Atrodo, kad Kreivarankis galutinai suformavo tą naują mikrožanrą – Andriaus Užkalnio kritiką. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl, bet figūra išaugo tiek, kad kalbos apie ją – jau tampa savotišku sportu. Deja, paprastai nesėkmingu – bandymai atrasti silpnų vietų virsta verksmingu šnypštimu apie tai, kad Užkalnis koks nors šššššlykštus. Visgi aš porą suradau, tad jau, gerbiamasai Andriau Užkalni, nesupykite, nepasmerkite, nes ne dėl asmeninių ambicijų, o dėl žanro pilnovės dabar apjuodinsiu jūsų ypatą baisiau, nei netgi tamsta galėtumėte tikėtis, nesiskaitydamas su žodžiais, priemonėmis ar mintimis, o tikslingai ir bjauriai apdergdamas tamistos dūšią visomis išgalėmis. Tikiuosi, šį mano subjektyvų tekstą paskaitys ir pati Nida Vasiliauskaitė.
Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė ir archetipinė demonų prigimtis
Andrius Užkalnis – ne koks politikas, kur galima plūsti jo veiksmus, nuodėmes ar dar ką nors. Tai ne šiaip komentatorių nekenčiamas monstras. Tai figūra, teikianti vos ne filosofinį pasitenkinimą jos nagrinėtojams, figūra, kurią galima nupasakoti bet kaip, vos ne kaip kokį mitinį herojų. Ko gero, Lietuvoje panašių personažų nėra labai jau daug. Gal vienintelė ryški – tai Nida Vasiliauskaitė, kuri tokia absoliučiai priešinga Andriui Užkalniui, kad jei reiktų surasti porą didžiąjai kovai – idealesnės nei nebūtų.
Užkalnis linksmas, heteroseksualus, sąmojingas, pakazūchiškai vaizduoja marginalumą tekstais, yra atvirai antimarginalus pomėgiais, mėgsta pasiplūst, yra storas, jaučia pasitenkinimą kiršindamas skaitytojus, nesicackina ilgai su tomis pat temomis, yra kardinalus dešinysis, galų gale – vyras. Nida Vasiliauskaitė rimta, nežinau apie seksualumą, bet jos sąmojai apsiriboja etiketėmis, tekstus demonstratyviai taiko intelektualams, remia kažkokias marginalines grupuotes, vietoj keiksmų vartoja svetimžodžius, yra liesa, skaitytojus bando suvienyti prieš savo ideologinius priešus, ilgai zulina vos kelias jai rūpinčias temas, yra žymi ultrakairioji, galų gale, taip jau susiklostė, kad moteris. Aš čia dar mažai pavardinau, bet manau, ir taip akivaizdu – kokį besugalvotum atributą vienam, kitas turės diametraliai priešingą. Hmmm, net jų protingumas ir tai kažkoks priešingas atrodo – vargu, ar jie galėtų suprasti vienas kito argumentus.
Netgi jų dominuojantys tekstai yra neįtikėtinai priešingi ir stilium, ir prasme, ir emocijų pobūdžiu, ir skaitytojais, ir viskuo viskuo… Netgi tuo, ko tiems tekstams trūksta. Atrodytų, duok Vasiliauskaitei Andriaus talentą kurti paveikslus žodžiais – ir ši imtų šviesti, nelyg užburianti revoliucijos šauklė. Ar duok Nidos graužatį apie visuomenės netobulumą Užkalniui – ir šis sukels masinį pakvaišimą dėl filosofijos. Tačiau to nėra, o yra tiktai viena bendra abiejų autorių savybė – jie siutina. Jie siutina skaitytojus taip, kad šie kraustosi iš proto. Ir nieko neįstengia padaryti.
Savo sugebėjimu siutinti skaitytojus abi figūros tiesiog ženkliškos. Pasakai diskusijoje „Nida Vasiliauskaitė“ – ir visi supranta, kas bus pasakyta paskui. Pasakai diskusijoje „Andrius Užkalnis“ – ir visi supranta irgi. Galgi tiesiog simptomatiškas buvo atvejis, kai Artūras Račas kažkokius savo komentatorius grąsinosi vadinti užkalniais. Galgi toks pat simptomatiškas atvejis, kai specifiniuose sluoksniuose kas nors pavadinamas Vasiliauskaitės klonu.
Negalim nematyti šios poros priešingumo, tačiau negalim jų ir atskirti – tai vienos semos dvi ženklinės pusės, antonimiškos savo forma, tačiau vienodos savo gilumine prasme. Kaip neatskiriamai priešingais tampa Saulė ir Mėnulis, diena ir naktis, vyras ir moteris, obuolys ir kirminas, vaikas ir saldainiai, taip ir Andrius Užkalnis su Nida Vasiliauskaite…
Tai dvi ženkliškos ir netgi archetipiškos savo išskirtinumu figūros – Nida dar prieš krūvą metų pagarsėjo visokiomis apie ją prikurtomis legendomis (ar tik ne jos pačios studentų kerštas?), bet legendomis pagarsėjo ir Andrius Užkalnis. Manau, kad ir apie vieną, ir apie kitą nesunkiai susirasit. Taip, žinoma, kad legendos kuriamos apie daugelį, tenoriu pasakyti tik vieną: Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė yra aiškūs mitologizavimo rekordininkai tarp žmonių, rašančių straipsnius populiariems leidiniams.
