Rokiškis Rabinovičius

Visų pirma, aš nesiūlau šio straipsnio skaityti tiems, kas mėgsta užsiimti savidiagnozėmis. Ir nesiūlau pagal tai diagnozuotis. Ir nesiūlau diagnozuoti kitų. Ir jau juolab nesiūlau išsyk pulti savęs ar kažko kito skirstyti į kokius nors tokius tipus. Geriau čia pamąstyti apie savo paties būdus suvokti pasaulį – tai žymiai produktyviau.

Antra, šitas straipsnis nėra skirtas šiaip pop-psichologijos mėgėjams – jis apie gilesnius reikalus, nei kokie nors psichologijos žurnaluose aprašomi charkterio tipai. Čia aš rašau pirmiausiai apie tai, kas yra tikri sutrikimai, ir kaip tie sutrikimai gali kelti problemas ar kaip tik tapti privalumais darbinėje veikloje. Taip, kartais asmenybės sutrikimas tampa labai dideliu privalumu, kartais ten slepiasi stebuklingi darbuotojai. Bet kartais – tai gali būti ir problema. Ir įmonių vadovams dėl to reikia žinoti ir suprasti kai kuriuos psichologinius reikalus, kokių kartais būna.

Tiesa, išsyk pasakysiu vieną svarbų dalyką: visus visus šių aprašomų sutrikimų požymius turi visi žmonės. Kiekvienas iš mūsų. Jei pastebėjote, kad kažkurio sutrikimo požymiai pas jus pernelyg ryškūs – nesidiagnozuokite pats, o geriau pasitarkite su psichoterapeutu. Nes daugelis šiems sutrikimams labai artimų požymių yra visai įprasti visiems žmonėms.

Įsivaizduokite tokį žmogaus mąstymo ir pasaulio supratimo sutrikimą, kur viskas viskas, kas bebūtų, jam yra blogai, nieko gero nėra ir nieko gero išvis nebus. Tokį sutrikimą, kur ateityje viskas blogai, niekas niekada nepasitaisys, kur žmogus ir pats niekam tikęs, ir kur visi aplinkiniai – ištisai negeranoriai. Aš manau, kad visiems yra tekę patirti panašią būseną, ypač jei dar teko pakliūti į juodą nesėkmių periodą – gal valandoms, gal savaitėms, o gal net ir mėnesiams.

Tai visiškai natūralu: mes visi esame subjektyvūs, mes visi pasaulį ir save pačius suvokiame per savo anksčiau gautas subjektyvias patirtis ir supratimus – o tai reiškia, kad visi suvokiame daugiau ar mažiau perkreiptai, kitaip tariant – neurotiškai. O neurotiškas suvokimas yra linkęs kažkiek užsiciklinti, save auginti ir stiprinti – tad ilgainiui mes natūraliai gauname kažkokius bent jau kažkiek perkreiptus mąstymo, pasaulio ir savęs suvokimo požymius.

Skirtumas tarp paprasto neurotiko ir žmogaus, kuris turi asmenybės sutrikimą – labai paprastas ir labai stiprus: tiesiog neurotikai būna visokie – skirtingu metu skirtingi. Neurotikas vieną minutę gali mąstyti kaip narcizas, o po kelių minučių – jau kaip histrionikas. Vieną gyvenimo dalį neurotikas gali praleisti taip, lyg didesne dalimi būtų ribinis, bet po kažkiek metų gali pasikeisti ir imti elgtis daugiau kaip depresyvinis. Žodžiu, neurotikai keičiasi. O štai asmenybės sutrikimą turintys – nesikeičia. Jie lyg užstrigę viename mąstymo būde, o kitų – tiesiog nemoka, net nelabai suvokia, kad kokį nors kitą pasualio suvokimą išvis galėtų turėti.

Žmogus su asmenybės sutrikimu būna ne šiaip sau linkęs į kažkokį specifišką mąstymo ir pasaulio vertinimo būdą – jis iš principo nesupranta kitų suvokimo būdų ir viskas, nes tų kitų suvokimo būdų gali būti tiesiog net ir nepatyręs.

Tas amžinas nekintamumas, tas perkreiptas mąstymas visose srityse, kokias tik galima sugalvoti – tai ir yra tikro asmenybės sutrikimo požymis. Žmogus būna lyg sustabarėjęs, užsidaręs kažkokiame mąstymo modelyje, kuris niekaip nesikoreguoja, trunka visą gyvenimą ir reiškiasi tiesiog visur, visose veiklose.

Kodėl aš rašau šitą straipsnį? Ogi tam, kad atsirastų truputis suvokimo apie kai kurių žmonių keistą elgesį ir visiškai nesuvokiamą mąstymą, kuris kartais išlenda. Ir ne, aš kalbu ne vien apie politikus (nors tarp jų kai kurie požymiai būna neįtikėtinai ryškūs) – panašių žmonių, kurių persikreipimas išlenda už normalaus neurotiškumo ribų, yra įvairiausiose srityse. Kai kurie iš tų žmonių tiesiog stebinančiai nuostabūs – būtent dėl gebėjimo suvokti pasaulį kitaip. Kai kurie kiti kartais būna tokie baisūs, kad sunku patikėti, kad tokių išvis gali būti.

Neretai, bendraudami su tokiais visiškai nekintamais žmonėmis, mes tikimės, kad įmanoma kažkaip juos atvesti į protą ir parodyti, jog pasaulis kiek kitoks, nei jų užsiciklinę įsivaizdavimai. Deja, kai kada tai būna tiesiog neįmanoma – ir tie neįmanomi atvejai kartais būna neįmanomai stabilūs. Štai tokie išskirtinai stabilūs atvejai ir vadinami asmenybės sutrikimais.

Kai kurie sutrikimai buvo išskirti labai seniai (pvz., vienas iš pirmųjų – asocialus sutrikimas aka sociopatija), kai kurie kiti vėliau buvo užmiršti ir faktiškai dingo iš vadovėlių. Dalinai dingusio sutrikimo pavyzdžiu gali būti pasyviai agresyvus asmenybės sutrikimas, kuris tiek paplitęs, kad kai kurių psichiatrų būna vertinamas greičiau jau kaip norma, o kitų – kaip bendras daugumos sutrikimų požymis, o ne paskiras sutrikimas. Dar kai kurie asmenybės sutrikimai – buvo įvardinti tik sąlyginai nesenais laikais – pvz., ribinis, apie kurį iki šiol dar tęsiasi visokios diskusijos. Jovalo su tais asmenybės sutrikimais yra tiek, kad jei bandysi apjungti kelias skirtingas asmenybės sutrikimų teorijas, gausis taip, kaip gavosi su ICD-10 klasifikacija, kur į tą pačią grupę sukrito ir asmenybės sutrikimai, ir trauminės reakcijos, ir išvis neaišku kas.

Taigi, visiškai bendro požiūrio čia nėra. O kadangi nėra bendro požiūrio, tai aš jums pateiksiu pagrindinę amerikietiškos DSM-5 klasifikacijos dalį. Ji irgi nėra tobula, bet bent jau kol kas DSM klasifikacija yra tai, kas bent jau rišlu ir suprantama.

Beje, pirmiausiai aš jums sakiau, kad nesidiagnozuotumėte, skaitydami šitą straipsnį, bet dabar patarsiu kai ką priešingo: pabandykite patys savyje atrasti bent kažkokius kiekvieno sutrikimo požymius. Jei neatrasite bent pusės – patarčiau gerai pergalvoti, ar tikrai viskas su jumis tvarkoje. Labai gerai pagalvoti patarčiau. Bent kelis kartus.

Normalūs neurotikai turi daugybę visokių mąstymo perkreipimų – o mes visi esame subjektyvūs, remiamės savo subjektyviomis patirtimis – t.y., mes visi esame neurotikai. Jei išties nerandate savyje kažkurių mąstymo perkreipimų, tai šitaip gali atsitikti tik vienu atveju – jei kažkurie perkreipimai visus kitus perkreipimus išnaikina, užgožia taip, kad rasti jų negalėtumėte. Štai toksai perkreipimas, kai ant savęs jau kokių nors sutrikimų negali pamatyti – tai jau ir yra požymis, kad esi užsiciklinęs ant kokio nors vieno mąstymo ir pasaulio suvokimo būdo.

Žodžiu, jei truputėlio savęs neatpažinsit bent jau kai kuriuose iš minimų sutrikimų – vat tada tai jau susimąstykit, ar tikrai viskas tvarkoje. O jei atpažinsite savyje krūvą tokių perkreipto mąstymo būdų – tai reiškia, kad esate protingas neurotikas, mokantis blaiviai ir nuoširdžiai pažvelgti į save patį. Mokėjimas pripažinti ir priimti savo problemas su gerumu sau pačiam – tai pagrindas tų problemų taisymui.

Žinote gi, kaip tvarkomos problemos vadyboje? Pirmiausiai turi būti pripažįstama tai, kas yra, paskui sugalvojama tai, ko norėtųsi, o tada jau ir taisoma – esami dalykai keičiami į norimus. Todėl pradėti reikia nuo pripažinimų.

Bendri DSM-5 asmenybės sutrikimų kriterijai

Žinoma, aš čia apašinėsiu viską ne mediciniškai, o tiesiog dėl bendro vaizdo, nes nei aš gydytojas, nei psichologas – aš tik apie organizacijas ir žmones truputį suprantu. Taigi, pasakosiu viską taip, kad būtų lengviau suprasti. Atitinkamai, nei diagnostikose, nei savidiagnostikose mano aprašomais dalykais remtis nesiūlau – aš rašau tam, kad bendras vaizdas būtų. Kita vertus, su DSM kriterijais susipažinti patarčiau visiems, kas užsiima vadyba, ir ypač tiems, kas užsiima personalo valdymu.

Kiek nukrypdamas, turiu pastebėti, kad mano žiniomis, psichologų pas mus nemoko aiškintis apie rimtus sutrikimus (pvz., apie psichotines būsenas), o paskui, kai su tais sutrikimais tenka susidurti darbe, iš nežinojimo būna ir problemų. Todėl kiekvienam, dirbančiam su organizacijų psichologija, patarčiau tas žinias truputį išplėsti – paskui labai praverčia. Amerikietiškas DSM-5 žinynas šiuo atžvilgiu labai geras – skirtingai nuo Europoje paplitusių neurologinės kilmės klasifikacijų, DSM turi gana seną tradiciją kuo tiksliau apibrėžinėti ir psichologinius kriterijus. Kita vertus, psichoanalitikai DSM klasifikacijos ganėtinai nemėgsta. Dar kita vertus, psichoanalitinė teorija pati savaime irgi yra visiškai atviras neurologinės teorijos perkėlimas į psichologiją – gal dalinai todėl ir nemėgsta. Na, bet čia jau gal nesiplėskim, nes ir taip per daug nukrypome.

Kaip ir ICD-10, taip ir DSM klasifikacija yra paremta pirmiausiai Theodore Millon darbais – apie XXa. vidurį jis pirmasis sukūrė bent kiek rišlią klasifikaciją, kurioje gilūs asmenybės sutrikimai buvo išskirti pagal mąstymo ir pasaulio suvokimo būdus, o paskui – dar ir padetalizuoti, į gana specifiškas formas. Nors šiuolaikinės klasifikacijos nuo tų laikų gana juntamai pakito, didesne dalimi ir asmenybės sutrikimai, ir jų subtipų išskyrimas vis dar remiasi Theodore Millon skirstymu.

Esminiai bendri asmenybės sutrikimo požymiai – tai ypatingai gilūs paties žmogaus gebėjimo būti pilnaverčiu Aš pažeidimai ir pažeistas gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Ir visa tai reiškiasi kartu su patologiniais charakterio bruožais – t.y., su tam tikrais kasdieniais, įvairiausiose situacijose ryškiai pastebimais nuokrypiais.

Norint įvardinti asmenybės sutrikimą, turi būti aiškus atitikimas visiems šiems kriterijams:

• Stiprūs savojo Aš pažeidimai (gilios asmenybės identiteto ar santykio su savimi problemos) ir, tuo pat metu, stiprūs pažeidimai, susiję su bendravimu ir santykiais (empatijos ar intymumo problemos).
• Vienas arba daugiau patologinių asmenybės charakterio domenų ar aspektų (iš tų, kuriuos aprašysiu kiek žemiau). Pati asmenybės sutrikimo esmė yra kraštutinai išryškėję, viską užgožę mąstymo būdai, virtę itin stipriais, nuolat veikiančiais charakterio (t.y., įprasto mąstymo ir elgesio) bruožais. Jei nėra aiškių požymių, kad būtų vienas ar keli iš specifinių asmenybės sutrikimų – tai reiškia, kad nėra ir asmenybės sutrikimo bendrai.
• Problemos, kylančios bendravime ar savęs suvokime, o taip pat ir charakterio bruožai yra nekintami – reiškiasi monotoniškai vienodai, nekinta nei su laiku (tęsiasi nuo vaikystės ar, mažų mažiausiai, nuo paauglystės), nei nepriklauso nuo situacijos – mąstymas, reakcijos ir elgesys nuolat remiasi tais pačiais suvokimo perkreipimais.
• Asmenybės ar charakterio pažeidimai niekaip negali būti paaiškinti kokiomis nors kitomis priežastimis, pvz., žmogaus turėta socialine ar kultūrine aplinka, amžiumi, vaikystės ar vėlesnio amžiaus trauminėmis patirtimis ar pan..
• Sutrikimas negali būti paaiškintas kokių nors narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimu, o taip pat nėra kilęs dėl kokios nors medicininės kondicijos, pvz., dėl galvos smegenų traumos. T.y., tai nėra šiaip sutrikusios smegenų ar kažkurių liaukų veiklos pasekmė.

Žodžiu, esminiai bendri požymiai yra labai paprasti: žmogaus mąstymas yra persikreipęs kaip reikiant, tas persikreipimas reguliuoja žmogaus gyvenimą (ar negebėjimą gyventi) visose srityse ir tai tęsiasi visą laiką, be jokių bent kiek pastebimų pokyčių. Ir visa tai – ne dėl kokių nors paaiškinamų priežasčių, o tiesiog vat taip vat. Paprasčiausiai tiesiog. Persikreipę ir viskas, nuolat.

Išties yra viena teorija, kuri paaiškina priežastis – yra pastebėtos labai ryškios sąsajos tarp asmenybės sutrikimų ir aplinkos, kurioje vaikas augo ankstesniame, nei 3-5 metų amžiuje. Kai kurios sąsajos siejamos su dar ankstesniais vystymosi etapas, su kūdikyste.

Man labai įstrigo vienas vėlyvo sovietmečio tyrimas (tęstinis, gal kokių 1980-1988 metų), darytas Baltarusijoje: ten psichologai tyrė asmenybės sutrikimus įvairiuose vaikų ir kūdikių namuose. Tyrimas buvo labai platus, vaikai stebimi buvo daugelį metų. Išaiškėjo, kad asmenybės sutrikimų pasiskirstymas labai stipriai siejasi su kai kuriais kūdikių namais, iš kurių į vaikų namus tie kūdikiai pakliūna: kai kur absoliuti dauguma (bene 80% ar daugiau) vaikų būdavo su sutrikimais, o kai kur – sutrikimus turėdavo kelis kartus mažesnė dalis. Sąsajų su kokiais nors geografiniais sutrikimų paplitimais nepavyko nustatyti, tačiau pradėjus tirti pačius kūdikių namus, paaiškėjo, kad personalas skirtingai elgėsi su kūdikiais: ten, kur sutrikimų būdavo mažai, darbuotojai nešiodavo kūdikius ant rankų, o ten, kur sutrikimų būdavo daug, darbuotojai ant rankų kūdikių nenešiodavo.

Toliau tirdami kūdikių namų įtaką, psichologai pakeitė tvarkas – nurodė dalyje kūdikių namų vaikus privalomai nešioti ant rankų kažkiek laiko per dieną. Rezultatas buvo labai paprastas – po kelerių metų, vaikams paaugus, sutrikimų procentas buvo daug mažesnis. Ėmus privalomą kūdikių nešiojimą diegti ir tuose kūdikių namuose, iš kur ateidavo labai daug asmenybės sutrikimų, kilo labai stiprus personalo pasipriešinimas, tačiau per kelerius metus sutrikimų irgi juntamai sumažėjo. Ryškiausi sumažėjimai buvo ten, kur labiausiai persimokė personalas.

Žodžiu, vienas iš spėjimų yra toks: asmenybės sutrikimai irgi yra tos pačios neurozės, tačiau jos išsivysto kūdikystėje ar labai ankstyvame amžiuje (paprastai – iki 5-6 metų amžiaus, dažniau – dar anksčiau, iki 3-4 metų). O kadangi jau tokiame amžiuje pasaulio suvokimas vaikui persikreipia, tai jis vėliau visko mokosi tik su perkreiptu suvokimu, dar giliau tuos perkreipimus fiksuodamas. Suvokimo persikreipimas dėl to apima pačias įvairiausias gyvenimo sritis, o kadangi būna itin ankstyvas ir gilus – jis būna beveik nepataisomas, nekintantis, stabilus.

Visi asmenybės sutrikimai skirstomi į kelias grupes. Tas skirstymas yra labai sąlyginis, bet tiesiog susigaudyti tada truputį paprasčiau. Aš tą skirstymą irgi pateiksiu, bet aprašymai bus paremti daugau mano patirtimi, nei DSM. Svarbu tik neužmiršti bendro požymio: visi tie sutrikimai būna gilūs, besireiškiantys visose situacijose, pažeidžiantys asmenybę ir besitęsiantys visą gyvenimą.

Labai svarbu turėti omeny, kad be šių išvardintų asmenybės sutrikimų, egzistuoja ir kai kurie retesni, o ir išvardintieji dažnai turi paskirų, labai specifinių variantų, kurie tarpusavyje labai nepanašūs. Negana to, egzistuoja dar ir kombinacijos, kur susideda keli sutrikimai, sudarantys dar specifiškesnį nuokrypį.

Ypatingai painūs būna ribinio asmenybės sutrikimo atvejai, kur egzistuoja bent keletas visiškai nepanašių ir nesuderinamų skirstymų. Bendrai tai apie kiekvieną sutrikimą ir jo variantus galima po ištisą didelę knygą parašyti, o apie ribinį – tai gal net ir kelias.

Klasteris A: keisto ir ekscentriško elgesio sutrikimai

Šie sutrikimai paprastai nepasižymi beprotiškomis emocijomis, o dažniausiai ne pernelyg gadina nervus ir aplinkiniams. Būdingas bendras jų požymis – ne tiek emocijos, kiek kažkoks visai pakitęs mąstymas, kuris daugeliui žmonių būna tiesiog nesuprantamas.

Schizoidinis asmenybės sutrikimas

Ryškus schizoidinio sutrikimo požymis yra tik vienas: žmogus būna nesuvokiamai uždaras ir nebendraujantis. Netgi tiek uždaras ir nebendraujantis, kad aplinkiniai nustoja tą žmogų pastebėti – atrodo, lyg jo nėra. Žmogus gali dienų dienomis nepratarti kitiems nei žodžio, nei nesisveikinti su niekuo, bet nepaisant to, jis gali nudirbti tuos darbus, kurių reikia, kažkuo rūpintis ir taip toliau. Taip, lyg būtų koks nematomas šešėlis.

Galima sakyti, kad toks žmogus kelia problemas ne aplinkiniams, o tik sau, bet ir tai gal nebūtų teisinga – pats jis tiesiog vengia bendravimo ir elgiasi taip, lyg kitų žmonių nei nebūtų. Atsijungimas būna tiesiog visiškas.

Kad ir koks atsijungęs bebūtų, schizoidnis žmogus visvien ir mąsto, ir jaučia – ir neretai visgi nori bendrauti, tačiau tiesiog netiki tuo, kad bendravimas išliks. Susibendravus su tokiais žmonėmis, kartais galima atrasti, kad jie stebėtinai pilni minčių ir talentų. Tiesog visa tai lieka jų galvose, nes aplinkinių jie tiesiog nepriima kaip žmonių, su kuriais įmanoma kažkuo dalintis, prie kurių būtų galima prisirišti ar išvis bendrauti.

Kai kurie psichoterapeutai sieja schizoidinį sutrikimą su ypatingai sunkiai traumavusiais, labai žiauriais, tęstiniais įvykiais – pastebėta, kad žmonės, pergyvenę koncentracijos stovyklas, ilgus kankinimus ar pan., kai kada lyg sulūžta, prarasdami ir save, ir gebėjimą bendrauti. Kai kada, kai pereina į tokį sulūžusį režimą, jie taip ir lieka nebendraujančiais iki pat gyvenimo galo – labai panašiai, kaip ir tie, kas turi schizoidinį sutrikimą.

Tokių žmonių galvose tas atsiskyrimas būna susijęs su praradimu: kai matai, kad prarandi visus, kurie buvo brangūs, artimi, kai matai, kad prarandi viską, kad tave patį visiškai palaužia – nelieka tikėjimo nei pasauliu, nei bendravimo galimybe. Jausmai kitiems žmonėms, prisirišimai – tai reiškia, kad praradus, bus nepakeliamas skausmas. Štai taip tokie žmonės ir atsisieja nuo viso pasaulio.

Darbe tokie žmonės dažniausiai būna labai geri ir patikimi, jei tik priimi tai, kad jie nebendrauja ir kartais išvis atrodo nieko nesuprantantys ir jokių emocijų lyg neturintys – išvis lyg nereaguojantys. Pastarasis dalykas dažną itin sutrikdo: atrodo, kad sakai žmogui, o jis negirdi, bet paskui paaiškėja, kad girdi ir viską suprato, tik tiesiog niekaip neparodė. Jie daro darbus, ir jie padaro darbus. Svarbu tik, kad tiems darbams nereiktų bendravimo, o jei bendravimas bus – kad jo nebūtų per daug, kad jie nebūtų verčiami būti pašnekovais ar renginių dalyviais. Jei jie užsinori – jie patys ima bendrauti tiek, kiek jiems reikia.

Paranoidinis asmenybės sutrikimas

Štai šie žmonės jau būna tais, kurie kelia problemas aplinkiniams: jų galvose visas pasaulis yra nukreiptas tik prieš juos. Kaimynas pasodino gėles – reiškia, kad tam, kad pasipuikuotų, o gal net ir tam, kad savo gėlėmis alergiją sukeltų. Televizorius sugedo – reiškia, kad kitas kaimynas anteną sugadino, o gal parduotuvėje tyčia pagadintą televizorių įkišo.

Tokie žmonės kartais būna klaikūs, nes prisigalvoję apie visuotinai juos persekiojantį blogį, jie patys ima gintis ir persekioti kitus. Blogu atveju jie kelia konfliktus ir visiškai neadekvačias šunybes aplinkiniams („ach, gėles pasisodinot? tai imsiu ir išrausiu visas. šunį įsigijot? tai prišiksiu jums prie durų!“), o kartais, visai tragiškais atvejais, imasi ir visokių bjauresnių veiksmų, netgi smurtinių, nors dažniau – visokių teisinių.

Paprastai būtent paranoidinį mąstymą turintys žmonės užverčia kokias nors tarnybas nesibaigiančiais skundais dėl visko, dėl ko tik įmanoma. Skundžia kaimynus dėl rūkymo, dėl gėlių, dėl vaikų, dėl verdamo maisto kvapo, o paskui, kai kažkas iš valdininkų atsisako skundą nagrinėti, tai skundžia ir tuos valdininkus. Ir, jei pavyksta, tai pereina ir į teismus. Tai turi netgi atskirą pavadinimą – kveruliancija.

Įprastame gyvenime nuo labai ryškų paranoidinį mąstymą turinčių žmonių (pvz., nuolat su visais kovojančių dėl savų teisybių) tiesiog laikykitės atokiau ir nutraukit bendravimą. Jie visur mato puolimą prieš juos, tad jokie bandymai kažką pataisyti nepadės – jie nuspręs, kad ir jūs dalyvaujate sąmoksle prieš juos. Šiuo atžvilgiu jie būna tiesiog beviltiški. Kita vertus, jei jie nustoja matyti to jų išsigalvto puolimo ir sąmokslavimo požymius, jie ir patys apsiramina – jie konfliktuoja ne dėl to, kad šiaip būtų agresyvūs, o tik dėl to, kad visur mato puolimą.

Kad ir baisūs, paranoidiniai tipai kai kuriose pozicijose būna nuostabūs – dėl savo paranoidiškumo jie atranda kai kurias problemas ten, kur kiti nepastebi, ir jas sutvarko taip, kad jų nebeliktų. Jei adminas, užsiimantis tinklų saugumu, yra paranoidinis – jis gali labai daug ką sutvarkyti, vien dėl to, kad įtariai peržiūrės viską viską. Svarbu tik, kad jis nepradėtų su savo paranojomis žlugdyti darbo kitiems, o tokie dalykai, deja, irgi būna. Žodžiu, reikia viską daryti atsargiai ir neperimti svetimų paranojų.

Schizotipinis asmenybės sutrikimas

Šis sutrikimas yra bene keisčiausias ir nuostabiausias, pilnas visokių netikėtų dalykų. Sakyčiau, žmonės, kurie turi šį sutrikimą, išties neturi jokio sutrikimo – greičiau jau jie turi talentą matyti pasaulį kaip nors kitaip, nei įprasta. Ir neretai – dar ir labai gerą talentą. Gal tik tiek, kad tas talentas neretai būna persimaišęs su visokiais prisigalvojimais, kartais – ir beprotiškais. Ir dar su neurozėmis, kurios viską labai labai pagadina.

Čia būna ir žmonės, turintys tiesiog išskirtinius muzikinius ar dailės gebėjimus, ir žmonės, kurie moka apjungti kelis pojūčius į vieną visumą (sinestezija), ir žmonės, kurie tiesiog labai mėgsta fantazuoti, ir žmonės, kurie paprasčiausiai yra atradę ir ištreniravę kai kuriuos jutimus, kurių nemoka panaudoti kiti. Dažnai tokie žmonės turi stebėtinai išvystytus empatinius gebėjimus, kartais tiesiog iki literalaus minčių nuskaitymo.

Kadangi šie žmonės kreipia dėmesį į tai, kas neįprasta, tai jie apie tai paprastai prisigalvoja visokių fantazijų – pvz., apie ekstrasensorines auras ir panašiai. O kadangi jie prisigalvoja fantazijų, tai paskui dar daugiau mokosi kokių nors neįprastų gebėjimų, pvz., visiško žvilgsnio atpalaidavimo, dėl kurio išties ima matyti kažkokias neaiškias auras. Beje, ganėtinai panašių žvilgsnio technikų mokosi ir kai kurių šalių specialiųjų pajėgų kariai – tai susiję su pagerintu matymu tamsoje. Tokie dalykai turi paprastus fiziologinius paaiškinimus – atpalaidavus žvilgsnį, signalo kitimas matomų objektų ribų zonose sukuria švytėjimo įspūdį, tačiau kai kuriems žmonėms tieisog smagiau kalbėti apie kosminių energijų srautus.

Kartais intuityvūs žmonių gebėjimai būna tikrai įspūdingai išvystyti: nedaugelis žino, kad labai daug visokių ligų simptomų būna pastebima iš kitų žmonių veido, mimikos, kai kurių išorinių požymių (pvz., paakių, akių, vyzdžių, odos), laikysenos, judesių ir pan. (bet tą žino kai kurie patyrę gydytojai). Įsivaizduokite, kad kažkas mokosi ir mokosi kažkaip pajusti ir suprasti tokius požymius: tada gali gautis taip, kad kažkoks patyręs schizotipas-ekstrasensas, remdamasis intuicija ir bendrais įspūdžiais, kai kurias ligas identifikuos greičiau už profesionalus. Ir kas įdomiausia, pats toksai ekstrasensas gali iki galo net ir pats nesuprasti, kas ten jam ir kaip galvoje susišvietė. Jam gali atrodyti, kad jis čia kosminėmis energijomis manipuliuoja.

Noriu pasakyti, kad viskas išties yra normalu: jei tokių dalykų išmoksta racionalus gydytojas – tai būna tiesiog geras ir patyręs gydytojas, žinantis, pvz., kad specifinė odos ir paakių spalva gali reikšti inkstų sutrikimą. O jei išmoksta gydytojo žinių neturintis žmogus – nu tai kaip jis dar gali viską paaiškinti? Matyt kad ekstrasensorikomis.

Schizotipinis sutrikimas siejamas su kai kuriais kalbiniais negebėjimais: šie žmonės dažnai neįstengia žodžiais aprašyti begalės savo patirčių. Kalbinei (o ir kitai) adaptacijai būtinai reikia mokytis tų patirčių įvardnimo, bent jau emocinių. Čia patarčiau pirmiausiai pasigilinti į Plutchik emocijų ratą, jis visiems labai naudingas.

Neretai schizotipinis sutrikimas siejamas su schizofrenija: Eugen Bleuler, schizofrenijos termino kūrėjas, šitą sutrikimą vadino autizmu ir įvardindavo tai kaip galimą latentinę schizofreniją, nors pagal dabartinį psichiatrinį supratimą autizmas – tai kažkas visiškai priešingo schizotipui. Kita vertus, schizofrenijos tipo sutrikimai išsivysto ir be jokio schizotipo, o dauguma schizotipų nesuserga schizofrenija. Kažkokio aiškaus priežasčių-pasekmių ryšio nėra nustatyta, tik dažninė koreliacija.

Aš sakyčiau, kad schizotipinis sutrikimas kokiu nors sutrikimu gali būti nebent tada, kai žmogus per jį visiškai negali prisitaikyti prie aplinkos ir kartu negali surasti ramybės pats su savimi – tada jam tiesiog kažkaip reikia mokytis. O šiaip, kitais atvejais – čia ne sutrikimas, o talentas. Tereikia tokius žmones priimti ir viskas. Jūs neįsivaizduojate, kiek jie gali pakeisti santykius įmonės viduje, santykius su klientais, kiek gali pasiūlyti naujų dalykų žmonės, kurie tiesiog kitaip mąsto. Kitaip mąsto – reiškia, kad gali pasiūlyti kažką, apie ką pats nei nepagalvotum.

Didesne dalimi atvejų aš nesuprantu, kodėl tokiems žmonėms kažkas diagnozuoja sutrikimus.

Klasteris B: dramatiško, emocinio ar klaidingo elgesio sutrikimai

Šiuose sutrikimuose slypi beprotiškos emocijos, nors nebūtinai tos emocijos kyla patiems tą sutrikimą turintiems žmonėms. Gal dažniau tos emocijos būna keliamos aplinkiniams – tiems, kas su tokiais žmonėmis susiduria. Ir turiu pasakyti, kad tos emocijos kartais būna labai nekokios. Dargi tokios nekokios, kad aplinkiniams kartais lieka tik prisiminimai apie visiškus siaubus.

Antisocialus asmenybės sutrikimas

Bendriausi šio sutrikimo požymiai yra du: kraštutinis egoizmas (nesiskaitymas su kitų žmonių poreikiais ar moralinėmis normomis) ir neįtikėtino lygio melagingumas. Antisocialūs žmonės, dar vadinami sociopatais. Jie visiškai nepasižymi jokia empatija, o bet kokias moralines normas jie pripažįsta tik tiek, kiek to reikia jų manipuliacijoms: kitaip tariant, jums jie gali prikaišioti bet ką, žinodami, kad paveiks moraliniais argumentais, tačiau jiems patiems tie moraliniai argumentai reiškia maždaug tiek pat, kiek ir pernykštis sniegas.

Visiškai gryni sociopatai nėra kokie nors savaime žiaurūs – jie tiesiog įsivaizduoja, kad viskas turi būti jiems, jie nepelnytai nuskriausti, o visokie moralė tėra skirta tam, kad ja remdamiesi, kiti žmonės juos už ką nors neteisingai baustų. Kita vertus, gudresni sociopatai toje moralėje mato puikų manipuliavimo aplinkiniais įrankį. Tas iškreiptas, aukštyn kojomis apverstas ir visiškai išvirkščias supratimas apie moralę ir etiką – labai ryškus, tai pati sociopatijos esmė.

Paprastai sociopatas neturi jokių žmonių, kurie jam būtų svarbūs, tačiau būna ir labai specifinių išimčių: pvz., kai sociopatui kokia nors jo senelė, mama ar tėvas gali reikšti tiek, kad jis dėl jų absoliučiai iš proto kraustytųsi ir tiesiog besąlygiškai paklustų. Bet tik tol, kol jie šalia. Kai jie nemato, negali sužinoti – sociopatas gali daryti nusikaltimus, nes jam tai tiesiog nieko nereiškia. Tas svarbus žmogus sociopatui irgi nėra tikras žmogus – tai greičiau kažkokią mistinę baimę ir pagarbą keliantis antžmogis, kurio teigiamą vertinimą sociopatas bijo prarasti.

Itin dažnai sociopatams būdingas neįtikėtinas melagingumas: žmogų, kurį apiplėšė, sociopatas gali apkaltinti kokiu nors netinkamu elgesiu, užpuolimu ar dar kažkuo, pats vaizduodamas auką. Melavimas sociopatui tėra dar vienas manipuliavimo aplinkiniais įrankis. Jokia tiesa ar sąžinė jiems neegzistuoja – tai kodėl gi nemeluoti? Todėl tas melavimas dažnai būna neįtikėtinai įžūlus ir visiškai su niekuo nesiskaitantis, užribinis. Ir be jokios ten gėdos. Pagautas meluojant, sociopatas išsisukinėja ir neigia bet ką, kuria naujus melus ir jokių problemų dėl paties melavimo nepatiria.

Nors, reikia pasakyti, kai prireikia, sociopatai puikiai moka pavaizduoti ir gėdos, ir kaltės jausmus, pvz., teisme. Tik kad dažniausiai be ašarų – apsimetinėjant, gana sunku sukelti fiziologines reakcijas.

Kaip sako kai kurie gandai, vaikžudę Almą Bružaitę tyrėjai pagal tą specifinį reakcijų trūkumą bei keistumą ir įtarė: ji per laidotuves kėlė isteriškas dramas, alpėjo ir rėkė, tačiau ašarų nebuvo, o ir kitos emocinės reakcijos pasirodė netikros, su empatijos trūkumu. Kai kilo tie įtarimai, tada ir prasidėjo tyrimas, buvo surinkti įkalčiai ir pati Bružaitė nuteista iki gyvos galvos. Gerokai vėliau, jau sėdėdama kalėjime ta pati Bružaitė melavo toliau tiek sėkmingai ir įtikinamai, kad sugebėdavo kuriam laikui smarkiai apmulkinti net patyrusius, daug melų mačiusius žurnalistus.

Dauguma sociopatų pakliūna į kalėjimus, taip ir neprisitaikę prie aplinkos. Visgi kai kurie protingesni sociopatai, žinodami, kad visokios ten tos išgalvotos moralinės normos kažkaip visuomenėje visgi vekia, prisitaikyti sugeba. Neretai tokie sociopatai be skrupulų apgaudinėja klientus, renka kyšius, daro visokias aferas, sukčiauja ir taip toliau – ir kartais daro tai taip, kad ir lieka nenubaustais. Dar geriau prisitaikę – sugeba gyventi visai sąžiningai, tik kad taip ir lieka visiškai be jokio gebėjimo kitus atjausti.

Sunkesni sociopatijų atvejai yra tie, kur žmonės sunkiai valdo impulsus arba turi ribinio sutrikimo požymių. Tokie būna linkę į pavojingą, rizikingą elgesį, o sukilus emocijoms, pasiduoda impulsams visiškai nevaldomai. Sociopatija su nevaldomais impulsais anksčiau neretai būdavo vadinama psichopatija, bet dabar šis žodis jau yra visiškai iškritęs iš profesionalų žargono, likęs tik pop-psichologijos straipsniuose. Tiesiog psichopatija pernelyg ilgai buvo vadinama visiškai kas papuola, tad tas žodis ėmė reikšti neaišku ką.

Susidūrus su kriminaliniu sociopatu (sociopatai neretai užsiima vagystėmis, sukčiavimais, plėšimais ir pan.), reikia žinoti porą dalykų: visų pirma, kad jis gali meluoti absoliučiai neribotai ir bet ką, gali gąsdinti, manipuliuoti ir taip toliau, o antra – kad sociopatai (išskyrus impulsyvius) yra labai logiški ir racionalūs, todėl juos puikiai veikia fiziniai argumentai. Aišku, tie fiziniai argumentai veikia tik su sąlyga, kad jie yra realūs ir panaudojami be jokių skrupulų ir pakankamai intensyviai ir efektyviai.

Teisėsaugos pareigūnai paprastai būna tiek kartų turėję reikalų su sociopatais, kad sociopatiniai melai jų neveikia – žodžiu, nesvarbu, ką sociopatas besakytų, kuo bekaltintų, kuo begąsdintų, ką bemeluotų – pareigūnai atsirinks, kas yra kas.

Sociopatų terapija būna labai sunki, trunka ilgai, tačiau savo gilumine esme ji labai paprasta:

• Parodyti sociopatui, kaip jo neteisingi supratimai nuolat jam baigiasi blogai (pvz., kalėjimu), ir blogai baigiasi netgi tais atvejais, kai jam atrodo, kad kažkuriame etape jam buvo gerai
• Parodyti, kaip teisingas moralinių normų žinojimas ir taikymas ilgainiui padeda adaptuotis jam pačiam, kaip padidina jo paties saugumą, gyvenimo lygį ir leidžia išvengti problemų
• Išmokyti sociopatą priimti kitų žmonių moralines normas kaip duotybę, kaip tų žmonių emocinius (ne piniginius, ne turtinius) interesus, su kuriais reikia skaitytis – nesiskaitant, bus pasekmės
• Parodyti sociopatui, kad tos pačios moralinės vertybės ilgainiui ir jam pačiam užtikrina patogų ir komfortišką gyvenimą, nes kiti pagal jas elgiasi

Labai gerai adaptuotais atvejais (jei būna išmokę socialinių normų ir gyvenimo pagal jas) sociopatai tampa išskirtinai gerais įmonių vadovais, nes jiems tieisog nusispjaut į kitų žmonių emocijas ar vertinimus, jie neturi kažkokios savigarbos, kuri trukdytų, jiems tiesiog rūpi galutinis rezultatas. Jei jie dirba dėl konkrečių tikslų – jie renkasi gerus, racionalius ir protingus sprendimus, ir įmonės dėl to laimi. Deja, tokie sociopatai pasitaiko gana retai, jų dalis yra labai nedidelė. Būna, kad panašiais sociopatais apsimeta kai kurie narcizai (narcisistinis įsivaizdavimas apie save – nebūtinai gražus, jis tiesiog pačiam narcizui patinka ir yra įtikinantis aplinkinius) – o tie narcisistiniai atvejai tikrai nebūna produktyvūs.

Ribinis asmenybės sutrikimas

Ribinis sutrikimas yra priskiriamas asmenybės sutrikimams, bet aš sakyčiau, kad tas priskyrimas tik sąlyginis: skirtingai nei kitais atvejais, čia neblogai padeda psichoterapija, kuri ne šiaip padeda išmokti adaptuotis, o realiai padeda pasitvarkyti supratimus. O ir požiūris į pasaulį, ir elgesys pas ribinius ilgainiui kinta – tik tiek, kad lieka emocinis nestabilumas.

Psichoterapija čia ne šiaip padeda – yra keletas specializuotų psichoterapijos krypčių, kurios tam sutrikimui ir buvo kurtos. Paradoksaliu būdu tos psichoterapijos kryptys paaiškėjo besančios žymiai geriau tinkamomis ir paprastiems neurotikams. Matyt dėl to, kad ribinis sutrikimas tiesiog reiškia visai įprastą, tačiau tiesiog daug gilesnį, nestabilesnį neurotiškumą. Bet visvien tą patį neurotiškumą.

Skirtingai nei kiti sutrikimai, ribinis psichiatrijoje buvo įvardintas gana vėlyvais laikais – tik apie 1950-1960 metus jį įtvirtino psichoanalitikai, o vėliau priėmė ir visi kiti. Nors, tiesą sakant, artimus sutrikimus išskirdavo ir ankstesni psichiatrai – kaip pvz., Piotr Gannuškin įvardintas emociškai nestabilus tipas didele dalimi atitinka tą patį ribinį.

Esmė buvo labai paprasta: psichoterapeutai kartais susidurdavo su žmonėmis, kuriems lyg ir viskas tvarkoje, lyg ir viską jie turi, ir problemas sprendžia, ir traumų nėra, bet kažkodėl tie žmonės vis iškrenta į tokias sunkias emocines būsenas, kad tos būsenos būna kažkur netoli psichozės ribos. Bet ne visai psichotinės – žmogus ir būna suvokiantis savo būklę, ir į klinikinius kliedesius nepereinantis. Žodžiu, toks kaip ir ribinis. Lyg ir beveik kažkokia beprotybė, bet lyg ir ne. Ant ribos tarp psichozės ir neurozės.

Įsivaizduokite, kaip į tokį dalyką žiūrėti psichoanalitikui, kur traumos nėra, o žmogui būsena – dar blogesnė, nei pas tuos, pas ką gilios traumos? Kažkaip neatitinka psichoanalitinės teorijos, ar ne?

Psichoanalitikai labai ilgai ignoravo visą šitą sutrikimą, ilgai netgi bukai neigė, bet galų gale neliko kur dėtis prieš faktus, tad apie XXa. vidurį visgi ir pripažino, ir atrado esminę tokių žmonių problemą: jie jaučiasi lyg neturintys savęs, jaučia baimę prarasti kitus žmones, jie gyvena kitais žmonėmis, taip, lyg neturėtų savęs pačių, dažnai jaučia viduje tuštumos jausmą, lyg būtų atsivėrusi kokia emocinė skylė (beje, šis jausmas tikrai ne tik ribiniams būdingas) ir yra linkę į nepaprastus emocinius šuolius. Čia, beje, verta prisiminti antrą Freudo nerimo hierarchiją, kur jis mini vaikišką baimę būti paliktu – panašu, kad su tuo ribinis sutrikimas ir siejasi. Ribinio sutrikimo šaknys, atrodo, kiek vėlesnės, nei kitų asmenybės sutrikimų – maždaug 3-5 metų amžiuje.

Žodžiu, galų gale paaiškėjo, kad ribinis sutrikimas labiausiai siejasi su artimų žmonių praradimo baime, su baime, kad kiti paliks ir užmirš – ir ne su traumomis, o su tuo, kad žmogus, ankstyvoje vaikystėję pritrūkęs emocinio pripažinimo iš tėvų ar globėjų, neišmoksta pripažinti savo jausmų ir norų kaip tikrų, ir kartu nesijaučia saugiai. Žmogus lieka save nuneigęs ir neišmokęs elgtis su savo jausmais – todėl tie jausmai lieka nepaprastai stipriais ir nesuvaldomais. Psichoanalizėje tai buvo įvardinta, kaip nesuvaldytas Id ir neišaugęs Ego ir Superego – dėl to Id lieka tarpais neadekvačiai spaudžiamas, o tarpais – nevaldomas. Pagal transakcinę analizę galima būtų tarti, kad tai nevaldomai pašėlęs ir neprižiūrėtas Vaikas, neturintis pilnaverčio Globėjo.

Ribiniai žmonės neretai sugeba padaryti labai gilų įspūdį – jų emocijos tikros kaip vaikų – jos  stiprios, nuoširdžios, jie moka įsijausti į kitų žmonių mintis, jausmus ir norus, jie į patiriamus jausmus, idėjas ar darbus įkrenta visa galva, lyg pamiršdami viską, kas buvo – jie tiesiog nuostabūs. Ko gero, nėra labiau aplinkinius apžavinčių žmonių už ribinius – būtent todėl, kad jų emocijos yra tokios tikros ir stiprios, natūralios.

Ir kartu, ko gero, sunku surasti baisesnius žmones už ribinius – kai jie krenta į duobę, jie užsiima šantažais, smurtu, grąsinimais, savižala, suicidiniais bandymais ir taip toliau. Tiems, kas susiduria su ribinėmis krizėmis, būna labai baisu, realiai labai baisu.

Įsivaizduokit paną, kuri vieną dieną susipažįsta su bachūru, kitą dieną jau svaigsta apie vestuves, trečią dieną skrajoja padebesiais, bet ketvirtą – jau puola į klaikią krizę dėl to, kad jai dar nepasipiršo. Krizė baigiasi grasinimais nusižudyti, klaikiais skandalais, fiziniu smurtu ar netgi realiais suicidiniais bandymais. Išsigandęs bachūras nuo tokios panos pabėga, ji puola į beviltiškumą, kelias dienas gyvena klaikioje depresijoje, verkia ir nesikelia iš lovos, bet paskui, po truputį, atsigauna. Po savaitės-kitos ji jau vėl gyvena įprastą gyvenimą, nešiojasi tuštumą širdyje, kol kažkurią dieną susipažįsta su kokiu nors bachūru. Ir tada vėl pasikartoja panaši istorija.

Skirtingai nuo kitų asmenybės sutrikimų, ribinis sutrikimas sąlyginai neblogai terapinamas (nors tam prireikia gana juntamo laiko – metų ar poros intensyvios psichoterapijos). Esminis dalykas, kuris padeda viską susitvarkyti – tai mokymasis rūpintis savimi, savojo Aš auginimas ir pripažinimas, mokymasis atpažinti tipiškas savo mąstymo klaidas ir iš jų kylančias emocijas, o taip pat – ir mokymasis emocijas išjausti išsyk, jų nekaupiant, o kartu – neskubėti su visokiais prisigalvojimais ir kritimais į jausmus. Labai svarbi psichoterapijos dalis – tai mokymasis turėti tinkamus vertinimus: ribiniai kai kurių savo elgesio aspektų tieisog visiškai nekontroliuoja, o kai kuriuos – užspaudžia tiesiog neadekvačiai.

Labai rekomenduoju bent minimaliai čia pasikapstyti po dialektinės elgesio terapijos pagrindus – net jei nesate ribinis ir su ribiniais neturite santykių, tai labai gerai padeda suprasti visokias emocines dramas. Dialektinė elgesio terapija labai akcentuoja skirtumus tarp pirminių ir antrinių emocijų, tad duoda ir įrankius prisikurtoms dramoms tvarkyti.

Išties tai visi mes esame truputį ribiniai – tiesiog dauguma iš mūsų moka labiau rūpintis savimi ir daugumoje situacijų neprisifantazuoti tokų emocinių dramų, kurios sukeltų visiškus lūžius. O ribiniai – prisikuria sau dramų labai greitai ir labai smarkių, o tada jau būna tiek, kad maža nepasirodo. Bendrai imant, ribiniams būdingas juoda-balta tipo mąstymas, kuri viskas vertinama kraštutinai stipriai ir ryškiai. Atitinkamai – ir reakcijos į savo susikurtas dramas būna irgi kraštutinės.

Dalis psichiatrų ribinį sutrikimą ir sieja, ir kartais netgi tapatina su bipoliniu sutrikimu. Tiesiog įprastas bipolinis sutrikimas turi gana lėtus, sąlyginai tolygius emocinius ciklus (t.y., šuoliai būna ne per valandas, o per dienas, savaites ar netgi mėnesius), labiau susietus su miego įpročiais, tuo tarpu ribinis – daug greitesnius, labiau susietus su santykiais.

Pagal vieną iš kadaise mano matytų vertinimų, JAV policija antisocialius ir ribinius žmones vertina kaip pagrindinius buitinio smurto sukėlėjus. Ir beje, ribinį sutrikimą kiek dažniau turi moterys.

Įmonėse ribiniai žmonės būna pačiais geriausiais darbuotojais iš visų, tačiau laikas nuo laiko pakliūna į dramas. Pačiais geriausiais jie būna dėl to, kad kaip ir santykiuose, taip ir darbe į viską puola visa savo savastimi – jie tiesiog atranda save, savo naują Aš, atsiduodami darbui taip, lyg tai būtų visas jų gyvenimas. Jie būna tiesiog neįtikėtinai geri. Tik, kita vertus, tarpais dėl kokių nors priežasčių ribiniai pakliūna ir į katastrofiškas duobes, kurių metu jiems reikia suteikti daug pagalbos (kartais – apsaugant nuo ribinio ir aplinkinius žmones).

Daugelis ribinių būna vienais iš sunkiausiai identifikuojamų nuokrypių – dėl savo gebėjimo visiškai įsijausti ir įkristi  kažkokias veiklas bei kitų žmonių norus ir suvokimus, jie neretai taip smarkiai keičiasi, kad kartais jau po kelių mėnesių pasidaro neatpažįstami. Kita vertus, tas keitimasis, kylantis iš nestabilaus, prarasto savojo Aš – irgi būna stabilus.

Bendrai tai, jei turite galimybę, imkite ribinius į darbą. Kartais pavienis ribinis žmogus ištempia įmonę iš prastos situacijos į pliusą – vien dėl neįtikėtino atsidavimo darbui.

Histrioninis asmenybės sutrikimas

Apie histrioninį sutrikimą galima pasakoti daug, o galima ir mažai. Išties tai vienas iš pirmų identifikuotų asmenybės sutrikimų, pagarsėjęs dar XIXa., Jean-Martin Charcot laikais, kai šis prancūzų neurologas dėjo pamatus šiuolaikinei psichiatrijai. Anuomet jis išskyrė isterinį sutrikimą – tokį, kur moterys keistai norėdavo aplinkinių dėmesio ir puldavo į labai keistus priepuolius.

Kiek vėliau paaiškėjo, kad daugybė rimtais atrodžiusių Charcot demonstracijų tebuvo kažkoks šarlatanizmas, į kurį Charcot pakliuvo, pats to nei nenujausdamas – daugelis jo pacienčių tiesiog darė viską, ką gali, kad tik gautų daugiau dėmesio. Netgi vaizduodavo isterinius priepuolius ant scenos.

Visą tą Charcot balaganą vėliau labai vaizdingai aprašė Axel Munthe savo nuostabiame, pusiau autobiografiniame, pusiau iš fantazijų sukurtame romane „Knyga apie San Mikelę“.

Kad ir su Salpetriere balaganais, isterija anuomet buvo išskirta kaip atskiras sutrikimas, o vėliau ir apibrėžtas aiškiau: šį sutrikimą turintys žmonės turi labai sulūžusį savojo Aš pajautimą – tokį nevisavertį, kad jiems reikia kurti ir fantazuoti savo emocijas, pergyvenimus ar netgi ištisus įvykius, kad tik atsirastų pojūtis, jog išties gali jaustis kažkuo aiškesniu. Ir tam, kad jie jaustųsi savimi, jiems būtinai reikia aplinkinių dėmesio, reakcijų, pergyvenimų patvirtinimų. Nes kitaip tie žmonės tiesiog jaučiasi kažkokiais netikrais. Jau vėliau isterija buvo pervadinta į histrioninį sutrikimą.

Kai kuriais atžvilgiais histrionikai primena narcizus – jie irgi kuria netikrą Aš, bet kai kuriais atžvilgiais histrionikai (ar, tiksliau, histrionikės – nes dauguma moterys) visgi būna daug tikresni už narcizus: šie žmonės paprastai turi ir moralę, ir sąžinę, ir moka kitus užjausti, jei tik nėra visai jau nepataisomai pačiuožę. Tik tiek, kad jausmai ir pergyvenimai būna neadekvačiai stipriai šaržuoti, lyg netikri, neturintys kažkokio natūralumo – netgi tada, kai jie būna su riksmais, alpimais ar ašaromis.

O visai jau nepataisomai pačiuožę histrionikai būna sunkūs. Vat įsivaizduokit paną, kuri įsitrina į kokį nors tūsą, tenai susiranda kokį politiką, sėdasi jam ant kelių, trinasi visaip į jį, o paskui, kai šis parašo SMS žinutę, sakydamas kad gal į viešbutį – sukelia apie tai skandalą per visą žiniasklaidą. O kai visi skandalai aprimsta – netgi ima garinti actą ir kovoti prieš chemtreilus, nes juk irgi tada ateis aplinkinių dėmesys, kad ir koks jis bebūtų. Nors… Nors gal šitas pavyzdys ir nėra grynas histrioninis – jame jaučiasi ir narcisistiniai, ir sociopatiniai požymiai. Kita vertus, true story.

Švelnesniais atvejais histrionikės būna ir žavingos, ir nuostabios, o jei supranta, kad geri, švelnūs ir subtilūs jausmai yra tikresni už pavaizduotus – tai būna ir meniškos, ir išties puikios. Ir kai susigyvena su savimi – moka kurti tai, ko nemoka kiti. Kurti gerus jausmus, įspūdžius, pergyvenimus – tokius, kuriais gali dalintis su kitais. Ir kiti gauna daug džiaugsmo. Tada būna wow.

Adaptuoti histrionikai labai gerai tinka pozicijoms, kur bendraujama su klientais. Jie ir daro puikų įspūdį klientams, ir perima klientų problemas, puikiausiai jas atstovaudami įmonės viduje, ir moka gerai fokusuotis į pačias problemas ir gaunamus laimėjimus.

Narcisistinis asmenybės sutrikimas

Narcizai – tai, galima sakyti, yra laimingi, viskuo patenkinti sociopatai. Aišku, teorijų čia yra keletas: pvz., psichoanalitinėje – be įprastų, grandiozinių narcizų, išskiriami dar ir pažeidžiami, t.y., trauminiai, kurių kiti psichoterapeutai nei narcizais nelaiko. Kita vertus, kad ir kokia teorija bebūtų, pagrindinė išskiriama narcizų grupė – tai visiškai kitų žmonių vertę ignoruojantys, kitus nurašantys, apie save nepaprastai gerą įsivaizdavimą turintys tobulybės. Tokie, kurie tobuli savaime, absoliučiai tobuli kaip gėlės, kurios gėrisi savimi ir viskas. Narcizai.

Tipiškas grandiozinis narcizas yra durnius, kuris neturi nei gilesnių kompetencijų, nei kokių nors realesnių (tik nepainiokim su pavaizduotais) pasiekimų, tačiau yra savimi patenkintas iki negalėjimo. Jis tiesiog savaime tobulas, tiesiog visiškai tobulas. Visi kiti aplink jį – arba šiukšlės, arba jam tarnaujantys, arba tokie, bendravimas su kuriais kelia paties narcizo vertę.

Vietoje tikro Aš narcizas turi tiesiog išsigalvotą savęs įsivaizdavimą, kuris atstoja jam asmenybę. O tikros asmenybės ten kaip ir nebūna likę. Tik tobulas tobulybė, kuris tobulas kaip dvasinga savim besigėrinti gėlė iš mito apie Narcizą.

Jei jūs narcizui būsit reikalingu – jis ir pataikaus, ir bus malonus, ir meilus, tik jis nieko nedarys. Nes kam jam kažką daryti – jis gi savaime tobulas. Jei jūs pasidarysit narcizui nereikalingu, jis jus užmirš ar ims ignoruoti, gal net vaizduodamas nepažįstantį. O gal tiesiog emociškai susidoros, ims žeminti ar pakiš taip, kad jūs visiškai susimautumėte – nes taip tik padidės paties narcizo savimeilė.

Skirtingai nuo sociopatų, narcizai paprastai nesigraužia tuo, kad yra kažkaip nuskriausti – jie jaučiasi tiesiog tobulais ir visko nusipelniusiais. Ir skirtingai nuo sociopatų, aplinkiniais narcizai manipuliuoja pakankamai meistriškai, sukurdami apgaulingą įspūdį, kad išties yra ir kompetentingi, ir tobuli.

Pasižiūrėkit į kokį nors profesorių, kuris pats neparašė anei jokio mokslinio darbo, nes nieko išties ir nemoka, bet kuris yra rekordiškai cituojamas begalės darbų autorius, o darbus rašė jo studentai, nieko už tai negavę – vat tai bus jums gerai prisitaikiusio grandiozinio narcizo pavyzdys. Realiai šūdinas nulis, bet visų priimamas taip, lyg būtų kokio nors mokslo korifėjus.

Lygiai tokie būna ir kai kurie visiškai tušti politikai, neretai vis pretenduojantys į prezidentus ir nieko nelaimintys – nelaimi jie tiesiog dėl to, kad jaučiasi tokiais tobulais, kad gi nieko nei dirbti nereikia, juk esi savaime toksai tobulas ir nuostabus, kad visi turi išrinkti. Žinote tokių? Jie, beje, daro labai malonų įspūdį, kol nesupranti, kas ten pas juos išties galvoje.

Kai kurie kiti politikai, turintys dar ir sociopatijos požymių, gali būti daug baisesni – jie įgauna daugiau realių galių, o paskui pas juos dar išauga visokios idėjos pakeisti ir perauklėti visą visuomenę. Ir jie tuos kliedesius tada bando įgyvendinti praktiškai. Bet čia, atleiskit, jau bus kita tema – apie tamsiosios tetrados užribius. Apie tai aš dar atsikrai, paskirą straipsnį parašysiu.

Savo mąstymu narcizai tikrai primena sociopatus. Bet skirtingai nuo sociopatų, yra mažiau pakvaišę, gerokai labiau su visais sugyvenantys (kol kas nors nepažeis jų netikro, narciziško Aš) ir savimi patenkinti. Ir moralės normų jie daugiau ar mažiau laikosi – bet tik tiek, kiek jiems patogu, nes jie aukščiau visko, jie aukščiau moralės, jie patys vietoje moralės. Jie tiesiog atrodo tobuli, malonūs, visokeriopai socialiai prisitaikę. Dėl to dauguma žmonių narcizų nesugeba identifikuoti ir jais netgi žavisi – nes narcizai gi tokie malonūs ir nuostabūs.

Santykiai su narcizais būna košmariški, artimuosius šie ne šiaip išnaudoja ar žemina – artimi žmonės narcizui tampa tiesiog įrankiu pavaizduoti ką nors prieš aplinkinius ir patenkinti narcizišką savimeilę. Ir todėl, kaip bebūtų nuostabu, visiškai užterorizuotos narcizų šeims aplinkiniams atrodo tiesiog idealiai, lyg būtų tobulai tobulos. Narcizai, beje, dažniau būna vyrai. Tokie, kur nuostabūs nuostabūs, o išties už viso to nuostabumo – tiesiog tuščia vieta.

Organizacijose grandioziniai narcizai neretai tampa visai pakenčiamais vadovais, bet, kita vertus, dėl narciziškumo jie neretai organizacijas ir sužlugdo, nes nieko nedaro, o tik pajungia įmonę savo narciziškų poreikių tenkinimui. Žemesnėse pozicijose narcizai labai linkę būti kraštutiniais tinginiais, savimylomis, kuriems viskas ir taip gerai. Motyvaciniai mechanizmai jų neveikia, gerų rezultatų jie niekad nesukuria, o jei sukuria – paprastai tai būna ne jų sukurti, o tik jų nusavinti darbai. Tačiau įspūdį jie visgi daro gana neblogą, todėl išties gali dirbti pardavėjais.

Jei grandiozinių narcizų aprašyme atradote kai kurių politikų bruožų – tai dar neskubėkite. Su politikais – taip, tarp jų narcizų procentas yra nenormaliai didelis, tačiau įprasti narcizai būna per daug tingūs, kad taptų realiomis politinėmis šyškomis. Aš ne šiaip čia pažadėjau kitą straipsnį – apie tamsiąją tetradą. Ten bus kiek baisiau – apie kai kurių sutrikimų kombinacijas.

Klasteris C: nerimo ir baimės sutrikimai

Šie sutrikimai dažniausiai iš proto varo tik jų turėtojus, o kartu tie sutrikimai yra bene lengviausiai suprantami eiliniams neurotikams (t.y., mums visiems), nes viskas juose yra paremta nerimu ar baime, kad kažkas bus ne taip. Tik tiek, kad tas nerimas ar baimė čia tampa tokiu nuolatinu, visaapimančiu reikalu, kad žmonės kartais net nustoja suprasti, kad kažko bijo ar nerimauja. Baimė ir nerimas tampa tiesiog normalia savijauta. Iki tiek, kad jei baimė ir nerimas kažkur dingsta – tai žmogui kyla panika, kad kažkas negerai.

Vengiantis asmenybės sutrikimas

Šis sutrikimas – tai tiesiog kraštutinis įprasto neurotiško savęs nuvertinimo atvejis, kai žmonės tiesiog permanentiškai, visose situacijose, visais atvejais vertina save kaip neadekvačius, netinkamus, ir tikisi iš kitų tokio vertinimo, o todėl jaučiasi tiek prastai, kad ima vengti išvis bet kokių situacijų, kur bent su kuo nors gali tekti bendrauti. Socialiai tokie žmonės pasidaro visiškai atskirti – kraštutiniais atvejais jie ima elgtis kaip anksčiau aprašinėti schizoidiniai, tik kad viskas kyla tiesiog iš baimės būti prastai įvertintu ar atstumtu. Tas baimės ir nerimo emocijų pilnas vengimas – tai ir yra ryškiausias skiriantis bruožas.

Paprastai tokie žmonės nuolat prisigalvoja, kad viskas bus blogai, kad niekas nepavyks, ir pad iš principo neįmanoma padaryti kažką taip, kad neliktum sudorotas. Atitinkmai, tokiems žmonėms siaubą kelia nepažįstamų žmonių renginiai, prezentavimai, pasirodymai, bet kokie veiksmai, kur jie gali tapti aplinkinių dėmesio centru. Drovumas čia pasiekia tokį lygį, kur žmogų vos ne fizinės konvulsijos gali ištikti, jei jam, pvz., teks užlipti ant scenos.

Ilgalaikė (paprastai ne vienerius metus trunkanti) kognityvinė elgesio terapija ir ekspozicinė terapija (t.y., bandymas mintyse pergyventi tas socialinio dėmesio situacijas, o paskui – ir jas įgyvendinti) čia visai padeda. Tik tiek, kad tai trunka ilgai. Įprastos 8-12 KET sesijų čia išvis beveik nieko nepakeičia.

Kritika, net nedidelė, tokiems žmonėms gali sukelti tokį siaubą, kad jie, pvz., gali pulti į ašaras, išeiti iš darbo ir t.t. – vien dėl to, kad jau savaime jie jaučiasi katastrofiškai nevykusiai. Vadovui būtina suprasti, kad labai labai švelnų klaidų pataisymą tokie žmonės gali priimti maždaug taip, kaip kažkas kitas priimtų rėkimą ir daužymą kumščiu į stalą. Čia aš ne perkeltine prasme sakau, čia realiai toks jautrumas būna.

Su nedideliu artimų žmonių ratu tokie žmonės visgi paprastai bendrauja, būna ir kruopštūs, ir sąžiningi, ir geri darbuotojai – svarbu tik netempti jų per prievartą į dėmesio centrą. Nes jiems tieiosg baisu ir jie tą aplinkinių dėmesį bei kritiką suvokia kaip kažkokį baisų siaubą. Reikia su jais būti labai švelniais ir atsargiais.

Priklausomas asmenybės sutrikimas

Šitą sutrikimą turintys žmonės kažkiek primena vengiančius – jie irgi pilni begalinės baimės ir nerimo dėl visko, tačiau tai pas juos virsta ne totaliu bėgimu nuo visų bendravimo situacijų, o besąlygišku rėmimusi svetimais sprendimais. Jiems nuolat reikia, kad kažkas kitas pasakytų, ką reikia daryti – patys jie banaliai nieko negali nuspręsti. O jei paliepia kažkas kitas – tai ir viskas gerai.

Visiškas valios paralyžius, kol nėra kažkokio žmogaus, kuris nurodinėja, patvirtina ir sprendžia – tai esminis priklausomo sutrikimo požymis.

Įsivaizduokite žmogų, kuriam reikia į kompiuterį suvedinėti sąskaitas, bet jis tiek panikuoja, kad jam dėl kiekvieno mygtuko paspaudimo reikia patrvirtinimo iš kitų. Ir jis panikuoja netgi dėl to, kad įves kokį skaičių, kurį išsyk galės ištrinti. Ir jis panikuoja netgi dėl to, kad neteisingai supras laukelį „Įmonės adresas“, nes gal ten kaip nors kitaip kažką reikia suprasti. Ir panikuoja net nepaisant to, kad ir neteisingai įvedus, viską galima pataisyti. Ir tam žmogui reikia, kad nuolat kažkas už nugaros stovėtų ir baksnotų, ir sakytų, kur ką vesti. Ir kitaip jis negali – ir tai, atėjus į darbą, tęsiasi ištisas dienas ar netgi savaites.

Štai čia ir yra priklausomas sutrikimas – žmogus paprasčiausiai negali remtis savimi ir savo sprendimais. Netgi minimaliai. Jis lyg ir mąstantis, lyg ir išmokstantis, bet tas nepasitikėjimas savimi būna toks, kad žmogus eina į kolapsą, jei kažkas kitas nepatvirtina ir nenusprendžia.

Priklausomi žmonės neįstengia gyventi be kitų, jie susiranda bet ką, kas jiems nurodinėtų, nes kitaip jiems tieisog neišeina. Ir nurodymus jie priima dėl visko, netgi dėl to, ką jiems galvoti, ko jiems norėti ir kaip jiems jaustis.

Nepaisant sunkių, lėtų adaptacijų, priklausomą asmenybės sutrikimą turintys žmonės gali būti nepaprastai gerais darbuotojais, jei tik užima tinkamas pozicijas – jie neįtikėtinai kruopštūs, tiesiog neprilygstamai kruopštūs, kaip niekas kitas. Ir jie visada praneša apie problemas, kurias pastebi. Ir daro būtent taip, kaip reikia, o ne makliavoja ir slepia bardakus. Kai kurioms pozicijoms geresnio darbuotojo tiesiog neįmanoma surasti. Svarbu tik turėti omeny, kad adaptacijos metu tokiam žmogui reikės skirti dešimtį kartų daugiau dėmesio, nei kitiems darbuotojams. Priklausomi darbuotojai itin gerai jaučiasi, jei yra kraštutinai detalios, viską apimančios procedūros – jie procedūras priima, kaip kažką, kas juos reguliuoja.

Anankastinis arba obsesinis-kompulsinis asmenybės sutrikimas

Obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas kartais paniojamas su obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, kur žmonės nerimauja ir daro šiaip visokius ritualus, pvz., klebena durų rankeną, išeidami iš namų ir 20 kartų grįždinėja, norėdami įsitikinti, kad lygintuvas išjungtas. Asmenybės sutrikimų atveju – tai išties ne obsesijos, ne kompulsijos, o tiesiog neįtikėtinai suprocedūrintas, taisyklių pilnas mąstymas ir gyvenimas. Net nežinau, kodel tas pavadinimas toks čia. Anankastiniu sutrikimu jį vadinti būtų tiksliau, tik kad tas žodis sunkiau įsimenamas.

Visa obsesinio-kompulsinio asmenybės sutrikimo esmė – klimpimas į taisykles, reguliavimus, procedūras ir taisyklinį perfekcionizmą. Žmogus čia pameta bet kokius tikslus ir realybę – jam darosi svarbu ne tiek tai, kad kažkas būtų gerai padaryta, kiek tai, kad viskas būtų pagal taisykles, teisingai.

Anankastiniai žmonės itin dažnai tampa biurokratais, kurie aplinkinius varo iš proto, bet reali katastrofa būna tada, kai jie gauna galimybę patys nustatinėti taisykles ir reguliavimus – tada jau viskas išauga iki beprotybės.

Lietuvoje nemažas tuntas labai realius tokius sutrikimus turinčių žmonių yra nusėdę valdiškose įstaigose, kur prikuria tokio nesuvokiamo reguliacinio absurdo, kad paskui kiti kraustosi dėl to iš proto. Ir tai yra ne dėl to, kad tie žmonės būtų kažkuo labai negeri – paprasčiausiai jie kažkada absoliučiai perfekcionistiškai vykdė kažkieno kito taisykles, tad kas nors nusprendė, jog jeigu jie yra geri darbuotojai, tai bus ir gerais vadovais, nes supranta taisykles. Paskui tos taisyklės paliekamos, nes niekam nedašyla, jog jos tėra kliedesingas anankastinis absurdas, kilęs iš mąstymo sutrikimų, o ne iš kokio nors realaus poreikio. O kiti anankastikai paskui tuos anankastinius absurdus dar visaip saugo ir gina, nes taisyklės – tai šventa.

Išties tokie žmonės taisyklių nesupranta – jiems taisyklės yra kažkas nepajudinamo, savaime viską valdančio. Ir jei tik jie ima taisykles kurti, jie tomis taisyklėmis bando sureguliuoti viską, kas tik įmanoma iki neįmanomumo, paversdami aplinkinių gyvenimą košmaru.

Esminis, itin ryškus obsesinio-kompulsinio asmenybės sutrikimo požymis – kad jei žmogui duodi kažką daryti savarankiškai, jis prisikuria tiek popierių, tiek procedūrų, tikrinimų, čeklistų, planų ir kitų dalykų, kad bet koks projektas arba sužlunga, arba atsiduria ant žlugimo ribos, nes dėl prikurtų biurokratijų sustabdomi bet kokie realūs veiksmai. Projektų valdyme tokie žmonės būna katastrofiški, nors dėl polinkio į procedūrinį valdymą jie itin neretai tampa projektų vadovais (aš kalbu apie normalų projektų valdymą, o ne apie tą kliedesį, kuris projektais vadinamas valdiškose institucijose). Ir jei vietoje normalaus, procedūrinio ir sveiku protu paremto (ir dėl to – išties irgi daug visokių čeklistų, planavimo ir t.t. turinčio) projektų valdymo atsiranda obsesinis-kompulsinis, būna šakės.

Aš atsimenu kadaise seniai nuskambėjusią istoriją, kur policijos pareigūnai dėl kažkokio pažeidimo sustabdė žmogų, vežusį gimdančią žmoną į ligoninę. Tie pareigūnai taip laikėsi savo administracinių procedūrų, kad moteris gimdė šalikelėje, mašinoje. Ir aš nežinau, ar pas tuos pareigūnus buvo koks nors asmenybės sutrikimas, bet tas elgesys kaip tik atitiko šitą sutrikimą – kur žmogus negali nevykdyti procedūros ir sveikas protas jam tiesiog išsijungia.

Darbe obsesinį-kompulsinį sutrikimą turintys žmonės būna idealūs tais atvejais, kai reikia rigidiškos, jokių išimčių nenumatančios kontrolės, bet kartu sprendimus dėl kontrolės, taisykles, procedūras ir pan. nustato ne jie. T.y., toksai žmogus dirba idealiai pagal taisykles, jis kontroliuoja ir valdo viską, svarbu tik neleisti jam taisyklių kurti pačiam – vat šitai tai jau tikrai turi būti taisykle be jokių išlygų. Ir tada tuo žmogumi galima pasitikėti kaip niekuo kitu – tiesiog dėl to, kad jis tvarką supranta kaip tvarką.

Jei tampa vadovais, anankastikai tiesiog varo iš proto savo pavaldinius su visokia neadekvačia kontrole ir kabinėjimusi prie visiškai absurdiškų smulkmenų. Ir jie tą daro taip sistemingai, kad kitus žmones užterorizuoja iki visiško negalėjimo. T.y., vadovais tokie žmonės yra nepajėgūs būti iš principo. O jei tampa vadovais – po kiek laiko organizaciją ištinka stagnacija ir anankastinis kolapsas.

Dirbant su anankastiniais žmonėmis, labai svarbu numatyti, kad jų perkreiptas supratimas atneša katastrofiškas pasekmes, jei vyksta kažkas nenumatyto. Jie nepajėgūs nukrypti nuo procedūrų – todėl galimas išimtis ir jų vykdymą jiems reikia įvardinti irgi kaip procedūras, ir būtinai, labai būtinai įvardinti, kad išimčių nesilaikymas – tai tiesioginis aukštesnio lygio, t.y., daug didesnės svarbos procedūros pažeidimas. Tiesa, nuo tokio įvardinimo anankastikus apima kognityvinis disonansas, jie bando priešintis, o paskui – bando apibrėžti visas įmanomas išimtis, o tas, kurių nesigauna numatyti – ir toliau bando ignoruoti. Žodžiu, gana sunku su jais.

Kiti asmenybės sutrikimai

Yra gyvas galas skirtingų asmenybės sutrikimų – kapstant, galima atrasti bent kelias dešimtis. Bet tarp jų yra dar keletas variantų, kurie nepakliūna į pagrindinę DSM dalį, yra įvardinami kaip specifiniai atvejai, arba buvo išmesti, arba nei niekad į DSM net nepakliuvo. Nepaisant to, bent kai kurie iš tokių sutrikimų irgi verti dėmesio – kai kada jau vien dėl to, kad gautųsi suprasti, kokie skirtingi būna žmonių mąstymo būdai.

Visiems jiems bendra tai, kad jie irgi būna visaapimančiais, stabiliais, nekintamais – kaip ir kiti asmenybės sutrikimai. Kai kurie iš jų – gana reti, tieisog per daug reti, kad juos kas nors dėtų į pagrindines klasifikacijų dalis, o kai kurie – tiesiog pernelyg dažni:

