Vos parašiau praeitą straipsniuką, su ta schema, kur apie visokių naratyvų sąryšius ir tuo, kaip iš labai nekaltų dalykų ilgainiui išvystomi konfliktai, išsyk atsirado ir nesuprantančių kažko. Tai specialiai jiems viena schemelė, paaiškinimui. Apie tai, kaip per kelis apsijungimus tas pats pasakojimas gali transformuotis į du visai nesuderinamus, diametraliai priešingus variantus.
Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma – teliks visiškai tiesioginis konfliktas.
Kaip matome, pirminis pasakojimas yra savo esme validus: Lietuvoje išties yra ir bedarbių, ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau priklausomai nuo to, kokio diskurso bus paveiktas pirminis naratyvas, gali išsivystyti absoliučiai priešingi rezultatai.
Iš esmės, beje, čia turime Chomsky gramatiką kažkuo primenantį transformacijų variantą, tik skirtą jau ne sakinių, o diskursų prasmės keitimui per naratyvo transformaciją, kaskart pakeičiant semantiką kažkuria kryptimi. Čia jums šiaip tiesiog, kaip nuokrypis į visą tą semiotiką.
Schema labai paprasta:
- Lietuvoje daug bedarbių, daugelis žmonių neturi už ką pragyventi
- Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
- Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
- O jei įmanoma dar ir rinktis darbą pagal savo pomėgius, tai gal ir išties galime gyventi gerai, sėkmingoje valstybėje?
- Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
- O gal valdžia turėtų pasirūpinti žmonėmis, kad jie darbą turėtų, nes štai tarybiniais laikais tai visi darbą gaudavo?
- Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
- O dar jei ir vertelgos žmones verčia vergauti, tai kokia prasmė čia pasilikti Lietuvoje, nes juk akivaizdu, kad viskas beviltiška?
- Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
- Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
Kaip matome, iš vieno pasakojimo gali išsivystyti du naratyvai, kurie tiek nesuderinami, kad vieną iš jų skleidžiantis žmogus absoliučiai nesusikalbės su kitą pasakojimą skleidžiančiu žmogumi. Galutiniame rezultate vieno naratyvo skleidėjai kitus vadins konservatnikais, liberastais ir panašiai, o priešinga pusė vadins vatnikais, buduliais ir taip toliau.
Toje ankstesniame straipsnyje buvusioje schemoje nelabai įmanoma sudėti viso to galimo transformacijų komplekso, tačiau kaip patys galite suprasti, kiekvienas perėjimas link prokremliniško diskurso neapsieina be panašių transformacijų. Kiekvieną kartą suveikia panašūs dalykai.
Propagandos esmė – tai paimti kokį nors gana nekaltą diskurso nešėją ir jį transformuoti į sekantį žingsnį. Žingsnių ir transformacijos taškų yra labai daug, tad propaganda būna įvairiapusė. Daugeliu atvejų galima net neįtarti, kodėl koks nors Rubaltic, Šauksmas, Kantas ar dar kas nors skleidžia kokį nors pranešimą. Tačiau kiekvienas toks pranešimas savo esme yra transformacinis, kiekvienas toks pranešimas yra skirtas tam tikriems žmonėms.
Galime nesunkiai suprasti ir tai, kad jei žmogų, kalbantį apie bedarbystę ir skurdą, tiesiog užsipulsime ir pradėsime aiškinti kad tik alkoholikai ir visokie netiškos tampa bedarbiais ir skurdžiais, tai vargu ar pasuksime jį link sėkmingos šalies diskurso. Dar prastesnis efektas bus, jei sakysime, kad tai tik Rusijos propaganda. Iš neteisingų kontrdiskursų rezultatas bus blogas – kad tai yra ir valdžios požiūris ir kad viskas nepataisoma, t.y., kad lietuva yra žlugusi.
Neužmirškim ir to, kad stipriausias diskursas – tai ne kalbos, o veiksmai. Galimybės lengviau rasti darbą, geresnė socialinė apsauga, geresnė sveikatos apsauga, išgyventi leidžiančios pensijos, lengviau pradedamas smulkus verslas – tai daug stipresni kontrdiskursų variantai, negu bet kokios kalbos. Ir būtent tai gali tapti pačiu geriausiu įrankiu kovoje su Rusijos propaganda.
