Tag Archives: archetipai

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė, mikrožanras ir juokas

Atrodo, kad Kreivarankis galutinai suformavo tą naują mikrožanrą – Andriaus Užkalnio kritiką. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl, bet figūra išaugo tiek, kad kalbos apie ją – jau tampa savotišku sportu. Deja, paprastai nesėkmingu – bandymai atrasti silpnų vietų virsta verksmingu šnypštimu apie tai, kad Užkalnis koks nors šššššlykštus. Visgi aš porą suradau, tad jau, gerbiamasai Andriau Užkalni, nesupykite, nepasmerkite, nes ne dėl asmeninių ambicijų, o dėl žanro pilnovės dabar apjuodinsiu jūsų ypatą baisiau, nei netgi tamsta galėtumėte tikėtis, nesiskaitydamas su žodžiais, priemonėmis ar mintimis, o tikslingai ir bjauriai apdergdamas tamistos dūšią visomis išgalėmis. Tikiuosi, šį mano subjektyvų tekstą paskaitys ir pati Nida Vasiliauskaitė.

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė ir archetipinė demonų prigimtis

Andrius Užkalnis – ne koks politikas, kur galima plūsti jo veiksmus, nuodėmes ar dar ką nors. Tai ne šiaip komentatorių nekenčiamas monstras. Tai figūra, teikianti vos ne filosofinį pasitenkinimą jos nagrinėtojams, figūra, kurią galima nupasakoti bet kaip, vos ne kaip kokį mitinį herojų. Ko gero, Lietuvoje panašių personažų nėra labai jau daug. Gal vienintelė ryški – tai Nida Vasiliauskaitė, kuri tokia absoliučiai priešinga Andriui Užkalniui, kad jei reiktų surasti porą didžiąjai kovai – idealesnės nei nebūtų.

Užkalnis linksmas, heteroseksualus, sąmojingas, pakazūchiškai vaizduoja marginalumą tekstais, yra atvirai antimarginalus pomėgiais, mėgsta pasiplūst, yra storas, jaučia pasitenkinimą kiršindamas skaitytojus, nesicackina ilgai su tomis pat temomis, yra kardinalus dešinysis, galų gale – vyras. Nida Vasiliauskaitė rimta, nežinau apie seksualumą, bet jos sąmojai apsiriboja etiketėmis, tekstus demonstratyviai taiko intelektualams, remia kažkokias marginalines grupuotes, vietoj keiksmų vartoja svetimžodžius, yra liesa, skaitytojus bando suvienyti prieš savo ideologinius priešus, ilgai zulina vos kelias jai rūpinčias temas, yra žymi ultrakairioji, galų gale, taip jau susiklostė, kad moteris. Aš čia dar mažai pavardinau, bet manau, ir taip akivaizdu – kokį besugalvotum atributą vienam, kitas turės diametraliai priešingą. Hmmm, net jų protingumas ir tai kažkoks priešingas atrodo – vargu, ar jie galėtų suprasti vienas kito argumentus.

Netgi jų dominuojantys tekstai yra neįtikėtinai priešingi ir stilium, ir prasme, ir emocijų pobūdžiu, ir skaitytojais, ir viskuo viskuo… Netgi tuo, ko tiems tekstams trūksta. Atrodytų, duok Vasiliauskaitei Andriaus talentą kurti paveikslus žodžiais – ir ši imtų šviesti, nelyg užburianti revoliucijos šauklė. Ar duok Nidos graužatį apie visuomenės netobulumą Užkalniui – ir šis sukels masinį pakvaišimą dėl filosofijos. Tačiau to nėra, o yra tiktai viena bendra abiejų autorių savybė – jie siutina. Jie siutina skaitytojus taip, kad šie kraustosi iš proto. Ir nieko neįstengia padaryti.

Savo sugebėjimu siutinti skaitytojus abi figūros tiesiog ženkliškos. Pasakai diskusijoje „Nida Vasiliauskaitė“ – ir visi supranta, kas bus pasakyta paskui. Pasakai diskusijoje „Andrius Užkalnis“ – ir visi supranta irgi. Galgi tiesiog simptomatiškas buvo atvejis, kai Artūras Račas kažkokius savo komentatorius grąsinosi vadinti užkalniais. Galgi toks pat simptomatiškas atvejis, kai specifiniuose sluoksniuose kas nors pavadinamas Vasiliauskaitės klonu.

Negalim nematyti šios poros priešingumo, tačiau negalim jų ir atskirti – tai vienos semos dvi ženklinės pusės, antonimiškos savo forma, tačiau vienodos savo gilumine prasme. Kaip neatskiriamai priešingais tampa Saulė ir Mėnulis, diena ir naktis, vyras ir moteris, obuolys ir kirminas, vaikas ir saldainiai, taip ir Andrius Užkalnis su Nida Vasiliauskaite…

Tai dvi ženkliškos ir netgi archetipiškos savo išskirtinumu figūros – Nida dar prieš krūvą metų pagarsėjo visokiomis apie ją prikurtomis legendomis (ar tik ne jos pačios studentų kerštas?), bet legendomis pagarsėjo ir Andrius Užkalnis. Manau, kad ir apie vieną, ir apie kitą nesunkiai susirasit. Taip, žinoma, kad legendos kuriamos apie daugelį, tenoriu pasakyti tik vieną: Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė yra aiškūs mitologizavimo rekordininkai tarp žmonių, rašančių straipsnius populiariems leidiniams.

Nuostabu ir tai, kad daugelis žmonių pastebi Andriaus Užkalnio ir Nidos Vasiliauskaitės vienatį, nepaisant aiškios šių figūrų superpozicijos ir net nepaisant to, kad abi šios asmenybės ganėtinai vengia tarpusavio diskusijų. Juk priešingumas suponuoja bendrybę, vienatiškumą, tam tikrą bendrąjį prasminį kvantą, nedalomąją esybę, apjungiančią šiuodu į keistą porą, kažkodėl vis nesusieinančią lemiamam mūšiui, tačiau suvokiamą išimtinai kaip tarpusavy besikaunančią.

Bet ne, tai ne tarpusavy kovojančių dvynių vaizdinys. Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų. Tai kažkas keistesnio – juk ir vienas, ir kitas suprantamas, kaip visuomenės priešas, griaunantis įprastą pasaulio vaizdą, bendrąjį mitą. Ir Nida Vasiliauskaitė su savo kova prieš šeimos ir kitas vertybes, ir Andrius Užkalnis, besityčiojantis iš visko, kas tiktai įprasta. Tai nelyg chaoso pagimdyti gaivalai, kurie bando sunaikinti mūsų vertybėmis paremtą pasaulį, Šėtono išperos ir demonai, rodantys eiliniams žmonėms savo dantis ir nagus, bandantys įkąsti, ieškantys jautrių vietų… Demonai, kurie nepažeidžiami, tačiau juk jie turi būti kažkaip sunaikinami ar nukenksminami?

Būtent pasąmoningas skaitytojų supratimas viską pastato į savo vietas – juk demonai viens kitą turi sunaikinti patys, tarpusavio kovoje – štai todėl ir superpozicija, štai todėl joje ir atsiduria šios dvi figūros. Todėl nei vienam nekyla abejonė, kad Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė turi būti nesutramdomais priešais. Juk tiktai šitaip jie duos ramybę visiems kitiems.

Tai raktinė, esminė šių autorių problema – savęs ieškojimas, savęs neigimas, išvirstantis demoniškais, žudikiškais antpuoliais, kurių metu be gailesčio traiškomos skaitytojų smegenys, liejasi neapykantos kraujas ir nekaltų aukų pūliniai. Demonai atskrenda į mūsų skaitytojiškus protus ir sukelia minčių skerdynes. Bet patys demonai negali ar nenori kovoti tarpusavyje. Jie vienas kitam neįdomūs. Tiksliau, įdomūs, bet tik tiek, kad po poros apsidraskymų kiltų panieka atmieštas supratimas, kad oponentas atrodo banalus, nykus ir… Ir tiesiog priešingas, visu savo priešingumu panašus į tave patį, toksai priešingas, kad nei kovoti, nei laimėti nėra prasmės. Bene ryškiausiai tą priešingumą atspindi abiejų fanatiškiausi gerbėjai, pasiryžę tarpusavy susirieti, lyg šunys.

Kaip senas mitas apie tą, kuris duoda ir atima, kuris pradžia ir pabaiga, užmarštis ir žinojimas, šios žemės viešpats ir sielų valdovas, priešingybių vienybė, diena ir naktis, viskas ir niekas, Liuciferis, Šviesos Nešėjas, gimstantis susijungus priešybėms į vienatį, kovojančią su savimi – du demonai, kuriems reikia atrast vienas kitą. Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė, kurie yra ir liks nepilnaverčiai vienas be kito kūrybos – be apsijungimo, be kovos, be tos šviesos, kuri kiltų. Šviesos – pilnatvės, prasmingumo, grožio. Arba iš tekstų į realybę persikeliančių košmarų. Juk demonai neprognozuojami…

Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Continue reading

Kas per velnias tie archetipai?

Paveiksliukas kairėje – vienas iš ryškiausių, biologų eksperimentais identifikuotų atvejų. Čia ne žmonių archetipas, o ančių. Itin ryškiai identifikuojamas mažų ančiukų, net ir nemačiusių skraidančių paukščių. Prieš pusę šimtmečio keli mokslininkai, tyrę antis ir jų jauniklius, aiškinosi, kaip šie reaguoja į įvairius skraidančius daiktus. Ant virvutės pakabindavo kokį nors modelį ir įvairiu greičiu skraidindavo antims ar ančiukams virš galvų. Išskirtinis rezultatas buvo pasiektas su žąsų ir vanagų modeliais: jei šie skriedavo trumpuoju galu į priekį, ančiukus apimdavo panika, jie puldavo į visas puses: mažyliai atpažindavo pavojingą plėšrų paukštį. Jei modelis skriedavo ilguoju galu į priekį, ančiukai nereaguodavo.
Archetipai, pasakos ir visa kita…

Drąsius Kedys – herojus legendoje apie save

Garantuoju, kad Drąsius Kedys jau tapo legenda. Nesvarbu, kokia bylos baigtis, nesvarbu, ar jį suras, ar nesuras. Nesvarbu, ar jo kaltinimai pedofilams pasirodys besantys teisingi, ar melagingi. Nes jis jau tapo legenda, kurios sunaikinti – neįmanoma. Jis tapo herojumi legendoje apie save. Ir akivaizdu: legenda iškilo ne iš Drąsiaus Kedžio, o iš mūsų pasąmonės gelmių. Ir vos pažvelgę į šią istoriją, aptinkame visą būrį neįtikėtinai ryškių archetipų.

Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių – visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambinti jiems, nesant gilių įtarimų, nes nespėdavo visko sutikrinti.

Mes matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: didesnė dauguma palaiko Drąsių Kedį, kiti sako, kad visgi jis žmogžudys. Beje, pastarųjų staiga plūstelėjo į visokius portalus, o komentarai jų pakankamai neišradingi (netgi iš serijos "kodėl jis nesikreipė į teisėsaugą") ir taip besikartojantys, kad man net kelia kažkokių įtarimų apie suinteresuotus asmenis. Toks jausmas, kad legendai pasipriešinti bebandantys tiesiog desperatiškai ieško išeičių. Bet nenukrypkim, o įvardinkim faktą: skilimas čia į absoliučią mažumą, besipriešinančią legendai ir absoliučią daugumą – tuos, kas tampa legendos nešėjais, pasakotojais.

Versijų vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Ką bešnekėtų žiniasklaida – pradedant Lietuvos Ryto vulgariai tiesmukišku bandymu legendos herojų paversti blogiečiu (tarp kitko, kas domisi semiotika – pabandykite atlikti bent paviršutinę semiotinę analizę – jie net patys netiki tuo, ką rašo) ir baigiant Remigijumi Šimašiumi, kuris su Drąsiaus Kedžio legenda bando kovoti racionaliais argumentais.

Olegas Lapinas kabina giliau, ten kur mūsų pasąmonė. Ir matyt pastūmėtas kitų lygintojų lygina Drąsių Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jau jis neteisus. Nors gal ir neverta norėti gilios analizės iš psichologo, kuris matyt nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš Jungo veikalų.

Drąsius Kedys, kai pabandai įsigilinti į jo legendos archetipinę prasmę, tampa tiesiog išskirtiniu, unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus – didvyris ir nugalėtojas.Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas – tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Beje – ir vardas čia tinka, kaip niekad: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas.

Nei neverta matyt sakyti, kas šioje legendoje yra archetipinis šimtagalvis Slibinas – tai mūsų teisėsauga, monstras, valdytojas, tas, kuris valdo ir maitinasi nekaltomis aukomis. Jei reiktų paklausti, kas yra teisėjas, sprendėjas šioje legendoje – akivaizdu, kad ne teisėjai, ne prokuratūra, o Drąsius Kedys. Jis tiesiog įkūnija teisingumo pirštą, tapdamas dangaus pasiuntiniu, baudžiančiu už neteisybę. Čia Drąsius Kedys yra ryškus, kaip šventas Jurgis, slibino nugalėtojas. Slibinas gi fantastiškai tiksliai įkūnija save tame pačiame pasakų pavidale – kaip nekaltų mergaičių rijikas. Tik šiuolaikinėje transformacijoje – kaip pedofiliškas monstras. Dar ryškesniu slibinas taptų nebent tuomet, jei vaikas dar būtų ir nužudytas, tačiau šitai būtų jau ne kokybinis, o tik kiekybinis pokytis.

Pažiūrėkim į pagarsėjusią Drąsio Kedžio nutrauką, kur jis glaudžia prie savęs dukrelę – ar neprimena tokių ideologinių stilizavimų, kurie taip išpopuliarėjo paminkluose? Net sovietinis kareivis – vaikų gynėjas neretai būdavo vaizduojamas būtent taip – su prisiglaudusiu, ginamu vaiku. Drąsius Kedys – tikra legenda jau dabar. Neatsimenu kito tokio ryškaus archetipų prasiveržimo Lietuvoje per paskutinius keletą dešimtmečių.

Pridėkim dar ir tai, kad jis yra tėvas. Archetipine prasme. Ne tik didvyris, bet ir šeimos galva. Žvelgdami į archetipinį tėvą, turim pastebėti, kad jo ryšys su herojaus archetipu – neabejotinas, tačiau tai visgi skirtingi archetipai. Bet kai jie susivienija – atsiranda ne šiaip didvyris, o tikra archetipinė bomba.

Tačiau net ir šie išvardinti bruožai visai istorijai nepakankami: Drąsius Kedys paradoksaliai prigriebė ir dar vieną archetipinę funkciją: jis ne tik tėvas. Motina, legendoje išdavusi ir pardavusi savo vaiką, dingsta. Ir jos vietą užima tas pats Drąsius Kedys, priglaudęs vaiką prie savęs, tapęs jam ne tik tėvu, bet ir augintoju, globotoju, vieninteliu guodėju. Taip, tai švenčiausios mergelės Marijos funkcija. Turint omeny, kiek giliai pastarasis archetipas sėdi lietuvio sąmonėje (vis dar ryškūs matriarchalinės – Žemynos krašto bruožai), tai net nežymi motinos archetipo priemaiša legendai prideda dar didesnio, jau tiesiog nesuvaldomo pasąmoningumo.

Kokios pasekmės visuomenei? Akivaizdžios: jau ir taip apiplyšęs teisėsaugos drabužis nusmuko – legenda įvardino, kad tai Slibinas. Tačiau legendos herojus Drąsius Kedys nukirto tik vieną slibino galvą. Slibinas liko gyvas. Klausimas, ką darys valdžia? Ar nukirs dar vieną ar kelias galvas, palikdama slibiną gyvu? Norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų nepakanka.

O ką daryti su herojumi – Drąsiumi Kedžiu? Suimti jį ir paversti kankiniu, pratęsiant legendą ir parodant, kaip didvyris žūsta? Pasekmės tik dvi: kažkam tai įrodys, kad slibinas nenugalimas, o kažkam primins legendą apie Margirį – herojų, kuris tapo didvyriu, nusižudęs. Musulmonai puikiai išnaudoja tokius didvyrius politiniams tikslams. O gal palikti jį laisvėje ir užmiršti? Lygiai tas pat: pamoką, kaip tapti didvyriu, jau gavo visi. Gal būt vienintelis būdas – legendos transformacija, atrandant kitą didvyrį, pervadinant pagonišką Drąsių Kedį į šventą Jurgį. Bet ar turim kandidatą?

Fatališkas Grybauskaitės patarimas Valantinui tylėti. Nors būtent ji dar neseniai buvo kandidate į herojaus vietą, ji dabar tampa slibino parankiniu – vietoj to, kad imti kardą ir kapoti galvas, ji slepia. O paslaptis – pati geriausia terpė legendoms. Ar pastebėjote, kiek staiga pasigirdo balsų dėl jos atsakomybės ir to, kad jai reikia atsistatydinti?

Ir paskutinė naujiena – Kauno Diena rašo, esą su Dariumi Kedžiu gali būti susiję skustagalviai. Dar vienas akivaizdus mitologinis vaidmuo – didvyrio kariai. Ir jau pagal šitai pasižiūrėsim, ar turi valdžia mitologinę nuojautą. Scenarijus čia irgi aiškus: jei vadinamieji skustagalviai bus sutapatinti su Drąsiaus Kedžio pagalbininkais, jie irgi pretenduos tapti mitine jėga (beje, kaip čia neprisiminsi tokių mitologiškų Haičio tonton-makutų). Vargu, ar kam reikia aiškinti, kokia tai gali būti politinė bomba – nedrįstu net spėlioti apie potencialių naujų skinų skaičių.