Atrodo, kad Kreivarankis galutinai suformavo tą naują mikrožanrą – Andriaus Užkalnio kritiką. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl, bet figūra išaugo tiek, kad kalbos apie ją – jau tampa savotišku sportu. Deja, paprastai nesėkmingu – bandymai atrasti silpnų vietų virsta verksmingu šnypštimu apie tai, kad Užkalnis koks nors šššššlykštus. Visgi aš porą suradau, tad jau, gerbiamasai Andriau Užkalni, nesupykite, nepasmerkite, nes ne dėl asmeninių ambicijų, o dėl žanro pilnovės dabar apjuodinsiu jūsų ypatą baisiau, nei netgi tamsta galėtumėte tikėtis, nesiskaitydamas su žodžiais, priemonėmis ar mintimis, o tikslingai ir bjauriai apdergdamas tamistos dūšią visomis išgalėmis. Tikiuosi, šį mano subjektyvų tekstą paskaitys ir pati Nida Vasiliauskaitė.
Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė ir archetipinė demonų prigimtis
Andrius Užkalnis – ne koks politikas, kur galima plūsti jo veiksmus, nuodėmes ar dar ką nors. Tai ne šiaip komentatorių nekenčiamas monstras. Tai figūra, teikianti vos ne filosofinį pasitenkinimą jos nagrinėtojams, figūra, kurią galima nupasakoti bet kaip, vos ne kaip kokį mitinį herojų. Ko gero, Lietuvoje panašių personažų nėra labai jau daug. Gal vienintelė ryški – tai Nida Vasiliauskaitė, kuri tokia absoliučiai priešinga Andriui Užkalniui, kad jei reiktų surasti porą didžiąjai kovai – idealesnės nei nebūtų.
Užkalnis linksmas, heteroseksualus, sąmojingas, pakazūchiškai vaizduoja marginalumą tekstais, yra atvirai antimarginalus pomėgiais, mėgsta pasiplūst, yra storas, jaučia pasitenkinimą kiršindamas skaitytojus, nesicackina ilgai su tomis pat temomis, yra kardinalus dešinysis, galų gale – vyras. Nida Vasiliauskaitė rimta, nežinau apie seksualumą, bet jos sąmojai apsiriboja etiketėmis, tekstus demonstratyviai taiko intelektualams, remia kažkokias marginalines grupuotes, vietoj keiksmų vartoja svetimžodžius, yra liesa, skaitytojus bando suvienyti prieš savo ideologinius priešus, ilgai zulina vos kelias jai rūpinčias temas, yra žymi ultrakairioji, galų gale, taip jau susiklostė, kad moteris. Aš čia dar mažai pavardinau, bet manau, ir taip akivaizdu – kokį besugalvotum atributą vienam, kitas turės diametraliai priešingą. Hmmm, net jų protingumas ir tai kažkoks priešingas atrodo – vargu, ar jie galėtų suprasti vienas kito argumentus.
Netgi jų dominuojantys tekstai yra neįtikėtinai priešingi ir stilium, ir prasme, ir emocijų pobūdžiu, ir skaitytojais, ir viskuo viskuo… Netgi tuo, ko tiems tekstams trūksta. Atrodytų, duok Vasiliauskaitei Andriaus talentą kurti paveikslus žodžiais – ir ši imtų šviesti, nelyg užburianti revoliucijos šauklė. Ar duok Nidos graužatį apie visuomenės netobulumą Užkalniui – ir šis sukels masinį pakvaišimą dėl filosofijos. Tačiau to nėra, o yra tiktai viena bendra abiejų autorių savybė – jie siutina. Jie siutina skaitytojus taip, kad šie kraustosi iš proto. Ir nieko neįstengia padaryti.
Savo sugebėjimu siutinti skaitytojus abi figūros tiesiog ženkliškos. Pasakai diskusijoje „Nida Vasiliauskaitė“ – ir visi supranta, kas bus pasakyta paskui. Pasakai diskusijoje „Andrius Užkalnis“ – ir visi supranta irgi. Galgi tiesiog simptomatiškas buvo atvejis, kai Artūras Račas kažkokius savo komentatorius grąsinosi vadinti užkalniais. Galgi toks pat simptomatiškas atvejis, kai specifiniuose sluoksniuose kas nors pavadinamas Vasiliauskaitės klonu.
Negalim nematyti šios poros priešingumo, tačiau negalim jų ir atskirti – tai vienos semos dvi ženklinės pusės, antonimiškos savo forma, tačiau vienodos savo gilumine prasme. Kaip neatskiriamai priešingais tampa Saulė ir Mėnulis, diena ir naktis, vyras ir moteris, obuolys ir kirminas, vaikas ir saldainiai, taip ir Andrius Užkalnis su Nida Vasiliauskaite…
Tai dvi ženkliškos ir netgi archetipiškos savo išskirtinumu figūros – Nida dar prieš krūvą metų pagarsėjo visokiomis apie ją prikurtomis legendomis (ar tik ne jos pačios studentų kerštas?), bet legendomis pagarsėjo ir Andrius Užkalnis. Manau, kad ir apie vieną, ir apie kitą nesunkiai susirasit. Taip, žinoma, kad legendos kuriamos apie daugelį, tenoriu pasakyti tik vieną: Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė yra aiškūs mitologizavimo rekordininkai tarp žmonių, rašančių straipsnius populiariems leidiniams.
Nuostabu ir tai, kad daugelis žmonių pastebi Andriaus Užkalnio ir Nidos Vasiliauskaitės vienatį, nepaisant aiškios šių figūrų superpozicijos ir net nepaisant to, kad abi šios asmenybės ganėtinai vengia tarpusavio diskusijų. Juk priešingumas suponuoja bendrybę, vienatiškumą, tam tikrą bendrąjį prasminį kvantą, nedalomąją esybę, apjungiančią šiuodu į keistą porą, kažkodėl vis nesusieinančią lemiamam mūšiui, tačiau suvokiamą išimtinai kaip tarpusavy besikaunančią.
Bet ne, tai ne tarpusavy kovojančių dvynių vaizdinys. Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų. Tai kažkas keistesnio – juk ir vienas, ir kitas suprantamas, kaip visuomenės priešas, griaunantis įprastą pasaulio vaizdą, bendrąjį mitą. Ir Nida Vasiliauskaitė su savo kova prieš šeimos ir kitas vertybes, ir Andrius Užkalnis, besityčiojantis iš visko, kas tiktai įprasta. Tai nelyg chaoso pagimdyti gaivalai, kurie bando sunaikinti mūsų vertybėmis paremtą pasaulį, Šėtono išperos ir demonai, rodantys eiliniams žmonėms savo dantis ir nagus, bandantys įkąsti, ieškantys jautrių vietų… Demonai, kurie nepažeidžiami, tačiau juk jie turi būti kažkaip sunaikinami ar nukenksminami?
Būtent pasąmoningas skaitytojų supratimas viską pastato į savo vietas – juk demonai viens kitą turi sunaikinti patys, tarpusavio kovoje – štai todėl ir superpozicija, štai todėl joje ir atsiduria šios dvi figūros. Todėl nei vienam nekyla abejonė, kad Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė turi būti nesutramdomais priešais. Juk tiktai šitaip jie duos ramybę visiems kitiems.
Tai raktinė, esminė šių autorių problema – savęs ieškojimas, savęs neigimas, išvirstantis demoniškais, žudikiškais antpuoliais, kurių metu be gailesčio traiškomos skaitytojų smegenys, liejasi neapykantos kraujas ir nekaltų aukų pūliniai. Demonai atskrenda į mūsų skaitytojiškus protus ir sukelia minčių skerdynes. Bet patys demonai negali ar nenori kovoti tarpusavyje. Jie vienas kitam neįdomūs. Tiksliau, įdomūs, bet tik tiek, kad po poros apsidraskymų kiltų panieka atmieštas supratimas, kad oponentas atrodo banalus, nykus ir… Ir tiesiog priešingas, visu savo priešingumu panašus į tave patį, toksai priešingas, kad nei kovoti, nei laimėti nėra prasmės. Bene ryškiausiai tą priešingumą atspindi abiejų fanatiškiausi gerbėjai, pasiryžę tarpusavy susirieti, lyg šunys.
Kaip senas mitas apie tą, kuris duoda ir atima, kuris pradžia ir pabaiga, užmarštis ir žinojimas, šios žemės viešpats ir sielų valdovas, priešingybių vienybė, diena ir naktis, viskas ir niekas, Liuciferis, Šviesos Nešėjas, gimstantis susijungus priešybėms į vienatį, kovojančią su savimi – du demonai, kuriems reikia atrast vienas kitą. Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė, kurie yra ir liks nepilnaverčiai vienas be kito kūrybos – be apsijungimo, be kovos, be tos šviesos, kuri kiltų. Šviesos – pilnatvės, prasmingumo, grožio. Arba iš tekstų į realybę persikeliančių košmarų. Juk demonai neprognozuojami…
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Primena japonokinietišką multiką apie keistus darinius „besikaunančius“ su kitais keistais ir keistesniais dariniais…
Sekmadienį rašiau, kad Užkalnis ir Kazlas yra vienis:
http://www.nematomaranka.lt/2010/10/sekmadienio-kulturologija-uzkalnis.html
O čia pasirodo Rokiškis teigia, kad Vasiliauskaitė ir Užkalnis yra vienis. Nesutinku. Račas ir Vasiliauskaitė yra vienis, tik Račas į konclagerius sodintų turgaus bobutes, prekiaujančias baltarusiškom cigaretėm, o Vasiliauskaitė sodintų Užkalnį.
Priešingybių vieninimas tėra sena gerai žinoma lengvatikių mulkinimo taktika, kurią išrado Marksas ir Hegelis dialektinio materializmo pavidalu, kurios tikslas -- įtikinti, kad Vasiliauskaitė -- tokia pat stora, pūkuota ir nekeknsminga, kaip ir Užkalnis, ir taip sukelti pasaulinę Socialiauskaitės revoliuciją.
Atsakymas tamstai kiek žemiau -- tiesiog visi komentarai su linkais praeina per karantiną, kur sulaukia mano patvirtinimo. Kažkaip nesiaiškinau dar, pro kur padaryti, kad automatiškai kažką pativirtintų.
Ar iš šito reikėtų suprasti, kad iš Užkalnio ir Vasiliauskaitės sąjungos gims Antikristas? 😀
Šiaip visiškai nieko (na, beveik visiškai nieko) nežinau nei apie vieną, nei apie kitą, nei juo labiau apie jų tarpusavio batalijas, bet skaityti buvo linksma 😀
Arba Antikristas, arba Kristus, betgi dualinis veidrodiškumas -- akivaizdus.
Žiūriu Rokiškis pretenduoja tapti blogosferiniu Mircea Eliade… Smagu… šiaip jau patiko, bet kiek nustebęs, nes tikėjausi ko kito. Bet taip irgi labai gerai. Vasiliauskaitė ir Užkalnis išties būtų sprogstamas mišinys. Molotovo kokteilis tiesiog.
Nu tu mane palyginai. Žinok, neturiu, ką atsakyti tau apie tai, bet patsai tokio palyginimo faktas, nepriklausomai nuo intencijos ar suteiktos reikšmės -- truputį kerta man per smegenis.
O šiaip tai ir aš pats tikėjausi ko kito. Bet kita vertus, jau pats esu pripratęs, kad kai darai analizes, gaunasi visiškai neaišku, kas. Kai kada netgi dalykai, kurie diametraliai priešingi tam, ką prieš darydamas galvoju. Beliberda kažkokia žodžiu. Semiotikos blyn.
Tiesiog nustebau, nes sakei, kad praleidau stipriausią vietą kur galima būtų Užkalniui ikirsti. Ir tai yra tai? 🙂 Užkalnis vs Nida? Alfa ir Omega… Nu nežinau, galbūt, jei jau priimsime prielaidą kad archetipai ir mitologinės sąmonės kategorijos tebevaldo ir šiandien…Tuomet galbūt taip.
A, apie tai… Tai aš irgi tą vietą praleidau. Pradėjau apie ją rašyt ir statyt analitinį konstruktą, o tada paaiškėjo, kad centrinė vieta visai ne tai, todėl viską mečiau ir parašiau apie visai ką kitą.
Išties silpniausia vieta yra visada ta, kuri yra pateikiama paties pasakotojo -- tai jo intencija ir pranešimo esmė, o jos griuvimas -- tai ir pasakotojo griuvimas. Ir Užkalnio intencijos paternai jo baisiuosiuose straipsniuose puikiai matomi, tiesa? 🙂
Tiesiog šitą kartą kažkaip taip pasisuko, kad persisuko kitur…
Ėėėė… eeee… hmmmm… blemba… kažkas protingo buvo galvon atklydę, bet išklydo… aaa!!! lietuviškas Dr.Jekyll & Mr.Hyde variantas, kai herojai negali susieiti kartu, nes yra tobulioje vienybėje
Būtų gal ir taip, bet kad abudu baisūs 😀
Sekmadienį rašiau, kad Užkalnis ir Kazlas yra vienis.
O čia pasirodo Rokiškis teigia, kad Vasiliauskaitė ir Užkalnis yra vienis. Nesutinku. Račas ir Vasiliauskaitė yra vienis, tik Račas į konclagerius sodintų turgaus bobutes, prekiaujančias baltarusiškom cigaretėm, o Vasiliauskaitė sodintų Užkalnį.
Priešingybių vieninimas tėra sena gerai žinoma lengvatikių mulkinimo taktika, kurią išrado Marksas ir Hegelis dialektinio materializmo pavidalu, kurios tikslas – įtikinti, kad Vasiliauskaitė – tokia pat stora, pūkuota ir nekeknsminga, kaip ir Užkalnis, ir taip sukelti pasaulinę Socialiauskaitės revoliuciją.
Neverta ginčytis dėl dalyko, kuris akivaizdus ir nepaneigiamas -- Užkalnis yra veidrodinis Vasiliauskaitės atspindys, kaip ir šioji -- veidrodinis atspindys Užkalnio.
Bandymas bet kurį iš šių statyt į porą su kitomis personomis, nesvarbu, ar tai būtų Račas, ar Kazlas, ar dar kas nors, ant tiek neatlaiko nei menkiausios kritikos, kad apie tai net negali kalbėt: nėra net nuo ko pradėt, tai lyg bandyti kritikuoti karvės priešstatą asilui ar Zvonkės priešstatą Žvaguliui.
Kita vertus, tikrai tamstos straipsnio nebuvau pastebėjęs (mano skaitymų kiekis paskutiniu metu žiauriai sumažėjo), kitaip būčiau paminėjęs. Kiek matau, užkalnybinis mikrožanras plečiasi ir plečiasi.
Ūkiškiems žmonėms didesnę praktinę naudą turi karvės ir asilo palyginimas. Lietuviškos pop scenos fanams naudingesnis yra Zvonkės ir Žvagulio skirtumų palyginimas. O kad karvė yra Zvonkės atspindys tikrai yra akivaizdus ir nepaneigiamas dalykas, tačiau tokią dialektiką pabrėžiantys žmonės paprastai turi kokių tai piktų kėslų, pvz. apgaulės būdu padidinti Zvonkės populiarumą kaime, suponuojant, kad ji, kaip ir karvė, yra neatskiriama kaimo peizažo dalis, nors seniai aišku, kad kiekvieno doro blogerio pareiga -- kaimiečius lenkti prie Hendrixo.
O marginalinės marginalijos visvien lieka užribyje, juk tiesa? 😀
Gerb. Rokiški, šis straipsnis įeis į istoriją. Tai puiki įžanga išplėstinėms mokslinėms studijoms, neaprėpiama medžiaga socialinių mokslų disertacijoms, riebus kąsnis psichiatrijos ekspertų bendruomenei ir visiems kitiems humanitarinės pakraipos habilituotiems šarlatanams ir šundaktariams. Jau šiandien galima drąsiai padėti vartoti tokius klinikinius terminus kaip „užkalnio manija“ ar „vasiliauskaitės kompleksas“. Su laiku šie vardai taps bendriniais daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Unikalaus, neperspjaunamo ir neįkopiamo tamstos talento dėka liudijame tikro perlo gimimą, amžiams užfiksuosiantį istorijos analuose plunksnos virtuoziškumo pavyzdį, į kurį mes visi mirtingieji turime lygiuotis. Garbė ir šlovė tau per amžius!
Ponas Sauliau Rimkau, jūs esate nuostabiai protingas ir įžvalgus, leiskite pastebėti, kad šis komentaras vertas liaupsių ir pagyrų, nes tikrai nusipelnau šlovės, taip kad kažkada užgrobęs valdžią, paskirsiu jus kokiu nors propagandos ministru, kad visi teisybę apie mane žinotų. Spaudžiu tamstos rankelę su visa pagarba!
man tai didžioji dalis blogeriu tiesiog narcizai ir sakyčiau patologiški…
O „bloginimas“ tai kas? Simptomai? Terapija? 😉
Tai ne blogerių, o iš vis visų grafomanų savybė.
Iš FB platybių, darbščiosios draugų rankelės sužvejojo.
„Nida Vasiliauskaitė: O man tiesiog visiškai neįdomus nei kažkoks Užkalnis, nei šitas blogeris, nei jų nuomonė apie mane ar vienas kitą -- kaip neįdomūs samprotavimai visų tų, kurie kritikuoja, vertina, aptarinėja, komentuoja tai, ko, deja, visiškai nesugeba suprasti ir net žanro neatpažįsta.“
O beje, ponas Užkalni, tamsta klastingai išsisukate, vietoj savęs pakišdamas Nidos atsaką, taip kad čia dar vienas jūsų priešingumo pavyzdys: jūs vaizduojate dalyvaująs dispute, bet nedalyvaujate, tuo tarpu gi Nida sakosi nedalyvaujanti, bet dalyvauja.
Ir toliau:
Nida Vasiliauskaitė: O man absurdiška pati šita lyginimo ir priešinimo perspektyva: prie ko čia, kokiu pagrindu??? Priešingi ar priešiški gali būti tik PALYGINAMI, t.y. BENDRAMAČIAI dalykai, o ne daugeliu atžvilgių tiesiog neturintys visiškai nieko bendra: antraip tas pat, kas futbolą lyginti su pokeriu ar, dar geriau, su Dunso Scoto traktatu. O dar absurdiškiau, kai norima palyginti A su B, o faktiškai tepavyksta palyginti M su P (nesuvokiant, kad A tiek tėra M, kiek ir B, P, S, T ar dar kas..). Jei šitam vėplai atrodo, pvz., kad mano tekstai to veikėjo tekstams „priešingi“ tuo, kad anie -- linksmi, o mano -- rimti, tai tegaliu patraukti pečiais ir nusistebėti, kad skaityt nemokantis ir parodijos nepagaunantis individas išvis turi poreikį raštu kažką dėstyt ir lygint savo sapnus tarpusavy, užuot spoksojęs į „Šok su žvaigžde“.
Natūralu, kad Nida Vasiliauskaitė net nesuprato, kad ne apie palyginimą kalba, o apie vienatingumą ir iš jos išplaukiantį atvirkštumą. Kodėl natūralu -- sakyčiau nesunku paaiškinti.
Kad Nidai jos pačios bandymai kažką parodizuoti (kaip kad plačiai skambėjęs anos „humoras“ apie priesaikas konservams) yra juokingi, tai aš ją pilnai suprantu, nes jos humoro jausmas kaip tik toks -- artimas nuliui. Nenuostabu, kad paskaičius mano tekstą, vietoj juoko jai kilo nenumaldoma frustracija.
Aišku, frustraciją puikiai rodo ir atviras realybės neigimas, peraugantis į demonstratyvią formą: sakydama frazę „skaityt nemokantis ir parodijos nepagaunantis individas“, Nida ne tik neigia tekstą, ji neigia realybę, tuo pačiu neigdama ir save. Tą dar labiau patvirtina teiginiai, esą „man tiesiog visiškai neįdomus nei kažkoks Užkalnis, nei šitas blogeris“, peraugantys į baisaus pasipiktinimo srautą.
Reakcijos galia ir pobūdis rodo, kad būsiu šiuo tekstu pataikęs tiesiai į skausmingą žymiosios filosofės pasaulio pajautimo pūlinį, o tai jau vertinu, kaip tikrų tikriausias pagyras savo rašliavai.
Beje, dėl palyginamumo ir bendramatiškumo -- atsirėmimas į panašumus reikalingas tada, kai yra netapatumas, tuo gi atveju, kai kalbam apie vienatį ir tapatumą, turim pereiti į skirtingumo kriterijų.
Kaip matom, skirtingumas čia pilnai pagrindžiamas, tuo pačiu tapdamas įrodymu ir vienačiai bei pagrindu panašumų paieškos atmetimui.
Brangi filosofė turėtų skirti tokius elementoriškus sąvokų dalykus, kaip skirtumai tarp „skirtingas“ bei „panašus“, nes besipainiodama panašiose elementarybėse, darydama tokias vaikiškai tragiškas samprotavimų klaidas, bus išjuokta net ir savo pačios studentų.
Kadangi Nidai Vasiliauskaitei yra taip baisiai neįdomu, kad ji kruopščiai skaito ir patį įrašą, ir pačius komentarus, tai manau Rokiškio pastabos tikrai nebus be dėmesio.
Juo labiau kad pats įrašas jau dabar vien FB pašierintas 53 kartus, tai jau turi šiokį tokį gyvenimą, manau, ne mažiau kokių 400-600 perskaitymų, o jau vien tai yra daugiau, nei bendras skaičius žmonių, suprantančių daugelį Nidos rašymų.
Aišku, viešas baksnojimas skaudžion (tikrai) vieton gali būti neraminantis, ir bandymas naudotis humoru (arba net apie jį kalbėti), kai trūksta įgūdžių, yra visada pasmerktas, ir gana smarkiai. Žaidėja jaučiasi, kad yra įvilkta į aikštelę, kurioje nežino net žaidimo taisyklių, ir iš ten ir gana gailūs protestai („manęs čia išvis tarp jūsų nepriklauso būti, jūs net su manim neturėtumėt galėti kalbėtis ir diskutuoti!“).
Viena keista: dažniausiai tragiškas humoro neturėjimas gyvena kitoje politinio spektro pusėje, nei gyvena Nida (kalbant apie Račą, jis yra dar vienas epinis viešojo asmens pavyzdys, visiškai išsiverčiantis be humoro, bet jis ne politiniame spektre gyvena, jam -- regis -- politines preferencijas pakeičia krištolinio zanudnumo kriterijus, nuobodybė kaip visko testas; jei kažkas nenuobodu, Artūras Račas to iš principo neliečia).
Paprastai kairėje gyvenantieji turi puikų humoro jausmą ir dažnai labai geri rašytojai. Bet kas sakė, kad Nida Vasiliauskaitė labai gera rašytoja?
Apie humoro jausma tai cia teisybe, nes gal Nida galvoja kad jos humoras labai subtilus, o istikro jos humoras lekstas kaip asfaltas, ironija kaip pas bliuda, o metaforos kaip pas taburete. Mazai zmoniu supranta jos humora, nes mazai zmoniu taip smarkiai neturi humoro jausmo. Ir dar kairiaisiais tampa dvi rusys zmoniu: kurie isproteja ir todel sneka nesamones ir kurie kvaili ir nesupranta ka sneka. Taip kad galim pasirinkti kuri cia rusis.
Absoliučiai kiauliška viešinti nugirsto svetimo pokalbio ištraukas,tad Užkalnis kaip visuomet savo stiliuje. Berods Danijoje už Facebook pokalbių viešą citavimą taikomos bausmės. Nidą reikia gerbti, mylėti, branginti, nes puolančių ir taip pilni Delfio komentarai. Tokių ryškių ir orginalių žmonių kaip ji Lietuvoje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tokių kaip Užkalnis suskaičiuosim ant kitos.
Šiuo atveju tiek Vasiliauskaitei tiek Užkalniui, koją kiša išankstinis nusistatymas vienas kito atžvilgiu, trukdantis patyrinėti priešininko tekstus ir poziciją šiek tiek atidžiau. Taip Nida kartais pritrūksta humoro jausmo, Užkalnis tuo tarpu dažnai pritrūksta stabdžių. Jie abu turi tvirtas politines ir moralines pažiūras, jų laikosi ir jas propoguoja. Viešojoje mūsų visuomenės erdvėje vienas kito etžvilgiu jie neabejotinai yra absoliutūs antipodai, tam tikri priešingų vertybių flagmanai, ryškiausios konfrontuojančių stovyklų žvaigždės, skelbiančios savo tiesas konkuruojančių žiniasklaidos priemonių tribūnose. Kas keisčiausia, kad abu atsisako tai atvirai pripažinti. Bet taip juk dar įdomiau, tikiuosi skaitytojų smegenys dar ilgai turės peno iš šių skirtingų konfesijų bažnyčių, nes tokia konfrontacija skatina mąstymą, kas yra nepaneigiamas gėris.
Apie paviešinimą -- savo blogo nelaikau žiniasklaidos priemone, o greičiau kažkokiu daiktu, kuriame bendrauju su draugais, draugų draugais, draugų draugų draugais ir pan.. Kita vertus, ir patį FB laikyti nevieša vieta gal nebūtų labai teisinga, nes jo uždarumas ne ką didesnis. Galų gale, esminis dalykas -- Nidos komentaruose nėra jokios asmeninės informacijos, o tiktai jos požiūris. Tarp kitko, kiek atsimenu, ir Danijos precedentas buvo berods susijęs su būtent asmeninės informacijos paviešinimu, o ne citavimu ar pan..
Bet šiaip jau liūdna, kad Nida neišdrįsta pati parašyti čia -- taip ir gaunasi kažkokie gandai.
Pamatytumet kokiu puolanciu Rokiski ir Uzkalni yra tai Nidos negailetumet :)))
Atsiprašau, jei jums tokie blogeriai atrodo eruditais ir semiotikais. Aš matau tik bulvarinį, primityvų, pretenzingą, klišių pilną „pipedijos-pravdos“ stiliuką, kuriam daugiau nebenoriu gaišti laiko. Nesu ir nemėginu būti jokia „revoliucijos šauklė“, beveik niekada nerašau rimtai, neatstovauju ir nekuriu jokios „bažnyčios“, šlykščiuosi bet kokiu fanatizmu ir neturiu „fanatiškų šalininkų“ dėl tos paprastos priežasties, kad žmonėms, kurie supranta tai, ką rašau, nėra fanatikai. Ir tas Užkalnis -- anaiptol ne „absoliutus antipodas“ man, nes kai kurie jo pastebėjimai man patinka ir atrodo taiklūs, o kai kurie -- ir pats kalbėjimo tonas, moralizavimas, poza, prakutusio būro manieros, brutalumas ir visiška refleksijos stoka -- atgrasūs ir komiški. Tik tiek. Dėl nieko su juo „nekovoju“, skaitytojų neatiminėju ir kalbėtis apie nieką neketinu. „Plunksnos valdymas“ -- spalvingas, geresnis nei daugumos mainstreamikų, bet irgi tik tiek. Tuo tarpu šito rokiškinio blogerio sugebėjimai -- apgailėtini. Žmogus, nesuvokiantis ironijos ir metaforų, skaityti nemoka. O kažką vapantis apie „kovojančius vyriškus ir moteriškus pradus“ -- vertas publikuotis „Cosmoppolitane“. Ir man visai neįdomu, kokie superintelektualūs „neoficialūs sluoksniai“ kuo jį laiko -- gerbėjai verti savų herojų :D.
Beje, su keliais Užkalnio tekstais susidūriau kažkada atsitiktinai, be jokio išankstinio žinojimo ar nusistatymo, ir man visai nesvarbu jo dešinumas ar užgaulumas -- nė kiek ne labiau patiktų, jei būtų kairiuoju ir mandagiuoju.
Juo labiau šitas blogeris tebūna politiniam spektre kur tik jam patinka -- tai nė kiek nepakeistų mano nuomonės apie jį, nes ji susidaryta ne politinių simpatijų-antipatijų pagrindu.
Pradžioj, beskaitydamas šį Nidos komentarą pirmą kartą, dar galvojau kažką rimtai atsakyti, bent jau apie jos ironiją ir metaforą apie tai, kad ji turi ironiją ir metaforą. Tačiau pabandęs išskleist jos komentaro prasminę struktūrą, atradau tokį bardaką, į kurį ką nors atsakyti tiesiog neįmanoma, nes nelabai net pavyksta suprasti, ką ji norėjo pasakyti 🙁
Komentare esantis mano pranešimo atkartojimo fragmentas „O kažką vapantis apie „kovojančius vyriškus ir moteriškus pradus““ leidžia įtarti, kad kažkokios problemos netgi privertė Nidą suprasti tekstą priešingai, nei parašyta -- galiu tik pacituoti save patį: „Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų„.
Deja, likau nusivylęs. Kur išgirtieji Nidos talentai? Aš matomai suklydau, rašydamas. Aš tikėjausi, kad įsiutinsiu Andrių Užkalnį, o Nida Vasiliauskaitė sureaguos visai ramiai ir protingai. O ši netgi ėmė apie Užkalnį atsiliepinėti teigiamai -- gal būt, vien tam, kad paneigtų visą priešstatą…
Ai, o šiaip, apibendrinant -- nulis argumentacijos, visiškas feilas, Nida gėdingai nesugeba net suformuluoti minties, jau nekalbant apie jos pagrindimą. Jos išsakytas raktinis žodis „apgailėtina“ -- tai, matomai, savivertės projekcija.
Būčiau pamalonintas tokiu piktu komentaru, nes emocijų daug, tačiau savo prasminiu lygiu visgi Nidos komentaras nelabai teviršija visokių delfinių ar lietrytinių komentatorių vidurkį. Negi aš pervertinau?
Ir ar nerodo tiesioginis diskusijos vengimas to, kad Nida nujaučia diskusijos baigtį?
Man regis, ji labai saugo save. Nenori artyn prisileisti. Nes bet kokia gilesnė konstruktyvi diskusija yra dalis savęs atvėrimo/apnuoginimo.
Gal būt todėl jos tekstai yra sudėtingi, užkoduoti ir suprantami greičiau ir labiau jai artimam ratui.
Rokiški, paprastai tokiems komentatoriams, kur ginčijamos frazės, interpretuotos keistuoju atvirkščiuoju būdu, paprastai siūlai vulgarius dalykus.
Nu matai, čia būčiau netgi ypatingą išimtį padaręs (ir padariau netgi, jei jau taip rimtai žiūrėt). Vardan idėjos ir personažo atsiskleidimo.
Graziai Nida pademonstravo diskutavimo mena, net nesugebejo suprast kas rasoma, o visi argumentai „ad hominem“, del kuriu ji pati visada labai pyksta :))) Cia jau filosofe parode savo tikraji veida :)))
LOLzas če. Šiap mąstau, kad konstruktyvioje sistemoje bent trys poliai turi būt ;]
Aš visą laiką maniau ir net turėjau įrodymų, kad Užkalnis ir Savukynas yra vienas asmuo. O čia dar ir Nida… tai jau čia trejybė kažkokia gaunasi, išsprogdinsit man tuoj smegenis, nieko nebesuprantu…
Internetų troliams suteikei neapsakomo malonumo…
„Jos išsakytas raktinis žodis “apgailėtina” – tai, matomai, savivertės projekcija.“
Rokiškis, tai yra labai brutalu ir negailestinga, bet ar gali vertinti veidrodį, net ir tokį nepagarbų?
Man pasirodė, kad teisinimosi ir įtūžio tirados, AKIVAIZDŽIAI ateinant čia ir skaitant, o paskui išlaikant onorą tiesiogiai necituojant, bet nutekinant atsakymą tokiais kanalais, kad jie BŪTINAI surastų takelį į čia, liudija apie nemenką norą visgi pakalbėti apie tai. (Beje, čia Sauliui Rimkui: tamstos minima „kiaulystė“ yra red herring, nes nevaizduokim, kad autorė nežino, kad bus cituojama, kaip bus cituojama ir net koks karvelis atneš diskutuojantiems.)
O kalbėtis apie tai Nidai, atrodo norisi, nes, matyt, накипело, o savo įprastiniame rate nėra pakankamai drasių konfidantų (juk konfidantai tai jau tikrai pagal negrėsmingumą buvo atsirinkti, nelieskite mėlyno gaublio, tokie, kurie nebūtų pavojingi susikurtam neurozės burbului), tai čia ir išeina toks elaboruotas judesys su perdavimais per trečią, kaip regbyje.
Žinot, ponas Užkalni. Jūs vat mane stebinat, kad sureagavot taip keistai bešališkai, ir netgi taip ir neparašėt apie reikalą savo nuomonės, lyg priimtumėte visus tuos tamstos sutapatinimus su Nida kaip neginčytiną duotybę.
Aš suprantu tai kaip šokiruojančiai įžūlią provokacijos formą, todėl matomai dar parašysiu apie jus, panagrinėdamas tamstos humoro jausmą, kaip visiškai neegzistuojantį dalyką ir saviapgaulę. Čia tas daiktas, kurį Kreivarankis pražiūrėjo.
O kita vertus, galiu tik pasikartoti. Nida mane nuliūdino. Pasijutau nelyg antausį gavęs -- vien todėl, kad pervertinau jos gebėjimus atsišaut.
O gal visgi tai dar viena priešingumo atribucija -- jūsų beigi jos pačios elgsenų priešstata?
Kreivarankis nieko nepražiūri.
Kai dėl sutapatinimų nutylėjimo, čia yra mano, gerbiamasis Rokiški, vienas paprastų prijomų tokių yra, neneigti. Neneigime, tyliame linkčiojime -- o galbūt net ir pakartojime ir paplatinime -- yra aiški taktinė prasmė, kurią žinotų ir gerb. Nida Vasiliauskaitė, jei skaitytų knygas ne vien dėl centrinės savo ambicijos, kuri yra kalbėti taip, kad suprastų kuo mažiau aplinkinių.
Tą neracionalų norą lengva paaiškinti. Nors jį daug kas vertina kaip paprastą isterišką snobizmą, dėmesio deficitą, šaknys čia yra giliau. Nepripažinimo troškulys, mazochistinis mėgavimasis auditorijos suglumimu kyla iš vaikystėje patirtų psichologinių traumų, kai vaikas, negalėdamas patvirtinti savivertės bendraamžiams būdingais būdais (nors bando vėl ir vėl), kompensuojasi per įsivaizduojamą viršenybę ir aplinkinių kontrolę, versdamas juos mirkčioti ir kraipyti galvas.
Kai kuriais atvejais tai gana makabrišku būdu perauga į profesijos pasirinkimą, ir asmuo atsiduria tame liūdnojo klouno vaidmenyje negrįžtamai, dėl įgytos autorefleksijos stokos (o padidintas atsparumas self-awareness pramušimui yra išmoktas elgesys, nes juk taip ilgai buvo spardoma ne į aplinkinių kognityvinės nuspėjamos priežasies ir pasekmės, o būtent į tuščius ir plačius jų gluminimo vartus) nesugebėdamas(a) vertinti to vortekso gilumo.
„Like a tunnel that you follow to the tunnel of its own.“
Persiprašau už supaprastintus aiškinimus, bet jūs čia mane provokuojate, tai štai jums ir prašom.
Tamstos vikrumas neįtikėtinas. Dar tokio fynto, kaip šitas, kurį čia padarėte -- nesu matęs, reiks truputį paanalizuot jūsų techniką.
Ne, nu šakės. Kuo daugiau tiriu tamstos sakinius, tuo smagiau atrodo.
Čia jau nuo filosofijos ir nuo debatų tolokai. Čia kažkaip arčiausiai psichologijos.
O labiausiai tai primena savianalizę.
Ne, tu pabandyk nuosekliai perskaityt, ką jis rašo, mažais gabaliukais -- tik ras ras ras ras ras po dalinį prasmės pokytį vis kitoj plokštumoj, atrodo viskas ok, o kai užduodi klausimą „o tai ką Užkalnis pasakė apie save“ -- staiga supranti, kad anas taip vikriai išsisuko, kad net suprast nepavyko, kaip jis išsisuko.
Labai galimas daiktas, jog problema greičiausiai tame, kad dėl skirtingos asmenybių sanklodos Užkalnis baisiausius įžeidimus priima kaip aukščiausio laipsnio komplimentą, tuo tarpu Nida, kas pagal Rokiškio išdėstytą priešybių teoriją rodosi visai logiška, komplimentuose bei teigiamuose pasisakymuose jos adžvilgiu regi pavojų, ar išpuolio grėsmę. Sutikite, kad abi šios reakcijos nėra dažnai pasitaikantis reiškinys gamtoje, tad kaip ir sakiau pirmąjame savo komentare šio tandemo tyrinėjimas turi būti vykdomas moksliniais metodais, karštomis širdimis ir šaltu protu, o ne prisiimant įžeidimus asmeniškai. Tai, kad šiuo konkrečiu atveju Užkalnis straipsnio autorių paglostė, o Nida sureagavo perdėtai emocingai ir aštriai, nereiškia, kad susiklosčius kitoms aplinkybėms viskas nebus diametraliai priešingai. Taip, kad siūlau niekam akmens užantyje nenešioti, o ir toliau mėgautis nesibaigiančiu titanų kovos spektakliu.
Pasaulis liūdnas ir kartais tiesiog tenka susitaikyti su tuo. Galvojau, ar parašyti tai, ką gavau (esminius raktus davėte tamsta), bet atrodo, gal geriau patylėsiu. Px, aš negalvojau, kad ten taip žostka.
