Kovo 11 proga (su ja visus sveikinu), iškilo tokia tema, nes ponas Tomas Chochrin užsiminė neseniai apie keistą dalyką: kažkodėl daugelis patriotų, dainuojančių Lietuvos himną, kitaip tariant, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, dainuoja „Tegul Saulė Lietuvos tamsumus prašalina“, nors oficialiame tekste yra rašoma „Tegul Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. O tada atėjo ponas Mantas, kuris ir pasakė, kame reikalas: buvo daromi himno pakeitimai.
Taigi, kad tas pasakymas neliktų tuščiu, tai aš jums pateikiu faktą:
Čia yra 1938 metų Lietuvos himnas. O tas, kuris yra dabar - pakeistas.
Taip, kažkokie kalbainiai prieš kažkiek laiko tyliai pacenzūravo Lietuvos himną, pakeisdami jo žodžius. Gal būt nelabai smarkiai, tačiau pakankamai prasmingai, kai pabandai suprasti, ką tie pokyčiai reiškia: iš mūsų Saulės (žinių, švietimo, kultūros ir mokslo simbolio), kuri šalina tamsumus visur, padarė kažkokią pašalinę Saulę, kuri turi pašalinti tamsumas Lietuvoje. Kitaip tariant, apvertė viską aukštyn kojomis. Kaip anksčiau matėme, įvairūs kalbainiai mėgsta iškraipyti ką papuola: jie ir Jono Jablonskio idėjas sugebėjo išdarkyti.
Galim prisiminti ir vieną istorinį momentą – kaip visokie kultūros veikėjai nešė Stalino saulę į Lietuvą – tada jau toji turėjo prašalinti tamsumas, pakeisdama Lietuvos saulę. Pasakymas apie Stalino saulę buvo simboliškas, jis būtent tą ir reiškė – kad vietoj Lietuvos saulės bus svetima. Jau atkuriant nepriklausomybę, kai kurie veikėjai matyt pasirūpino, kad toji istorinė aliuzija išliktų.
Taip, kalbainiškasis Lietuvos himno variantas neša ne ką kitą, o užslėptą okupacinį diskursą. Tai yra žiauru, bet kita vertus, tai simbolizuoja.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Hmm… O taigi, visgi… a kodėl Basanavičiaus idėjos? Ar aš čia, kažkokio prikolo negavau?
Paskaitykit ten, kur linkas yra.
A tai ten ne apie Jablonskį? 😀
Tfu blyn. Kadangi net neskaitęs dabar linką dėjau, tai viskas susimakalavo 😀
Einu taisytis 😀
😀 taigi ir aš susimakalavau 😉
Gal ir keistai nuskambės, bet vis tik įdomu -- ar tokiu atveju neturėtų būt traktuojama kaip autorinių teisių pažeidimas? Tik dar reiktų suprasti, kur tikrasis autentiškas tekstas. Nes radau va tokį http://www3.lrs.lt/home/header/Himnas/gaidos.html -- čia panašu tikrai iki kalbainių atsiradimo buvo surašyta („Gaidą ir žodžius sudėstė“).
O štai čia pagal viską yra paties Kudirkos redaguotas originalas laikraštyje „Varpas“ 1898m.: http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?biRecordId=3555&imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_28951_15
Valstybės simboliams, kaip kad herbui, vėliavai ir himnui, autorių teisės negali būti taikomos -- nei turtinės, nei neturtinės.
Autorystė šiuo atveju tėra istorinis faktas, kuris įdomus, tačiau neturintis turėti anei jokios įtakos. Nes jei tarsim, kad įtaka yra, tai reikš, kad kažkieno prieš šimtą metų išsakyti žodžiai (ar autorinės teisės) gali turėti galią reguliuoti mūsų valstybę.
Kiek išsiaiškinome komentaruose, kuriuos kas tai rašė G+, o ne čia (ir labai veltui tai darė tenai, nes G+ ir FB komentarai pasimeta, o čia -- išlieka visiems), yra tikėtina, kad pakeitimas iš pirminės literatūrinės versijos į tokią, kur detaliai peržiūrėti imperatyvai (t.y., iš „Lietuvoj“ į „Lietuvos“), galėjo būti darytas dar Vincui Kudirkai esant gyvam.
Vienas iš faktų, kurie buvo minėti -- kad jau 1902, t.y., vos keli metai po Kudirkos mirties, Tautiška giesmė buvo giedama jau su „Saule Lietuvos“. Kiek šiuo momentu atrodo, visos vėlesnės Lietuvos himno versijos iki pat okupacijos buvo irgi su „Saule Lietuvos“.
Pakeitimai, menamai grąžinant į originalą, galėjo būti padaryti dar sovietmečiu (aišku, tai spėjimas). Viena iš prielaidų -- dar esant gyvam Stalinui, kuris savo saulę atnešė (šis naratyvas tuo metu buvo dominuojantis).
Kadangi išsyk po okupacijos kurį laiką buvo išlikęs ir senas himnas, tai tikėtina, kad su Stalino saule ir buvo paderinta, „grąžinant“ esą tikrą variantą ir interpretuojant, kad „Tegul (Stalino) saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“.
Paskui jau toksai variantas ir tapo atkurtos Lietuvos himnu.
Aš taip galvoju, kad galima šiai dienai konstatuoti vienintelį faktą -- dabartinė himno redakcija (pradedant nuo 1991-10-29 įstatymo) atitinka originalią literatūrinę versiją spausdintą Varpo laikraštyje. Idėją, kad himnas gali būti nelygus kūriniui, kuris buvo paimtas pagrindu, irgi supratau. Tiesa rasti dokumentinį patvirtinimą, kad himno tekstas iki okupacijos buvo kitoks, internete nelabai sekėsi. Tačiau pasidalinsiu vienu pastebėjimu: mūsų šiuolaikinės žodžių interpretacijos gali būti visiškai neteisingos vertinant iki okupaciniu laikotarpiu vyravusiu supratimu. Mintis, kurią toliau išdėstysiu, yra visiškai spekuliatyvi ir reikalaujanti faktinių patvirtinimų ar paneigimų, kurių nesugebėjau rasti -- tą puikiai suprantu ir tikiuosi būtent tokiu kampu priimsit ją ir jūs: metafora „Saulė Lietuvos“ galėjo būti įtvirtinta kartu su autoritariniu Smetonos režimu ir turėjo simbolizuoti… patį Smetoną ir jo valdymą. Kaip suprantu, anuo laikotarpiu Smetona buvo suvokiamas kaip Lietuvos valstybingumo garanto simbolis, nes net po karo vaikus senoliai mokė tokio tipo eilėraštukų:
Geltona, žalia ir raudona
Tai mūs valstybės vėliava,
Sugrįš iš užsienio Smetona
Ir vėl bus laisva Lietuva
Todėl konstrukcija „Saulė Lietuvos“ Smetonos valdymo laikotarpiu galėjo būti skirta neleisti mąstyti nei apie kokį kitą įmanomą valstybingumo pamatą, kaip tik autoritarinį prezidento valdymą. Pajungus tautą tokiam „батькос“ garbinimui, vieną saulę pakeisti kita saulę neturėjo sudaryti didelių kėblumų. Ar negalėtų tai būti viena iš priežasčių, kodėl sovietų įvykdyta aneksija praėjo tokiu romiu keliu, be rimtesnio pasipriešinimo? Ciniškai vertinant iš šių dienų pozicijų: viena saulė nusileido, kita patekėjo…
„Saulė Lietuvos“ buvo giedama jau 1902 metais. Iki bet kokių autoritarinių Smetonos valdymų.
Faktą, kad buvo iki okupacijos kitoks tekstas, matote paveiksliuke, jei jums paveiksliukus rodo.
Jei norisi daugiau --
http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=DCB60BD3AFF111DDB953746164617373&inlanguage=lt#1).
Rokiški, bent jau dėl vienos neturtinės teisės tu neteisus. Konkrečiai, teisės vadintis kūrinio autoriumi. Kūrinys gali tapti kuo nori, tačiau autorystė visada liks autoryste. Šito niekas neturi teisės atimti.
Jo, čia tamstos geras pastebėjimas. Bet tokios autorinės neturtinės teisės, kaip teisė kontroliuoti modifikavimą ir derivatyvus -- dingsta, nes joms čia tiesiog ne vieta.
O man asmeniškai kažkodėl PRAšalina nepatinka, man gražiau PAšalina.
Tas pra- turi kažkokį prievartinį/tęstinį imperatyvą. Ta prasme Lietuvos saulė turi tuos tamsumus gerokai pra-šalinti prieš pa-šalindama 🙂 Man atrodo, kad lengviau yra tiesiog pašalinti, kam dar vargti su tais tamsumais? Reikia, kaip kad daro Rokiškis, tiesiog nesicackinti.
Nors galima ir pra-šalinti, tam kad kiti tamsumai matytų ir patys pasišalintų 😉
Maždaug 1987-aisiais, kai dainuodavau mokyklos chore, šitą pakeitimą ir padarė.. Ar bent jau į mūsų mokyklą maždaug tais metais ši naujovė atėjo.
Panašiai kaip Kudirkos „Labora!“, pasikeitė iš „Vėlu juk prie darbo: nesėsi, nepjausi.“ į „Vėlu juk prie darbo: nesėsi -- nepjausi.“
Kaip tik tuo metu buvo Perestrojkos ir Glasnost pradžia…
Rokiški, po tokių straipsnių kartais norisi kokiam Pupkui ar Smetonienei per veidą užvažiuot. Klausimas: Jūs man darote blogą ar gerą įtaką? Man jau blogą nuo tų kalbainių (aka kalbaj*bų) išsidirbinėjimų iš kalbos. Dirbu (ir studijuoju) IT/technolgijų sektoriuje, mane tiesiog vemti verčia su tuo kuo susiduriu. Įrodinėja, kad profesionalų kurti pakaitalai (jų) yra nepakeičiami ir vienaprasmiški, teisingiausiai apibūdinantys reiškinius. Kaip kenčia grožinės kūrybos autoriai ir žurnalistika baisu pagalvoti, technikoje galima iki tam tikro lygmens ignoruoti viską (vidinė dokumentacija, angliškų terminų naudojimas pagelbsti), bet VLKK bijančių redaktorių taip lengvai neapgausi ir neapeisi, bei nepaignoruosi.
Spėju, kad himne gali būti ne Smetonienės ir ne Pupkio, o kokių nors dar senesnių veikėjų korekcijos. Galimai dengiantis kokiu nors labesniu orginališkumu.
Dėl IT -- čia viena sričių, kur išskirtinai daug pridirbta. Ir kelias, kiek susidurti teko, yra tik vienas: nenusileist puspročiams, nes kitaip jie bet ką pavers į visiškus kliedesius.
Kadangi kalbainiai būna bailūs, tai užvažiavimai ant jų paprastai suveikia puikiai, tik reikia nesicackinti ir visiškai nedaryti nuolaidų. Aišku, jei tai mokymo įstaiga, tai sudėtinga.