• Negatyvistinis arba pasyviai-agresyvus asmenybės sutrikimas – jo esmė yra nuolatinis neigiamas ir gynybinis požiūris į viską, kas tik vyksta. Ryškūs negatyvistiniai atvejai būna hiperkritiški viskam, viską vertina neigiamai, visur mato kažkokį blogį, kuris nepavyks, ir taip toliau. Bendra reakcija pas tokius žmones paremta įsivaizdavimu, kad juos kažkas puola, kad jiems daro kažką, kad būtų blogiau, ir kad viskas bus blogai. Taigi, jie ginasi nuo savo įsivaizduotų nesąmonių – tiesiog gindamiesi puola (kritikuoja, kaltina ir pan.) ir viskas. Kritikuoja viską be prasmės, viską neigia, visur mato nesėkmes ir beprasmiškumą, ir vis visi aplink juos būna dėl kažko kalti. Pasyviai agresyvus sutrikimas yra toks paplitęs dalykas, kad atrodo, jog būtent dėl to jį ir išmetė iš pagrindinės DSM-5 dalies – dažniausiai jis gali būti laikomas greičiau jau bendru didesnės dalies kitų sutrikimų požymiu, ar šiaip bendrine neurotiška reakcija į viską. Taigi, jis nustatomas tik tada, jei požymiai yra kraštutinai ryškūs, visaapimantys, nekintami, su realybe niekaip nesisiejantys, perkalbėjimams nepasiduodantys ir kartu nėra kažkurio kito asmenybės sutrikimo požymių.
• Sadistinis asmenybės sutrikimas dažniausiai pasitaiko moterims – čia būna galios santykis, panieka visiems kitiems ir noras, kad visi paklustų, vergautų, būtų kankinami. Žmogus, turintis sadistinį asmenybės sutrikimą, tiesiog šiaip gali mėgautis kitų žmonių kančiomis, nes tiesiog taip patinka. Čia būna ryškus poreikis valdyti ir visur laimėti, o požiūris į kitus žmones būna paprastas – kaip į tarnauti turinčius vergus. Jei sadistinis žmogus tokių vergų suranda, tai būna visai patenkintas.
• Mazochistinis asmenybės sutrikimas dažniausiai pasitaiko vyrams – čia būna kita galios santykio pusė, polinkis į visišką vergavimą, noras kankintis, o kartu – visiškas nepasitikėjimas niekuo, kas nevaldo, neužsiima smurtu. Labai lengvai randa bendrą kalbą su sadistiniais atvejais. Bendras požymis – visose gyvenimo srityse sau nuolat susikuria fail situacijas, kur visada taptų pralaimėjusiu. Amžini amžini lūzeriai, kurie lūzina visur, ir dar tuo yra patenkinti. Į visokias normalias, nepralaimėjimo situacijas, mazochistai žiūri labai įtariai, neigiamai, o lygiavertiškai bendrauti bandančiais žmonėmis tiesiog nepasitiki.
• Depresyvus asmenybės sutrikimas labai primena depresiją, tačiau neatitinka nei tipinės (kur būna gilus vangumas, dingusi energija, nuolatinis mieguistumas ir pan.), nei atipinės (kur nuotaika gerokai priklauso nuo išorinių įvykių) požymių. T.y., žmogus lyg ir turi kažkam energijos, ir nėra baisiai vangus, tačiau nuolatos jam viskas blogai – ir svarbiausia, tas blogumas atitinka depresinę triadą: žmogus blogai vertina pats save, žmogus blogai vertina pasaulį, žmogus blogai vertina ateitį (t.y., tipinė depresinė vertinimų triada). Ir viskas taip vat, gana stabiliai blogai, be jokių pokyčių. Paprastai tokie žmonės turi labai blogą, neigiamą įsivaizdavimą apie pasaulį ir kartu užsiima kokia nors labdaringo tipo veikla – pvz., benamiais gyvūnais, kapinių tvarkymais ar dar kažkuo, bet žmones vertina neigiamai. Sunkūs depresiniai atvejai gerokai primena paranoidinius – gal dėl to, kad tas depresyvus pasaulio įsivaizdavimas irgi būna paremtas paranoidiškais įsivaizdavimais, tik kad depresyviais.
• Haltozinis arba hedonistinis asmenybės sutrikimas išskiriamas tik kai kurių psichoterapeutų, o DSM jo išvis nėra, nors, jei gerai atsimenu, jis yra ICD-10. Esminiai požymiai didesne dalimi atitinka antisocialų asmenybės sutrikimą, tačiau su kraštutinai stipriu polinkiu teikti sau malonumą, tenkinti save – neretai visiškai nesiskaitant su jokiomis pasekmėmis. Nuo įprasto antisocialaus sutrikimo tai skiriasi tik požiūriu į moralę – ji nelaikoma įrankiu, kuriuo kiti naudojasi smurtaudami prieš haltozinį tipą – ji tiesiog laikoma niekuo, šiaip niekuo ir viskas. Haltoziniai žmonės būna linksmi, smagūs, optimistiški, žavintys kitus, asocialūs ir visiškai nesiskaitantys su tuo, kad daro kažką blogo kitiems. Itin dažnai tokie žmonės būna linkę prisidaryti begales skolų, žaisti azartinius žaidimus, girtuokliauti, naudoti narkotikus (ypač – stimuiantus, pvz., amfetaminą, kokainą) ir pan..
• Ekscentriškas asmenybės sutrikimas labiau primena histrioninį ir schizotipinį vienoje krūvoje – kartais tai ir laikoma tokiu kombinuotu sutrikimu. Žmonės būna linkę į visiškas keistenybes, pvz., gali rengtis lyg Viduramžiais ir gyventi taip, lyg Viduramžiai išties dabar ir būtų. Kartu tokie žmonės turi ir keistą mąstymą, ir sugeba gauti dėmesio iš kitų. Nesu tikras, ar tai labai jau sutrikimas, bet kita vertus, kraštutiniais atvejais tas elgesys neleidžia žmogui prisitaikyti prie sociumo ir kelia problemas. Didžiausi miestų keistuoliai, tampantys tų miestų veidais, ko gero gali būti priskirti tokiems atvejams.
• Heboidinis sutrikimas vertas paminėjimo, kaip itin retas kontrastas – jis buvo išskirtas kai kurių psichiatrų, kaip itin ankstyvą hebefreninę schizofreniją primenantis, kraštutinai retas sutrikimas, išsivystantis gan ankstyvoje vaikystėje (3-5 metų amžiuje) ir pasižymintis itin ryškiu psichopatinio tipo elgesiu – pvz., nevaldomo, sadistinio smurto protrūkiais. Kai kuriais atvejais į klinikas pakliuvę heboidiniai vaikai galėdavo kelis mėnesius ar netgi ilgiau elgtis taip, lyg būtų tobulai malonūs ir geri, o paskui – pvz., imti ir be jokios bent kažką paaiškinančios priežasties išdurti akis kitam vaikui, o paskui niekaip nei nepajusti (ir neparodyti) jokio gailėjimosi dėl poelgio. Incidentai paprastai kartodavosi ir vyresniame amžiuje, tačiau ilgainiui pas tokius vaikus pasimatydavo ir mąstymo defektai, ir dar asocialesnio elgesio polinkiai. Vienas iš būdingų dalykų būdavo dar ir tai, kad tokių vaikų neveikdavo ir jokios bausmės – kartais jos dar labiau paskatindavo vaiką elgtis smurtiniais būdais, vaikas netgi tyčia imdavo siekti smurtinių bausmių ar imdavo grubiai žaloti pats save – ir paprastai dar ir su demonstruojamu pasitenkinimu. Sutrikimą minintys autoriai buvo identifikavę, kad jis nesisieja su jokiu smurtu artimoje aplinkoje – kai kada šeimos būdavo tiek gerai patikrintos, kad bet kokio smurto galimybė būdavo atmesta iš principo. Heboidinis sutrikimas minimas tik kai kurių autorių, nes pernelyg jau retas (pvz., sovietų autorių vertinimais – iki kelių atvejų milijonui žmonių arba netgi dar rečiau). Pagal elgesio požymius ankstyvi heboidai (polinkiai į nešvarumus, savižala ir pan.) labai lengvai gali būti supainiojami su smurtą patyrusiais vaikais.
• Dar kai kurie iš asmenybės sutrikimų būna išskiriami tik dalies psichiatrų ar psichoterapeutų, susidūrusių su itin sunkiais atvejais. Pora iš tų specifiškų, sociopatijai artimų sutrikimų bus svarbūs, kai kitame straipsnyje kalbėsim apie itin sunkius atvejus (įmonėse patariu abiejų tipų vengti labiau, nei sifilio):
  • Psichopatija (tas žodis pas skirtingus autorius naudojamas kaip papuola) kai kurių būna išskiriamas kaip sociopatinis sutrikimas su nevaldomu impulsyvumu. Kai kurie sako, kad tai tėra kombinacija, kur yra ir sociopatija, ir ribinis sutrikimas vienu metu. Kita dalis autorių impulsyvią psichopatiją linkę išskirti kaip visiškai atskirą sutrikimą, kuris neatitinka sociopatijos kriterijų (t.y., kažkurios moralės normos gali būti), o jo impulsyvumas yra specifiškas, ne kognityvinio, kaip pas ribinius, o asociatyvinio (t.y., nemąstančio) tipo. Tokie žmonės nesiskaito su kitais žmonėmis, moralės normų jie neturi arba turi tiktai dalį, dalis tų normų būna silpnos. Psichopatai dažnai būna labai egoistiški, o kartu būna linkę pereiti į visiškai neadekvatų, nevaldomą, impulsyvų elgesį, paremtą labai primityviu, vos ne silpnaprotystę primenančiu asociatyviniu mąstymu – dėl to kai kurie iš senųjų autorių tokius psichopatus klaidingai susiedavo su silpnapročiais.
  • Makiaveliškos asmenybės yra sociopatiškos, amoralios, tačiau kartu labai daug kuo artimos paranoidinėms. Skirtingai nuo įprastų paranoidinių, makiaveliški tipai labai moka padlaižiauti, visiems įtikti, bet kartu būna itin įvaldę manipuliacijas ir šantažą, kuo ir remiasi gyvenime, patys būdami įsitikinę, kad visi aplinkiniai yra tokie patys, kaip ir jie. Moralės normų tokie žmonės nesilaiko – jos tėra įrankis, kuris padeda manipuliuoti kitais, tačiau savo amoralumą šie tipažai sėkmingai nuslepia. Paprastai aplinkinių nuomonė apie tokius žmones būna gana nebloga, kol jie neatranda realaus intrigų ir melavimų masto. Kartais tas intrigų, melų ir manipuliavimų mastas konkrečiai šokiruojantis, už bet kokio sveiko proto ribų. Galima tarti, kad makiaveliški tipai – tai paranoidiniai sociopatai, įvaldę apsimetinėjimą ir manipuliavimus tiek gerai, kad įsivaizduoja, jog laimės prieš visą pasaulį, kuris susimokęs prieš juos. Atitinkamai jie ir elgiasi. Aš jums linkiu niekada gyvenime su tokiais nesusidurti – jie reti, bet jie būna baisūs, o išaiškėja paprastai tik po daugelio metų.

Čia tik dalelė visų tų kitų asmenybės sutrikimų, kuriuos yra išskyrę skirtingi psichiatrai. Kai kurie autoriai, įskaitant ir Theodore Millon, asmenybės sutrikimams priskyrė ir autistinio spektro sutrikimus, kurie dabar būna išskiriami į visai kitą sutrikimų grupę.

Autizmo priskyrimas asmenybės sutrikimams buvo ne šiaip sau – tikri asmenybės sutrikimai būna labai gilūs, stipriai pažeidžiantys kai kurias žmonių gyvenimo sritis. Juntama asmenybės sutrikimų dalis (pvz., antisocialus asmenybės sutrikimas) kartais išties gali truputį priminti kai kuriuos autizmo atvejus. Skirtumas būna tik tame, kad sociopatams būdingas neurotišką primenantis nuskriaustumo jausmas.

Beje, Theodore Millon asmenybės sutrikimams priskyrė ir ciklotimiją – t.y., tiesiog lengvesnę bipolinio sutrikimo formą. Kodėl – išvis net nelabai žinau. Matyt irgi dėl specifiško, neprisitaikančio mąstymo būdo, kur vieną dieną viskas gerai ir idėjų pilna, o kitą dieną – nieko nesinori ir viskas blogai, o galų gale – gaunasi kažkoks jovalas.

Aš tikiuosi, kad iš visų sutrikimų aprašymų visgi susidarėte bendrą vaizdą – apie tai, kiek skirtingi ir sunkiai palyginami kai kurie sutrikimai būna, kiek tarp jų mažai bendro. Ir kokie kai kurie sutrikimai būna reti, ir kokie kiti sutrikimai būna dažni, tiesiog artėjantys prie normos. Ir kokios neaiškios išties yra ribos tarp sutrikimo ir visiškos normos.

Nemanau, kad nors kažkuris iš mano skaitytojų turėtų heboidinį sutrikimą – per visą Lietuvą vargu ar bus daugiau kaip dešimtis-kita žmonių, kuriuos tokiu sutrikimu galima būtų įtarti. Ir beveik visi jie sėdi uždaryti tokiose įstaigose, į kurias pakliūti aš jums nelinkėčiau.

Kita vertus, daugybė iš mano skaitytojų (ir aš pats) kartais mąstome ir elgiamės panašiai, kaip tie žmonės, kurie išvardinti pagrindinėje DSM asmenybės sutrikimų dalyje – pvz., kaip ribiniai, narcisistiniai, vengiantys ar schizoidiniai. Visaip gi būna. Mūsų gyvenimas sudėtingas, mes būname visokiose situacijose. Svarbu tik suprasti, kad dalis mūsų mąstymo būdų yra banaliai klaidingi, paremti neteisingais įsivaizdavimais arba taikomi tiesiog neteisingose situacijose. Jei tik save tokius klaidingus priimame – galime sau ir padėti, pasitvarkyti kažkaip.

Absoliuti dauguma iš mūsų teturi kažkuriuos tokius mąstymo ir elgesio būdus, į kuriuos kartais persimetame. Bet yra ir žmonių, kurie kitaip mąstyti ir elgtis iš principo nesugeba. Savo nuosavų neurotiško elgesio modelių supratimas leidžia kiek geriau suvokti ir kai kuriuos kraštutinius atvejus.