Nuostabu ir tai, kad daugelis žmonių pastebi Andriaus Užkalnio ir Nidos Vasiliauskaitės vienatį, nepaisant aiškios šių figūrų superpozicijos ir net nepaisant to, kad abi šios asmenybės ganėtinai vengia tarpusavio diskusijų. Juk priešingumas suponuoja bendrybę, vienatiškumą, tam tikrą bendrąjį prasminį kvantą, nedalomąją esybę, apjungiančią šiuodu į keistą porą, kažkodėl vis nesusieinančią lemiamam mūšiui, tačiau suvokiamą išimtinai kaip tarpusavy besikaunančią.
Bet ne, tai ne tarpusavy kovojančių dvynių vaizdinys. Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų. Tai kažkas keistesnio – juk ir vienas, ir kitas suprantamas, kaip visuomenės priešas, griaunantis įprastą pasaulio vaizdą, bendrąjį mitą. Ir Nida Vasiliauskaitė su savo kova prieš šeimos ir kitas vertybes, ir Andrius Užkalnis, besityčiojantis iš visko, kas tiktai įprasta. Tai nelyg chaoso pagimdyti gaivalai, kurie bando sunaikinti mūsų vertybėmis paremtą pasaulį, Šėtono išperos ir demonai, rodantys eiliniams žmonėms savo dantis ir nagus, bandantys įkąsti, ieškantys jautrių vietų… Demonai, kurie nepažeidžiami, tačiau juk jie turi būti kažkaip sunaikinami ar nukenksminami?
Būtent pasąmoningas skaitytojų supratimas viską pastato į savo vietas – juk demonai viens kitą turi sunaikinti patys, tarpusavio kovoje – štai todėl ir superpozicija, štai todėl joje ir atsiduria šios dvi figūros. Todėl nei vienam nekyla abejonė, kad Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė turi būti nesutramdomais priešais. Juk tiktai šitaip jie duos ramybę visiems kitiems.
Tai raktinė, esminė šių autorių problema – savęs ieškojimas, savęs neigimas, išvirstantis demoniškais, žudikiškais antpuoliais, kurių metu be gailesčio traiškomos skaitytojų smegenys, liejasi neapykantos kraujas ir nekaltų aukų pūliniai. Demonai atskrenda į mūsų skaitytojiškus protus ir sukelia minčių skerdynes. Bet patys demonai negali ar nenori kovoti tarpusavyje. Jie vienas kitam neįdomūs. Tiksliau, įdomūs, bet tik tiek, kad po poros apsidraskymų kiltų panieka atmieštas supratimas, kad oponentas atrodo banalus, nykus ir… Ir tiesiog priešingas, visu savo priešingumu panašus į tave patį, toksai priešingas, kad nei kovoti, nei laimėti nėra prasmės. Bene ryškiausiai tą priešingumą atspindi abiejų fanatiškiausi gerbėjai, pasiryžę tarpusavy susirieti, lyg šunys.
Kaip senas mitas apie tą, kuris duoda ir atima, kuris pradžia ir pabaiga, užmarštis ir žinojimas, šios žemės viešpats ir sielų valdovas, priešingybių vienybė, diena ir naktis, viskas ir niekas, Liuciferis, Šviesos Nešėjas, gimstantis susijungus priešybėms į vienatį, kovojančią su savimi – du demonai, kuriems reikia atrast vienas kitą. Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė, kurie yra ir liks nepilnaverčiai vienas be kito kūrybos – be apsijungimo, be kovos, be tos šviesos, kuri kiltų. Šviesos – pilnatvės, prasmingumo, grožio. Arba iš tekstų į realybę persikeliančių košmarų. Juk demonai neprognozuojami…
Paveiksliukas kairėje – vienas iš ryškiausių, biologų eksperimentais identifikuotų atvejų. Čia ne žmonių archetipas, o ančių. Itin ryškiai identifikuojamas mažų ančiukų, net ir nemačiusių skraidančių paukščių. Prieš pusę šimtmečio keli mokslininkai, tyrę antis ir jų jauniklius, aiškinosi, kaip šie reaguoja į įvairius skraidančius daiktus. Ant virvutės pakabindavo kokį nors modelį ir įvairiu greičiu skraidindavo antims ar ančiukams virš galvų. Išskirtinis rezultatas buvo pasiektas su žąsų ir vanagų modeliais: jei šie skriedavo trumpuoju galu į priekį, ančiukus apimdavo panika, jie puldavo į visas puses: mažyliai atpažindavo pavojingą plėšrų paukštį. Jei modelis skriedavo ilguoju galu į priekį, ančiukai nereaguodavo.
