Rokiškis Rabinovičius

Šis straipsnis – ne apie ypatingas snaiperių maskuotes, ne apie karinės technikos kamufliažą, o tiktai apie paprastą slepiančią karišką aprangą. Nei jis labai gilus, nei pilnas ypatingų atradimų, tačiau tikiuosi, kad jums bus įdomus – pabandžiau ne formaliai apžvelgti dabartinio kamufliažo istoriją, bet ir paieškoti įdomybių.

Kamufliažas daugeliui neatrodo sudėtingai, dažniausias įsivaizdavimas – kad kamufliažinį raštą gali sukurti bet kuris dizaineris ar šiaip, pavyzdžiui, moksleivis. Deja, taip nėra – kamufliažą jau Tarpukaryje kūrė ištisi institutai, o nauji maskavimo raštai – tai tiesiog tobuli kūriniai, paremti daugybe metų darbo ir milijoninėm išlaidom. Gal dėl to originalių kamufliažo raštų nėra labai daug – per visą pasaulį teatsirastų vos kelios dešimtys pagrindinių, o ir tų dauguma paremti vos keliais baziniais raštais. Tuo tarpu dauguma „kamufliažinių“ raštų, kuriuos sukuria įvairūs drabužių dizaineriai, realiomis sąlygomis žmogų ne paslėptų, o padarytų jį dar labiau matomu.

Ta purvina chaki spalva

Pirmos kamufliažinės uniformos ėmė plisti dar XIXa. pabaigoje, o per anglų-būrų karą, prasidėjusį 1902, tapo standartinėmis. Tada vykusiuose mūšiuose jau buvo apsieinama be dūminio parako, o gerokai ištobulėję šautuvai leisdavo pataikyti į žmones, esančius už kelių šimtų metrų. Britai susivokė, kad spalvotos uniformos juos paverčia puikiu taikiniu, tad kareiviai buvo perrengti žąsiašūdžio spalvos rūbais.

Žąsiašūdžio arba chaki spalva yra savotiškai unikali: artimus jai atspalvius galima gauti, maišant bet kokių spalvų kratinį. Dažniausiai chaki gaunama, žalią maišant su ruda, tačiau kažką panašaus galėtume gauti, ir sumaišę mėlynus, geltonus ir raudonus dažus. Chaki – tai tiesiog purvo, kitų spalvų kratinio spalva, todėl ji susilieja su pačia įvairiausia aplinka: už kelių šimtų metrų esantį kareivį, aprengtą chaki uniforma, pastebėti labai sunku. Paprastai valstybės, naudojančios chaki uniformas, pasirenka vieną ar kitą šios spalvos atspalvį – ar artimesnį žaliai, kaip Rusija, ar artimesnį geltonai, kaip JAV – pagal tai, kokiose teritorijose gali tekti kariauti.

Britų karinė patirtis kitose šalyse buvo ilgokai ignoruojama, tad pavyzdžiui prancūzai į Pirmo Pasaulinio karo laukus išėjo su vis dar raudonai-mėlynomis uniformomis. Tačiau jau karui įpusėjus, spalvotų uniformų neliko, o chaki spalvos buvo netgi patobulintos: kaizerinėje kariuomenėje šalmai netgi pradėti dažyti dėmėmis, kad vizualiai sutrūktų į kelias dalis, toli esančiam stebėtojui tapdami nepanašiais į šalmus. Panašiai bandyta spalvinti ir karių, daugiausiai snaiperių, aprangą.

Tobuliausios iš tų laikų kilusios, o tarpukaryje patobulintos spalvinimo schemos, pavadintos ameba (pagal dėmių formą), labai smarkiai mutavusios, naudojamos ir dabar, tiesa, dažniau – kiek atsilikusiose šalyse ar šiaip pseudokariškiems drabužiams: būdingas jų bendras bruožas – visai neblogas vizualinis figūros iškraipymas. Originalios rusiškos ameba dėmės, sukurtos 3-iame dešimtmetyje, būdavo didžiulės, pusmetrinės, bet kiek vėliau ėmė dominuoti gerokai mažesnės dėmelės.

Žvelgiant iš didesnio nuotolio, dėmėtas žmogus praranda savo žmogišką figūrą, šviesesnės dėmės atrodo arčiau, nei yra išties, o tamsesnės – taip, lyg jų vietoje būtų tuštuma. Norint, kad dėmės geriau maskuotų kokiame nors konkrečiame fone, į jas pridedama smulkesnių detalių (pvz., amerikietiškose „Chocolate-chip“ – vaizduojančių akmenukus, o „Woodland“ – vaizduojančių medžių šakas). Norint sustiprinti erdvinio išklaipymo įspūdį, dėmės papuošiamos nelygiais šviesesniais ar tamsesniais kraštais.

Kamufliažas Antrojo Pasaulinio karo metais

Ypatingai kamufliažas patobulėjo Antrojo Pasaulinio išvakarėse, o dar labiau – jau karo metais, kai išplito pilnavertės vaizdą iškraipančios dažymo schemos (kaip kad 4-ojo dešimtmečio vokiškas skeveldrų raštas „Splittertarn“, pasižymėjęs didelėmis kampuotomis dėmėmis, nuo įprastų amebų nutolęs pakankamai daug, kad būtų išskirtas į atskirą grupę) ar netgi garsusis ąžuolo lapų raštas, tais laikais tapęs pilnaverčiu SS simboliu. Pastarasis raštas gan greitai išsivystė į keletą kitų variantų, vienas kurių, „Platanenmuster“, efektingumu puikiai konkuruoja su dauguma naujausių kamufliažo raštų, išskyrus nebent skaitmeninius (apie juos – kiek žemiau).

Vokiški lapų raštai Antrojo Pasaulinio karo metais buvo neįtikėtinai efektingi: jų detalės buvo pakankamai smulkios, kad puikiai užmaskuotų kareivį netgi kai jis netoli (~20 metrų), bet kartu dėmės sudarydavo ir pakankamai dideles sritis, gerai iškraipydamos vaizdą. Deja, dėl ideologinių sąsajų su SS, šio kamufliažo tipo pokario metais nenorėjo naudoti nei viena valstybė, kol jo naujos variacijos 1984 metais nepriėmė Danija. Kitos šalys (Prancūzija, Belgija, Olandija) panašius raštus atmetė, per daug nesicackindamos – esą primena nacistus, o paradoksaliu būdu bene vienintele pasaulio šalimi, naudojusia panašų kamufliažą, tapo Sovietų Sąjunga: 1960 bet kardinaliai supaprastintą (iki 2 spalvų) raštą ši valstybė panaudojo GRU ir desantininkų maskavimo kombinezonams. Jau po SSRS subyrėjimo raštas po pasaulį vėl išplito neįtikėtinais tempais, pilnavertis „Platanenmuster“ ir jo naujesnės variacijos pradėtos naudoti netgi rusiško specnazo, baltarusių kariuomenės ir pan., mat efektingumu gerokai pralenkė ilgai bene geriausiu laikytą prancūzišką driežo arba leopardo raštą.

Vokiškasis dėmių raštas (šiais laikais vadinamas flecktarnmuster, flecktarn, fleckentarn, fleck ir pan.) bei įvairios jo variacijos – tai vienintelis tarpukario metais kurtas raštas, gerai suderinantis labai prieštaringus reikalavimus: norint, kad kareivio figūra būtų sunkiai identifikuojama iš tolo, kamufliažas turi turėti dideles skirtingų spalvų dėmes su ryškiais kraštais. Bet jos lengvai pastebimos, kai atstumas mažas, todėl slepiantis nuo arti esančių stebėtojų, reikia daug smulkių dėmelių. Bandant suderinti tokius skirtingus reikalavimus, dažniausiai gaunasi ganėtinai prastas rezultatas: kamufliažas ne per geriausiai slepia ir nuo tolimų, ir nuo artimų stebėtojų. Flecktarn tipo raštai sugeba suderinti abi savybes: didelės dėmės sudaromos iš mažų dėmių, turi dėmėtus, nelygius kraštus, tad puikiai maskuoja ir iš didelių, ir iš mažų nuotolių.

Lyginant su vokiečiais, sovietų kariai atrodė graudžiai – dauguma taip ir baigė karą, aprengti paprastu chaki, o tobuliausi iš sovietinių maskavimo raštų buvo nyki maskuotės parodija – tos pačios klaikios amebos (rusiškai vadintos „Kliaksa“) ir kiek vėliau kažkokių menininkų kurti gamtą imituojantys lapai. Negana to, problemas kėlė ir klaikiai prasta kokybė: uniformos šlapdavo, purvindavosi, dažai nuo to greit išskysdavo, o ir raštai būdavo atspausdinami ant audinio labai prastai. Būtent dėl to pačioje II Pasaulinio pabaigoje rusai išrado garsųjį kampuotą „lazerinį“ raštą. „Lazeriniu“ arba „kompiuteriniu“ jis buvo pavadintas tik po kelių dešimtmečių, o kampuotu buvo padarytas dėl prastos kokybės: dažai, spausdinant staklėse, kampuotas raštas gadinamas būdavo daug silpniau, nei paprastas, ir vėlgi, mirkdami ir skysdami purve, kampuotas dėmes dažai irgi menkiau pažeisdavo. Tiesa, net ir tokį kamufliažą gaudavo tiktai specialūs padaliniai – NKVD, žvalgai ir pan..

Po Antrojo Pasaulinio karo

Iš esmės, po II Pasaulinio karo kamufliažo raštai tobulėjo ne per labiausiai, o kai kurios šalys netgi vėl jo atsisakė (tiesa, tik kuriam laikui). Puikiu pavyzdžiu tapo JAV, kamufliažines uniformas dar naudojusios Korėjos kare, o į Vietnamą jau siuntusios kareivius, aprengtus vienspalvėmis uniformomis. Amerikonams baigėsi tuo, kad kariai patys ėmė užsisakinėti uniformas pas vietnamiečius – su gerokai pakeistomis prancūziško „Lizard“ (driežiško) rašto variacijomis, gavusiomis „tigerstripe“ pavadinimą. Sovietų Sąjungoje, tuo tarpu, išvis niekas nepasikeitė – kaip buvo armija be kamufliažų, taip ir liko. Aišku, irgi išskyrus specnazą, kuris gaudavo kažką labai labai prasto – maždaug kaip ir per II Pasaulinį karą. Visgi kitos šalys, pavyzdžiui, britai, savo raštus kūrė, tiesa, kiek pamėgdžiodami prancūzus.

Bene vienintelis (bazinis) pokario raštas, efektingai sugebėjęs konkuruoti su dar tarpukaryje kurtais flecktarnais, buvo pracūziškas 1952 leopardinis arba driežiškas („Lizard“) raštas, tapęs prancūzų Svetimšalių Legiono simboliu, o vėliau įvairiausiais pavidalais ir pamėgdžiojimais išplitęs po visą pasaulį (JAV variacijos dažniausiai vadinamos „tiggerstripe“, o angliškos – DPM). Driežiškas raštas buvo sudarytas iš ganėtinai didelių dėmių, kurios turėjo plėšytus, lyg nutaškytus kraštus – taip susieinantys raštai sukurdavo ir iš arti slepiančias dėmeles, ir didesnes dėmes, neblogai iškraipančias žmogaus figūrą.

Kiek vėliau prancūziškų raštų pagrindu sukurtas britiškas DPM iki pat skaitmeninių kamufliažų atsiradimu buvo laikomas vienu iš efektyviausių pasaulyje, neretai veikiantis geriau už žymiai vėlesnius flecktarn variantus. Niekaip kitaip, kaip tik durnumu negalėčiau pavadinti fakto, kad 1991 Prancūzija nutarė driežiško rašto atsisakyti, pasirinkdama daug primityvesnę amebos tipo maskuotę. Visai nekeista, kad priežastis atsisakymui buvo politkorekcinė: esą leopardo/driežo tipo kamufliažas asocijuojasi su kolonijiniais karais.

O kas vyko daugumoje kitų šalių? Sovietų Sąjunga maždaug iki 1980 taip ir džiaugėsi įvairiomis nežymiai tobulinamomis dvispalvių kamufliažų dėmėmis. Pirmiausiai – įvairiomis „lazerinio“ tipo, o vėliau – kiek panašesnėmis į SS naudotus flecktarn, tiesa, suprimityvintomis iki dviejų spalvų. Galų gale 1981 metais buvo sukurtas pirmas padorus rusiškas kamufliažo raštas „Dubok“ – kažkas tarpinio tarp smulkių amebinių raštų ir vokiškų flecktarn. Bene daugiausiai pastangų galų gale įdėjo JAV, sukūrusi vieną iš tobuliausių amebos palikuonių – „Woodland“.

Nekaip sekėsi ir Vakarų Vokietijai – pradžioje naudojusi dar Veimaro respublikos laikais sukurtą skeveldrinį raštą, šio atsisakė dėl ideologinių sumetimų (nes kažkam kilo asociacijos su nacizmu), o tik apie 1980 sukūrė, bet taip iki SSRS subyrėjimo ir neišdrįso panaudoti modernesnio „Platanenmuster“ varianto – flecktarn. Nuo karo laikais naudoto rašto šis skyrėsi daugiausiai dėmelių dydžiu – šios buvo labai smulkios, dydžiu sulyginamos su šiuolaikiniais skaitmeninio kamufliažo kvadračiukais.

Aišku, atsirado ir tobulo kamufliažo kūrėjų, bandžiusių sukurti idealiai maskuojančius drabužius, tačiau tai jau buvo ne kariškiams, o medžiotojams skirta apranga: įvairios įmonės ėmė siūlyti kraštutinai specializuotus, tinkamus tik konkrečiam metų laikui ir konkretaus tipo vietovei kamufliažus, skirtus, pavyzdžiui, pavasariniam beržynui ar rudeniniam ąžuolynui. Aišku, kad kariškiai tokių kamufliažų naudoti negali, nes vietovės, kur jiems tenka kariauti – labai įvairios, nesigaminsi juk kelių šimtų skirtingų maskuočių. Visgi komerciniai kamufliažai įdomūs tuo, kad neįtikėtinai tiksliai, tiesiog meniškai atkartoja gamtos formas.

Tarp Varšuvos pakto šalių bene vienintele, bandžiusia kurti kažką savito, buvo Čekoslovakija, kuri ilgai vystė vokiškų paternų idėjas, tačiau nesukūrė nieko originalesnio. Bulgarija vokiškus raštus išvis kopijavo, praktiškai nekeisdama, itin bulgarams patiko visokie splinteriai, kuriuos vėliau jau bulgarai „pagerindavo“ taip, kad maskavimo savybių beveik nelikdavo. Galutinai sudirbusi splinterius, apie 1980 Bulgarija ėmė panašiai „gerinti“ flecktarnus, bet tada subyrėjo SSRS ir šposai baigėsi.

Visgi dauguma Varšuvos pakto šalių pasekė Lenkijos pavyzdžiu: šioji sukūrė maskavimo raštą, kuris neslėpė nuo nieko ir išvis neturėjo jokios prasmės. „Lietučiu“ pavadintas raštas tebuvo smulkių ruoželių kratinys, negalintis užmaskuoti nei nuo toli, nei nuo arti esančių stebėtojų. Šią nesąmonę ilgainiui ėmė naudoti ne tik Lenkija, bet ir VDR, o vėliau ir dar kitos pakto šalys. Matomai suveikė kažkoks sovietnis-biurokratinis mechanizmas, parinkęs blogiausią iš įmanomų sprendimų. Lietutis visgi netapo absurdo rekordu – 1989 lenkai pralenkė patys save, sukūrę supermadingai atrodantį „Puma“ raštą, dėl kurio iš jų ėmė tyčiotis visas pasaulis. Negana to, prostitutiškomis „Pumos“ dėmėmis papuoštos striukės dar ir truputį blizgėjo – matyt, vardan grožio.

Visgi bendros tendencijos iki pat 1990 liko tos pačios, kaip ir prieš karą – kurti raštus, kurie būtų arba universalesni, arba priešingai – idealiai pritaikyti kokios nors rūšies vietovei arba metų laikui, tiesiog pamėgdžiojant įvairais abstrakčias aplinkos formas.

Bene ryškiausiais specializuotų karinių kamufliažų pavyzdžiais galėtų tapti 1952 šveicariškas „Alpenflage“, sukurtas, atsižvelgiant į ryškius kalnų šešėlius bei daugybę Alpėse žydinčių gėlių, taip pat – ir amerikietiškas 1999 „Urban T-Pattern“, skirtas maskavimuisi miestų mūšiuose. Tiesa, pastarasis buvo naudojamas tiek trumpai, kad žurnalistams kilo net abejonių, ar tik nebus jis sukurtas vien JAV jūrų pėstininkų pareklamavimui.

Kita vertus, ne visi stengėsi specializuotis, tad amerikiečių buvo sukurtas ir toks įdomus raštas, kaip „MultiCam“, visai neblogai tinkamas išvis visoms vietovėms (pradedant dykumomis bei miestais ir baigiant miškais) ir visiems metų laikams – būtent šį galima laikyti tobuliausiu iš tradicinių kamufliažų. Tiesa, jis pasirodė kiek per vėlai – jį nukonkuravo dar geresni skaitmeniniai kamufliažai.

