Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta? 🙂
Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.
Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.
Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.
Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.
Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.
Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.
Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.
Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.
Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.
Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: „geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis„. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.
Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.
Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.
Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Tiesiog dėl faktinio vertinimo noriu paklausti. Kaip vertini kad Jonas Gečas viename sako, kad už nepriklausomybę buvo pusė milijono (mažuma), pusantro laukė kuo baigsis, o dar pusantro buvo prieš? Jei taip būtų tai nepriklausomybė nebūtų išsaugota. Bet įdomu, kodėl jis taip galvoja?
Čia panašus atvejis, kaip gaisrininko paklaustum, kokia tikimybė, kad žmogus gaisre žus. Tai pasakytų, kad 1/10. Nors jei apie žmonių mirčių statistikas paklaustum pas tuos, kas turi bendrą vaizdą, tai pasakytų, kad 1/1000.
Jono Gečo įsivaizdavimas buvo kaip gynybos organizatoriaus, o ne kaip politiko ar vadovo -- atitinkami ir skirstymo kriterijai. Pusė milijono -- tai tie, kas pasiryžę eiti ginti ir kovoti. Būtent tokie jo supratimu buvo gynėjai. Dar pusantro milijono -- tie, kuriuos įmanoma patraukti į savo pusę, bet pasyvūs. O visi likę -- tai iš tų, kur „kas ne su mumis, tas prieš mus“.
Žvelgiant holistiškai, į bendrą vaizdą, tai tų, kas buvo tiesiogiai ir kategoriškai prieš, gal būt per visą Lietuvą būtų susirinkę kokie 10 tūkstančių, netgi skaičiuojant ir kariškius (čia galima prisiminti, kad netgi generolas Uschopčikas vėliau buvo visiškai nusistatęs prieš Parlamento puolimą -- ir tą žinau, nes tais laikais bendrų pažįstamų buvo). Mažą realių nepriklausomybės priešininkų kiekį rodo ir labai jau silpni Jedinstvos veiksmai, taip ir neperaugę į nieką bent kiek rišlesnio.
Pridėjus dar kokį 100 tūkstančių pasyvių priešininkų, dar galim tarti, kad gal būt buvo dar keli šimtai tūkstančių dalinių neapsisprendėlių, kurie buvo gal ir neapsisprendę, bet visgi gal truputį link prieš. T.y., visiška mažuma.
Tai vat tokia situacija, žvelgiant politiškai. O Jonas Gečas pasakoja iš kito kampo ir pagal visai kitus kriterijus, neskirstydamas, kur yra gynyba, o kur yra politika. Kariškis, žinote.
Tik paskui žurnalizdai ale ta pati Eglė Samoškaitė, kuriems tie skirtingi vertinimo kriterijai išvis nesuvokiami, sugeba išversti taip, kad už nepriklausomybę gaunasi mažuma ir panašiai. Čia tiesiog iš serijos „Lietuva atsiskyrė nuo SSRS prieš savo valią“.
Po tokių žurnalizdų prikuriamų sensacijų paskui nekyla klausimas, iš kur atsiranda visokie pridūrkai, kurie net ir Paleckiuko/Nevzorovo briedu patiki.
Gražiai surašyta. Beje, ar Uschopčiko žmona tik ne dantiste Goštauto gatvėj dirbo?
Nežinau, neatsimenu jau -- tai pernelyg seniai buvo, o nesigilinau kas kur kuo.
Šiaip jau – nusišnekėjimas nerealus. Jei po kelių savaičių už nepriklausomybę balsavo 76,46% gyventojų (2028339 žmonės), tai iš kokio, atsiprašant, piršto jis išlaužė tą pusę milijono?
Tai iš to ir išlaužė, kad vertinimo kriterijai pas jį buvo visiškai kiti -- ne politiniai o, grubiai imant, kariški.
BTW, kariniu požiūriu, septintadalio visų šalies gyventojų aktyvus ir savanoriškas įsitraukimas į galimus karinius veiksmus -- tai yra nerealūs kiekiai, taip pažiūrėjus.
Tu teisus. Lietuvą ir laisvę kiekvienas suvokiam individualiai ir tai nešiojamės savo galvoje. Tuo remdamiesi vertiname tai, kas vyksta dabar ir kur dabar esame. Ir man smagu matyti, kaip toli į priekį mes nužingsniavome nuo tos klaikios beviltiškos sovietinės egzistencijos. Taip, Sausio 13-oji man yra Pergalės diena, kai stebuklas, kurio laukiau, nors beveik nesitikėjau, vis gi tapo realybe. Ir aš tuo džiaugiuosi kasdien, pats sau tyliai.
Žinot, ponas MariukasM, dėl to kiekvieno skirtingo, bet kažkuriuo metu bendru tapusio suvokimo aš išlaikau kažkokią toleranciją visokiems visai į kliedesius nukrypstantiems veikėjams -- nors jie skirtingi, bet visvien turi savo teisę į savo laisvę. Nes laisvė, bendrai imant, gali būti arba visiems, arba niekam.
Tiesa, ta laisvė tegul pas juos būna kitur, o ne mano bloge 😀
Pamenu gerų vaizdų tuo metu. Bėgantis link antenų miškelio prie spaudos rūmų dėstytojas po pirmo tuščio tanko šūvio. Nu blet jei pakvietei studentus, tai netepk slidžių pirmas, kaip ir atvažiavus gruzovikui visus semt iš paskaitos į armiją, nes visi dėjo ant paviestkių, ar kaip ten jos. Paklaikęs iš pykčio aplieto vandeniu palkovniko snukis, vandens pylėjo kulkos atplėštas žandikaulis… Buvau visur
Kai prasideda tokie įvykiai, žmonės reaguoja labai skirtingai. Sąmonė dingsta, pradeda veikti kažkas kito. Kažkoks pasąmoninis lygmuo.
Mes galim būti sąmoningi ir tada elgtis sąmoningai, bet kai įsijungia pasąmonė, mes jos negalim suvaldyti. Dėl to jau pačiuose įvykiuose labai sunku kažką smerkti -- vieni elgiasi vienaip, kiti elgiasi kitaip. Dažnai ir patys nustemba, nes visai ne tas gaunasi, ko patys iš savęs tikėjosi.
BTW, dėl tų tankų tuščiais šaudžiusių -- po šūvio banga pakliuvęs gali paskui taip ir likt gulėt lavonu, jei iš netoli kalė.
BTW2, prie bokšto daug kontūzytų buvo, oficialūs sužeidimų skaičiai gavosi kelis kartus mažesni, nei realūs -- labai daugelis į medikus nesikreipė dėl klausos ir akių pažeidimų, o po mėnesių ir metų fiksuotos traumos, kiek suprantu, nebūdavo registruojamos, kaip Sausio 13 sužeidimai. Akis su tais prožektoriais daugeliui pasvilino negailestingai -- paskui pas žmones liko nepagydomi vištakumai, kur prieblandoje žmogus tampa visiškai aklu.
Po tanku suviu tusciais soviniais po to dar dvi savaites, o kai kur ir ilgiau Konarskio gatveje (prie TV) plaikstesi uzuolaidos languose -- stiklus isnese suviu banga. Ir taip atrode ne vienas, ne du langai. Desimtys ir gerokai toli nuo sankryzoje stovejusio ir saudziusio tanko…
Ekonominiu aspektu mes jau nebesame nepriklausomi-1/3 viešūjų lėšų -skolintos lėšos + 1/3 -EU „išmaldos“lėšos.Šalis ,globaliame pasaulyje(pinigų pasaulyje),su tokiais ekonominiais rodikliais vargu bau ar gali laikyti save nepriklausoma.Ekonominiai sprendimai priimami ne Lietuvoje-pinigų politika ,skirstomos lėšos,jų panaudojimas.Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje nebeužkariaujamos teritorijos-jos pavergiamos pinigais ,darbingiausiųjų išviliojimu , nelojalių politikų papirkimu(ir nesvarbu ar tai Briuselis ar Maskva-šiuo istorijos momentu -- Briuselis(tiksliau Berlynas) ir kt.
Taigi papudruotą veidelį vardu valstybė kaip ir turime , stuburo nebe ,nebetenkame ir raumenų bei smegenų…
Ekonominiu aspektu visas pasaulis gyvena globalizacijos periode -- panašiai į sistemą dabar tenka įsijungti netgi tokioms šimtus metų nepriklausomai veikusioms šalims, kaip Šveicarija ir Švedija.
