Žinoma, tai senas diskursas apie tai, kad Adomas Mickevičius esą buvo lietuvis, tik lenkiškai rašė ir taip toliau. Bet išlindo čia tokia citatėlė, tai vat ją ir pakartosiu:
Viena išskirtinė ypatybė, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos yra ta, kad milžiniškuose jų liaudies rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmetė tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių niekada nevartojo padori lietuvių šeima. O kada prisiminsime, jog religinės Indostano tradicijos tiksliai atliepia lietuvių liaudies tradicijas, kai pastebėsime stulbinančius saitus tarp abiejų kalbų, taip pat egzistuojančias panašias kastas, puikiai organizuotą, išplėtotą lietuvių žynių hierarchiją ir riterių vikingų kastą, tada galėsim prieiti prie išvados, jog lietuviai yra išimtis šiaurės istorijoj ir jog lietuviai – tai indų kolonija su visa savo sankloda.
Išties reikalas paprastas: aš nežinau kitos tokios kalbos, kuri taip nuoširdžiai ir išskirtinai leistų keiktis, kaip leidžia mūsų – lietuvių kalba. Ši kalba yra pilnut pilnutėlė keiksmų, kas antras liaudiškas posakis – vienaip ar kitaip nusikeikiantis, o žodžių visokių, kuriais ką nors išvadint galėtume – tiek, kad suskaičiuot sunku. Nevardinsiu. Patys žinot nemažai.
Ir aš jau nekalbu apie tokius įdomius pasakymus, kuriuos bandydamas suprasti, daugelis gali ir smegenis išsinarint, pvz., „užsipisk grabais„. Bandant tokį posakį analizuoti, išlenda, kad grabas seksualine prasme – niekaip ne falinis simbolis, atvirai priešingas, vaginalinis, tačiau simbolizuojantis aktą, priešingą gimimui (t.y., reversyvinis – tas būdinga keiksmams, apsukimo magija), o antrą kart reversyvinis – dėl vaginalumo, pakišto vietoj fališkumo. Tai dabar pagalvokit, kiek šimtų metų ir iki kokių rafinuotų aukštumų turėjo augti keiksmų kultūra Lietuvoje, kad tokius posakius išgimdytų. Pirmiausiai buvo koks nors „užsipisk pagaliu“ (vienas persukimas), paskui – „papisk į grabą“ (kitas persukimas), o galų gale – jau keliagubai reversyvinis „užsipisk grabais“.
Ką ten žodžiai ar posakiai – netgi dabartinei lietuvių kalbai davusi tarmė – iš Sūduvos, o šioji turi bendrą šaknį su žodžiu „šūdas“. Kitaip tariant, jei jau lietuvių kalbą vadintume kokia nors marijampolietiška, tai tiksliau būtų – sūduvietiška, ar šiaip sūdkalbe, o jau pagal kalbainių patarimus subendralietuvinant vietovardžius*, reiktų pavadint mūsų kalbą tiesiog šūdkalbe** ir pasidžiaugt, kad ištisą regioną turim su fekalijas reiškiančiu pavadinimu. Ir tai, beje, niekuo neypatinga: Bezdonys ar Meškos Šikna – irgi panašūs vietovardžiai. Nors, tiesa, visgi nesu tikras, ar yra toks kaimas, kaip Kalabybiškės…
Ne, lietuvių kalba yra šūdkalbė visai ne ta prasme, kad ji prasta – greičiau priešingai, išskirtinė, tačiau visvien, kaip ir būdinga žemdirbiškoms kultūroms, o ir matriarchatą pergyvenusioms – keiksmų, ypač lytinių – pilnut pilnutėlė. Sako (negaliu, deja, patikrinti), kad daugiausiai pasaulyje keiksmažodžių turi persų kalba, irgi anuos iš matriarchalinių tikėjimų išauginusi. Taigi, lietuvių kalba su prieš tūkstantį metų nunykusiu Žemynos kultu, gali konkuruot su persų, matomai.
Adomas Mickevičius, jei būtų mokėjęs lietuviškai bent truputį daugiau, nei marginaliai, lietuviškų keiksmų gausą ir galią būtų žinojęs neabejotinai. Deja. Nors gal jisai tiesiog melavo? Žinoma, jis buvo lietuvis, tik visai kitu – LDK supratimu. Lenkiškai kalbantis lietuvis, beveik nemokantis lietuvių kalbos.
Adomo Mickevičiaus kūrybos laikams būdingas totalinis makaronų kabinimas – tai vadinamasis lenkų romantistų periodas, iš kurio gavome ir atgimusį lietuviško imperiškumo jausmą („nuo jūros lig jūros“), ir legendas apie visokias deives Mildas, ir romantizuotą istoriją apie Birutę, ir t.t.. Tačiau įdomu, kad būtent aukščiau minėta citata apie lietuvių kalbos neveiksnumą keiksmams, bandydami pagrįsti savo veiksmus, neretai remiasi įvairūs kalbainiai, visokie lietuvybių grynintojai, beje, neteiktinu laikantys net ir žodį „durnius“.
Dar prisiminkim, kad eilinio marginalaus kalbajobo supratimu, ir žodis „bybys“, ir žodis „pyzda“ esą nelietuviški, o kažkokie rusiški ar lenkiški, o „šūdas“, nors ne rusiškas, bet visvien neteiktinas, o keistinas, atleiskit, „išmatomis“. Nes lietuviai nešika ir nesipisa, dauginasi pumpuravimu ir yra visokie ten šventi (šventi – su mitais apie Kuilį, kuris bybiu pavasarį žemę aria, ją apvaisindamas!). Kaip pagal Mickevičių – nemokantys keiktis. Tai dabar pasidarykim išvadas – ar panašūs grynintojai patys tėra tiktai kliedintys ir nekompetentingi durniai, ar tiesiog nenuoširdžiai pisa aplinkiniams protą?
Išnašos ir pastabos visokios
* Vietovardžių lietuvinimas pamišimo apogėjų pasiekė gal apie kokius 1970-1980, kai kilo anekdotas, kad ne Dzūkija turi būti, o Dūkija, ir ne dzūkai, o dūkai. Kalbajobai prasinešė per visą Lietuvą, keisdami viską, ką papuola į belenką, ką tik jų aptrydusios smegenys išrasdavo. Nors po Nepriklausomybės atgavimo dalis tų prikaitaliotų vietovardžių atgavo pirminį vardą (pvz., Nedingė atvirto į Nedzingę), nesąmoningi nauji pavadinimai kuriami ir kišami iki šiol.
** Išties žodis „Sūduva“ reiškia tiesiog žemę, išvertus į dabartinę lietuvių, gautųsi „Žemuva“, plg. su Žemaitija, kur „žem-“ reiškia visai ne žemumas, o žemę, ką „sūd-“ šaknis žymi lygiai taip pat. Žodis „šūdas“ – senkalbėje irgi reiškęs žemę, o ne tik išmatas. Dar su ta pat šaknimi yra žodis „sūdyti“: druska – irgi žemės rūšis senkalbišku supratimu.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
ir dar Adomas niekada nedirbo Lietuvių literatūros instituto folkloro skyriuje, kur kartotekoje nesunkiai būtų radęs tokių, pavyzdžiui, dainelių: „mano bybis kaip buroks, tavo pizė pusiau sprogs“.
Ir toli toli gražu ne vieną.
Na, šitai jam galim atleisti, nes visgi nebuvo tos įstaigos anais laikais. Ir recenzijų jam niekas nedarė. O posakis gražus 🙂
Aš tai atsimenu kitą, kaip močiutė sakydavo, nors ana buvo inteligentiška moteris ir taip toliau -- „šikti yra idealas, jei nešiksi -- tai bus galas“.
Apie Bezdonis esu skaitęs istoriją, kad kadaise tas kaimas vadinosi Bedugniai (nes ten šalimais durpynų yra, kuriuose bedugnės duobės kartais išgriūva). Vėliau, Rusijos imperijos laikais, tai buvo išversta į Bez’dny, lenkai tarpukariu sulenkino į Bezdany, o grįžę lietuviai pamiršo senąją reikšmę ir sulietuvino į Bezdonis. Nežinau, ar istorija teisinga, bet smagi 🙂
O šiaip lietuviški keiksmažodžiai yra nuostabus dalykas. Ir netgi ne tie žiaurieji, kaip tavo pavyzdžiuose, bet visi poetiški, pradedant standartiniu „po šimts pypkių“ (pamėginkit užsieniečiams paaiškinti jo reikšmę!), baigiant visokiomis įmantrybėmis 🙂
Na, tokiu atveju primintų istoriją su Aušros vartais, kur kažkokie puskalbiai kalbos grynintojai „Ostra Brama“ pagal skambesį sulietuvino 🙂
Kita vertus, ta istorija apie Bezdonis ir Bedugnius gali būti lygiai tiek pat ir naujųjų laikų mitas, skirtas nekokio skambesio paneigimui 🙂 Bet tokiu atveju -- dar ir įdomesnis, nes mitai -- nuostabus reikalas 🙂
Teisinga teisinga. Ten -- sena rusų sentinių gyvenvietė, „Bezdany“.
Grįžę lietuviai? Bezdonyse nesilankėte? 😀
Apie rusų sentikius niekad negirdėjau, kad ten tokių būtų :-/
O šiaip gyvenvietės vietovardis pagal upę akivaizdžiai -- Bezdonę. O vat čia jau gali būti slaviškų etimologijų, nes teka per durpynus, kur būna labai gilių duobių.
Turiu prisipažinti, kad nesilankiau. „Grįžę lietuviai“ turėjau omeny oficialiąją valdžią, o ne vietinį etnosą.
Kiek žinau, vietinis etnosas ten tuteišinis.
Ghrmz. Dar pagalvojau. Visgi durpynų, tai ir pelkių upelis ta Bezdonė, o vardą upės gauna paprastai nuo ištakų. O pelkinio dumblo smarvė, kunkuliuojanti ir burbuliuojant -- dalykas įsimintinas kiekvienam, kas tai matęs…
Taigi, versija apie bezdalus -- mažų mažiausiai ne mažiau įtikinama, nei apie bedugnes.
Aišku, šiuo atveju kokie nors hidrologai ar geologai tiksliau pasakytų, kaip ten su ta Bezdone -- ar yra jos ištakose labai gilių duburių, ar metaną bei sieros vandenilį išskiriančio dumblo.
Hidronimai nelinkę keistis, o vietovė baltiška. Todėl greičiausiai pavadinimas nuo pelkių dujų.
Bezdonys berods ne taip jau ir toli nuo Krivičių ribos, tad šansų slaviškai kilmei gal ir yra kažkokių.
Bet šiaip tai jo, hidronimų stabilumas yra labai rimtas argumentas, dėl kurio labiau įtikėtina būtų sieti su baltiškais bezdalais, o ne slaviškomis bedugnėmis.
Aišku, tai, kad seniau bezdais buvo vadinamos alyvos ir šeivamedžiai, čia nė prie ko? 😉
Abejoju. Tai sudėtinga susiet su hidronimais. Nors, žinoma, irgi versija.
Aš irgi abejoju, bet kad jau šovė galvon tokia mintis -- tai ko jau neparašyt?
Anyway, vikipedija sako, kad visgi kilmė rusiška, tai tebūnie. 🙂
Tu daugiau čia Wikipedijom remkis, tai patirsi džiaugsmą būti pasiųstai arba šiaip galėsi pasirungt su manim keiksmais 😀
Aš remiuos? Aš tik sakau, kad taip sako. 😀
Jei turėčiau laiko ieškot rimtos infos, tai ir būtau tokia pat gudra protkruša kaip tu. Ale matai, kol jūs, diedai, intelektą lavinat, mum, bobom, dirbt reikia, kad jūs alkani ir kiaurom kojinėm nesėdėtumėt. 😛
Ale gi nu tu aštriadante, loji kai lapė dabar ant manęs. Tai jau dabar neturi ką bepasakyt? Tai jau reiškia, nugesinau.
Nu aš ir neneigiu, kad nebeturiu ką pasakyt ta tema. Frazė apie vikipediją turėjo reikšt maždaug „nu kad kitų įtikanmų versijų nėra, tai pasilieku prie oficialios, kol išlįs kažkas naujo“. Blyn, reik man atprast trumpint mintis iki minimumo.
Taip kad, nei tu mane nugesinai, nei ką, ale kad pats pradėjai kabinėtis -- tai nenorėk, kad ir aš murkčiau. 😉
Čia kokia tokia oficiali versija? Vikipedijos versija? Tu gal neišsiblaivei? Galvą išsitrink.
Nu, ne, negaliu, neturiu žodžių. Oficiali versija -- Vikipedijos…
Ne, nu negaliu, kognityvinis disonansas man, jopšikmat.
A jau baigei? Jau galima įsiterpt?
Rokiški, neišsipisinėk apsimesdamas, kad nesupratai, ką turėjau omeny. Prie žodžių kabinėtis ir aš moku.
Oficiali -- tai niekur visuotinai priimtina ir niekur neužginčyta. Taip, suprantu, kad tau alergija kai kuriems šaltiniams, bet tai nereiškia, kad visa ten pateikiama informacija šūdo verta. Jei aš niekur kitur neradau nieko, supranti, NIEKO tuo klausimu, tik viki ir pas tave komentaruose (aišku, jei neradau, tai nereiškia, kad nėra -- tik tai, kad neradau).
Na, tai ar gali man pasiūlyti kokią nors geresnę, LABIAU oficialią versiją?
Labiau oficiali versija, jei jau taip vadinsim tiesiog sveiką protą ir žinias -- tai čia komentaruose ir išdėstyta: ir apie sąryšius su hidronimais, ir galimą etimologiją, ir apie pavadinimo kitimo galimybes.
Vikipedija šiuo atveju yra visiškas nulis, tad vienintelis dalykas, dėl kurio čia galiu tamstai išsakyt pripažinimą -- tai dėl to, kad savuoju vikipediniu pasisakymu išties rafinuotai mane iškeikėt.
Čia panašiai, kaip itališkoj restauracijoj sėdėdama, lygintumėt pastą su kitajoziniais bomžpaketais, atleiskit.
Gerai jau, nesišiaušk, pripažįstu -- užvartei kaip obuolį 😀
Vis tiek gi nenurimsi, kol nenuvarysi sleptis po kilimu, tai gal jau einu pati, kol dar galiu rinktis kryptį.
Nu gerai jau gerai 😀
Nors kažkodėl iš tamstos tikėjausi nesulyginamai aršesnio pasipriešinimo 😀
Liuks straipsnis. Pakėlė nuotaiką.
Pamenu skaičiau kažkur lietuviškų keiksmažodžių ir įdomių posakių. Vienintelis, kurį iki šiol gerai atsimenu: kaip sekasi? Kaip šikt nuo liepto.
Ir dar pamenu kaip lietuvių kalbos mokytoja kažką apie keiksmažodžius pasakojo. Sakė, na jūs man pasakykit, argi ne žiaurus palinkėjimas -- kad tave šikantį sutrauktų. Ouch…
O šiaip būtų įdomų daugiau pavyzdžių su lietuviškais keiksmažodžiais paskaityti 🙂
O, kad „šikantį sutrauktų“ -- tai populiarioji klasika. Dar toksai žodis „sutrauka“ yra -- gal irgi su tuo susijęs kaip nors. Nors gal ir ne su tuo.
Neverta pamiršti ir puikių naujųjų darinių (naujųjų, nes nei seneliai nei tėvai tokių žodžių nebuvo girdėję apart R. Ziemkauską, kai vertė Byvy su Tešlagalviu): nuopisa, nuosmauka
Iš kitos pusės neblogai skamba ir sudurtiniai tokie:
žvyniašiknis, smirdapautis.
Šiaip ir epitetai labai gražūs: sūtrauka, liaušius, mėmė…
Senieji man asmeniškai gražiai naujai suskamba ir „liurbis“.
Ghrmz. „Liaušius“ -- paaiškinkit, prašom, jei galit. Žodis žinomas, bet prasminių specifikų nepagaunu jame.
O vat dėl „nuopisos“ -- nesu tikras, ar čia iš naujų. Gali būti iš tarminių -- skirtingos vietovės neretai labai skiriasi keiksmais, netgi 10km geografinis atstumas kartais smarkiai keičia reikalą.
Man „liaušius“ tai toks flegmatiškas, kažkodėl didelio ūgio, visur kliūvantis ir intelektu nespindintis individas.
Pats žodis ką gali reikšti tai net nežinau… Dar negalvojau ta tema.
Dar gali būti, kad pavdinimas išvestas vabščie iš kitų dalykų, t.y. iš lietuvių kalbos mokytojo. Pas mus buvo mokytoja, kurią vadinome liauše.
Na, o nuopisas ir nuosmaukas girdėjau tik iš Zemkausko ir Ramanausko neplautų burnų 🙂
Liaušius -- kiek stipresnis molio variantas, reiškiantis ne šiaip flegmą, bet visišką aplinkoj nesiorientuojantį glušpetrį. Įprastas mūsų giminėj žodis, kaip ir pynda, leberis, pšekreva ir pasiūlymas pasitepti šikną solidolu.
Yra toks kaimas kažkur link Molėtų, taip ir vadinasi -- Liaušiai. Kame ryšys ir ar jis yra -- nežinau.
O įdomu būtų išsiaiškinti, kokia etimologija. Bet matomai, pamesta…
Klausiam LKZ:
liaušỹs (rus. лeвшa) kairys: Nepaisyk, ką anas liaušùkas, ale visa gerai daro.
liáušas: bulvės, buroko žievė: Atkasė bulves, rado vienus liáušus – pelės išėdė. ║ kiautas, kevalas: Tos kirmėlės liaušiùkas liko, o kirmėlė jau išlindo. Išgliaudyk gilius iš liaušiukų, reiks mat jų džiovint.
Vienžo, pasirinktinai -- arba lupena, arba šiaip lievas 🙂
Vuo, čia geras. Kairiarankis matomai. Panašiai, kaip Kreivarankis. Aiškus.
🙂
Keiksmažodžių neturi dabartinė hebrajų kalba, nes dirbtinė, tad izraelėnai keikiasi arabiškai (sabros) vokiškai (aškenaziai) ir rusiškai (galicijiečiai bei sovietukai). Tai, beje, galėtų tarnauti kaip šalutinis liudijimas, jog dabartinė lietuvių kalba taip pat yra dirbtinė. Kadangi taip žinomai nėra, darytina išvada, jog dabartinė lietkalbė yra dirbtinai nususinta, byrka raguota!
Žinok, nepatikėsiu, kad hebrajų visiškai neturi keiksmažodžių. Nes jei jau netgi esperanto turi, tai hebrajų -- juolab turi turėt.
O su išvadomis tamstos apie susinimą kalbos ir keiksmų paplitimą, kaip įrodymą -- sutinku šimtu procentų. Ir dabar galvoju, kad nenormalu, jog pats tokios išvados nepadariau. Esu tūpas.
Čia gi rimtas -- iš kalbos išnykę natūralūs keiksmai, juos pakeitusios svetimybės -- toks akivaizdus susinimo požymis, kad ryškesnio ir nerasi.
Bent jau kiek teko forumuose bendrauti su izraelėnais, visi sakė, kad armijoje dvikalbystė -- arabiškoji keiksmažodinė ir rusiškoji materna. Jidiš keiksmus naudoja tik rafinuoti pyzdukai, kaip aukštos kilmės požymį. Užtai posovietiniams turistams primygtinai rekomanduojama pakliuvus į kokią bėdą (tipo, palų terai užpuolė, etc.) garsddiai ir šlykščiai rusiškai keiktis. Policija priims už savus.
Įdomi rekomendacija, verčia susimąstyti 🙂 Ir apie jidiš elitiškumą -- irgi verta pagalvot, o dar sako, kad ši kalba beveik numirusi 🙂
Jidiš -- aškenazių (pažodžiui -- Vokietijos žydų), pasižymėjusių aukštu išsilavinimu ir nemenku turtu, kalba. Dėl tam tikrų istorinių migracijos procesų, Izraelyje jidiš kalbą moka imigrantai iš Europos ir JAV -- išsilavinę, pasiturintys n-tosios kartos miestiečiai, kaip taisyklė turintys gerų ryšių tiek tarpusvyje, tiek su Izraelin nevykusiais giminėmis bei draugais. Vienžo, elitas, užkulisiuose juodai konkuruojantis su „galicijiečiais“ -- Austrijos ir Rusijos imperijos pakraščių mažų miestelių žydais.
Na, šiaip tai jidiš sostinė pasaulyje visad buvo Vilnius :-/
Litvakai -- aškenaziai, o Vilniaus gaonas -- tarp žymiausiųjų. Beje, būtent aškenaziai, o ne kokie kiti žydai, yra tie, apie kuriuos kalbama, kalbant apie Nobelio laureatų nuošimtį.
Tai aš tai taip, žinau šitą visą. Kabala gi Vilniuje auginta. Ir jidiš institutas juk ne bet kur buvo.
Nors šiaip tai skaitytojai čionai tikiu, kad ne visi tai žino -- kad Vilnius šimtus metų buvo pasaulio žydų kultūros sostine, o kažkuriuo metu žydai Vilniuje berods netgi sudarė gyventojų daugumą.
Reiktų apie tai kada daugiau parašyt, bet neprisiruošiu vis.
Taip, lietuvių kalba nuo keiksmų buvo sėkmingai kastruota. Užtat mes, kaip ir hebrajai, dabar keikiamės paprastai rusiškai. Net ir gerb. Rokiškis siunčia savo lankytojus ne užsipisti grabais, o eiti naxui.
Tai tiek ir to lietuviškumo :}
tai gali sakyt, kad kalbainiu auka 🙂 nebeliko tinkamu zodziu keiktis, pasipainiojo po liezuviu svetimybes, va ir prasau
Grabo palyginimas su moterišku lytiniu organu, visai vykęs.
Gal pribręs koks įrašas apie keiksmažodžius
Liaudiški palyginimai visada vykę 🙂
Tamistos najiezdas dėl siuntimų naxui -- priimtas. Ir tai komptetetingas najiezdas ant manęs, taip kad nepaprieštarauti jam niekaip. Taip kad ir nebandysiu net.
Kita vertus, jei siųsčiau lietuviškai, tai labai negražiai skambėtų. Nes žodis „naxui“ yra visai gan kultūringas ir neįžeidžiantis, lyginant su daug prasmingesniais lietuviškais pasiuntimais, kuriuos kas nors gali priimti pernelyg giliai į širdį.
Čia reiktų atkreipti dėmesį, kad tas rusiškas pasiuntimas „valink naxui“ skamba veik prancūziškai, pvz., kaip koks „va te faire foutre“, kuris dėl užsieniškumo netgi ne visiems giliai suprantamas gali būti.
Nors, vat pagalvojus, lietuviškesnis „trysk iš čia naxui“ skamba dar geriau, nei įprastas variantas.
beje, viena iš jų plitimo priežasčių, yra ta, kad jie nesuprantami, bent jau man taip atrodo -- tai yra, emocinis krūvis maksimalus, semantinis joks -- tuokie universalūs substitutai-ištiktukai-jaustukai.
Jo, čia labai geras pastebėjimas apie tą nesuprantamumą. Maginiai žodžiai. Abrakadabros.
O čia labai visgi gili mintis. Kas atsitinka su žodžiais, kurių prasmė numiršta? Gal taip ir gaunasi -- maginiais žodžiais tampa, o nuo magijos link plūdimosi -- mažiau, nei ketvirtis žingsnio.
Beje, mano senas pasisakymas šia tema. http://maumaz.livejournal.com/76820.html
Tamstos prielaida, esą žodis „pyzda“ yra slavizmas, bandant priešpastatyti pizei ar pyzdai „putę“ -- megztaberečių pezalų lygio.
Pareiškimai apie „lietuvių keiksmai visada buvo švelnūs“ -- primena megztas beretes irgi ne menkiau.
Kalbant trumpiau -- tamstos diskursas yra pernelyg marginalus, kad būtų vertas nagrinėjimo.
Žodžiu, ponuli, pasimatuokit kokį kartą megztą beretę -- esu tikras, kad ją turite spintoje, bet nenešiojate tiktai dėl to, kad nebandėte pasimatuoti, todėl neįsivaizduojate, kaip tamstai ji tiktų.
Jūs nesakykite, ponuli, ką man veikti, aš nesakysiu, garbusis, kur ir ant ko jums eiti :}
Ponuli, turint omeny tamstos požiūrį į keiksmus, aš abejoju, ar jūsų bandymas pasiųsti mane kur nors ir ant ko nors baigtųsi kuo nors daugiau, nei paties tamstos giliu nusivylimu.
;DDDDD
Beje, keiksmažodžiai šiaip jau yra tautos dvasios išraiška, ko nesupranta visi tyri siusentojai apie neva „švelnius ir sentimantaliai melodramatiškus“ lietuviškus keiksmus.
Būtent taip, ponas Xerksai. Žemdirbiškų kultų pėdsakai net iki šių dienų išlikę. O dar pridėkim vėlesnius karinius kultus, kurie seksą permaišo su prievarta (plg., „pisti bobą“ su „pisti per snukį“). Vat ir gausim.
Bandymai pavaizduoti kokį nors lietuvišką nekeiksnumą -- tai toks absurdas, kad pono Maumo nenoras matuotis megztos beretės po jo pareiškimo „lietuvių keiksmai visada buvo švelnūs“ atrodo tiesiog atvirai neadekvačiai, netgi kažkaip neurotiškai -- tai realybės neigimas, sakymas „aš ne toks“, savęs paties nepripažinimas. Kitaip tariant, akivaizdus diskurso neurotiškumas.
Beje, aš ponui Maumui jau anksčiau esu tai sakęs, kad jam reiktų išmokti keiktis, išdrįsti nugalėti save. Dabar, atrodo, atsiskleidė, kad tai ne šiaip problema jam, o rimtai skaudi vieta.
Maumai, aš žinau, kad tu skaitai šitą mano komentarą. Tu žinai, kad vienintelis būdas paneigti mano žodžius -- tai čia pat atvirai išsiplūsti DIDELIU kiekiu kuo šlykštesnių keiksmų. Sakyčiau, jei sugebėsi nesikartodamas parašyti daugiau plūdimo, nei mano visame šitame komentare -- būsi mano teiginį apie tavo neurotinį diskursą paneigęs kuo akivaizdžiausiai.
Kita vertus, net jei nesugebėsi, bent jau pabandyk. Tau to tikrai reikia, tai akivaizdu.
Nesulauksi, brangusis 😀
Nebent kai skaityti išmoksi 🙂
Nu va, denializmas, teigiant, esą rašymas apie keiksmus yra tolygus keikimuisi. Beje, tai vėl simptomatiška -- tabuizacija draudžia ne tik kokį nors dalyką vartoti, bet net ir kalbėjimą apie jį prilygina vartojimui.
Maumai, tu bent jau kelis sakinius parašyk. Juk žinau, kad pyksti, o visvien nesikeiki. Nors bendrai jo, čia šitoje situacijoje tu dar ir neigti turėtum, kad pyksti. Turėtum aiškinti, kad tau juokinga, ir kad visa kas yra nesąmonės.
dėl žodžio „pyzda“, tai turiu patirties, kai Vienoje sutikti čigonų kilmės vietiniai rumunai-laikraščių pardavėjai, nežinodami iš kokios mes šalies, komentuodami praeivės merginos išvaizdą ją pavadino „good peezda“. Taip kad neaiški jos kilmė, jei teisingai supratau Rokiškio komentarą.
Cia nemazai peno pamastymams.
http://aphex.wordpress.com/2006/03/15/lietuviski-keiksmazodziai/
Ypac patiko: Kaip sekasi? -- Kaip sikt nuo liepto.
Pačiame straipsnyje -- tai toks lievatūrinis rinkinukas, kaip iš kokios darželinukų lavinimo knygelės, išleistos 1975 leidykloje „Mintis“, tačiau komentaruose tai yra labai gerų perlų, o dar ir modernesnių.
Vemk kūlvirsčias, praskėstuolė, rūkyk myžalą… Nuostabių yra, fantastiškų.
Ir vėlgi simptomatiška, kad ateina kokie nors kalbajobai ir pradeda pykt -- ir aiškiai ne dėl tų rusiškų „naxui“, o dėl grynai lietuviškų 😀
Mano mamulės (jau beveik 70-metė)’firminis’ keiksmas yr „po šimts trambambolių“, turėjęs begalę reikšmių 🙂 Vaikai būdami nei žinojom, nei jautėm kas tie trambamboliai, beje, nežinau iki šiol 🙂
Na, tie trambamboliai -- tai akivaizdi savicenzūra 🙂
Ruseliai linksminasi 😀 http://cooke.livejournal.com/90253.html
Ir dar čia 🙂 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-01-25-justinas-zilinskas-dar-vienas-pralaimejimas/10646
Čia jums atsakymas -- http://rokiskis.popo.lt/2011/03/02/adomas-mickevicius-buvo-nelietuvis-nemokejo-keiktis/#comment-22545
Ar kartais žodis keiksmas nėra nuo žodžio prakeiksmas ? nes tokiu atveju vieta, kryptis, ir būdas kuriuo prasikaltusysis yra užkeikiamas apibrėžia konkretų linkėjimą, kad taip ir atsitiktų. Ne šiaip pirstelėjimą, o aiškų ir labai stipriai neigiamomis emocijomis užpildytą linkėjimą.
Tokie linkėjimai ir kai kuriose kultūrose dar apipavidalinami įvairiais magiškais veiksmais, kas patį linkėjimą mistifikuoja ir pakelia iki juodosios magijos lygio. Ir esmė prakeiksmo yra drėbt jį ne į akis, o tyliai paleisti lyg kirminą graužtis ir ėsti kažkieno auros.
tiek Afrikoje, tiek Europos pietuose, tiek dalyje azijos šalių tūkstančius metų iki dabar yra visokių užkalbėtojų nuo prakeiksmų, nužiūrėjimų, platinančių visokius amuletus ir t.t.
aišku visą šitą galima nurašyti ant tamsumo, tačiau paprastas „či*** tu b*** ir eik tu na***“ mane sujaudintų mažiau, nei žinojimas, kad kažkas deda sistemingas, kad ir bevaises pastangas su fanatišku tikslu man pakenkti.
Taip, pirminiu pavidalu keiksmai yra prakeiksmo forma, dažnai dar ir reversyvinė, t.y., kito prakeiksmo nuėmimui.
Ta prasme, kad jei tu mane pasiunti „naxui“, tai aš tave irgi privalau pasiųsti, nes kitu atveju, maždaug sutinku, kad man reiktų ten ir nujoti ? O jei pasiunčiu, tai reik suprast tie siuntimai susiprastina, ir tavo pasiuntimas negalioja ?
Ne visai, bet panašiai.
Tarkim, tave užkalba ragana kokia nors -- „Romelis toks gražus, toks protingas, toks linksmas, toks sveikas, ilgai negyvens“. O tu atgal meti viso užkeikimo sudarkymą -- „prieš tai prisitriesk į kubilą ir jame nusiskandink“.
Esmė tiesiog tame, kad prakeiksmą tu apsuki, grąžini jį siuntėjui, iškeldamas jam pačiam pragaištingą sąlygą.
Beje, tipinė užkeikimo formulė labai primena NLP -- duodamas diskursas, kurį tu priimi, o paskui jis pasukamas, tave priverčiant pasisukt kartu su diskursu. Tik nenagrinėkim čia šito, nes labai jau plati tai tema.
Čia gali nenagrinėt, ale šiaip *mirkt mirkt didelėm akytėm* būtų įdomu.
Nu jau ne. Tu ir taip esi apasna asaba, ir be jokių ten NLP.
😀
Nu kuo jau tokia apasna, ką? Kad prigėrus muštis mėgstu -- nesiskaito. 😛
Davai motyvuok, o tai priimsiu kaip najiezdą 😀
Na, geriau nemotyvuosiu, tai bus smagiau -- priimsi, kaip najiezdą ir apasnai pasiusi, gal savo vyrą primuši dar, manęs negalėdama pasiekt, ot bus juoko 😀
Tai dar nesugalvojai, ane.
Paduosiu kada tave į teismą, kad demoralizuoji mani, nederamai naudodamasis aukštesniu intelektu. Diskriminacija, ble. 😀
O jei rimtai, tai tas nlp ir užkeikimų sugretinimas davė gerų minčių praktikai. >:)
Tai ne šiaip sugretinimas. Rusijoj enelpistų autoritetai labai rimtai mokosi iš čigonių.
Iš čigonių, sakai?
Šiaip man pirma mintis buvo šamanai -- pas juos irgi nemažai dalykų paremta išsidirbinėjimais su paciento smegenine.
O šiaip, iš kur čia ištraukei? Gali kokią nuorodą duot, ar man mokytis gūgliu naudotis?
Oj, dėl to, iš kur ištraukiau -- tai jau specializuota literatūra 🙂 Neduosiu 🙂
O dėl šamanų -- taip, tai daug kuo artima. Maginis mąstymas su naracijos subtilybėm ir ten, ir ten.
A va dar atsiminiau seną gerą žodį: „suskis“ 😉
Tik nežinau ką tiksliai jis reiškia. Bet šiandien tai skamba naujai ir labai stipriai.
O, jo, čia įdomu būtų panagrinėt žodžio „suskis“ etimologiją. Įtariu, gali būti su kokiu nors rachitu ar pan. susiję.
Neturiu dabar laiko skaityti komentarų, tai šiaip pasakysiu ant linksmumo. Pračekinau, Kalabybiškų Lietuvėlėj nėra nė vienų, ale Papiškių -- 8 kaimai. Reik, matyt, daryt išvadą, kad esam papingų bobų kraštas, o diedai menkai pimpalais kalatojasi 😀
Beje, jeigu man pasiseks per gynimus, užsiundysiu ant tamstos kalbininkų 😀
Siundykit, kiek norit. Jau buvo bandymų. Ir matyta kažkur frazė maždaug tokia -- „gaila, kad negalime bausti už kalbos klaidas tinklaraščių“.
LoL
Ach, tie stilistiniai semantiniai subtilumai. Čia nereikėjo, jeigu ką, kaip grasinimo ar ko nors negatyvaus suprasti 🙂 Kai baigsiu diplominį, parašysiu įrašą apie tinklaraščius, kalbininkus ir t. t. Dabar nuoširdžiai neturiu laiko veltis į diskusijas, bet trumpai galiu pasakyti tik tiek, kad nors su dalimi to, ką tamsta kalba aš nesutinku, nors būtų galima apsieiti ir be triaukščių epitetų, kritika yra reikalinga ir būtų naudinga, jeigu tie, kuriems ji taikoma geriau su ja susipažintų. O ir šiaip, turbūt tamstai nemažai apie mane ir mano pažiūras pasakytų tai, kad vienas didžiausių autoritetų lietuvių kalbininkijoje man yra Loreta Vaicekauskienė.
O Kalabybiškės -- tai tiesiog vienas iš mitinių kaimų, kurie vis kokiame nors užkampyje. Panašiai, kaip ir Pyzdališkės.
Tiesa, dėl to, kad tokių kaimų nėra nei vieno -- tai dar neaišku. Su tuo pavadinimų keitimo vajumi, kuris prasidėjo dar ankstyvu sovietmečiu, gali būti, kad tiesiog pervadino kaip nors 🙂
Apie pavadinimų keitimus nieko neišmanau, rėmiausi tik mapsais 😀