Nightgrid ir interferenciniai raštai

Bet visa tai – tik primityvi senovė. Laikai keičiasi ir į maskavimo raštus ateina kitos idėjos, paremtos ne šiaip susiliejimu su aplinka ar besimaskuojančios figūros iškraipymu, o jau paties stebėtojo ypatybėmis. Apie 1990, kai JAV vykdė operaciją „Audra dykumoje“, TV žurnalistai nufilmavo „nematomus“ JAV kareivius Kuveite. Nematomi jie buvo labai sąlyginai – puikiai pastebimi plika akimi, tačiau apsirengę labai keistais rastriniais maskavimosi kostiumais, žargoniškai pačių kareivių vadintais „nightgrid“. Po kiek laiko paaiškėjo ir maskuotės mechanizmas: daugybė smulkių langelių, išdėstytų tiesiomis linijomis, tam tikru atstumu interferuoja su naktinio matymo prietaisų rastru. Kai kostiumo langelių dydis stebėjimo prietaise priartėja prie to prietaiso ekrano taškų (arba stebėjimo matricos) dydžio, atsiranda muaras, sužalojantis atvaizdą. Naktinis stebėtojas vietoje to, kad matytų kareivio figūrą, mato tiesiog įvairias dėmes, nustoja veikti net ir atstumo nustatymo priemonės (tiesiog nesifokusuoja dėl pasikartojimų).

Languotos aprangos mechanizmas labai paprastas: sudėjus du truputį skirtingo dydžio rastrus vieną ant kito, jie persikloja, sudarydami tamsių ir šviesių dėmių raštą. Panašus raštų žaismas matomas brangiame, specialiu būdu audžiamame audinyje – muare (pranc. moire), kur jį sukuria įvairiais kampais susikertančios gijos. Būtent toks susikertantis raštas tam tikru atstumu gali sukurti dėmes. Aišku, atstumas būna labai ribotas: matomai, JAV apranga buvo kuriama apgauti tai sovietinei technikai, kuri gaminta dar apie 1960-1970 metus – panašią ir turėjo Irakas. Natūralu, kad modernesnė amerikietiška technika šioms gudrybėms nepasiduodavo.

Pačių JAV kareivių atlikti bandymai nedideliais atstumais, naudojant amerikietišką stebėjimo techniką dykumoje, parodė, kad ši maskuotė visiškai neefektyvi: NATO naudojama įranga matydavo kareivius kuo puikiausiai. Keistas atradimas buvo tai, kad vienspalviai balti žiemos kostiumai užmaskuodavo kareivius nuo tų prietaisų geriau už bet kurią kitą aprangą, net ir pritaikytą dykumos sąlygoms. Visgi, nepaisant bandymų su amerikietiškais naktinio matymo prietaisais, languota apranga puikiai užbugindavo senovinę rusišką naktinio matymo techniką, kurią naudojo Irako armija – kai kurie kariai žurnalistams tais laikais teigė, esą su trofėjine technika kareivis pastebimas tik kai priartėja arčiau 5 metrų. Taip ar anaip, kostiumai buvo jau pasenę, tačiau savo darbą atliko.

Viena iš tos amerikietiškos aprangos keistenybių buvo tai, kad oficialiai ji JAV kariuomenėje atsirado tik 1990, iki tol buvusi slapta (realiai sukurta berods 1983, remiantis bandymais su Vietnamo kare gautais trofėjiniais rusiškais prietaisais). Tačiau dar 1969 metų rusiški desantininkų maskavimosi kombinezonai irgi turėjo raštą iš langelių/taškelių, tiesa, mažesnių, nei amerikietiški, be to, jei pas amerikiečius buvo šviesiai žali langeliai tamsiai žaliame fone, tai pas sovietus buvo priešingai. Rusiški kombinezonai turėjo dvi puses: vidinę ir išorinę, nudažytas skirtingomis spalvomis, naktį juos reikdavo nešioti išvirkščius, su visu tuo rastru išorėje, tuo tarpu dieną tai būdavo tiesiog paprasti maskavimosi kombinezonai.

Skaitmeninis kamufliažas

Kardinalus pokytis prasidėjo apie 1988, kai padoriomis maskavimo uniformomis nutarė apsirūpinti kanadiečiai. Šita šalis šiaip jau pasižymėjo tiesiog silpnaprotišku prieraišumu vienspalvėms uniformoms, apie 1980 tapusi bene vienintele NATO šalimi, neturinčia dėmėtos maskavimo aprangos išvis. Neaišku, kodėl, bet perėjimas nuo visiško atsilikimo prie kamufliažo gavosi rekordinis: kanadiečiai jau 1995 ėmė bandyti raštą CADPAT, puikiai suderinusį ne tik geriausias bet kurių kitų maskavimosi raštų ypatybes (dėmės, persiklojančios panašiai, kaip flecktarn tipo raštuose), bet ir perėmusį rastrinių prietaisų užbuginimo idėją. Apie 2000 Kanados armija ėmė rengtis naujomis uniformomis, o dar po poros metų šį raštą, pervadintą į MARPAT, perėmė JAV jūrų pėstininkai. Beje, firma, kuri tiekė pastariesiems uniformas, ėmė skleisti visokias pasakas, apie tai, kaip kūrė raštą iš neveikiančio televizoriaus ekrano nuotraukų ir pan., kol galų gale neišaiškėjo tikrovė: kanadietiškų raštų pavyzdžiai šiai firmai buvo parduoti dar 1998.

Kanadoje sukurtas raštas liaudyje buvo pavadintas skaitmeniniu – mat sudarytas buvo iš mažų kvadratėlių, pikselizuotas. Daugeliui atrodė, kad tai tik dėl grožio (panašūs kvadratėliai buvo dar 1944 rusiškoje maskuotėje, vėliau vadintoje laiptine, kompiuterine ar netgi lazerine, tačiau atsiradusia tiesiog dėl technologinių priežasčių: kampuotas raštas mažiau išskysdavo, dažant audinį nekokybiškomis staklėmis), tačiau yla iš maišo išlindo būtent po to, kai maskuočių specialistai ėmė giliau analizuoti amerikietiškus „naktinius langelius“. Maži kvadračiukai dėmių pakraščiuose sudaro labai panašiai susilanguojančius raštus, tiesa, smulkesnius. Dar įdomiau tai, kad kelių dešimčių metrų nuotoliu tasai kanadietiškas raštas ima truputį interferuoti ir su žmogaus akies tinklainės rastru. Štai čia ir gaunasi fokusai: stebėtojas, netgi žiūrėdamas be prietaisų, ima matyti visai kitokias dėmes, dėl sutrinkančio regėjimo visa figūra skyla į lyg nesusijusius plotus. Ypač tai pastebima, kai pats stebėtojas ar stebimasis juda – susidarantys muarų fragmentai tiesiog nufiltruojami dar akyse, kaip koks triukšmas. Žinoma, dėl kampuotų kvadračiukų prietaisai už žmogaus akį apkvailinami dar labiau. Bandymai rodo, kad skaitmeninio kamufliažo efektyvumas yra apie 40 procentų didesnis, nei kitų kamufliažo rūšių.

Tiesiai pasakysiu: nežinau, kokį raštą dabar naudoja Lietuvos kariuomenė. Vienu metu mūsų kariai rengėsi danišku flecktarn tipo kamufliažu, buvo ir gerokai primityvesnė, artima amebai maskuotė, kurta berods jau Lietuvoje (įdomu, kas ją kūrė?). Estija tuo tarpu pereina prie skaitmeninio savo pačių kūrybos kamufliažo, o Latvija iš švedų neseniai užsipirko bene tobuliausius iš pasaulyje egzistuojančių raštų, kuriuos kūrė SAAB-Barracuda – pastarieji irgi priskiriami skaitmeniniam kamufliažui, tačiau kurti visiškai nepriklausomai nuo CADPAT.

Maskavimas nuo naktinio matymo prietaisų

Visai kita maskavimosi kryptis, pradėta irgi dar Vokietijoje per karą, buvo maskuotė nuo infraraudonojo matymo prietaisų. Ne nuo tų, kurie mato šilumą, o tiesiog nuo įrangos, naudojančios pašvitinimą arba matomąjai šviesai artimą infraraudonąjį diapazoną (naktį šis natūraliai būna ryškesnis, nei matomoji šviesa, tad leidžia stebėti geriau). Kaip tik tada ant kamufliažinių drabužių ir atsirado daug juodų raštų – skirtingai nuo likusios uniformos dalies, jie ne atspindėdavo, o sugerdavo infraraudonuosius spindulius, tad naktį apsaugodavo visai neblogai. Kita vertus, daugelis šalių į tokią maskuotę ilgai išvis nekreipė dėmesio.

Įprastos dėmės infraraudonąjame spektre atrodo visai kitaip: kai kurios – per šviesios, kai kurios kitos – per tamsios. Būtent su tuo ir susijęs paradoksas, kai Kuveite JAV kariai, bandę įvairius kamufliažus, atrado, jog balti žiemai skirti chalatai nuo modernesnių naktinio matymo prietaisų paslepia geriau, nei įprasti maskavimo drabužiai, jau nekalbant apie „nightgrid“ aprangą. Tad dar vienas įdomus šiuolaikinių uniformų pokytis – dažai, kurie infraraudonuosius spindulius atspindi panašiai, kaip ir aplinka, užmaskuodami žmogų taip, kaip užmaskuoja ir matomoje šviesoje.

Be dažniausiai naudojamo artimojo infraraudonojo spektro (to, kuris panašus į įprastą šviesą), yra ir tolimasis – rodantis kūno temperatūrą. Nuo jo pasislėpti sudėtingiau, kita vertus, papildomas sluoksnis drabužių, gerai šilumą sulaikantys audiniai, taip pat ventiliuojami tinkleliai (audiniai su papildomomis skylutėmis) – irgi nebloga maskuotė. Bet kareiviams jau tenka slėptis ir nuo naujų radarų, dirbančių itin aukšais dažniais, pvz., milimetrinėmis bangomis, tad jau randasi ir audiniai, sugeriantys radijo bangas, tiesa, dažniausiai gana nestipriai – 3-10dB. Bet tai irgi šis tas, irgi maskuotė.

Dar viena įdomybė – tai gan klastingas ultravioletinių spindulių poveikis – gal tai ir nelabai susiję su kamufliažo raštais, tačiau ar žinote, kad daugelyje šalių kareiviams draudžiama skalbti drabužius skalbimo milteliais (kai kur tai įgyvendinama paprasčiau – skalbti patiems draudžiama išvis – viską daro atitinkamos karinės tarnybos)? Priežastis – paprasta: beveik visos skalbimo miltelių rūšys turi specialiai įmaišytų ultravioletiniuose spinduliuose šviečiančių medžiagų. Netgi paleidus į orą paprasčiausią šviečiančią magnio raketą, ultravioleto ši paskleidžia daug, tad kariai, kurie skalbimo milteliais išsiskalbė drabužius, ima švytėti baltai ar melsvai. Kai kurie įprasti drabužių dažai irgi šviečia ultravioletiniuose spinduliuose, tad modernios uniformos dažomos tik specialiai atrinktais dažais: tokiais, kurie neišduotų kario ne tik matomojoje šviesoje, bet ir kituose spinduliavimo diapazonuose.

Galų gale, apie ateities maskuotes

Spaudoje beveik neatsiranda informacijos apie tai, kokios maskuotės priemonės gali būti kuriamos. Bet vargu, ar verta tuo stebėtis – tai juk slapta. Galima, aišku, pasiskaityti visokių dezinformacijų apie tai, kaip kuriami kažkokie nešiojami ekranai, kurie transliuotų vaizdą iš vienos žmogaus pusės į kitą, bet tokios pasakos subyra, vos tik užduodi klausimą apie tai, kaip vaizdas matytųsi įstrižai ar kitame diapazone (pavyzdžiui, infraraudonąjame), jau nekalbant apie minimalų tokios įrangos svorį, energijos sąnaudas, etc..

Galima neabejoti, kad kuriamos tobulesnės rastrinės maskuotės: taip greitai populiarėjantis skaitmeninis kamufliažas – vienas iš ryškių pavyzdžių. Galim spėti, kad ateityje atsiras dar geresnių variantų, pavyzdžiui, kai viename rašte būtų pritaikomi du, trys ar dar daugiau skirtingo dydžio rastrų, apskaičiuotų įvairiems atsumams. Tarkim, žmogaus akiai ideali maskuotė kokių 5-10 metrų atstumu būtų iš 1-2 milimetrų dydžio taškelių, tačiau antras, atsikartojimų rastras, sudarytas iš dėmelių, kurias sudaro tie maži taškučiai, jau galėtų būti pusės centimetro – skirtas 20-30 metrų nuotoliui, o trečias galėtų sudaryti ir dar didesnes (kelių centrimetrų) dėmes, maskuodamas 100 metrų atstumu.

Pabandę įsivaizduoti tokius multirastrinius raštus, galime nustebti: panašiai išdažytos yra gyvatės – irgi pasikartojančiai ir kai kada net ir gana ryškiai. Tačiau pastebėti gyvatę, gulinčią jai įprastoje aplinkoje kartais sunku netgi tada, kai į ją kažkas pirštu parodo. Netgi kai ji vos už metro-dviejų. Galim atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką: multirastriniam raštui reikia labai kokybiškos spaudos ant audinio, tokios, kad taškeliai būtų labai maži ir turintys labai aiškius kraštus. Tad uniformos su tokiais raštais turėtų atrodyti labai estetiškai. Manau, patiktų visokiems puošeivoms. Dar įdomiau tai, kad tokie raštai gali būti ir visai ryškūs: maži ryškių spalvų taškeliai didesniame atstume susilieja, tad pavyzdžiui, tautinės vėliavos spalvų taškučiais nudažyta uniforma kelių metrų atstumu galėtų virsti į rudai-žaliai dėmėtą, puikiai susiliejančią su aplinka.

Tarp kitko, muarai, susidarantys dėl įvairių rastrų netolygaus išdėstymo – baisus spaustuvininkų galvos skausmas. Kita vertus, tai yra ir viena iš modernesnių pinigų apsaugos priemonių: tinkamai išdėstytos įvairaus smulkumo taškelių sekos neretai taip gerai persikloja su kopijuoklių rastrais, sukurdamos tokias baisias dėmes, kad išsyk matosi, jog pinigas netikras.

Dar įdomesnės maskavimosi priemonės – tai įvairūs audiniai, padengti medžiagomis, reaguojančiomis į aplinką ir pan.. Tiesą sakant, tai irgi ne kažin kokia naujovė – uniformas dengti sidabro druskomis bandyta dar prieš keliasdešimt metų: nuo itin stiprios šviesos šios išbala ir ima puikiai atspindėti spinduliavimą. Tai, žinoma, ne maskuotė, o tiktai apsaugos priemonė branduolinio sprogimo atvejui. Tamsi uniforma gerai maskuoja, tačiau branduolinio sprogimo spinduliavimas tokiais rūbais vilkintį kareivį tiesiog padegtų. Kai kurios sidabro druskos, įprastai juodos, nuo stiprios šviesos (ypač – ultravioletiniame diapazone) išskiria metalinį sidabrą, kuris gerai atspindi šviesą ir apsaugo karį. Spinduliavimui pasibaigus, metalinis sidabras vėl sudaro druskas ir uniforma patamsėja.

Kiek įdomesni čia yra kai kurie skystieji kristalai, reaguojantys į temperatūrą. Gerai parinkus skystųjų kristalų dažus, galima būtų gauti uniformą, kuri, esant -5 laipsnių temperatūrai, pasidaro balta, o esant +5 laipsnių temperatūrai – chaki spalvos. Deja, bent kol kas iš to naudos mažoka: panašios uniformos nelabai prognozuojamos. Pavasarį, pašildžius saulutei, kareivis gali paruduoti, gulėdamas ant sniego, o rudenį, staigiau atvėsus orui, kareivis gali tapti balta dėme ant rudos žolės.

Visgi skystieji kristalai ir kai kurios kitos keistos medžiagos (pvz., grafenai) gali būti panaudotos gudresnėse, pusiau aktyviose uniformose. Kelios prie kareivio prikabintos videokameros, stebinčios aplinką, leistų kompiuteriui sumodeliuoti idealiai tinkamas uniformos spalvas ir raštus, o per plonyčius, į audinį įaustus laidelius – perduoti uniformos gabalėliams pranešimus apie tai, kaip reikia pakeisti spalvą. Ta pati uniforma, priklausomai nuo sąlygų, galėtų tapti tamsiai pilka (kai kareivis guli ant asfalto), žalia (kai guli ant žolės), rudai-žaliai marga (kai stovi krūmuose) ar dar kokia nors – viskas priklausomai nuo fono, kuriame kareivį mato priešas.

Aišku, tokios supermodernios priemonės kol kas panašesnės į pasakas. Bent kol kas – neišspręstų techninių problemų tiek, kad galime kalbėti tiktai apie pirmus, labai grubius prototipų prototipų prototipus. Bet vargu, ar verta abejoti, kad jau po poros dešimtmečių specialūs padaliniai panašius drabužius naudos mūšiuose, o dar po kiek laiko spalvas ir raštus keičiančios suknelės taps jau įprastos mados šūksniu.