Tag Archives: Vokietija

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

NATO kelia grėsmę Rusijai?

Vienas iš dažniausių Rusijos propagandos mitų yra apie tai, kaip NATO vis steigia aplinkui ją karines bazes ir todėl Rusija turi tik gintis. Tam mitui įtvirtinti nuolat šnekama apie tai, kad NATO puls, kad kitos šalys kelia pavojų ir panašiai. Kiekvieną kartą, kai Rusija pradeda dar labiau plėsti savo karines bazes ir vežti ginkluotę link sienų, Kremlius aiškina, esą čia atsakas į NATO plėtimąsi. Išties tai melas – jame visada nutylimi skaičiai.

Nors ir kaip buvo juokiamasi iš dūmijančio Rusijos lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“, kad ir kokie buvo paišomi fotošopai, realybė išties tokia: Rusija jau yra pajėgi permetinėti didžiules karines pajėgas didžiuliais atstumais per gana trumpą laiką. Ji pajėgi kariauti karą Sirijoje, esančioje už tūkstančių kilometrų ir neturinčioje jokių bendrų sienų su Rusija. Tuo tarpu karus palei savo sienas Rusija gali kariauti kardinaliai efektyviau. Ir pajėgumų tam ji turi pakankamai.

Tokia propaganda itin smarkiai veikia Rusijoje, kur prieš eilę metų apklausos rodė, kad netgi Estija vertinama kaip potenciali agresorė – esą ji gali užpulti Rusiją. Panaši propaganda buvo skleidžiama ir apie Gruziją, kuri, daugelio Rusijos gyventojų įsivaizdavimu, esą buvo agresorė, puolusi Rusiją.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Didžioji Britanija, Brexit, Lietuva ir pasaulis

Pirmiausiai, tiems kas dabar ar labai dreba, ar labai džiaugiasi dėl Brexit rezultatų, t.y., dėl to, kad Didžioji Britanija išstoja iš Europos Sąjungos, pasakysiu, kas dabar smarkiai pasikeis: niekas. Toliau jau galite ir neskaityti, nes visa kita tebus smulkmenos.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Na, gerai, kas dar pasikeis – formaliai Didžioji Britanija nebus Europos Sąjungos dalimi (o ir tai prie to bus pereita tik per keletą metų), bet realiai sutarčių ir atitikimų, bendro darbo ir finansų bus tiek, kad iš esmės ji liks ne ką mažiau ES dalimi, negu buvo. Pokyčiai bus tokie, kurie labiau matysis globaliai (ir globaliai jie išties rimti), o štai Lietuvoje tiesiogiai kažko per daug nepajusime.

Prisiminkime, beje, kad Didžioji Britanija visą laiką buvo ta ES dalimi, kuri buvo nuošaliai nuo kitų, o dar ir turėjusi specialias sąlygas. Ji vienintelė laikėsi atskirai bendros valiutos atžvilgiu, ji iš esmės buvo nesujungta geografiškai, ji sugebėjo išlaikyti gerokai labiau atskirtą ekonomiką ir taip toliau. Iš esmės, Didžioji Britanija visą laiką buvo truputį ne Europos Sąjungoje. O pasiliks ji beveik Europos Sąjungoje. Žingsnis didele dalimi greičiau formalus, nei realus.

Kita vertus, daugelis iki šiol nesusivokia. Ponas Andrius Užkalnis štai parašė apie tai, kad Jungtinėje Karalystėje jau vyksta masinės deportacijos – ir Lietuvoje kilo siaubas. O toksai Donald Trump, nuvykęs į Škotiją, savo Twitter akaunte paskelbė, kad žmonės džiūgauja gavę nepriklausomybę nuo ES ir kad jis ir JAV atneš tokią nepriklausomybę. Paskui, tiesa, Trump tą savo žinutę ištrynė.

Taigi, jei norite, tai bus jums daug visokių raidžių. Kai kur maža nepasirodys. Ypač didelis bus nuokrypis apie valiutų kursus ir pasaulio pokyčius. Beje, čia gal ir ryškiausia įtaka – jei per vos kelias valandas angliški uždarbiai kone dešimtadaliu nukrenta, lyginant su eurozona (įskaitant ir Lietuvą), tai šį bei tą reiškia, net ir nežiūrint į tai, kad paskui įvyksta stabilizacija.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacizmo kapituliacijos diena

Ponai ir ponios. Prieš daug daug metų, gegužės 7 dieną, Vokietijos generolas Alfred Jodl Prancūzijos mieste Reimse pasirašė besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos aktą. Aktas įsigaliojo gegužės 8 dieną – tai yra pasaulinė pergalės prieš nacizmą diena.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

II Pasaulinis karas buvo siaubingiausias karas, koksai galėjo būti. Jame dalyvavo beveik visas pasaulis. Vien tiesioginiuose karo veiksmuose dalyvavo apie 100 milijonų žmonių ir 30 pasaulio valstybių. Dėl karo žuvusių skaičiaus taip ir nepavyko tiksliai įvertinti – maždaug nuo 50 iki 85 milijonų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Didžiausias pinigų nominalas istorijoje

Neturiu šito vengriško banknoto*, nors ir turiu kažkiek ten trilijonų Zimbabvės dolerių. Bet apie vengrišką infliaciją truputį papasakosiu, nes tai yra pati įspūdingiausia infliacija ever. Su ja palyginus, Zimbabvė yra šalis, kur pinigų stabilumas nesuvokiamas. Taip, jūs teisingai supratote – Zimbabvės doleris yra stabilus, palyginus su 1946 metų komunistiniu Vengrijos pengu. Spėkit, kiek nulių buvo didžiausiame pengų banknote?

100 milijonų adopengų netgi nesikonvertuoja į kokį nors aiškų pengų skaičių. Todėl niekas netgi negali aiškiai pasakyti, koks čia išties skaičius pinigų buvo.

100 milijonų adopengų netgi nesikonvertuoja į kokį nors aiškų pengų skaičių. Todėl niekas netgi negali aiškiai pasakyti, koks čia išties skaičius pinigų buvo.

Aš jums nepasakysiu, kiek ten nulių. Žinote, su kokiomis nors kitomis hiperinfliacijos istorijomis, kaip kad Vokietijos po I Pasaulinio karo (jei skaitėte Remarko „Juodąjį obeliską“ – tikrai prisimenate), viskas kaip ir aišku: kasdien nuvertėdavo tie pinigai kažkiek procentų. Galėjai vakar už kokį nors milijoną markių nusipirkti dešrą, o šiandien vat tik pusė dešros gaunasi. O ryt – dar mažiau. Bet taip buvo Vokietijoje. 1946 metų Vengrijai šitokia infliacija net į infliaciją būtų nepanaši.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter