Apie paminklus kolaborantams

Kodėl dėl šūdino ir parsidavusio poeto-kolaboranto yra tiek aktyvumo iš norinčių pastatyti jam paminklą?

O todėl, kad tie norintys jam pastatyti paminklą tiesiog su tuo pačiu poetu-kolaborantu susitapatina, jaučiasi panašūs į jį – irgi taip pat prisitaikę prie sovietmečio ir kartu norintys būti garbinami, kenčiantys dėl savo užmaskuoto narcisizmo.

Taigi, pasakius, kad tas poetas buvo šūdinas ir parsidavęs kolaborantas, žlunga narcizų susikurti mitai ir visa ta jų saviapgaulė, kad jie, sėdėdami komfortiškai ant sofkučių ir nieko nedarydami, kažką visgi darė ir kūrė kažkokią vertę.

Sovietmečio veikėjai faktiškai nieko nesukūrė, išskyrus prisitaikėlišką briedą. O kurie realiai kažką sukūrė – buvo vienaip ar kitaip persekiojami.

Nu tai va, dabar tie prisitaikėliai hiperaktyviai bando įrodyti, kad šūdinas labiausiai išgarsintas sovietmečio poetas buvo kažkoksai tai dvasingas belenkas.

Nu nebuvo, nebuvo. Buvo tiesiog sėkmingas kolaborantas ir šūdinas poetas. Kadangi buvo sėkmingas kolaborantas, sėkmingai garbstęs valdžią, nu tai ir iškilo į viršų. Ir viskas.

Dabar kiti panašūs, tik dar mažiau vykę, kurie save mato panašiais į šūdiną poetą (o toje rašytojų sqjungėlėje dominuoja būtent tokie nevykėliai), bando susikurti savęs pačių garbinimo paminklą.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *