaikė, tai buvo gaila nepasidalinti. Nes yra toje atominėje beprotybėje kažko kerinčio. Kažko visiškai nenormalaus, priverčiančio į pasaulį pažvelgti truputį kitu žvilgsniu.

 

———–

* Kažkada jau esu rašęs, kad sekundėmis matuojami raketiniai varikliai. Tai iš pirmo žvilgsnio labai keistas matavimo vienetas, tačiau kartu ir labai logiškas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook55Share on Google+12Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

94 thoughts on “Branduoliniai kratiniai, atominės nuotraukos

  1. Laurynas

    Dėkui, labai įdomios nuotraukos. Kažkada anksčiau internetuose buvau užtikęs nuotraukas to tipo „čia ne utelė ir ne moliuskas“ -- jos man asmeniškai labiausiai ir šiaušia plaukus, mikrosekundė prieš pragarą arba monstras embriono fazėje.

    Va dar jų: http://simplethinking.com/home/rapatronic_2.shtml

    O vokiečių atominė bomba, tai nors ir, anot Wiki, gun-type plutonium bombos detonuoja per anksti, nelemti naciai būtų viską išsiaiškinę teisingai, jei būtų turėję laiko. O gal kita vertus, jei pas juos tam reikalui vadovavo paštas…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vokietijoje dar nuo XIX a. paštas buvo labai įdomi įstaiga. Viena pagrindinių jo funkcijų buvo žvalgyba ir šnipinėjimas. Tuo tikslu, beje, vokiečiai savo pašto skyrius steigė visame pasaulyje, kur tik galėjo.

      Po I Pasaulinio karo, kai karinio pobūdžio įstaigos buvo išformuotos, pašto pareigūnai ilgą laiką neformaliai atliko dalį saugumo funkcijų. Žodžiu, čia ne taip paprasta su tuo paštu.

      Kita vertus, Vokietijoje branduolinės technologijos buvo kuriamos paraleliai per kelis skirtingus projektus. Paštas tiesiog bene stambiausiai programai vadovavo.

      Reply
        1. Rokiškis Post author

          Lietuvoje, beje, sovietmečiu paštas irgi vykdė kai kurias papildomas funkcijas, susijusias su saugumu ir cenzūra. Dėl to po nepriklausomybės paskelbimo pašto vadukai ignoravo Lietuvos valstybingumą tol, kol galėjo. Pirmi Atkurtos Lietuvos pašto ženklai buvo išleisti ne pašto, o mėgėjų, perspausdinant sovietinius.

          Reply
          1. Laurynas

            Na vat Paleckiuko svajonių valstybėse paštas tai laisvai asocijuojasi su smulkaus kalibro saugumiečiais-biurokratais, kratančiais korespondenciją ir besiraukančiais, kai aptinka kokį sudėtingesnį sakinį, kurio nesupranta, bet nesugalvoja, kaip prikibti. O kiek sunkiau asocijavosi su tokio masto research’u, apie kurį čia kalba ėjo.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              BTW, sovietmečiu tie patys saugumiečiai iš laiškų pinigus vogdavo. Iš užsienio žmonėms giminės siųsdavo pinigų. Beveik niekad iki jų tie pinigai nenueidavo.

              Reply
          2. x-rėjus

            Įdomūs faktai tiek apie reicho tiek apie sovietų paštą.

            Kitą vertus logiška, kad ši įstaiga atlieka tokią funkciją, nes nesant internetui, labai didelė dalis informacijos (neskaitant telefono ir telegrafo) keliauja paštu. Tiek valstybės viduje tiek užsienyje. Žvalgybai pritaikyti pašto mechanizmas labai tinka.

            Bet pats nesugalvosi, kol neišgirsti.

            Reply
  2. super

    Eiktu sau! Tikra branduoline beprotybe. Perziurejes imi suprasti, kad gal ta 2012m. pasaulio pabaiga visai reali 🙁 …
    Pagarba uz tokiu nuotrauku su faktais surinkima ir susisteminima. Nezinau kaip, Rokiski, uzsidirbi pragyvenimui, nes bijau, kad tokiam blogui pvz. mano laisvalaikio neuztektu 😉

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai čia gi nieko tokio. Faktai kaupiasi atmintyje. Vieną kart paskaitei, kitą kart -- kažkas užsilieka paprastai. Su nuotraukomis irgi panašiai.

      O dabar tos pasaulio pabaigos tikimybė yra nesulyginamai mažesnė, nei prieš kelis dešimtmečius, kai žmonija išties stovėjo ant visiško susinaikinimo ribos.

      Reply
  3. Julius

    Rokiški, atsiprašau, kad priekabiauju, ale baisiai keistas žodis „inercialinė“ 🙂

    Reply
  4. Zilvis

    Labai idomios iliustracijos ir komentarai, susismalsaves perskaiciau.
    Man iskilo toks klausimas: zemes drebejimai, cunamiai po atominiu bombu? Gi kai vandenynuose sprogdindavo tai toli ta banga turejo nusiristi, salas visas praplauti, ar kazkaip specialiai budavo montuojami irenginiai?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ne tiek daug energijos tos bombos turi, kad smarkiai suveiktų. Pavienis žemės drebėjimas energijos atlaisvina N kartų daugiau, nei visas žmonijos branduolinis arsenalas. Tik tiek, kad atlaisvina giliai, nelabai tepakenkdamas.

      Reply
  5. linuxr

    Man nuo tų branduolinių dalykėlių savotiška organizmo reakcija -- iš pradžių nugara šiurpuliukai eina, paskui tokia ramybė stoja beskaitant, taip ramu ramu, kad perskaitęs 2/3 įrašo nulūžau darbo vietoje.
    Dėkui už papildomas poilsio akimirkas 🙂

    Reply
  6. Smile

    Pritariu „Superiui“ -- pagarba Rokiškiui už pakankamai gilų rašymą. Linkiu Naujaisiais neišpuikti nuo komplimentų ir toliau varyti ta pačia dvasia

    Reply
  7. Mindaugas

    Na gražu kažkaip…

    „Nes yra toje atominėje beprotybėje kažko kerinčio“

    Kažkam gal atrodys keista, bet taip. Kažkas tokio, kaip kad kai kurias jaunas panelytes arba vis dar infantilias merginas traukiantys žulikėliai -- pavojinga, baisu, bet kažkaip žavi 🙂

    Ši tema mane domina jau senokai, kažkada netgi galvojau visas savo turimas žinias sukonkretinti, kristalizuoti, distiliuoti ir galbūt pateikti straipnsio pavidalu… Bet kaip tyčia, žurnalas, kuriame tai norėjau publikuoti, ėmė ir „užsilenkė“ dar net neprisėdus darbuotis…

    Reply
      1. Mindaugas

        Na čia kaip kam. Mane čia gal labiau „veža“ mintis stebint tokius vaizdus „ir kiek toli žmonija pasiruošusi eiti?“.

        Reply
      2. x-rėjus

        nebūtinai mirtis užburia.

        Branduolinė inžinerija, kad ir atsiradusi su naikinimo funkcija, yra visgi sudėtingas mokslas. ir ta žmogaus sukurta galia būtent ir stebina arba kitaip tariant žavi.

        Kai pagalvoji, kai atominiai procesai generuoja tokius įspūdingus rezultatus, galima bent įsivaizduoti, ką galima nuveikti su taikiu ir saugiu atomu.

        Reply
  8. Vytautas Šaltenis

    Didis dėkui už tokią podborkę! Daugelis nuotraukų net nematytos, nekalbant apie anotacijas. Beskaitant iškilo keli klausimai:

    Rezultatas -- 300 metrų skersmens ir 100 metrų gylio duobė, kitaip tariant, praktiniu požiūriu -- apverktinas. Po šio testo JAV nusprendė, kad ekonomikai tie sprogdinimai nepadės.

    O koks „projektinis“ rezultatas? Karjerą iškast? Dirvą suart? 🙂

    Išlydytas branduolinis kuras nutekėjo po reaktoriumi, į ertmę, kurios praktiškai neįmanoma išvalyti, o radioaktyvumas tenai toks, kad žmogų nudėtų per sekundę.

    Čia ta sekundė, tai figure of speech? Nes intuityviai kažkaip atrodo kaip bullshit data. Aišku, kalbant apie skaičius, reikia skaičiuot, o ne kalbėt, nu bet kamon — kad per sekundę užmuštų, ten turi būti toks energijos srautas, kuris bukvaliai ardytų audinius, ir gana stambiu mastu.

    Vokietijoje dar nuo XIX a. paštas buvo labai įdomi įstaiga. Viena pagrindinių jo funkcijų buvo žvalgyba ir šnipinėjimas.

    Man, kaip ir Laurynui, šito paaiškinimo pritrūko pagrindiniame tekste. Bo plikas teiginys nuskambėjo taip absurdiškai, tarsi tai branduolinei programai būtų vadovavęs koks pieno kombinatas 🙂

    Reply
    1. Dukatas

      Galima įtarti -- vandens talpyklą. Buvo tokių kreizi planų JAV ir sovietuose. Pvz. užtvankų pylimus „pigiau“ sutankinti, dujų talpyklas įrengti, naftos daugiau išgauti, Panamos kanalą praplatinti ar upes pakreipti iš sibiro į vidurinę aziją.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Vandens talpyklų gal nelabai statė (nes visgi radiacija, o kam tas vanduo su tokiom priemaišom), tačiau naftai ir dujoms saugoti pilnai požeminės talpyklos buvo plačiai tiriamos. Ir, jei neklystu, SSRS kelios buvo net ir bandomos eksploatuoti.

        Reply
        1. Dukatas

          Klystate ponas Rokiški. Kažkada „diskavery“, kai nebuvo visiškas šūdas su nesibaigiančiais mitų griovėjais, rodė kelis ar tai vieną dokumentinį filmą apie tai. Ten buvo keletas epizodų ir vienas iš tokių, kaip kažkoks tarybų ministeris, rodydamas atseit kad čia viskas labai saugu, šoka su akvalangu į nesenai padarytą tokią vandens talpyklą. Beje, ją kažkada buvau susiradęs gūglmapse. Dar tenais kas buvo įdomu -- tai naujo panamos kanalo kasimo sprogdinimo metodais programa (kai kažkur šiaurėje pasibandyti nusprendė, ir vietiniai gyventojai užprotestavo), ir programa, kaip padaryti raketą tolimiems kosminiams skrydžiams sprogdinant mažus užtaisus -- iš serijos pyrst pyrst pyrst ir taip patrūkčiojant skrendam. Jei šįtą filmą kas nors kur nors rastų džiaugčiausi jei pasidalintų nuorodomis.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Aj, jei dėl tų tvenkinių čia jo, nes kažkodėl man susišvietė, kad tamsta apie požemines talpyklas sakot. Bet ir tie tvenkiniai, kur tamsta matėte, išties ne vandens talpykloms buvo.

            Ten toksai buvo projektas -- pasukti Sibiro upes į Vidurinę Aziją, krūvomis sprogdinimų išnaikinant visas galimas užtvaras ir sukuriant duobes ten, kur uolienos tvirtesnės, netinkamos kanalams kast įprastais būdais. Sovietai gana smarkiai vykdė tą programą, tačiau paskui susiprato ją sustabdyt.

            O dėl mažų užtaisų sprogdinimo raketoms -- tai grynai teorinis modelis buvo, tarpžvaigždiniams skrydžiams, kur reikia pasiekti ypatingai didelius greičius. Praktiniai branduoliniai raketiniai varikliai buvo su reaktoriais, kurie nieko nesprogdina, o tik kaitina šilumnešį vienais ar kitais būdais.

            Reply
            1. Dukatas

              Na toks ir teorinis -- vyko modelių bandymai, aišku, su cheminiais užtaisais.

              PNE’s had a variety of objectives: deep seismic sounding; creating underground storage cavities; helping to extract gas and oil; extinguishing burning gas or oil wells; creating reservoirs and helping to construct a canal.

              a, nu kad tikrai tai buvo daroma su tikslu visame gražume turėti vandens talpyklą, tai gal ne taip supratau (bet galiu pasitikslinti geruose nevikipediniuose šaltiniuose), bet vat ežerą ir jame besimaudantį lochą radau:

              http://www.youtube.com/watch?v=ZAoSUIASET0

              P.S. Lochas maudosi pačioje pabaigoje

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Įvertinkit, ponas, energijos sąnaudas su impulsiniu greitinimu, neviršijančiu žmogui mirtinų ribų (t.y., mažiau 10g), t.y., netgi tarus, kad toks slėgis truks 1/10 sekundės -- tai ~10 metrų per sekundę nuo vieno sprogimo -- ir tamstai nekils klausimų apie tai, kad toksai kosminių laivų modelis yra absoliučiai teorinis. Tiesiog kosminiais mastais varganiems 10km/s pasiekti reiktų 1k sprogimų greitinimui ir tiek pat stabdymui.

                Kitas dalykas, kad buvo tyrimų dėl branduolinių pabūklų, kurie galėtų išmesti palydovus į kosmosą, bet ten buvo kitas reikalas -- bet kokios medžiagos išgaruoja nuo trinties į atmosferą. Jau nekalbant apie tai, kad bet normalios medžiagos nuo pagreičio tampa truputį takiomis.

                O filmukas apie tą tvenkinį įdomus ir nematytas buvo. Pasirodo, nežinojau šito varianto, kad jie dar ir talpyklas statė. Čia suklydau.

                Reply
                1. Dukatas

                  pats suabejojau kad tai talpykla vandeniui, bet jei neužmiršti pasitikslinsiu. ar kažkoks ten bandomasis sprogdinimas buvo.

                  O dėl erdvėlaivių -- nebūtinai žmones siųsti, katrieji tenais visokių g neatlaiko. Sakau -- būt įdomu tą dokumentinį filmą susirasti, bėda kad nepamenu nei kokio pavadinimo nei ko nors kito. Kiek planas jau tada atrodė realus -- negaliu pasakyti.

                  Reply
                  1. Rokiškis Post author

                    Na, technika irgi ribotą g kiekį atlaiko. Bet taip ar anaip, NK čia labai jau menkas. Primetus, gautųsi koks nors 0,0001 procento ar kažkas dar prastesnio.

                    Bet jei jau apie tuos teorinius modelius, tai buvo analizuojami išvis fotoniniai varikliai, kur termobranduolinės reakcijos turėtų vykti (ar dar geriau -- kokia nors anihiliacija). Pagal paskaičiavimus, su jais gautųsi įgreitinti kosminius laivus iki kokių 99,999 procentų šviesos greičio.

                    Tik kad kiti paskaičiavimai parodė, kad reikalingi energijos kiekiai būtų tokie, kad Žemėje su jais žemynus būtų galima judinti 🙂

                    Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dėl to JAV sprogdinimo -- jau neatsimenu. Berods tiesiog buvo tiriama, kokios galimybės panaudojimo. Jų planuose buvo kažkas panašaus, kaip ir SSRS -- kažkokius kanalus statyt ar tai kažką tokio.

      Dėl Černobylio ir sekundės -- tai yra daugmaž realus laikas. Radiacijos lygis toje skylėje yra toks, kad momentaliai nudegina odą ir pažeidžia nervų sistemą. Žmogus, esant panašioms sąlygoms, miršta labai staigiai. Ir taip, ten yra toksai energijos srautas, kad ardo audinius bukvaliai ir literaliai, stambiu mastu. Pagalvokit paprastai: iš kur temperatūra tokia? Taip, iš tos pačios radiacijos 🙂

      O dėl Vokietijos pašto -- aš išties tikėjausi, kad ką nors pašokiruos. Nes nežinodamas, ir nepagalvotum, kad kažkas panašaus gali būti. Čia buvo tyčiukas.

      Reply
  9. Dukatas

    giaras. Beje, plutonis išrastas 1940 metais, ir jam pagaminti dideliais kiekiais reikia branduolinio reaktoriaus, o Vokiečiai, laimei, tokio nesugebėjo padaryti. Tad kas čionais per piešinukas …

    Gal gerbiamasis Rokiškis galėtų prisiminti, iš kokio interneto tyrų šią nuotrauką ištraukė? Bei kitą nuotrauką, susijusią su vokiečių branduoline programa?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      JAV 1940 plutonis buvo ne šiaip išrastas, o prigamintas pakankamais kiekiais, kad būtų identifikuotas cheminiais metodais. Cheminė identifikacija ir laikoma atradimo data.

      Realiai apie plutonį buvo žinoma keliais metais anksčiau, nes urano-238 savybė sugerti neutronus su po to sekančiu elektrono išspinduliavimu kalbėjo apie branduolio virsmą į plutonį-239 labai aiškiai.