Taigi, ar mes sugebame pamatyti, kaip realių problemų buvimas yra ilgainiui išnaudojamas priešiškos propagandos? Ir ar mes galime visgi imtis efektyvių veiksmų (ar kontrdiskursų), kurie pasuktų reikalus į gerąją pusę?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Va būtent ne kalbos, o VEIKSMAI. Ne kova su tariamais vatnikais facebook, ne skambučiai emigrantams telefonu kviečiantys grįžti, ne pikinikai, bet realūs darbai, strategijos ir sprendimai. Lietuva turi užsibrėžti svarbiausiu artimiausiu tikslu žmonių ekonominės gerovės sukūrimą. Viskas pagal Maslow iš pradžių elementarūs poreikiai patenkinami tada jau atsiranda dvasinė pusiausvyra, kultūra, patriotizmas. Tuomet nebebus ko baimintis dėl grįžimo į Rytų rojų. Pridedu mūsų partizano pamąstymus: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų ir parsidavėlių? Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės dalies greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenes mases sužavėjo auksas. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to (1940 m. okupacijos) šiandien nebūtų įvykę“.
Iš partizano kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščio. 1946–1947 m.
Jūs darote neteisingą supriešinimą. Praktikoje tai dvi būtinos sąlygos -- ir kalbos, ir veiksmai. Ir veikia ir vieni dalykai, ir kiti dalykai net ir paskirai, bet kartu jie veikia dar N kartų stipriau.
Jei bus tik veiksmai, daugybė žmonių nei nesužinos, kad kažkas daroma. Jei bus tik kalbos, jos daugeliu atvejų neatitiks tikrovės. Ir vieni, ir kiti dalykai nėra efektingi, jei daromi paskirai.
Kaip pvz., realybė yra tokia, kad gyvenimo lygis daugumai žmonių yra kardinaliai pakilęs, lyginant su sovietmečiu, bet to paties sovietmečio neretai ilgisi netgi gerai gyvenantys žmonės -- dažnai taip yra būtent dėl informacijos, t.y., kalbų apie tai trūkumo. Kaip kitas pvz., galim kalbėti apie patriotizmą ir panašiai, bet kai susirgęs būsi porą metų siuntinėjamas ir futbolinamas tarp poliklinikų ir visokių popierių tvarkymo, tai valstybe nelabai tikėsi. Žodžiu, viską reikia žiūrėti.
Kitas dalykas yra tai, kad mes visi turime galimybes įtakoti realius veiksmus -- tą galime daryti ir per rinkimus, ir per kritiką valdžiai, ir per protestus, ir per keliamus reikalavimus. Tačiau savo esme visi šie dalykai irgi yra kalbos. Veiksmai kyla iš kalbų. Ir jei norime veiksmų, turime kalbėti, o ne burbėti, kad patys negalim nieko padaryti ir todėl valdžia tegul daro.
Iš kitos pusės, priešiški veiksmai irgi kyla iš kalbų. Kalbos užsuka vyksmą.
Tvarkoje, veiksmų ir kalbų sinergija turi būti. Bet bent jau asmeniškai man susidaro įspūdis, kad pas mus daugiau kalbų. Pavyzdys, vaikų šulinyje istorija su tėvų psichuškėje , vaikais globoje ir motina D. Britanijoje. Nors visi skelbėsi labai susirūpine ir pasiryžę kovoti. Buvo daug kalbų, o veiksmų realių ???? Šiaip labiau norėčiau pabrėžti partizano mintį, kad efektyviam propagandos skleidimui būtina tam tikra palanki jai imli socialinė terpė. Lietuvoje šiuo metu ji yra ir tai rodo daugelis faktorių. Tad visų pirma reikia sumažinti ta palankią priešininkui aplinką, nekalbu apie nostalgijos sovietmečiui kamuojamus 50-80 mečius, mirtis šį klausimą išspręs, pirmoje eilėje mažinti ekonominius netolygumus, kas aktualu jaunimui, jie lems mūsų ateitį. A. Matonio konfliktas su tinklaraštininke man pasirodė, kaip labai prastas tokio bendravimo su jaunimu ir kontrrapropagandos pavyzdys.