Netgi Didžioji Britanija, kuri dar prieš 100 metų buvo pasaulio valdove (ir dar yra gyvų žmonių, kurie Britų Imperijos klestėjimo laikais gyveno) jau tapo tiktai tos globalios sistemos gabalu.
Globalizacija -- tai yra šansas mums. Tie, kas jos išvengia, vargu ar džiaugiasi -- kuo šalys mažiau įsijungusios, tuo jos nelaimingesnės. Tiesiog į tai reikia žiūrėti, kaip į galimybę -- tada ir galima laimėti.
Ir mums būtent ta globalizacija tampa garantu, kad atsiranda kažkoks stabilumas -- netgi nepaisant didžiųjų žaidėjų.
tai taip ponas-bet tada tenkinkimės tik valstybės pavadinimu -- nes svarbiausius sprendimus priimame ne mes , o kažkas kitas -kaip antai kokias palūkanas mokame,kokie ir kiek pinigų reikia valstybei,kokią pramonę vystyti ar ne ir pan.
Ponas Jakai, su tokia pat demagogija galima papasakoti, kad kažkoks banko klerkas priima sprendimą, kur tamsta turite dirbti, kur mokytis ir kur gyventi, kiek turėti vaikų ir kokia kalba tamstai kalbėti, todėl tamstai tenka tenkintis tiktai savo pavarde, nes svarbiausius savo gyvenimo sprendimus priimate ne tamsta.
Kaip matote, totalinio determinizmo idėjos man yra žinomos geriau, negu tamstai, todėl aš dabar galiu vat lygiai taip pat deterministiškai už tamstą nuspręsti, kur tamstai reiks eiti ir tamsta tenai nueisite.
Noras ieškoti gauruotų rankų ir ausų globaliuose procesuose -- tai, žinote, truputį kitoms vietoms gali būti tinkama, bet ne šitam blogui, nes aš pats žadu ateityje tapti absoliučiu Visatos Valdovu ir todėl nedaleisiu, kad čia kažkokie sąmokslų ieškotojai trintųsi aplink.
Jūsų valia-tapkite Visatos Valdovu….jei jums taip patogiau.
Tai žinoma, kad mano valia, nes aš nesiremiu determinizmu. O vat ten, kur determinizmas -- ten galimybė viską valdyti, tereikia tik surasti raktelius.
tai kad jus tvirtinate kad nera gauruotų rankų ir ausų globaliuose procesuose jau yra samokslo teorija, gerbiamasai. pasiskaitykite rimtos literaturos. O nematyti kad viesai ir is labai aukstu tribunu yra diskutuojama kokia politika, kokius klausimus leisti/leidziama spresti nacionalinem valstybem, tai jau tikras vistakumas. rimti veikejai ivairiuose sluoksniuose, kad ir European Council on Foreign Relations ar britu think tank’ai svarsto ar ne per maza nacionalinei demokratijai palikti vien tik tautinio identiteto formavimo/palaikymo funkcija, visas kitas funkcijas perduodant specialistams is Briuselio, tarptautines bendruomenes specialistams. Bet tiek to, gal kada subresi rimtesniai diskusijai, paremta mokslu o ne metafizika.
Jakai,
Graikija skendi skolose, taciau ir ji turi laisve tas skolas nubraukti, iseiti is ES ir daryti, ka nori.. Matomai, pasilikimas ES sudetyje yra naudingesnis ir ne Briuselis ar Merkel tai nusprende (nors zinoma paspaude, nes jiems isejimas butu nenaudinga).
Apie tai, jog kazkas kitas mus valdo, tai paranojiskai skamba, nes zinoma, kad negali valstybes valdyti visi panoreje, valdo tie, kas yra valdzioje. Taip buvo, yra, ir bus 🙂
P.S. palukanos nustatomos rinkos jegu. Taip pat, kaip deveto automobilio kaina turguje.
Jo, šūvio banga per visą kūną perėjo gerokai, bet stovėjau tanko šone, tai gal nekliuvo kaip priklauso :)Šiaip neskaičiau (gal nepapuolė į akis) apie visus seimo ir spaudos rūmų prieigų maitintojus. Nu gi arbatos ir sumuštinių buvo kalnai
Kai pabūklas be vamzdžio stabdžio, tai šūvio banga didesne dalimi nueina tiesiai, į šonus mažiau jos kliūna. Kur tiesiai -- tai už kokio šimto metrų pastatuose langai byrėjo. Čia galima tik padėkot apvaizdai, kad tie tankistai šaudė kuo aukščiau viršun, o ne tiesiai į minią, nes žuvusių galėjo būti šimtai.
O dėl tų kalnų sumuštinių -- ir visokios maitinimo įmonės vežė ir dalino, ir šiaip žmonės krepšiais tempė, kad atvykę budėt galėtų pavalgyti už dyką. Tiesa, tuo metu kažkaip apie tai nelabai susimąstydavome -- kažkaip viskas labai savaimiškai atrodė.
:))
prisimenu, kaip mane draugai moke, kad jei tankas saus, tai reikia ar tai issizioti ar kazka padaryti -- neprisimenu kodel, gal kad ausu bugneliai netruktu ar panasiai:)
Priartejam prie sankryzos kurioje stovi tankas. Tankas issove. Tik tuptelejau ir prisimenu, kad kazka reikia daryti, o ka daryti -- velnias zino, nieko neprisimenu. Tokiose situacijose is tiesu nelabai save kontroliuojame, o is galvos viskas gali isdulketi, visos instrukcijos. Del to zmones ir ikrenta i panika. Instinktyviai.
Taip, buvo toks pamokymas, kad išsižioti reikia, tada slėgis plaučiuose, nosiaryklėje, o tuo pačiu ir ausyse lengviau susilygina su slėgiu išorėje, todėl esą smūginės bangos efektas organizmui silpnesnis.
Tik vat kiek čia realybės tokiame dalyke -- tai nežinau. Gal yra truputis tiesos, o gal ir ne.
O smūginė banga efektą duoda stiprų, prasideda labai instinktyvios reakcijos pas žmones, nelabai valdomos, pradedant afektu su kitokia elgsena ir baigiant kai kuriais fiziologiniais dalykais.
JAV yra tokia grupė pavadinimu the greatest generation. Tai yra karta žmonių, kurie atkentėjo didžiąją depresiją ir laimėjo II-ąjį pasaulinį karą, dar nesulaukę 30-ties.
Mes taip pat tokią turime. Tai žmonės, kuriems sausio 13-tą buvo 18-25 metai, kurie nusimetė visas grandines, kurie išspardė lauk visus kolūkius, ispalkomus, centrinius planavimus ir kitą niekingą šlamštą, pastatė Lietuvą ant vakarų pasaulio bėgių ir sudarė sąlygas būsimoms kartoms rinktis už save.
Tiktai apie Lietuvos greatest generation kalbės po gerų 20-30 metų, lygiai taip pat, kaip JAV apie ją pradėta šnekėti ~90-taisiais.
Pamenu, kad tėvas su kaimynu ėjo „telekomo“ saugoti (Panevėžyje) kartu su kaimynu kuris buvo KGB karininkas. Dar prisimenu tėvo žodžius tą sausį ištartus man, kuomet nenorėjau valgyti mėsos: Valgyk, nes gali būti, kad po kurio laiko mėsos ragausim tik kartą į mėnesį. Aišku vėliau taip blogai nebuvo, bet blokada įstrigo atmintin krintančiomis plytelėmis vonioje, nes buvo taupoma šildymui, elektros ribojimu, karšto vandens nebuvimu, eilėmis prie kolonėlių, maisto nebuvimu parduotuvėse ir t.t.
Paneigti, kad mes dabar gyvename geriau ir saugiau, nei bet kada anksčiau gali tik visiškai nuo realybės atitrūkęs profanas. Ir man visiškai neįdomios visokios sąmokslo teorijos apie žydus, bankininkus, dvynius nugriautus ir kitos. Faktas yra tas,kad Lietuva turi savo teritoriją, gali kalbėti, rašyti, skaityti ir kurti tai ką sugalvoja tavo pasąmonės srautas. Gali nueiti į Bažnyčią, gali nešvęsti Kalėdų, gali švęsti jei patinka Staryj Novy God, gali minėti pergalės ar trėmimo dieną ir už tai neatsidurti ten kur saulė pateka. Už tai aš dėkingas visiems kurie naktimis stovėjo, dalino maistą, gynė. Jei reikės aš grįšiu į Lietuvą ir lygiai taip pat eisiu ginti.
+1
Negali net raudonos žvaigždės ar kokios saulutės per Kalėdas pasikabinti ant eglutės, nes tuoj atbėgs komunistofobai su nacistofobais ir policija.. Negali net lenkui paaiškinti, kad Lietuvoje gatvės lietuviškai vadinamos… 🙂
Kodėl gi negali kažko kabinti? Ką sau nori, tą sau ir kabini pas save ir niekas negali kibt. O viešai pakabini -- tai kiekvienas gali apie tai sakyti, ką galvoja, ir niekas negali to uždraust.
Ir tamsta paskui netgi galite skųstis čionai pas mane bloge tuo, kad kažkas gali apie tamstą pasakyti, ką galvoja.
O būtų sovietmetis, paskuskųstumėte kažkur, kad tos savo „saulutės“ negalite pasikabinti ar neduokdie ją išvis pasikabintumėte -- tai ir turėtumėte džiaugsmo tiek, kad paskui visą gyvenimą prisimintumėte.
Aišku, būna ir dabar, kad kas nors pasako labai jau grubiai, ką galvoja, o paskui prasideda kokie nors tampymaisi -- bet vat čia ir prisiminkim, kad tas liūdnai pagarsėjęs LR BK 155 straipsnis yra vienas nuo vieno nurašytas iš LTSR BK 145 straipsnio, kuris kadaise buvo sukurtas tam, kad apsaugotų kompartijos vadus nuo kalbų. Ir tada prisiminkim, kad nors ir vienas prie vieno nurašytas, dabar tas BK 155 straipsnis yra visgi beveik neveikiantis.
Taigi, ar tamsta norite pasiskųsti, kad Lietuvoje blogai ir negalima savo nuomonės turėti? 🙂
Tai kas čia per paradoksas, kad prieš konkrečias idėjas kovoja, nuo jų bėga, o po to patys tas pačias nurašo ir netgi labiau jau „savas“ garbina, pagal jas gyvena? Ir čia tik vienas pavyzdys iš daugelio, kur atrodo, kad tik pavadinimus po nepriklausomybės pakeitė, bet ne esmę…
Kaip SSRS turbūt ne kvailiai, tankų griebėsi tik kaip paskutinio šiaudo, bet visą laiką dirbo visai kitoje srityje.. Kurią mes net po 22 metų puikiai matome, oficialiai nepriklausomybė paskelbta, žmonės džiaugiasi laisvę, o kaip buvo kažkokios kvailos (Marksistinės) idėjos, taip jos toliau čia gyvena, netgi dar pažangesnėse ir sėkmingesnėse formose, dar ginamos kaip savos ir savi įstatymai…
Tikras paradoksas tai košė tamstos galvoje kartu su aiškinimu žinovo tonu.
Originalas -- tu idiotas. Žinau tave, ir tą sakau -- neteršk ir čia eterio.
pasikeite aplinkybes, dabar nera poreikio neleisti kalbeti ir tureti kokia tik nori nuomone. del didziulio informacinio srauto, kalbejimas -- zodis nebera pavojingas. gali kalbeti ka tik nori, nuo to sistemai nei silta, nei salta (apart kai kuriu susireiksminusiu priedurniu ultru). todel prasau nelyginti morkos su kopustu. siu dienu pasaulyje tik organizacija ir veikla gali buti pavojinga, todel ir represinis demesys nukreipiamas tik i tokius dalykus, o ne kovojama su zodziu. paprasciausias pavyzdys, tarp eiles kitu, kad ir Paleckio frontas, kol ta pati kalbejo, rase, spausdino atskiri zmogeliai, niekam tai nekliuvo, bet organizuota politine veikla jau visai kas kita. nors dabar vel, veiklos frontininku nera, populiarumas zemiau procento, vien tik retos kalbeles, ir vel represinem strukturom sitas veikejas neidomus.
Aciu, uz toki gera straipsni
Pokyčius visada lemia mažuma. Mokslas sako, kad užtenka nedidelės pokyčiams pradėti. http://www.changefactory.com.au/articles/change-management/building-critical-mass-in-a-change-management-programme/
Pykina kai dabar kiekvienas politikas bando pasakoti ir kurti istorijas kas ką veikė tuo metu. Niekas nepasako viešai kad estai pirmi atvažiavo ir papasakojo apie savo judėjimą mokslų akademijoje. Po to ir buvo įkurtas oficialusis Sąjūdis.
Gaila, kad vienybė atsirado tik esant ekstremaliomis sąlygomis. Ko tai nesijaučia vienybės dabar- kas kurį pirmiau.
Geras straipsnis.Ačiū
Aš buvau visai dar mergiotė, su močiute, arbatą žmonėms nešiojom. Nešėm ir tą vakarą prie bokšto. Gryžus namo išgirdom, kad kažkas ten vyksta. Mano pensininkė močiutė viską metė ir išbėgo prie bokšto. Beginklė smulkutė pensininkė…Kiek reikėjo turėt to tikėjimo, kad stovėtum prieš tankus.
„laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.“, – viena iš laisvės paslaptingųjų dalių yra ta, kad esama tokių laisvų sprendimų, kurie tau nesitikint priveda tave prie nelaisvės. Pavyzdžiui, iš pradžių laisvai kiekvieną sykį nusprendžiant vartoti alkoholį, pamažu tampi priklausomas – ir sudie laisvei.
Taip, pasirinkimo laisvė -- tai sunkus dalykas. Tenka būti pačiam atsakingu už save. Tada ir atsiranda žmonės, kurie padaro neteisingus sprendimus, o paskui kaltina kitus, kodė tie kiti leido ir už juos nenusprendė. Nelaisvė kai kurių supratimu -- tai kai kuriais atžvilgiais tam tikras komfortas.
Man tai primena vieną kalinį iš filmo apie Lietuvos kalėjimus, kur pasakojo, kad jam kalėjime gerai -- nereikia pačiam rūpintis tuo, kaip pragyventi, viską už jį pagalvoja, o laisvėje prieš kažkiek metų buvo ir tenai grįžti nenori.
Manau jei reiktu, dabar rinktus netgi daugiau. Nes kaip pats rašei, užaugo kita karta, kuri nebematę viso sovietmečio gražumo su represijom. O jie, t.y ir aš taip lengvai savo laisvės neatiduotų. Galbūt dabar jau ir persunku įsivaizduoti, kad galėjo/gali būti kitaip.
Zemai lenkiuosi pries Jus,Rabinoviciau, uz si ismintinga straipsni ir puikius atsakymus i komentarus. DEKUI !
tik kvailys nemato, kad laisves dabar net maziau. nors kai kam ziurkiu lenktynes yra laisves israiska. pirk, esk, dvesk.
Taip, labai gerai.
Netgi sitame Rytu Europos bloodlands kontekste,Baltijos salims buvo padaryta didziausia istorine skriauda.Nepaliktas net soc. lagerio saliu butaforinis valstybingumas,su savo herbais,veliavom,pinigais ir liaudies armijom.Buvome net ne vasalais,o beteisiais baudziauninkais,kurie neverti nieko,net savo istorines atminties.Zmones tai puikiai zinojo ir suprato,del to taip vieningai ir stojo atstatyti teisinguma,ir istaisyt ta baisia mums padaryta skriauda.
Man asaros is akiu pasruvo, Dzuke, isgirdus apie paties sunkia baudziauninko dalia ir begaline skriauda. Klupau ant papiltu zirniu, kenciu ir verkiu kartu su tavimi. :((((((((((((((((((((((((((((((((((((((((((
Ponia Lijana, aš vat tamstą išbaninsiu tiesiog šiaip sau kada prie progos. Nei už nieką, netgi ne už komentarus, o tiesiog šiaip sau, iš banaliai diskriminacinių paskatų.
Argi gražu mane taip baisiai gąsdinti ? :(((((((((
Ciniko smaikstasiknio amplua man irgi patinka.Nors sako,kad prie keturiolikos sutraiskytu zmoniu lavonu,labiau tinka apsiseilejas sentimentalumas.Na bet cia jau kiekvienai supermamai paciai sprest.
Aš maniau, kad kalba eina apie žuvusius už idėją, o ne lavonus sutraiškytus…Sorry…
cia tik tavo samokslo teorija, kaip buvo is tiesu nei tu zinai nei nori zinoti. musis neivyko, nes gal jo niekam ir nereikejo, viskas sudirbo pagal plana -- o plano tikslas turto perskirstymas -- pasiektas, soko terapija igyvendinta kartu su fire sale turto privatizacija, senieji kadrai (dauguma) issaugoti, valdzia iskeista i privatu turta, disidentai kovoje pries sovietu valdzia ir kaleje kaleimuose liko prie suskilusios geldos, zmones pamove karinius bilietus turi ju ieskoti po muziejus noredami gauti priklausancia pensija. tik ko labiausiai nesinoretu kad turta ir valdzia uzgrobes elitas tiek uzsimirstu kad vel kas mases sugebetu pakelti ir vel naujai turta perdalintu.
o Vytautui Vorobjovui patark geriau savo blogo irasa issitrint, mat iseina kad jo senelis su sautuvu nevaziavo boksto ginti nes ten pirmi Kauno banditai isvaziavo. Nors Butkevicius irgi ta pati sia savaite tvirtino, kad pagrinde gynyba organizuota is tu banditu buvo. Ar ne kliedi tas Butkevicius? gal ne jei Vytauto senelis gali gyvai patvirtinti.
Ponas Troli, aš berods jau anksčiau pastebėjau, kad tamsta esate ne tiek trolis, kiek pridūrkas, įsivaizduojantis esąs sąmojingu.
Parlamento ginti važiavo patys įvairiausi žmonės -- netgi tie, iš kurių gyvenime nesitikėtum, kad jie eitų ginti laisvės. Netgi banditai. Jei tamstai sunku suprasti, ką ponas Vorobjovas parašė -- tai čia, žinote, yra tamstos problema.
Dėl gynybos pagrindinumo iš banditų -- tai fufelis. Visokių žmonių pakliuvo į vidinę Parlamento apsaugą, nes buvo laikomasi paprasto principo: kadangi kiekvieno praeities patikrinti ir sukontroliuoti visvien negalim, nes gynėjai iš gatvės, tai tiesiog nematom nuodėmių, jei dabar pradedi gyvenimą iš naujo (Prancūzų svetimšalių legiono principas). Daliai tai suveikė, daliai nesuveikė.
Butkevičius laikėsi pozicijos, kad tas praeities užmiršimas turi veikti, Skučas -- kad tai netinka. Kaip paskui paaiškėjo, tiesa buvo kažkur per vidurį, nes atvejų buvo įvairių. Kam nesuveikė -- tie paskui buvo išmetami.
ką ir pridurti, smirda tokiu viduramžišku pseudomokslu, jei faktai prieštarauja tavo teorijai, tai atmeti faktus. Nusistatei kelis principus ir įtikėjai kad jie yra absoliučiai teisingi, o jei kokie faktai tam prieštarauja, tai tuo blogiau faktams. Įdomu ar tu kvailas, ar tau už tai moka? Turbūt tiesa kažkur per vidurį, turėtum būti prietranka kaip ir visi nenusisekę pragrameriai-bedarbiai, ir už savo skiedalus turėtum gauti menka atlygį. Įdomu kada paskelbsi iš kokių šaltinių finansuojiesi savo skiedalus? Ir kažkaip liūdna girdėti tokį ultrapatriotą besididžiuojant savo bendrais pažystamais ar tai draugyste su Uschopčiku. Ką gi vilenskas pankas besiruošiantis tapti pasaulio valdovu, nors pagal specialybę net darbo nesugebantis susirasti. Va tokiais intelektualais užderėjo Lietuvos dešiniųjų lankos. Kita vertus, dešiniųjų pažiūrų ir intelektualas skamba kaip anekdotas.
Aš ir tamstą atmesiu tuoj. Baninimo būdu, nes dibilai čionai nelaukiami.
siaip keista, kaip sausio 13 is gedulo dienos tapo svente.
Lietuviams ištisai šventės gedulingos. Net nereikia daug galvot -- pakanka prisiminti tą disonansinį filmuką, kur Rūtą Meilutytę sveikina.
Taip kad nenuostabu ir tai, kad liūdna diena tapo be viso kito ir pergale. Toks tas tautinis charakteris, žinote.
Kita vertus, tai pačią tų laikų esmę ir atspindi -- pasipriešinti nesipriešinimu ir per tai laimėti.