      Reply
      1. Vytautas Šaltenis

        Jo, jeigu čia turėtas omeny poveikis per sekundę tuo metu, kai ta lava ten dar tekėjo, tada suprantu. Tik tada kyla klausimas kas labiau veikia — radiacija „as we spook it“, ar tiesiog lavos kaitra (didelis kiekis IR), nuo katros visas kūnas sudega nach 🙂

        Mano intuiciją vedė anksčiau matyti kadrai nuo ~21:30 (http://www.youtube.com/watch?v=V8r_lUKcM9A), kur susidariau įspūdį, kad jie ten buvo priėję gana arti. Nors peržiūrėjus dar kartą, matau, kad tiesiai šviesiai tai nepasakyta, o tiesiog nedetalizuotai pripainiota kadrų iš robotų ir iš žmonių.

        Mindaugai, ačiū už nuorodas!

        JAV 1940 plutonis buvo ne šiaip išrastas, o prigamintas pakankamais kiekiais, kad būtų identifikuotas cheminiais metodais. Cheminė identifikacija ir laikoma atradimo data.

        Ach, teisingai, apie plutonį ir dirty bombas (t.y. kas liečia tą teorinį vokišką brėžinį, prie kurio komentaras, kad nedetonuotų). Jei teisingai pamenu, ten subtilus reikalas. Bent jau kaip amerikėnai skaičiavo, tai viskas ten detonuotų, tik jie skaičiavo pagal laboratorinio grynumo plutonį. Kurio turimas kiekis, aišku, buvo homeopatinis :-). O kai gavo tą, kuris gaminosi urano->plutonio reaktoriuose, tik tada paaiškėjo, kad jis purvinesnis ir nepakaks to pleišto greičio pasiekti superkritiškumui.

        Tai griežtai kalbant, schema veikianti, tik nepraktiška 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Radiacija, kuri gali įkaitinti medžiagą iki šimtų ar tūkstančių laipsnių -- ji ir be kaitros gera. Tai tiesiog atitinkami energijos kiekiai, tik kitu pavidalu -- ne šiluminio spinduliavimo, o alfa ir beta dalelėmis bei gama/rentgenu.

          Aš dabar jau neprisimenu to reikalo su plutoniu tiksliai, bet berods ten yra toks dalykas, kad natūralaus plutonio skilimo produktai sukuria nuolatinį neutronų foną, dėl ko jautrumas artėjimui prie kritinės masės ten pernelyg didelis: kur urano gabalams pakaktų kelių šimtų metrų per sekundę, norint viršyti kritinę masę, ten plutoniui reiktų dešimčių ar šimtų kilometrų per sekundę greičio, kas neįmanoma, panaudojant cheminius energijos šaltinius. O kadangi tai dėl paties plutonio skilimo produktų, tai pakankamai išvalyt to plutonio nesigauna.

          O tarp kitko, kalbos buvo, kad vokiečiai kažkokius purvinos bombos bandymus norėjo daryt. Kai kurie konspirologai sako, kad ir darė, bet tai jau panašu į aiškią mitologiją.

          Reply
      2. Zenonas Jančys

        Tai va -- jei ne Štirlicas, tai karas būtų pasibaigęs kitaip, ar daug ilgiau trukęs. Prieš 20-30 metų skaičiau, kad 1940 m vokiečiai kūrė A.reaktorių, bet sovietų spauda nelabai patikėjau tada.
        Ir pastaba „laivelis-bomba“ paveiksliuko tekstui -- nuo greitųjų neutronų U238 skyla iš karto, nelaukdamas antrojo neutrono. Reikalingų skaldymui energijų riba kažkur 5-7 Mev (kartu su n pagavimo energija). Pagavimo energija skiriasi per 2Mev priklausomai nuo lyginis ar ne neutronų skaičius. T+D reakcija duoda neutronus apie 17Mev, tai daugiau, nei pakanka skaldyt U238.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ok, čia geras patikslinimas dėl energijų. Nes iš to sovietinio branduolinės fizikos učebniko, iš kurio prieš porą dešimtmečių aiškinausi tuos virsmus, tai buvo, kad trumpam susidaro U-239, kuris panašiai, kaip Pu-239. Tačiau apie aukštas energijas tenai nebuvo, o tik apie šiluminius neutronus. Čia dėkui labai tamstai už pastabą.

          O sovietų spauda ėmė apie nacių branduolines programas kalbėti tik tada, kai jau gerai įsivažiavo Perestrojka -- iki tol propagandinė sovietų pozicija buvo tokia, kad Vokietija to negalėjo ir viskas, o pasakojimai apie nacių reaktorius tėra vakarietiškų fantastų paranoidinis išmislas.

          Reply
  10. Mindaugas

    O dėl branduolinio kuro lavos Černobilyje, tai per sekundę gal tiesiogiai ir neužmuštų, bet didelis čia skirtumas, jei po sekundės ar kelių pasibuvimo tokioje aplinkoje mirtis ištiktų na gal ne tuoj, bet po keleto ar keliolikos dienų, bet ištiktų garantuotai? Kalbant apie tokias mirtis, tai va čia keletas tokių nelaimingų žmogelių biografijų, kurie, galima sakyti ir mirė po kelių sekundžių apšvitos (nors ir ne tuoj pat):

    http://en.wikipedia.org/wiki/Harry_K._Daghlian,_Jr.

    http://en.wikipedia.org/wiki/Louis_Slotin

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip yra toks įdomus dalykas, kad bendrai labai smarkiai varijuoja, per kiek žmogus nusibaigia nuo tos pačios radiacijos dozės. Kartais iš kelių, gavusių tą pačią dozę, vienas nusibaigia per kelias dienas, kitas -- per savaites, o trečias -- galuojasi porą dešimtmečių.

      Bet su ta Černobylio lava reikia turėt omeny, kad bendru energijos kiekiu ten yra tūkstančius kartų didesnis srautas, nei to rutulio atveju. Visgi rimtas reaktorius, pilnas branduolinio kuro.

      Reply
      1. Mindaugas

        Na to rutulio aš taip smarkiai nenuvertinčiau: 1) pirma čia beveik grynas plutonis, priešingai nei reaktoriaus atveju; 2) kai rutulio dalys susiglaudžia (susidaro kritinė masė) arba kai netoli atsiranda neutronų reflektorius (kaip nutiko šiems nelaimėliams), smarkiai padidėja radioaktyvumas, nes gerokai sustiprėja grandininės reakcijos. Kita vertus čia žmogeliai sekundžių bėgyje pataisė kritinę situaciją, bet tų sekundžių jau buvo per daug.

        Žinoma, Černobylio atveju radiacija buvo antžmogiška. Kaip galima spręsti iš mano nurodytų filmų, net grafito blokelius nuo stogo mėtę „biorobotai“ ten gaudavo tokias dozes, kad net būdami 10 kartų atsparesni, vargiai būtų turėję bent kiek žymesnę tikimybę nenumirti/nesusirgti spinduline liga. Kita vertus, Černobilyje buvo galima „prisiragauti“ pačių įvairiausių izotopų ir radiacijos rūšių -- net sąlyginai gerokai mažiau pavojingų beta ar popieriaus lapu sulaikomų alfa spindulių šaltinių, patekusių į kūno vidų per kvėpavimo takus, maistą ar vandenį poveikis tampa mirtinas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Rutulys aišku, baisus, bet bendri energijos kiekiai visgi mažesni. Nors… Neutronų daugiau gal būt.

          Čia, beje, galim prisiminti neutronines bombas -- faktiškai tik neutronų srautu naikinančios tankų įgulas, o tikslas -- ne šiaip nukalti, o nukalti staigiai, kad minučių bėgyje tankų sambūriai būtų sunaikinti, t.y., kad tankų įgulos nespėtų bent prieš mirtį prasinešt kur nors. Turint omeny tų bombų paskirtį -- naudojimą netoli gyvenamų rajonų, kur nesigauna panaudoti paprastų branduolinių bombų, galima kalbėti, kad tankas gali praeiti tokios bombos poveikio zoną per porą minučių, po kurios jau pradėtų kovinius veiksmus. Tai reiškia, kad įgula turi būti suparalyžuota arba mirti per laiką, kuris būtų bent kelis kartus trumpesnis, t.y., maksimum per keliasdešimt sekundžių.

          O šiaip, atsimenu, senais laikais teko skaityt apie panašų atvejį pas sovietus.

          Ten keli eksperimentatoriai bandymus darė berods su urano heksafluorido tirpalu, kuris bandymams būdavo supilamas į labai didelį plokščią indą plonu sluoksniu. Išpilamas būdavo per ploną žarnelę į specialias talpas, turinčias daug smulkių vidinių pertvarų, kurios sugeria neutronus. Ir vieną vakarą, kadangi norėjo greičiau parsigauti namo, o iš to indo skystis labai jau lėtai tekėjo, nutarė procesą kiek paspartinti, paversdami indą ant šono. Tirpalas sutekėjo vienon vieton, kritinė masė buvo pasiekta ir visas reikalas staigiai išgaravo nuo išsiskyrusios šilumos. Kažkas iš eksperimentatorių mirė per kelias dienas, kažkas krūvą metų gydėsi ligoninėse.

          Tarp kitko, čia yra dar vienas aspektas: uranas ir plutonis yra klaikiai nuodingi ir patys savaime. Ir organizme kaupiasi, nepasišalindami. Ir jų toksiniai efektai gan primena radioaktyvumo efektus -- citotoksikai. Taigi, čia irgi problema: neaišku, kur suveikia šiaip nuodingumas, o kur -- realiai radioaktyvumo efektai. Pvz., urano kasyklose, kur kaliniai neretai per kelias savaites mirdavo, ilgainiui tos mirtys buvo susietos labiau su toksiniais poveikiais, nei su radioaktyvumu.

          Reply
          1. Vytax

            Uranas nėra toksiškas, bent jau cheminiu požiūriu. Neradioaktyvus U-238 dėl itin didelio savo tankio naudojamas pavyzdžiui patrankų sviediniams ar tankų šarvams gaminti.
            O štai plutonis yra visiška priešingybė. Tai viena labiausiai toksiškų medžiagų pasaulyje. Ji patekusi į žmogaus organizmą jame kaupiasi ir savaime nepasišalina. Žmogus apsinuodijęs plutoniu tegali tik laukti kol ši medžiaga suskils. O plutoniui skylant organizmas radiacijos ardomas iš vidaus.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Atsiprašau, kad tamstos komentaras kažkaip pakliuvo į spamus. Atstačiau -- tik dabar radau. Taigi, dabar ir atsakau.

              Tamsta painiojatės toksiškumuose ir fantazuojate apie priešingybes, kur jų nei pėdsako. Uranas yra toks pat aktinidas, kaip ir plutonis. Chemiškai -- ir vienas, ir kitas yra pakankamai panašūs, organizmui irgi kenkia panašiai.

              Skirtingi toksiškumo efektai yra susiję pirmiausiai su plutonio radioaktyvumu (kurį teisingai minite), bet ir tai dar neaišku, kokia dalis.

              O dėl menamo urano netoksiškumo, nes mat jis patrankų sviediniams ir tankų šarvams naudojamas -- čia panašiai, kaip sakytumėt, kad pvz., aminai ir boranai nėra toksiški, nes raketose naudojami 🙂

              Reply
  11. Jauja

    mano atmintis (ir wiki šaltiniai) byloja, kad „Dramblio koją“ po reaktoriumi nufotkino praėjus beveik 10m. Kai išdryso įkišti -nosį- kamerą į aktyvią zoną. ir pastebėjo, kad tuštoka ten -- biški kuro trūksta. Truputį paieškoję, rūsy atrado sustingusią lavą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gal. Aš jau neatsimenu. Daug laiko praėjo nuo tada, kai šitą fotkę radau kažkur. Po 10 metų turėjo viskas gerokai atšalti.

      Reply
    2. Dukatas

      Pažiūrėk nuotraukas internete -- po 10 metų tenais jau lankėsi žmonės, beje kaip ir pačioje vietoje, kur buvo reaktoriaus šerdis, kur paaiškėjo kad beveik nieko nėra.

      Reply
        1. Dukatas

          Skiriu, mielasai, skiriu. Šitai sužinojau turistaudamas Pripedėje -- ten stovi tokis miuliažas ketvirtojo bloko -- gerai padarytas it vaikučiams pažaisti. tenais figūrėlėmis buvo parodyta kur lankėsi mokslinykai plutonio su uranu ieškodami:

          http://www.oobject.com/physical-cutaway-models/cutaway-of-chernobyl-after-the-disaster/1828/

          dabar galvoju ar tenais zmonių figūrėlės buvo, ar būtent tos vėliavėlės parodo vietas kur pabuvota. Senai lankiausi, sklerozė, tskant

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Negaliu tvirtinti, kad tenai nebuvota žmonių, nes neturiu pakankamos faktinės medžiagos. Bet nepaisant to, man tai kelia abejones.

            Normaliai panašias vietas tikrina nuotoliniu būdu, per zondus. Ir vėliavėles maketuose dažniausiai deda tam, kad būtų galima susieti jas su nuotraukomis.

            Todėl abejoju, ar tamstos familiarumas čia tinka. Kita vertus, priimu jį kaip najiezdą už najiezdą 🙂

            Reply
            1. Dukatas

              Nū nebūkite toks jautrus:) Buvo ištisas filmas apie landžiojimą kokiais 1996 metais. jei nežinote apie ką aš galiu pabandyti nuorodą rasti. Apie konkrečiai kad landžiota po buvusią šerdį mačiau tik šiame makete -- kiek tame tiesos -- nepaneigiu ir nepatvirtinu. Nors klausiau -- sakė taip.

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Aš tiesiog galvoju paprastai: bendras radioaktyvumo kiekis ten visvien yra toks, kad žmonės neatlaikytų, net ir po dešimtmečio ar poros.

                Aišku, dalis izotopų su trumpais pusperiodžiais jau nunykę, tad radioaktyvumo lygis turėtų būti šimtus arba tūkstančius kartų mažesnis, nei pirmus mėnesius po katastrofos, tačiau krūvos kitų izotopų turi pusperiodžius matuojamus dešimtmečiais ar šimtmečiais, t.y., radioaktyvumas kaip reikiant, o suskilę turėtų būti tik maža dalis.

                Gali būti toks variantas, kad iš kasečių išbėgo visas kuras į kur nors. Bet kažkaip irgi sunkiai įtikėtina atrodo.

                O dėl jautrumo -- aš ne jautrus, aš tiesiog mandagus. Nes turiu čia neribotą galią 😀

                Reply
                1. Dukatas

                  na ir taip ir ne, turiu omeny praėjus 10 metų. Ilgaamžiai nuklidai kaip taisyklė alfa spinduliuotojai, nuo ko galima apsisaugoti. Nuo beta -- iš dalies. Svarbu neprisikvėpuoti. Aišku, ir tuo atveju, kaip apsirengęs taip kaip reikia, matyt laiko užtenka tik įbėgti, pasidairyti, ir pabėgti. Ir tai matyt gauni kokį milizivertą ar kitą. Kai metinė normalaus piliečio dozė -- na iki kokių 5, galimai nesukelianti spindulinės ligos -- 250-500. Man irgi buvo keistoka matyti nuotraukas kur žmonės vaikšto per išbarstytas panaudoto kuro rinkles. Kažkur tokias mačiau, vietoj jųjų būti kažkaip nesinorėtų, vienok.

                  Reply
                  1. Rokiškis Post author

                    O, blyn, dabar jau priėjo rankos iki pono Mindaugo filmuko, kuris kiek žemiau. Taip, atrodo, kad tamsta buvot teisus. Jie realiai nusileido kažkur į reaktoriaus zoną. Ir atrodo, kad kuras išties visas ištekėjo į rūsius. Todėl ir nusileist galėjo matyt.

                    Reply
                    1. Dukatas

                      taigi sakau kad…

                      O tamsta norėtum tenais palandžioti? 😀

                      P.S. Aš ko tais ne

                  2. Rokiškis Post author

                    Šiaip per eilę metų dar vienas turėjo būt stipresnis pokytis -- kad neutronų srautas turėtų būti sumažėjęs gan kardinaliai. Nuo jo išvis neina apsisaugot. Kita vertus, alfa spinduliavimas duoda antrinį gama/rentgeno. Bet gal visgi ne tiek stipriai, o ir kenksmingumas tokio jau mažesnis.

                    Reply
  12. Mindaugas

    Jauja:

    http://www.youtube.com/watch?v=V8r_lUKcM9A

    Žiūrėti nuo 16:00. „The came in December, 1986, deep in the basement of block 4. Here they discovered intensively radioactive mass… …Because its shape it was christened „Elephants foot““

    Tačiau pats tunelio kasimas, kurį mini Rokiškis, mano supratimu ir nuogirdomis, buvo ne dėl pačios lavos radioaktyvumo, o dėl to, kad reikėjo užtverti kelią jai prasigriaužti kiaurai pamatus, kad nesusidurtu su gruntiniu vandeniu ir dėlto nesukeltų sprogimo (čia jau neklauskit, kodėl). Paskutinį kartą šią versiją mačiau per LTV rodytą dokumentinį apie Černobilį praėjusiais metais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Atsiprašau, kad komentaras buvo užstrigęs spamuose.