O vat su Užkalniu -- nežinau, ar išties jį paglostė. Jis pernelyg vikriai išsisuko, ir išsisuko dar kartą kuo vikriausiu būdu, kai buvo tiesiai apkaltintas išsisukinėjimais. Irgi priešinga reakcija, pastebėkim 🙂
nesiveliu į kovą, kurios nelaimės nei viena pusė. tai atima galimybę laiku perbėgti į laimėtojo pusę ir „loti už jį“. bet šiaip smagu paskaitinėti, kaip kardinaliai skirtingi žmonės nesusišneka. galėtų būti geras blogos komunikacijos pavyzdys 🙂
„man labiau už viską atgrasus štai toks agresyvus pretenzingas pusmokslio bukumas, visokie pipediniai „kieti bičiukai“ ir pan. Tik tam. Ne todėl, kad aš jam nepatinku ar jis kažko nesupranta -- būtų kur kas nemaloniau, jei tokiam patikčiau ir siūlytųsi į draugelius. Nemanau, kad žmogus, vien todėl, kad „parašė tekstą“, negali būti vertas atitinkamo epiteto -- greičiau priešingai, būtent tokiais tekstais (o ne kuo kitu) jį ir užsitarnavo. Ir dar man nusibodo visokios pseudodiskusijos su aiškiai neadekvačiais pašnekovais -- a la „Štai jums dvi nuomonės: tūlas gražulis, stoma, kundrotas ar rokiškis mano taip: ką, įdomu, į tai pasakys NV? Štai didis eruditas iš Tursučių ar labai rimtai įtaria, kad ji po lova laiko Lenino raštus, solidžiam expertui iš Užkalnijos ji primena Grinevičiūtę, o dar solidesniam Čiuldei iš balsas.lt -- Hitlerį“. Tokie personažai patys diktuoja atitinkamą požiūrį į juos. Idiotų negerbiu; su nesąmonėm nepolemizuoju.“
Negaliu susilaikyti nepriderges ir as. Panelei Nidai Vasiliauskaitei jau kaip supratau cia visiskas nelygis ir apskritai diskusijos verto asmens cia nei su ziburiu nerasi, bet ji vistiek nervingai grauzdama savo panages, laikas nuo laiko ateina ir pasitikrina, kas ka raso. Nidos ginklo broliai, ivairaus plauko anarchija elte redaktoriai ir pseudo moralizuotojai, kurie vaiksto maziausiai 15cm atplyse nuo zemes pavirsiaus, nesmirda prakaitu ir valgo tik ekologiskas darzoves, bet savo paziuru i kanors netik nesugeba apibrezti artikluliuotai, kai gauna savo issvajotasias 5 minutes tv eterio, bet bandymas tai padaryti primena zmogaus be kojos meginima zaisti futbola su sveikaisiais. Ai nu TV ekranas irgi turbut ne lygis, turbut del to… Mielieji Jus vienas kito verti!
Pingback: Tweets that mention Užkalnis, Vasiliauskaitė ir demonų kova - -- Topsy.com
Atsakant į citatėlę, paliktą Platybių šnipelio, jaučiu ypatingą malonumą pastebėdamas, kad iš bejėgiško pykčio graužianti nagus Nida Vasiliauskaitė tikrai turėtų prasitrinti aprasojusius įsiučio garais akinius, nes prarado net sugebėjimą skaityti, kas parašyta.
Niekas nerašė, kad Nida panaši į Grinevičiūtę (Nida į ją panaši ne daugiau, nei į Mariah Carey). Nida Vasiliauskaitė viename mano rašymų tiesiog buvo paminėta greta Račo ir Grinevičiūtės, kai kalbėjau: „O pavyzdžiai yra tragiški. Rimtais rašytojais, apžvalgininkais ir autoritetais laikomi susitaurinę, save įsimylėję ir dar savo misija įsitikinę asmenys: Artūras Račas, Rūta Grinevičiūtė, Nida Vasiliauskaitė. Jie visi yra pasiekę aukštumas: nuobodaus, nykaus graudenimo, lėkšto moralizavimo, visiško banalumo.“
Visas straipsnis yra čia:
http://uzkalnis.popo.lt/2010/03/30/kurybinems-davatkoms-ir-zurnalistikos-nuoboduoliams-pagal-nuopelnus/
Atskirtai paminėtinas klasikinis Vasiliauskaitės sąmojo pavyzdys, nes jis traškus, kaip marinuotas baravykas: „expertas iš Užkalnijos“. Ak. Matyt, geriausi spuoguotų Delfio komentatorių įpročiai ir visa jų sofistikacija visgi užtiško ir ant filosofės ir nenuėjo veltui.
LoL
O aš tai galvojau, galvojau, ką čia parašius ir fantazijos neužteko. BTW, skaityti ana tikrai nemoka, nes supranta kažkodėl neretai net ir priešingai, nei parašyta. Irgi rašiau apie tai komentaruose. Būdinga, kad apkaltina tuo nemokėjimu kitus -- būtent tuos, kieno tekstus skaito.
Beje, tą mechanizmą, kur savo problemas priskiria aplinkiniams, pastebėjau ir jos pačios straipsniuose, pvz., jos pačios taip nuolat taikomą ad hominem ji nuolat priskiria kitiems ir paskui taškosi pasipiktinimu dėl to.
Kita vertus, visgi mane pradžiugino palyginimu su Gražuliu ir Kundrotu. Reiškia, net nedarydamas jokių akcijų ir netgi visai teigiamai žiūrėdamas į vaivorykštines spalvas, vien pavieniu ir ganėtinai neutraliu tekstu sugebėjau Nidai sukelti panašaus lygio disonansą galvoje, kokį sukelia labiausiai pasiutę kovotojai prieš tolerastijas. Tai labai smagu 🙂
Kita vertus, ponas Užkalni, dar pasieksiu kada nors ir jūsų disonanso organą. Nepavyko šitaip, pavyks kaip nors kitaip.
Jūs, ponas Rokiški, visada laukiamas. Nors baugu, bet intetelektinės palaimos anticipacija didesnė, nei baimė. Bring it on.
Dar duokit sugalvot kažką. Nes kažkodėl vis nesigauna gerai sugalvot.
Nuostabus tekstas. Tokią emocingą, dirbtinėmis gėlėmis ir kirpčiukais papuoštą kalbą-tostą, labai tiktų emocingai išrėžti vakarėliui jau gerokai įsisiūbavus. Gerai, kad tai atliktų koks nors gerklingas ir pakankamai įkalęs vakarėlio svečias. Ir kad jau visai būtų adekvatu, reikėtų, jog už stalo sėdėtų ir N.V. su A.U. Kitokioms aplinkybėmis, kuomet tai sakoma/rašoma prie stalo, už kurio nesėdi N.V. su A.U., ar bent jau nors vienas A.U., tai bus tik manieringos, koketiškos pastangos, kažkokie kliedesiai, natūralumo priešybė.