Tag Archives: radarai

Rusiškas Genys arba radaras Duga

Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.

Kaip atrodo Genys? Genys atrodo kaip tvora. Maždaug 150 metrų aukščio tvora. Matoma iš už dešimčių kilometrų. Tokia tvora, kad medžiai, su ja palyginus, atrodo kaip smulkios piktžolės.

O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.

Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.

Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.

Continue reading

Lietuva gali turėti priešlėktuvinę gynybą. Jei panorėtų.

Prieš kažkiek laiko man kaip tai pasitaikė prasmukti į vieną tokią gamyklą įdomią. Žinot, yra tokių gamintojų Lietuvoje, apie kuriuos dauguma pas mus net neįtaria. Vat taip vat ir ši gamykla – daro radarus ir visokias oro valdymo sistemas. Ir beje, labai netgi nevaikiškas. Žodžiu, pasižiūrėjau, kaip atrodo visi virš Lietuvos ir aplink Lietuvą skraidantys lėkuvai – realiame laike, tiesiai iš radaro valdymo punkto. Gerai atrodo, daug skraido.

Čia jums superslaptas iš Rusijos žvalgybos pagrobtas žemėlapis, pagal kurį matosi, jog efektyviai ir atsparumą turinčiai oro kontrolei reikia ne trijų radarų, o kokių 30. Raudonai apibrėžta kiek maždaug matosi 200 metrų aukštyje, o fioletavai - kiek maždaug kilometro aukštyje. Prisimenate prieš kažkiek metų nukritusį Rusijos Su-27? Tai vat jis ir skrido tarp tų ratukų, žemame aukštyje. Jei nebūtų nukritęs, tai būtume ir nesužinoję, kad skrido per Lietuvą. Kilometriniame aukštyje Lietuva gal ir stebi savo teritoriją, bet penetraciniuose aukščiuose (200 metrų) mes turime tik kelis mažus stebimus ratukus: žemuose aukščiuose lėktuvus nuo radarų užstoja visokios kalvos ir tiesiog šiaip horizonto išsikreipimas.

Čia jums superslaptas iš Rusijos žvalgybos pagrobtas žemėlapis, pagal kurį matosi, jog efektyviai ir atsparumą turinčiai oro kontrolei reikia ne trijų radarų, o kokių 30. Raudonai apibrėžta kiek maždaug matosi 200 metrų aukštyje, o fioletavai – kiek maždaug kilometro aukštyje. Prisimenate prieš kažkiek metų nukritusį Rusijos Su-27? Tai vat jis ir skrido tarp tų ratukų, žemame aukštyje. Jei nebūtų nukritęs, tai būtume ir nesužinoję, kad skrido per Lietuvą. Kilometriniame aukštyje Lietuva gal ir stebi savo teritoriją, bet penetraciniuose aukščiuose (200 metrų) mes turime tik kelis mažus stebimus ratukus: žemuose aukščiuose lėktuvus nuo radarų užstoja visokios kalvos ir tiesiog šiaip horizonto išsikreipimas.

Dar ten visokių dalykų pasižiūrėjau ir prisiklausiau. Žodžiu, įdomu buvo, ale tik dabar kažkaip prisiruošiau parašyti. Ir supratau, kad ne taip paprasta – arba keliais sakiniais, arba labai jau daug bus, arba išvis kratinys. Vadinasi ta gamykla Litak-Tak ir yra viena iš tokių, kuriomis galėtume didžiuotis, tik vat kažkodėl pernelyg mažai tenka apie tai išgirst.

Continue reading

Kamufliažas, rastrai ir muaro raštai

Dizaineriškas kamufliažas

Dizainerių sukurti pseudokamufliažai dažnai atrodo labai gražiai, tačiau žmogų jie tiktai išduotų

Šis straipsnis – ne apie ypatingas snaiperių maskuotes, ne apie karinės technikos kamufliažą, o tiktai apie paprastą slepiančią karišką aprangą. Nei jis labai gilus, nei pilnas ypatingų atradimų, tačiau tikiuosi, kad jums bus įdomus – pabandžiau ne formaliai apžvelgti dabartinio kamufliažo istoriją, bet ir paieškoti įdomybių.

Kamufliažas daugeliui neatrodo sudėtingai, dažniausias įsivaizdavimas – kad kamufliažinį raštą gali sukurti bet kuris dizaineris ar šiaip, pavyzdžiui, moksleivis. Deja, taip nėra – kamufliažą jau Tarpukaryje kūrė ištisi institutai, o nauji maskavimo raštai – tai tiesiog tobuli kūriniai, paremti daugybe metų darbo ir milijoninėm išlaidom. Gal dėl to originalių kamufliažo raštų nėra labai daug – per visą pasaulį teatsirastų vos kelios dešimtys pagrindinių, o ir tų dauguma paremti vos keliais baziniais raštais. Tuo tarpu dauguma „kamufliažinių“ raštų, kuriuos sukuria įvairūs drabužių dizaineriai, realiomis sąlygomis žmogų ne paslėptų, o padarytų jį dar labiau matomu.

Continue reading