Pas pamačiau nuostabią nuotrauką, kuri man sukėlė krūvą asociacijų.
Ar pastebėjote, kad didesnė dalis turtingiausių pasaulio šalių – tai konstitucinės monarchijos, turinčios karališką šeimą, kuri šalies valdymui daro ilgalaikę įtaką – ar moralinę, kai renkami vadovai žino, kad karaliaus/karalienės autoritetas gali jų populizmus išmesti į šiukšlinę kartu su jais pačiais, ar ir tiesioginę įtaką, kai karalius/karalienė gali tiesiog nepatvirtinti kokio nors įstatymo.
Ispanija susitvarkė savo ekonomiką, grįžus į valdžią karaliui. Olandija ar Danija savo gerbūviu gali girtis nuo seno. Didžioji Britanija – viena iš galingiausių pasaulio ekonomikų. Apie Švedijos gerbūvį išvis vargu, ar verta kalbėti. Norvegija, Belgija – irgi. Ir žinoma, Japonija.
Vienintelė rūšis šalių, savo ekonomikos efektingumu galinti konkuruoti su konstitucinėmis monarchijomis – tai įvairios konfederacijos, kur sąlyginai nedidelės vietinės bendruomenės yra pakankamai arti valdančiųjų, kad negalėtų daryti nesąmoningų sprendimų. Tarp tokių šalių galim paminėti Šveicariją bei Vokietiją, tam tikru atžvilgiu – ir JAV.
Aišku, kad konstitucinės monarchijos turėti negalim. Bet man kyla klausimas, ar turime bent kažkokių konfederacinio valdymo požymių Lietuvoje?
Aukščiau esančioje nuotraukoje – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta, keliaujanti traukiniu į savo dvarą švenčių švęst. Įprastu vagonu, įprastu traukiniu, su įprastais žmonėmis, lydima vos vieno apsauginio.
Dar viena nuotrauka, ši – iš , JAV prezidentas Barakas Obama sveikinasi su valytoju. Demokratija.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Konfederacinio valdymo požymių Lietuvoje yra labai daug -- esame vienas iš Eurosojūzo konfederacijos narių. Reiškiasi gyvenimas gerės.
Naudai is naristes yra:)) Kai didziaja dali Lietuvos ispirks suomiai, olandai ir kt, padaris is Lietuvos bananu respublika. (sorry for my Lithuanian)
Nemaža dalimi jau padarė.
yra jau faktu daug? Zinau kad prie Ignalinos Olandai, Zarasuose irgi kazkas…
Alaus gamyklos -- pas danus, Telekomas -- pas švedus, bankai irgi užsieniečiams priklauso, tad kaip sakant, kas galėta -- tas parduota, o kas neparduota -- tai arba ant vietinio švogerizmo laikosi arba tiesiog specifinės nišos, neįdomios užsieniui. Aišku, kažkiek perdedu, bet esmė maždaug tokia.
visai ne perdedi:) Tai reiski nuo Lietuvos greit liks tik pavadinimas.
Na, ES tai privalumas išties. Bet pačioje Lietuvoje atrodo nedaug požymių, kad savivalda būtų pakankamai stipri.
Belieka Rusijai susiveikti cara ir viskas bus OK:))
Rusijai -- gal ir taip, o mums -- nežinau. Gal ir taptų stabilizuojančiu faktoriumi. Bet šiaip, ta šalis yra neprognozuojama, jai dėsniai negalioja.
su tokiais zombiais kaip dabar -- „šalis yra neprognozuojama, jai dėsniai negalioja.“
Gali būti. Bet ir iki tol kažkaip man sunkokai suprasti gaudavosi, kas per dėsniai ten galioja. Šiaip, visas pasaulis nuolat nesupranta 🙂
nes mes neimam i demesi kad ne „zmoniu gerovei“ tautos „isrinktieji“ traukia Lietuva uz ausu…O kaip prostitute parduot nori kuo brangiau.
Jo, pas mus yra šita problema. Bet tai jau suprantomas procesas, skirtingai nuo Rusijos -- vakarietiškas, taip sakant 🙂
tai panašu kad kaip Estai Suomiams norejo parsiduoti tai Lietuva nori irgi … susilaukti ramibes:))
Va va, ko mums dar trūksta -- gero valdžios piaro. Kita vertus, kai neturime monarchinių tradicijų, tai mums niekada ir neturėti tokios karalienės -- traukiniais važinėjančios.
Mūsų politikai didesne dalimi dar nepriaugo iki tokių demokratijų. Bene vienintelė Bledavičiūtė užsiiminėjo tokiais dalykais, užtat savo laiku ir tapo tokia populiaria. Jei ne kitos maklės ir iki absurdo priėjęs politekonominis populizmas, tai vien per tai turėjo šansą tapti prezidente.
Jei pas mus susikurtu monarchija, tai prabangos ir aukštuomenės gyvenimo išsiilgusi aplinka tikrai neleistu jos nariams traukiniais ar dviračiais važinėtis bei su valytojais už rankos sveikintis:)
Turėtume kažką panašesnio į Tibeto tradicijas iki kinų invazijos.
O vat žinok abejoju, ar tai pavirstų į imperatoriškus debilizmus. Gal ir ne išsyk įsivažiuotų, bet manau, kad per saikingą laiką išvirstų į kažką panašaus, kaip ir senose Europos monarchijose.
Žinai gi, o šiaip, prisimint galima Olandijos monarchus: šie juk buvo paprasti, nors ir turtingi prekeiviai, kol britai, norėdami sukurti Prancūzijos pašonėje lyg ir „savarankišką“ valstybę, pavertė juos karališka šeima. Savo pačių nelaimei: vertelgiška monarchų patirtis kombinacijoje su ilgalaikiu suinteresuotumu (juk ir anūkams šalį valdyt reiks) Olandiją pavertė didžiausia Britanijos konkurente kolonijinėse rinkose 🙂
>Ar pastebėjote, kad didesnė dalis turtingiausių pasaulio šalių -- tai konstitucinės monarchijos, turinčios karališką šeimą, kuri šalies valdymui daro ilgalaikę įtaką…
Pastebėt pastebėjome, bet klausimas visgi lieka atviras ar tos šalys turtingos dėl to, kad turi monarchiją, ar jos turi monarchiją dėl to, kad yra turtingos, ar trečias variantas -- jos turi kažką tokio, kas įtakoja ir turtingmą ir monarchijos turėjimą 🙂
Turtingos dėl to, kad turi monarchiją.
Ir ne šiaip monarchiją, o konstitucinę -- t.y., norom nenorom tenkina gyventojų interesus (t.y., demokratija), bet dėl monarchų šeimos valdžia daro mažiau populistinių, tačiau žalingų sprendimų (nes jie žalingi tai pačiai monarchų šeimai, kuriai srėbt juos gali tekti net ir tada, kai paskmės bus po pusės šimtmečio) ir kartu vadžia daro daug daugiau ilgalaikiai naudingų sprendimų (vėlgi dėl to, kad monarchų šeima jais džiaugsis kad ir po pusės šimtmečio).
Tiesiog atsiranda didelis suinteresuotumas ilgalaikiais rezultatais.
Labai daug panašumo, kad tam tikrus požymius, kurie ištikro yra pasėkmės, priskiriate priežastims. Jei aš prisipirksiu Jaguarų nuo to turtingesnis netapsiu. Taip ir monarchija nėra priežastis turtingumo ir išsivystymo, o atvirkščiai -- ji yra brandumo ir tradicijos vaisius.
Nieko nesupratau apie jaguarus, tačiau paaiškinu dar kartą, kaip tai susiję, tikiuosi sugebėsiu esminius momentus aiškiai išsakyti, nes jie ganėtinai suprantami ir natūralūs:
Esminė priklausomybė susijusi su valdžios trukme, t.y., suinteresuotumu trumpalaikėmis ar ilgalaikėmis naudomis. T.y., vietoj trumpalaikių populistinių cirkų atsiranda daugiau strateginių, ilgalaikių projektų.
Jei renkamas politikas gali prikrušti rinkėjams protą, pasidaryti sau pelną iš kokių nors verslo grupių atstovavimo, o paskui laimingai pabaigti, monarchui ar jo vaikams visą šitą mėšlą teks srėbti: jų pajamos priklauso nuo mokestinių įplaukų bei didelio šalyje turimo NT vertės. Skirtingai nuo renkamos valdžios, monarchų šeimos pajamas iš politikos gauna ne 5-20 metų, o šimtmečius.
Būtent dėl to konstituciniai monarchai tampa suinteresuoti patys daugiau ar mažiau rūpintis ilgalaike tautos gerove -- nuo šiosios priklauso ir monarchų gerbūvis (ryšys, grubiai imant -- tiesiog su BVP). Rezultatas -- gal ir ne kardinalus, bet akivaizdus.
Išties viskas labai paprasta -- valdžių interesų balansas. Įprastinės demokratijos turi ganėtinai ryškų disbalansą, susijusį su trumpalaikiškumu. Plg. su lietuviška situacija: atėjo kokie nors populistai į valdžią, pasikėlė sau reitingus, didindami pensijas -- vat ir pasekmės: 3-4 metus krūvai gyventojų geriau, o paskui -- krizė Sodroje. Tuo tarpu ilgalaikius pokyčius palaikančios grupės būna pakankamai silpnos, tad koks nors AE ir elektros tiltų projektas -- stringa amžiams.
Kuri šalis turtingesnė Vokietija ar Ispanija?
Kuri šalis turtingesnė -- Norvegija (BVP gyventojui 94 tūkstančiai dolerių gyventojui) ar Graikija (BVP gyventojui 32 tūkstančiai dolerių)? 🙂
Noriu priminti, kad Ispanija (neturtingiausia ES monarchija) atgavo monarchinę santvarką tik 1975, tačiau dabar tai viena iš pakankamai turtingų Europos šalių. Ispaniją lyginti vertėtų su panašesnę istoriją bei geopolitinę padėtį turinčia kaimyne Portugalija: Ispanijos BVP gyventojui -- 35 tūkstančiai dolerių, Portugalijos -- 23 tūkstančiai dolerių. Nors Portugalijos, skirtingai nuo Ispanijos nekamavo pilietinis karas, II pasaulinio metu ji liko neutralia, o diktatūra pasibaigė netgi keliais metais anksčiau, nei Ispanijoje.
Vokietiją galime palyginti su jos kaimyne Danija. Ir čia palyginimas vargu ar Vokietijos naudai: Vokietijos BVP gyventojui -- 45 tūkstančiai dolerių, Danijos -- 62 tūkstančiai dolerių. Dar kitos Vokietijos kaimynės -- Olandijos BVP gyventojui 52 tūkstančiai dolerių.
O šiaip, jei norisi kraštutinių taškų lyginimo, galiu priminti, kad iki krizės viena turtingiausių europinių (nors ir ne ES) šalių buvo liūdnai pagarsėjusi Islandija (BVP gyventojui -- 53 tūkstančiai dolerių). Parlamentinė respublika.
Galime ir ES top-15 pagal BVP gyventojui sudaryti:
1. Liuksemburgas (monarchija)
2. Norvegija (monarchija)
3. Danija (monarchija)
4. Airija (respublika)
5. Olandija (monarchija)
6. Švedija (monarchija)
7. Suomija (respublika)
8. Austrija (respublika)
9. Belgija (monarchija)
Lygindami, akivaizdžiai pamatysim, kad nors ryšys nėra kardinalus (t.y., santvarkos pokytis neapverčia visko aukštyn kojomis), tendencija pakankamai aiški.
(Finansiniai skaičiai -- 2008 metų)
Matai ir pats teigdamas, kad „ryšys nėra kardinalus“ kaip ir pripažįsti, kad tiesioginio ryšio nėra. Ryšys yra, bet per kitus dalykus.
Pabandyk įvardinti tuos kitus dalykus ir pagal juos suklasifikuoti, gaudamas aiškesnę priklausomybę (juk esant geresnei klasifikacijai, priklausomybė turi būti demonstruojama geriau) 🙂
Silpnesnis ryšys nepaneigia priklausomybės. Ar tu neigi ilgalaikio suinteresuotumo faktą? 🙂
Tarp ryšio ir priežasties visgi yra skirtumas. Esminis skirtumas 😉
Pagrindimą bei faktus į studiją.
Pasiskaityk ką pats parašęs „…ryšys nėra kardinalus (t.y., santvarkos pokytis neapverčia visko aukštyn kojomis)…“ ir nebesiginčyk pats su savimi 😉
Ne, mielas Skimai -- neturi ką pasakyti, tai netęsk to „blablabla“, nes jau verksmingai atrodai.
> Ar pastebėjote, kad didesnė dalis turtingiausių pasaulio šalių -- tai
> konstitucinės monarchijos, turinčios karališką šeimą
Mano vienas pažįstamas mano, kad Amerikai praverstų turėti karalių. Gal tokiu atveju žmonės rinktų prezidentą nesivadovaudami jo išvaizda ir žavesiu, nes charizmatiško lyderio rolė liktų karaliui. O prezidentą tuomet galėtų rinkti pagal protą. 🙂
Pingback: Rokiskis