      Dėl susidūrimo su gruntiniu vandeniu ir sprogimo -- jei lavos temperatūra gali siekti kokius 2000 laipsnių (ar netgi porą kartų mažiau), tai kontaktuojant jai su vandeniu, vanduo išgaruoja ir susidaro labai aukšto slėgio garai. Bent jau kai kuriais atvejais toksai scenarijus visai įmanomas.

      Ir kai lavos gali būti šimtai tonų, tai galima maždaug įsivaizduoti, kiek vandens ji gali išgarinti. Grubiai imant, jei kalba apie gruntinius vandenis, tai jų gylis ir žemės slėgis virš jų turėtų būti nemažas, trukdantis garams staigiai išsisklaidyti, o leidžiantis susikaupti slėgiui. Atitinkamai, šilumos panaudojimas, vandenį verčiant garu -- didelis. Ir jau kai tas slėgis išeis kažkur išorėn -- tai griaunantys efektai turėtų būti stiprūs.

      Taigi, tona lavos -- panašiai, kaip tona trotilo. Keli šimtai tonų lavos -- panašiai, kaip keli šimtai tonų trotilo. Žodžiu, elektrinė turėtų pakilti į orą ir išsisklaidyti gabalais kažkiek kilometrų spinduliu. Su visais tais radioaktyvumais.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ekologinės branduolinės bombos -- labai senas reikalas. Esmė ta, kad savus kareivius paskui gali tekti siųsti į sprogimo vietą.

      Reply
    1. Dukatas

      Tunelis turėjo gilią prasmę. Lava, sudaryta iš susilydžiusio panaudoto kuro ir konstrukcijų lydalo, sėkmingai reaguoja su betonu, reakcija egzoterminė, ir dar priedo dujų išsiskiria, kas nuo kaitros gali sukelti papildomą sprogimą. Yra nuobodus filmas „the chinese syndrom“, nuo kurio, beje, tas reiškinys ir gavo kinietiško sindromo pavadinimą. Tai ir kasėsi kad pastatyti šaldymo įrenginius, kad kaip nors tą lavą sulaikyti, tik neprireikė. Beje, kas dabar fukušimoje darosi tai irgi nežinia.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Egzotermiškai su betonu praktiškai niekas nereaguoja. Na, sakykim, koks nors fluoras ar pan. -- taip, bet abejoju, ar panašaus agresyvumo medžiagos ten galėtų būti.

        Kiek atsimenu, pagrindinė problema yra paprastesnė: betonas yra neutronų lėtiklis (tai būdinga lengviesiems elementams, iš kurių jis sudarytas). Tai reiškia, kad daug urano turinčiai lavai lydant betoną, branduolinės reakcijos lavoje iki kažkurio lygio gali sustiprėti. Iš to ir galimybės pakliūti toms medžiagoms į didelį gylį, iš to paties -- ir antro sprogimo galimybė.

        Reply
        1. Dukatas

          Irgi -- galiu pasitikrinti, kad į absoliučius pranašus nepapulčiau. Reiškinys po TMI tyrinėtas labai smarkiai ir labai abejoju dėl grandininės reakcijos. Bet kokiu atveju lava gali pradeginti betoną (buvo daroma daug bandymų ta tema). Vat patekus į gruntinius vandenis tai apie kritinę masę tikiu kad gali būti.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Pasitikrinkite apie tas reakcijas. Nes čia paprasta chemija, o aš kažkaip nelabai atsimenu, kas be fluoro galėtų reaguoti su betonu, duodamas didelį šilumos išskyrimą. O dėl pradeginimo -- tai ne visai pradeginimas, tai greičiau pralydymas.

            Ir neužmirškit, kad ne vien vanduo yra lėtiklis. Tiesiog geri lėtikliai turi branduolio masę, kuri yra ganėtinai netolima neutrono masei. Dėl to vandenilio izotopai ir yra dažniausiai naudojami. Tačiau kiti lengvieji elementai irgi lėtina. Deguonis, kalcis, silicis -- prasti, bet visvien lėtikliai.

            Pasiekus gruntinius vandenis, jei lava būtų pakankamai karšta, jau galėtų būti kitas dalykas -- bumpteltų galimai ne nuo lėtinimo, o nuo tiesiog išgarinto vandens. Aišku, jei to vandens būtų pakankamai daug, o kontaktas su juo -- staigus ir masyvus.

            O grandininė reakcija toje lavoje ir taip vyko (ir labai nedideliais mastais iki šiol, beje, tebevyksta). Klausimas čia ne apie tai, ar grandininė reakcija galėtų būti, o apie tai, ar gali būti ją sustiprinančių faktorių.

            Reply
            1. Dukatas

              uf, radot ką mokyti. Pasitikrinsime, jei tik neužmiršime, ir pranešime, jei neužmiršime.

              Grandininė reakcija vyksta visada bet kokioje urano rūdoje ir kitur, kur tik yra tam tikrų branduolinių medžiagų, bet yra dar toksai superlietuviškas terminas „savepalaikanti“ grandininė reakcija, kas reiškia … savepalaikančią grandininę reakciją, tokią, kuri vyksta reaktoriuje. Tikiuosi, aiškiau pasidarė 😀

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Nu, čia visgi kiekybinis dydis ta save palaikanti branduolinė reakcija.

                Šiaip pakol ta lava skysta buvo, tai apie pakankamai aktyvią buvo galima aiškiai ir užtikrintai kalbėti. Kiek iš aukščiau buvusio filmuko supratau, tai ištekėjo ta lava plokščiomis grindimis ir neutronų tankis sumažėjo dėl geometrinių priežasčių.

                Bet tas lavos ištekėjimas, kiek suprantu, išaiškėjo tik po eilės metų, kai tunelis buvo seniai prakastas.

                Reply
                1. Dukatas

                  Tai va, paskaičiauu komtetetingų knygų, ir supratau tik tiek, kad buvo (CCCP) sugaminti kažkokias dviejų tipų (nepriskaičiau iki galo) vandens talpyklas, ir veik daugiau nieko. Su išvada kad taikiuosius sprogdinimus reikia toliau tyrinėti (1977 metai, „aptakumas“ būdingas tiem metams). tai toks atsakymas dėl vandens talpyklų sprogdinant užtaisus. Dėl betono sąveikos deja, teks palaukti iki kol aš nepamiršiu pažiūrėti kai kur arba ne.

                  Na apie reakciją… vienas dalykas kai kaista dėl radioaktyvumo, kitas kai vyksta branduolinė reakcija. Jei yra ūpas kažkada prirašysiu apie tai, bet ne šį vakarą.

                  Reply
                  1. Rokiškis Post author

                    Pasyvaus izotopų skilimo nepakaktų, norint įkaitinti smėlį iki išsilydymo. Netgi grynas radis tiek energijos neduoda.

                    Reply
                    1. Rokiškis Post author

                      Taigi ten nieko nėra apie ekzotermines reakcijas, išskyrus tai, kad bandymuose lydymą simuliavo, panaudodami ekzotermines termitų reakcijas, per kurias gaudavo įkaitintą masę.

                      O pačios tos reakcijos, kurios tokiu atveju su visa išlydyta lava gaudavosi, kaip kad dehidratacija -- atvirai endoterminės.

                      Žodžiu, kažką čia tamsta supainiojot.

    2. Dukatas

      Beje, pats šitas filmas reis, jei neklystu, man patikęs. Visi skundžiasi ir fantazuoja, o didžiausias visko žinovas -- gorbatka. Tiesa, dokumentiniai kadrai verti dėmesio

      Reply
      1. Dukatas

        nikriena 🙂 bet manau apie tai -- kitą kartą. Lauksime tamistėlės naujo smegenų klyksmo atominėmis temomis. tai baisiai įdomu

        Reply
          1. Dukatas

            Žemai lenkiuosi ir sakau „az ju viš“. Vienok lauksime tolesnių įdomių internetinių klysmų tokiomis ir kitokiomis temomis.

            Reply
    3. Rokiškis Post author

      Vienu metu kasdien per teliką pranešinėjo apie to tunelio statybą, bet tokių kadrų nerodė. Iš kokybės net neatrodo kaip dokumentika.

      Buvo vienas ten dar įdomumas, kad nelabai galėjo nuotolinio valdymo įrangos panaudot, nes nuo radioaktyvumo elektronika apstodavo veikti.

      Reply
  13. prowler

    Straipsnis super.Gal ka issiaiskinai apie chemginklo bazes LT,apie kurias buvai uzsimines?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pabandžiau pakapstyti po internetų vietas, kur buvau apie jas radęs, bet nieko gero neradau. Žodžiu, panašu, info apie cheminį ginklą Alytuje tyliai nuėjo užmarštin. Kaip ir daugelis kitų sovietmečio įvykių, pasibaigusių dar tais laikais, kai nieko nebūdavo kalbama.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gražus filmukas. Tik garsas grubiai dirbtinai primontuotas. Nes abejoju, ar iš poros šimtų metrų nuotolio tai filmuota 😀

      Reply
      1. genys

        turbūt, negaliu ginčytis:) beje, dabar pagalvojau kad prie šitos „atominės“ kolekcijos dar gal tiktų viena kita nuotrauka ir apie caro bombą;)
        http://en.wikipedia.org/wiki/Tsar_Bomba

        nedrįstu ginčytis apie visų faktų autentiškumą, o bet tačiau tai visgi vienas žymiausių sovietų atominių bandymų:)

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kiek atsimenu, po tos bombos buvo paskaičiavimų įdomių padaryta. Pvz., kad labai priartėta prie to lygio, kur plazmos kamuolys įgytų jau antrą kosminį greitį, pasiektų su tokiu greičiu kosminę erdvę ir pabėgtų nuo Žemės su nemažu gabalu atmosferos.

          Caro bomba buvo apie 50 megatonų, o tam pabėgimui reiktų apie 200 megatonų, t.y., vos 4 kartus daugiau. Kitaip tariant, jau ne šiaip branduolinis ginklas, o planetų naikinimo ginklas.

          Kitas įdomus fokusas buvo tai, kad pasireiškė neprognozuojamas smūginės bangos fokusavimasis: pataikiusi į kokią sutankinto oro zoną, pvz., į debesį, ji sudarydavo siaurą ir labai toli nueinantį gūsį, ar kaip čia išsireiškus. Žodžiu, buvo fiksuota, kai už 1000-2000 kilometrų kai kur namams langus išdaužė -- aišku, siaurose teritorijose, kelių šimtų metrų pločio ruožuose, bet visvien.

          Reply
  14. vicko

    Rekomenduoju garso takeli prie nuotrauku -- Atomic Platters: Cold War Music From the Golden Age. Galima visus 4 kompaktus per Grooveshark perklausyt. Labai linksmi.

    O chtoninės dievybės ne požemiui priklauso?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Chtoniniai padarai yra iš po žemių arba iš po vandens. Čia ir yra visas įdomumas, kad nors Godzila yra atviriausiai chtoninis padaras, jis turi ir orinių bruožų.

      BTW, kai pas japonus Fukušima sprogo, tai pirma pasaulyje kiti prisiminė, o paskui ir patys japonai -- buvo nauja banga visokių Godzilos bajerių.

      Reply
  15. rapolas

    Aciu uz puiku vakaro skaitini! Tikrai praplete akirati ir leido prisiminti, su kuo dabar zaidzia musu zmonija. Tikiuosi neprisizaisim.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *