Realios Gedimino pilies kalno griuvimo priežastys

Mitas yra tai, kad esą Gedimino pilies kalnas griūti pradėjo tik po to, kai iškirto medžius. Mitas yra ir tai, kad esą medžiai ant kalno buvo užsodinti tik sovietmečiu. Mitas ir tai, kad dėl visko kaltas funikulierius ar kokios nors statybos. Mitas ir tai, kad pavojus negręsia. Mitas ir tai, kad visas kalnas sugrius. Mitas ir tai, kad viskas tvarkoje.

XIXa. antros pusės (maždaug 1868-1885 periodo) litografija. Gan smarkiai į akis krenta ir medžiai, augantys apie tą vietą, kur dabar smunka šlaitas, ir tai, kad šlaitas tenai yra tiesiog kardinaliai nuožulnesnis, lyginant su dabartiniu – ar tik ne porą kartų lėkštesnis.

Šiaip tai mitų, kaip matom, gyvas galas. Dalis iš jų, atrodo, buvo sukurta ir valdiškose įstaigose ar įmonėse, kurios buvo susijusios su užsakymu kalną nuskusti plikai ar kažką ten ant kalno pastatyti. Kita dalis – gal būt tiesiog atsirado kaip spėlionės – nes norėjosi bent kažkam rasti paaiškinimą. Dar dalis mitų atsirado dėl to, kad po jais buvo nuslepiamos įvairios nesąmonės, kurios ten buvo daromos.

Kai kažkur yra padaryta daug mokslinių tyrimų, yra daug dokumentavimo, tačiau visur lenda mitai ir kliedesiai, visada verta įtarti kažkokį povandeninį procesą, kuris tuos mitus kuria. Ir tada verta užduoti klausimą: kas ir ką išties slepia? Ir kodėl?

Išsyk neatskleisdamas detalių (iki straipsnio galo turi pabūti detektyvo), pasakysiu jums, kad viską kuria dar sovietmečiu prasidėjęs stagnacinis procesas. Procesas, kur stagnatorių kliedesiai virsta realybės kliedesiais, o tie – tampa realiomis bėdomis, kurios paskui bandomos spręsti naujais kliedesiais.

Taigi, pasižiūrėkim. Aš jums pažadu, kad jūsų smegenys sprogs ir jūs norėsite padaryti kažką blogo. Ne, gal visgi greičiau kažką gero – atleisti tuntus valdininkų, nesiaiškinant, ar išvis jie reikalingi ir ar daro kažką naudingo. Nes jūs pamatysite tai, kas vyksta.

Kai aš klausiausi pasakojimų, kapsčiausi popieriuose ir man darėsi taip baisu, taip baisu, kad man iki šiol sunku patikėti tuo siaubu, kuris ten išties yra užslėptas. Aš vis dar viliuosi, kad kažkur aš klystu. Aš noriu padėkoti Juozapui Blažiūnui, kuris man tai parodė. Žinote, kai būna tas nerealumo jausmas, kai atrodo, kad tai negali būti tiesa ir supranti, kad tai tiesa?

Bet pradėkime pirmiausiai nuo bendrų dalykų, nuo tokių, kurie gal ir ne visiems žinomi, bet dar nėra šokiruojantys. Tiesiog tam, kad bendras vaizdas susidarytų. Kad su tuo bendru vaizdu pamatytumėte viską, visą tą bardaką, kurį surengė grupelė pseudoistorinių tipažų.

Gedimino pilies kalnas griūna jau seniai

Pirmas užfiksuotas atvejis, kai nuo Gedimino pilies kalno įvyko didelė nuošliauža – dar 1396 metais. Vakarinėje kalno pusėje nusilinko šlaitas, kuris nunešė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus. Žuvo 15 žmonių. Galime numanyti, kad griūtis buvo milžiniška.

XVI amžiuje Šiaurinėje kalno pusėje buvo pastatyta didelė atraminė siena, kuri šlaito slinkimą pristabdė ten, kur viskas buvo pavojingiausia. Siena apsaugojo ne nuo visko – viena vertus, po kiek laiko ji pati pradėjo skilinėti, antra vertus, pasirodė ir besanti per maža, tad per kelis šimtus metų ji buvo storinama, tvirtinama ir aukštinama dar keletą kartų. Tiesiog didesnės ar mažesnės griūtys vis tęsėsi.

Kam reikia tos atraminės sienos – nesunku suprasti, kai pažiūri į šlaitą – jis tokio statumo, kad joks gruntas, kad ir kiek suslėgtas, ten negali būti stabilus. Tas kalnas nėra uola, bet šlaito statumas toks, kad jis beveik vertikalus. Tiesa, anksčiau, kol dar nebuvo užpiltos per kasinėjimus suverstos žemės, kurios dabar ir šliaužia žemyn, šlaitas buvo žymiai nuožulnesnis.

O, čia aš kiek užbėgau į priekį, bet jau tiek to – tame šlaite buvo didelė įduba, į kurią buvo verčiamos žemės iš Žemutinės pilies kasinėjimų vietų. Visos tos žemės nėra kietai susigulėjusios, skirtingai nuo pagrindinės kalno dalies, tad aišku ir griūna.

Kas dar buvo – ogi po tuo pačiu šlaitu einantys 1944 statyti nacių bunkeriai. Pastarųjų istorija nelabai aiški, tačiau per visą kalną nutiesti, jie buvo perimti NKVD (ten įrengta slėptuvė), bet paskui, kadangi vis vyko bardakai, galų gale buvo uždaryti ir užpilti ankstyvąjame sovietinės okupacijos periode.

Čia įsivaizdavimui, apytikslė bunkerių išdėstymo schema. Kur yra tikslūs (dabar užversti) išėjimai – nelabai aišku, o ir šiaip, schema apytikslė. Bet ryškiai matosi tai, kad vienas iš koridorių eina po tuo griūnančiu šlaitu ir jam stabilumo neprideda.

Tarp bunkeriuose vykusių bardakų – pvz., tokie, kaip 1948 įvykęs ir tris dienas trukęs gaisras, kurio metu galėjo apdegti ar sudegti netgi dalis medinių perdangų (taip, nemaža dalimi tuneliai buvo tvirtinami medžiu, o ne gelžbetoniu). Dar geresnė istorija – kaip kažkoks sargas, užsibarikadavęs tunelyje ir gerai užgėręs, ėmė šaudyti į Vidaus reikalų ministerijos pastatą. Net neaišku, kaip jį iš ten paskui iškrapštė.

Žodžiu, pastebėjus kalno slinkimą ir nuošliaužas, vėliau tuneliai buvo užversti, bet atrodo, kad tik arčiau įėjimų – panašu, kad giliau esančios patalpos liko tik dalinai užpiltos smėliu ar netgi išvis neužpiltos – buvo tikimasi, kad juos gal ir vėl panaudos. O to pasekmė – aplink tunelių vietas ir toliau gali susidaryti šiokie tokie šlaitų poslinkiai su nuošliaužomis.

Beje, čia prisiminkime, kad vos prieš kelerius metus kai kurie valdžios veikėjai jau aiškino, kad reikia tuos tunelius atkasti. Tiesiog šiaip prisiminkime, bendram kontekstui.

Kita vertus, nuo kalno griūna ir senesni, labiau susigulėję sluoksniai, o ne tik tas gabalas šiaurinio šlaito. Kitose kalno pusėse, netgi ir ten, kur viskas žymiai žymiai nuožulniau, irgi yra nuošliaužų.

Kodėl aš pasakoju visus tuos dalykus apie kalno nestabilumą? Ogi tiesiog tam, kad atsirastų supratimas, kad ne šiaip ten kažkokia atsitiktinė griūtelė – tiesiog viskas šimtus metų prastai ir bėdų gyvas galas, o todėl, kažką darant, reikia galvoti ir geriau jau nesąmonių nedaryti.

Kai kalnas nestabilus, bet kokios pridirbtos nesąmonės gali ne tai kad pagreitinti visą procesą, o išvis sukelti katastrofą. Ir įsivaizduokite dabar, kad kas nors ten daro visokias nesąmones. Ko galima tada tikėtis?

Iškirsti medžiai, krūmai ir žolė

Gedimino pilies kalnas buvo nuskustas 2013 pavasarį – šitą akciją, atrodo, surengė tokia gremėzdiškai besivadinanti organizacija – Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija. Nors išties gana sunku pasakyti, kas ten už ką atsakingas – ir ta direkcija, ir Nacionalinis muziejus lyg ir skirtingais periodais atsakingi, o skirtingais neatsakingi ir neaišku, kas išties ten ką daro ir sprendžia.

Realiai medžius imta kirsti dar 2011 metais, tačiau tuo metu buvo aiškinama, kad esą tik retinimas vyksta – šalinami tik tie, kurie griūna ar yra išpuvę, o visų medžių niekas nekirs. Kita vertus, kaip tik tada prasidėjo ir kalbos apie tai, kad čia bus atkurtas kažkoks originalus vaizdas, nes senovėje piliakalniai buvo pliki.

Nuotrauka gana sena, kokių 10 metų bus matyt. Iš Wikimapijos, autorius – Kaributas. Gana aiškiai matosi, kad ten, kur šlaitas griūna, buvo kokie 5 medžiai, o ir tie – žemiau, nei vieta, nuo kurios prasidėjo slinkimas.

Beje, kiek nukrypstant – girdėjau tokį gandą, kad ta direkcinė organizacija taip džiaugiasi savo pavadinimu, kad jos reikalavimu troleibusų stotelė „Kalnų parkas“ bus pervadinta į „Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija“. Taip, čia rimtas bajeris. Taip ir sakys stotelių pavadinimą troleibusuose.

Medžiai ant Gedimino pilies kalno šlaitų augo jau labai seniai, tik vat čia reikia suprasti, kad vienur jų buvo, o kitur – nelabai. Tačiau kaip tik ant to šlaito, kad ir koks jis buvo status, medžiai augo. Kita vertus, kiek išaugdavo – tiek ir išvirsdavo. Kadaise pats esu matęs tokių išvirtenų, gulinčių ant atraminės sienos. Ir kita vertus, kaip tik ant to šlaito medžiai ėmė augti sovietmečiu. Ir dar kita vertus, kaip tik po to šlaito apskutinėjimo viskas ir ėmė griūti taip žiauriai, kaip dabar matome.

Gal tai bus iš dalies spėlionė, bet su tais medžiais bei krūmais nėra viskas taip paprasta. Esmė tame, kad ne šiaip buvo nuskusti medžiai – atrodo, kad viskas paskui buvo uždengta vejos danga (aš negaliu garantuoti, bet kažkodėl įtariu, kad tie gandai apie dangą yra tikri). T.y., tokiu kaip ir audinio sluoksniu, kuris neretai naudojamas, kai reikia greitai kokią gražią veją užkloti – kaip kilimu. Išvyniojai ir užklojai. Ir nieko galvot nereikia.

Dabar įsivaizduokite, kad ta danga užklojama ant kalno, o tuo tarpu kažkokie krūmeliai ir medeliai nušniojami. Kažkur krūmokšnių ar didesnių, ilgas šaknis turinčių žolių susižėlimai paviršinius dirvos sluoksnius laikė, bet vietoje jų atsirado tiesiog danga, kuri sukimba nebent su grunto paviršiumi. Per porą metų senos išnaikintų augalų šaknys papūva, nustoja stabdyti dirvos slinkimą, o tuo tarpu veja paviršiuje tik žaliai atrodo, bet iš to žalumo – jokios naudos.

Taigi: grynai pats medžių iškirtimas – visgi greičiau sutapimas su griūtimi (netinkami tie medžiai buvo). Bet kita dalis reikalo – kartu su medžiais išnaikinti krūmokšniai ir natūraliai augusios, ilgas šaknis turėjusios šlaitų žolės, kurios aiškiai stabdė slinkimą. Ir tai jau blogai.

Giluminės valdymo ir vertinimo problemos

Dabar kiek nukrypkime į esmę – apie tai, kaip mąsto valdžioje esantys stagnatoriai. Tie biurokratai, kurie turėtų viską saugoti.

Viena iš problemų, kurių, atrodo, nesuvokia Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kaip ir kalną valdantis Lietuvos Nacionalinis muziejus – tai, kad nėra ir neturi būti jokio tikslo atkurti visišką kalno autentiškumą. Pilys seniai sugriuvę, tad bet koks atkurdinėjimas bus greičiau imitacija. Tais laikais, kai kalnas buvo plikas, pilis buvo visiškai kitokia, nei dabar – ji buvo nesugriuvusi.

XIXa. pabaigos – XXa. pradžios atvirukas-nuotrauka, kurioje matoma pati centrinė pilies kalno aikštelės dalis. Iš to, kaip kairėje matosi nuo pat aikštelės vidurio prasidedantis šlaitas, galima numanyti ir tai, kokie neįsivaizduojmi žemių kiekiai buvo suversti ant kalno, dirbtinai sukuriant tą dabar matomą griūnantį šlaitą.

Dabar matomi nuskusti šlaitai ir griuvėsiai ant kalno – kaip tik tas pilių vaizdas, kuris objektyviai niekada ankstesnėje istorijoje neegzistavo. Kaip tik tas dabartinis vaizdas ir yra dirbtinis, nesąmoningas ir istoriškai neteisingas, t.y., banaliai melagingas kūrinys. Kitaip tariant – istorinio vaizdo falsifikacija.

Tiesiog primeskit: kai kalnas buvo plikas, pilys buvo nesugriuvę. Kai pilys buvo apgriuvę – kalnas jau seniai buvo užžėlęs. Vaizdo, panašaus į dabartinį, nebuvo niekad, išskyrus paskutinius kelerius metus.

Beje, tikras autentiškumas turi rodyti ne tik tai, kas buvo prieš šimtus metų, nubraukiant visus vėlesnius pokyčius. Tikras autentiškumas rodo istoriją, su viskuo, su pasekmėmis. Ir mes negalime to istorinio autentiškumo išvengti, nuneigdami visus istorinius periodus, o palikdami tik vieną.

Kitas svarbus dalykas – dar paprastesnis: tam, kad gintis būtų galima geriau, piliakalnių šlaitus senovėje išties nuskusdavo ir dar pastatindavo. Tačiau būtent todėl šlaitai ir griūdavo – dar anais laikais. Galime spėti, kad kaip tik dėl nuskustų ir pakastų šlaitų 1396 griūtis ir nunešė Montvydo rūmus.

Kokie nors senovėje buvę sprendimai niekaip nesutvirtina šlaitų ar nepateisina blogų pasekmių atkartojimo. Tai, kad kažkada baisiai seniai pilių statytojai darė sprendimus, dėl kurių griūdavo kalvos, nereiškia, kad reikia kalvas griauti ir dabar.

Vienas iš tiesiogiai neįvardinamų, tačiai labai aiškiai šviečiančių marazmų, kurie matomi šioje šlaitų slinkimo istorijoje – tai elementari muziejininkų argumentacijos klaida: esą jei kažkada senovėje buvo taip ar anaip, tai reiškia, kad taip turi būti ir tai reikia atkurti, negalvojant apie pasekmes.

Vėlgi, jei jau norisi autentikos, tai pripažinkim ir tai, kad dar anksčiau, prieš pastatant Gedimino pilį, medžiai ir krūmai ten augo. Vėlgi, medžiai ir krūmai ten augo ir vėliau. Medžiais ir krūmais apaugę Gedimino kalno šlaitai – tai yra reali autentika.

Carinis Vilniaus gubernijos pilių atlasas, 1827 metai. Vienas iš seniausių rimtesnių dokumentavimų, atliktų dar tais laikais, kai nemaža dalis statinių buvo išlikę. Matosi ir realus jau tais laikais buvęs reljefas (žiauriai besiskirientis nuo dabartinio), ir tai, kad sienos ėjo daug arčiau aikštelės vidurio, negu dabar statomos, ir tai, kad nėra jokių ten požymių, kad kada nors buvo bokštas šiaurėje.

Yra ir kai kokia didesnė neautentika. Tiksliau, iš esmės, atviras istorinio pilies vaizdo falsifikavimas. Taip, aš kiek peršoku į priekį (kur dar bus apie griuvimo priežastis), bet tiek jau to.

Pirma problema – iki netikro didumo į šonus išplėsta aikštelė, bandant pilies teritoriją padaryti didesne, nei ji realiai buvo – dėl to šlaito kraštams išaugo apkrovos (jūs jau numanote kai ką, ar ne?). Tai netikrų dalykų kūryba.

Antra problema – visiškai iš lempos sugalvota šiaurinio bokšto vieta, kur, suradę senovėje griuvusios sienos fragmentą, tą fragmentą pavadino kontraforsu (!!!) ir pradėjo statyti vos ne ore kabančio bokšto pagrindą (ir čia jau irgi kai ką numanote, ar ne?). Ir tai irgi netikrų dalykų kūryba.

Tai, ką matome dabar – tai ne autentika, o pseudoistorinė kūryba, kurią daro kažkas ten. Tas kažkas – tai, pagal viską, Lietuvos Nacionalinis muziejus. Ir kažkokios ten firmos, kurios vykdo visokius įvairių rūšių darbus, už kuriuos gauna baisius pinigus, nes plytos po bene 17 litų, kažkokie baisiai brangiai iš ūkininkų superkami akmenys bei kitos nesąmonės.

Truputis mitų apie Gedimino kalno griuvimą

Dabar vėl šoktelkim kiek į šoną ir atmeskim kai kuriuos mitus, kurie apie tą kalno griuvimą skleidžiami. Tiesiog paprastai, kad nebūtų tuščių ginčų.

Nesąmonė yra tai, kad kalnas griūna dėl funikulieriaus. Bėgiai ir keltuvas ten buvo pastatyti prieš keliasdešimt metų, veikė, griūčių nesukėlė. Patys bėgiai ir jų pagrindas yra konstrukcija, kuri labai išlygina apkrovas – tiek, kad jos įtakos nedarytų, negana to, konstrukcijos su poliais dar ir sutvirtina šlaitą. Akivaizdu ir tai, kad funikulieriaus vietoje griūčių nėra – jos yra tik visai šone nuo jo, ir akivaizdžiai koncentruotos – rodančios, kad priežastys kitur, pačioje nuošliaužų atsiradimo vietoje, o ne menamose vibracijose. Taigi, funikulierius akivaizdžiai niekuo dėtas – jo įtaka yra mitas.

1916 metų nuotrauka. Gedimino pilies kalnas visas užžėlęs medžiais.

Juo didesnis mitas yra kalbos apie tai, esą transporto srautai drebina žemę ir dėl to kalnas griūna. Šitas pasakas nekurie muziejininkai galėtų pasakoti savo bobutėms – jų netgi neverta nagrinėti, nes palei patį kalną ar griūties vietą tiesiog banaliai nėra jokių ten transporto srautų.

Gal didžiausias iš mitų (jau visai šyvos kumelės kliedesys) buvo aiškinimai apie tai, esą kalno grūtį sukelia šventiniai fejerverkai. Čia jau vienas žingsnis iki pasakojimų apie tai, kad kalno griūtį sukelia chemtreilai, purškiami iš masonerijos lėktuvų.

Ai, dar buvo pasakojimų, kad esą Katedros aikštėje vykstantys koncertai griauna kalną. Na, jūs supratote, ką aš apie tai noriu pasakyti.

Mitas yra ir tai, kad viską griauna statybos, kurios vyko kažkur ten. Išties statybos vyko, kaip vyko ir kasinėjimai, bet visiškai kitame kalno šone, ten, kur įtakos šlaitams banaliai nėra. Ir vyko tie kasinėjimai bei statybos daug dešimtmečių, atsargiai, be vibracijų. Ir nieko negriovė. Nuošliaužos ėmė rastis ir daugintis tik per paskutinius kelerius metus, ir vis didesniais tempais.

Mitas visgi yra ir tai, kad nuošliaužos prasidėjo dėl iškirstų medžių. Medžiai buvo dideli, tad greičiau jau šlaitas juos laikė, o ne jie laikė šlaitą. Medžiai griūdavo ten savaime, tad apie tai, kad jie laikė šlaitą, išties negalime kalbėti. Blogą įtaką šlaito slinkimui neabejotinai padarė krūmų ir žolių išnaikinimas, bet nukirtus tuos 5 (taip, vos 5) ant griuvusio šlaito buvusius medžius, slinkimas turėjo nebent tik sumažėti. Beje, šlaito slinkimas prasidėjo gana toli nuo tų taškų, kur medžiai augo, tad tą medžių įtaką atmesti galima vienareikšmiškai.

Kita vertus, mitas yra ir kai kurių muziejininkų pasakojimai apie tai, kad esą medžiai niekada ten neaugo ir buvo pasodinti sovietmečiu. Medžiai augo ir pilna visokios medžiagos apie tai. Bandymas suversti medžius sovietams – tai juo didesnė nesąmonė, turint omeny tai, kad nuo sovietinės kalno nepriežiūros viskas ir prasidėjo.

Galų gale, absurdiškiausias mitas yra tai, kad esą griuvimą sukėlė rostverkas (kažkokia muziejinė veikėja jau spėjo suversti ant jo kaltę, beje, pavadindama jį kažkokiais „žiedais“). Rostverkas negalėjo sukelti griuvimo, nes jis rėmėsi į giluminius sluoksnius. Ką jis galėjo padaryti – tai tik kažkiek apsaugoti šlaitą nuo slinkimo, ir tą jis akivaizdžiai ir darė, kol belenkuo apkrauto šlaito slinkimas nesulaužė paties rostverko bei polių, ant kurių jis buvo pastatytas. Tačiau vat čia jau pradedame kabinti tą temą, kuri slepiasi tarp rostverko ir realiai buvusio šlaito.

Realios kalno griuvimo priežastys

Gerai, pamatėme tai, kad kalnas nestabilus, kad smulkioji augmenija buvo naikinama beprasmiškai, o taip pat – ir kad tie, kas turėtų saugoti pilį bei kalną, užsiima pseudoistorinio absurdo kūryba, nes jie taip, jeigu galima išvis šitaip išsireikšti, mąsto. O dabar pasižiūrėkim į realybę – kas buvo daroma.

S.Šîmanskio nuotrauka, 1957 metai (miestai.net). Į ką čia būtina atkreipti dėmesį – šlaitas dešinėje nuo bokšto (ta vieta, kur dabar ir vyksta slinkimas). Jis nuožulnus, aikštelė prie bokšto matosi besanti daug mažesnė ir žemesnė, negu dabar. Dargi tiek žemesnė ir mažesnė, kad vaizdas banaliai nei neprimena dabartinio – atrodo, lyg būtų koks kitas kalnas.

Pradėkim dabar nuo to, kad kalnas jau senokai šen bei ten griūna, todėl visokių bandymų su tuo kovoti irgi jau buvo kaip reikiant. Štai pavyzdžiui, kadangi kaip tik toje griūnančioje vietoje jau buvo griuvimų kadaise baisioje senovėje (dėl ko ten buvo šlaito įdubimas), o toje vietoje buvo pastatyta atraminė siena, tai kažkas sovietiniais laikais sugalvojo, kad ten galima pilti iš žemutinės pilies kasinėjimų iškastas žemes. Žodžiu, toksai šlaito atkūrimas, atseit.

Kadangi taip pilamos žemės ilgainiui ėmė slinkti, o kažkam susišvietė, kad reikia viršuje viską sutvirtinti, buvo pastatytas rostverkas. O gal ir du. Tiksliai – nelabai aišku, nes vienur man pasitaikė paminėjimų apie 1989-1991 metais statytą, o vėliau, apie 1995 pabaiginėtą rostverką, o kitur – apie 2000 statytą. Gal ir du rostverkai. O gal ir trys. Ir ant jų – papildomai dar žemių suversta.

Gedimino kalno viršus, 1916 metai. Ar neatrodo kiek keistokai jums šita nuotrauka? Bent jau lyginant su dabartiniu vaizdu?

Bendrai, rostverkas – tai būtų toksai kaip ir žiedas kalno viršuje, kuris viską apjuostų ir tą byrėjimą pristabdytų. Kad pats rostverkas nesmuktų, jis buvo pastatytas ant polių, o patys poliai įgręžti maždaug per 6-16 metrų į kalną (irgi skaičiai kiek skirtingi man pasitaikė). Bet vat čia jau prasideda įdomumai.

Žodžiu, rostverką statė todėl, kad per sovietmetį piltos žemių krūvos ėmė po truputį slinkti. Bet kadangi viskas jau byrėjo, o statybų įpročiai buvo keistoki (nežinau, kaip čia pasakyti), tai viskas buvo padaryta belenkaip – rostverko pastatyta vos pusė (ne ištisas žiedas per visą kalną, o tik dalis žiedo), poliai padaryti plonyčiai, negana to, atrodo, kažkur dingo ir rostverkui skirta armatūra. T.y., vietoje gelžbetonio, kuris galėtų atlaikyti tempimo ir lenkimo apkrovas, gavosi kažkokie beprasmiai paprasto betono luitai. Kai vėliau, statant ant viršaus sienas, apkrovos padidėjo, rostverkas su visais poliais ėmė skilinėti. Prie viso to, atrodo, prisidėjo ir tai, kad rostverko poliai buvo nepakankamai įgilinti.

Ai, čia dabar jau užkabinom kai ką dar rimtesnio. Vat schemelę pasižiūrėkit, mano nupaišytą. Nelabai moku piešti, bet jūs suprasite, ką norėjau pavaizduoti. Ir prisiminkit aukščiau buvusią nuotrauką, kur matosi, kaip šlaitas atrodė prieš daugiau kaip pusę šimtmečio.

Suprantate, kaip eina poveikio jėga, kai vis daugiau ir daugiau pilama šlamšto į tarpą tarp rostverko ir kalno, o paskui dar ant viršaus visokios aikštelės su akmenų sienomis statomos?

Taip, jūs teisingai supratote, jei dar atsimenate fiziką – ta ant viršaus pastatyta pseudoistorinė siena veikia kaip vienas iš paprastųjų mechanizmų – pleištas. Taip. Šiaip tai yra šakės.

Pridėkim dar ir tai, kad pats rostverkas sudaro svirtį, t.y., nors jis ir tinkamas vertikalioms apkrovoms atlaikyti (jei kažkas pastatoma tiesiai ant jo), bet jis nėra tinkamas šoninėms apkrovoms. O kai viskas pilama ir statoma į tarpą tarp rostverko ir seno šlaito, būtent svirtis ir susidaro.

Kaip tas rostverkas atrodo dabar – daugelis jau matėte. Čia, žemiau, nuotrauka su labai aiškiu vaizdu, kur matosi ir rostverkas, ir sulūžinėję poliai, ant kurio tas rostverkas pastatytas, ir grandinės, kuriomis jis lyg virvėmis parištas. Apie tas grandines – kiek vėliau, o kol kas tiesiog pabandykite suprasti, kas ten darosi.

2017 nuotrauka, Julius Kalinskas (15min). Galima įžiūrėti grandines, kuriomis aprištas rostverkas. Poliai išlūžinėję, kaip kokie degtukai.

Ir tadam – galutinis momentas. Nors panašu, kad buvo prasidėjęs visiškas nestabilumas, viskas dar bent jau išoriškai buvo tvarkoje netgi po šlaito nuskutimo. Nors nuošliaužų buvo dar 2010 metais, bet kažkaip ten su jomis tvarkėsi. Kažkuriuo metu įrengė ir lietaus kanalizaciją netgi – tiesa, neaišku kiek veikiančią.

O paskui prasidėjo Nacionalinio muziejaus fantazija apie šiaurinį bokštą, tiksliau tos fantazijos įgyvendinimas. Istoriškai bokšto ten nebuvo anei velnio (nėra archeologinių įrodymų), bet fantazija buvo stipri – juk tiek vizualizacijų visokių prikurta. Vietoje pagrindimo buvo susigalvota fantazija apie kažkokį menamą kontraforsą, kuris atseit atrastas. Realiai buvo atrastas kadaise senovėje per šlaito slinkimus nugriuvusios sienos gabalas, bet panašu, kad kažkam labai ten norėjosi bokšto, todėl ir nesinorėjo pripažinti, kad gabalas atlūžusios sienos tėra tiktai gabalas atlūžusios sienos.

Taigi vat. Pažiūrėkit porą nuotraukų, kurias suradau pas Remigijų Šimašių, jo Facebook. Nežinau tikslių datų (anei autorių), bet panašu, kad viskas iš šito aišku. Bent jau tas dalykas, kuris tiesiogiai sukėlė šlaito griūtį, yra akivaizdus, kaip blynas.

Pirma nuotrauka – šlaitas jau nuskustas, bet jokio ten išgalvoto šiaurinio bokšto pamatų nėra. Ir niekas dar neslenka.

Prie funikulieriaus yra tokia kaip ir duobė – nėra ten nieko. Tik duobė, uždengta dangčiu. Ir šlaitas vis dar neslenka.

Antra nuotrauka – pastatyti niekad ten neegzistavusio šiaurinio bokšto pamatai. Ir prasidėjęs slinkimas išsyk po jais.

O vat čia jau menamo bokšto išsigalvotoje vietoje patatyti ant oro (tiksliau, ant kadaise suverstų birių žemių) kabantys pamatai. Ir po jais prasideda didžiulė nuošliauža.

Suprantate, tiesiog kažkieno kliedesiuose, be jokių ten arecheologinių pagrindimų susišvietė, kad reikia tenai bokštą turėti. Ir pradėjo jie ten statyti bokštą. Nes gi norisi bokšto (juoba ir kažkokių vizualizacijų kadais prikurta apie tai). Statyti bokštą ėmė ant snarglių (supiltų šiukšlių krūvos), be jokio realaus pamato, į kurį tas bokštas galėtų atsiremti. T.y., tiesiog kone ore.

O dabar pasižiūrėkite į čia: ant 2016 metų pabaigos palydovinės nuotraukos uždedam Gedimino pilies planą iš 1827 metų carinio atlaso. Pastebėkim, kad carinių laikų planas stebėtinai geras – matosi, kad ant pastatų užsideda labai tiksliai. Ir vat tame plane esančios sienos… Jūs matote, kokio didumo aikštė ten supilta šalia to funikulieriaus?

Vat čia išties ir pamatome, kas ten griūna ir kas kaltas. Kur išties kadaise eita sienų, o kur yra fantazijos, per daugybę metų prikurtos kažkokiose muziejinėse galvose.

Vat taip ir prasidėjo šlaito griuvimas. O išjudinus vienus sluoksnius, pajudėjo ir kiti sluoksniai, kol galų gale ėmė šliaužti viskas, kas ant šlaito buvo verčiama sovietmečio pabaigoje. O tada tik dar labiau padidėjo apkrova rostverkui, išlūžinėjo jo poliai, į tarpą tarp rostverko ir šlaito ėmė spraustis ant kalno pakraščio pristatytos sienos (irgi statytos ne ten, kur realiai jų būta), tad šlaitas ėmė byrėti kaip nacionalinė tragedija.

O paskui visokių muziejų vadovės pradėjo pasakoti apie tai, kad kalną griauna fejerverkai ar kažkur važinėjančios mašinos. Ar netgi rostverkai.

Kas daroma, kad šlaitas būtų išsaugotas

Iš to, kiek jūs sužinojote, manau, kad jau galit suprasti, kad reali situacija beveik neapkalbama ir neaptarinėjama. Realios priežastys nesiaiškinamos ir daromos nesąmonės, kurios dangstomos visokiomis pasakomis. Už patį kalną atsakingu turintis būti Lietuvos Nacionalinis muzieus, kaip ir Pilių direkcija, užsiima kažkuo, kas yra neaišku kas – netgi, pvz., pasakojimais apie tai, kad griuvimą sukėlė rostverkas (!!!) ar panašiai.

Kol kas didžiausiu darbu, kuriuo tie tipažai jau spėjo apsigirti, buvo rostverko pakabinimas ant virvių. Vat žinote kaip? Įsivaizduokit pagalį, kurį įsmeigiate į žemę, tada horizontalią virvę, o ant jos galo užrištą akmenį. Tas akmuo atseit nekris į apačią. Ne, aš jums parodysiu iliustratyviai tą logiką, specialiai principinę veikimo schemą jums nupaišiau. Kad pamatytumėte koNpetencijas visame gražume.

Va taip horizontali virvė, pririšta prie pagalio, laiko rostverką, kad tas nekristų į apačią. O tada už to rostverko laikosi šlaito nuošliaužos ir jos tada nekrenta į apačią. Čia yra dabartinis šlaito sutvarkymas, tiksliau, jo veikimo principas. Tai, ką tie tipažai padarė. Taip, šitas dalykas tai yra REALAS!!!!1

Aš, žinoma, nemoku gražiai paišyti, tai čia nesimato to, kad ta virvė yra paslėpta po žemėmis, bet manau, kad jūs supratote apie tai, kaip veiksmingai šitas kalno šlaito sutvirtinimas viską sutvirtina ir kaip tos nuošliaužos kabinasi ir kaip tos virvės (ar grandinės) tą rostverką laiko.

Suprantate, vieni pridirbti kliedesiai taisomi kitais kliedesiais, o visa tai atsiradę iš dar kitų kliedesių, o paskui kai jau ima galai iš visur lįsti nuošliaužų pavidalu, prasideda dar didesni absurdai.

Ai, dar, kad jau visai maža nepasirodytų, dar vienas dalykas. Ir šitas dalykas jus pritvos galutinai.

Žodžiu, pilies kalne buvo vykdomi kasinėjimai, kurių metu atrasti 1863-1864 metų sukilimo vadų palaikai. Carinės valdžios nužudyti Lukiškių aikštėje, vėliau sukilėliai buvo palaidoti Gedimino pilies kalne. Apie tai, kad jie ten palaidoti, buvo žinoma nuo pat anų senovinių laikų, kažkuriuo metu buvo ir kryžius (yra išlikusi gana neaiški Jan Bulhak nuotrauka), tačiau per visus istorinius reikalus tiksli sukilėlių palaidojimo vieta liko nežinoma. O ir 1940 metais, atrodo, sovietai kryžių nugriovė (nors, kita vertus, nėra tiksliai žinoma, ar tas kryžius stovėjo būtent ten). Liko tik legendos, kad Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas bei kiti sukilimo vadai buvę palaidoti Gedimino kalne.

Tiksliai neaišku, kurių metų žiemą darytos nuotraukos autorius – Irmantas Gelūnas (15min). Viduryje, daubelėje, matosi statinys – archeologų kasinėjimų vieta. Kaip tik ten ir buvo surastas 1863 sukilimo vadų kapas, o dabar ten įkastas stulpas, prie kurio virvėmis rostverkai priraišioti.

Tai vat, dabar įsivaizduokite: jų kapai atkasti ir surasti. Lyg ir betvarkant kalną (čia gana neaiški istorija – atrodo, neaišku ar net leidimus turėdami, kasė duobes stulpams, o atkasė kapą). Taigi, pavyksta rasti įrodymus, kad tai būtent sukilėlių kapai (palaidoti nenormaliai giliai, užpilti kalkėmis, slepiant nužudytųjų kūnus, sumesti vienas ant kito, vieno iš jų rankos surištos už nugaros). Ir tada tie kalno griovėjai, atsiprašau, gelbėtojai, beveik pat sukilėlių kapo vietoje (gal per kokį metrą) pastato tą savo stulpą, prie kurio raišioja rostverkus.

Taip, jūs viską teisingai supratote. Pirma pristatoma kliedesių, tie kliedesiai ima griauti Gedimino kalną, o paskui viskas imama raišioti snargliais prie kažkokių stulpų, įkastų beveik į Lietuvos didvyrių kapavietę.

Aha, o dar, kažkokius keistus reikalus kažkur ten stato tokia UAB „Rekreacinė statyba“, kurios savininkas yra toksai Algimantas Šiukšta. O jo sesuo, Vida Petiukonienė – tokia buvusi direktorė tokiame Pavilnių ir Verkių regioniniame parke, kur buvo tokie pagarsėję skandalai apie kažkokias nelegalias statybas. Tiesiog čia šiaip, vardan asociacijų aš čia primenu, nes gi niekas nekaltas ir nesusijęs.

O bendrai, žinote, kaip būna? Pirma prisidirbi, o tada pradedi slėpti galus. Iš to prasideda ir informacijos slėpimas, ir nenoras bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, ir kažkokie dar didesni absurdai, nes visus galus suslėpti norisi tiesiog paniškai. Ir dar pradedi skleisti visokius blėnis apie kalną ardančius transporto srautus, pilį griaunančius fejerverkų garsus ar tai, kad rostverkai šlaitą griauna.

Realios problemos čia paprastos: užsikleidėję muziejiniai tipažai, prisisamdę kažkokių nemokšiškų firmų, daug metų statė pseudoistorinius išsigalvojimus ten, kur jų istoriškai niekad nebuvo. Ir kai pasikapstome po realią istoriją, pamatome, kad vienintelė įtikinama griūties priežastis – tai būtent nesąmonių statybos. T.y., dėl kalno griūties atsakingi kaip tik tie, kas kalną turėjo saugoti. O dabar šitai sukėlę tipažai labai nenori to pripažinti, slepia savo apsidirbimo galus ir pasakoja apie tai, kaip šlaitų slinkimą sustabdys pakabinę rostverkus ant virvių.

Sprendimai, beje, čia irgi paprasti, jei dar norisi apie juos šnekėti – tiesiog pakaktų nuardyti pseudoistorinius blėnis, kurių ant Gedimino kalno viršaus pristatė tie, kas paskutinius porą dešimtmečių valdė Gedimino pilį. Tik suprantate, norint nuardyti tuos blėnis, pirmiausiai reiktų pripažinti, kad daugybę metų už neįsivaizduojamus pinigus buvo statomi pseudoistoriniai kliedesiai.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook4.1kShare on Google+9Share on LinkedIn2Tweet about this on Twitter

46 thoughts on “Realios Gedimino pilies kalno griuvimo priežastys

  1. TadasM

    Atsiprašau jūsų prakilnybe, bet net neturiu minties teigti, kad Jūsų prakilnybė neteisus ar klystate, bet .. žemai lenkdamasis turiu pranešti vieną nežymia detalę -- reikia rašyti ne biurokratas ar biurokratai. Reikėtu -- bukokratas ar bukokratai vartot!
    Žemai lenkiuosi ir prašau atleidimo iš savo menko būvimo, bandymo jus pataisyti.

    P.S. jau tris Marijas, tfiu šv. Rabinovičius sukalbėjau ir penkis atsispaudimus padariau!
    Ačių už atleidimą, jeigu toks egzistuoja už tokią šventvagystę.

    Reply
    1. Nosinė

      jei kitus gramatikos mokote, ponuli, nosines savo pamoksluose sudėkite visur, kur priklauso 😉

      Reply
  2. expl

    Daug teksto, bet esmė yra caro brežinyje… Įdomu, kas tos estakados projekto architektas?

    Reply
      1. Vytenis

        Be reikalo užsipuolamas LNM. Tarsi jis čia tuos rosverkus įleidinėjo ir apskritai priiminėjo sprendimus dėl tvarkymo. Tik medžius jis nupjovė. O archeologinių tyrimų legalumu taip pat be reikalo abejojama. Leidimas suteiktas LNM archeologui A.Kalėjui. Juk pilna interviu buvo…

        O šiaip gerai atskleistos pridarytos nesąmonės, dėl reljefo rekonstrukcijos -- super. Tik nereikia čia pigaus kriminalo ieškot ir kaltint muziejininkus. Manau daug ką galima iki Brazausko atkapstyti ir praeitų sovietų galvų.

        Reply
  3. Jonas Povilas N

    Turime ištisą VGTU su Geotechnikos, Statybinės mechanikos ,įvairių konstrukcijų ir kitų katedrų mokslininkais , bet ‘geri vyrai’ , matyt , žino geriau už tuos mokslininkus, ką daryti su Gedimino kalnu.

    Reply
    1. Artūras

      Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) tikrai vieni geriausių tos srities specialistų Lietuvoje. Gedimino kalno išsaugojimui nepakenktų mokslo tyrimai, kurių pagrindu galima būtų rasti geriausius sprendimus. Rekomenduoju kreiptis į VGTU ir nebeužsiiminėti saviveikla.

      Reply
  4. Arvidas

    Man liūdniausia ir nepaminėta dalis (įsiklausykite į šiuos keturis, kiekvieną iš jų labai prasmingus, žodžius) -- Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

    Reply
  5. Andrius

    Rokiškis Rabinovičius -- epic, stačiai epic. Man tą dainą priminė, šalis kur miega kapuos didvyriai. O bemiegodami, rostverkus laiko, kad kalnas negriūtų. Gal ištirųjų -- iš praeities tavo sūnūs, te stiprybę semia?!

    Reply
  6. As

    Tiesą sakant, tų dabartinių sienų vietoje sienos kažkada labai senais laikais matyt yra buvę. Kaip ir pilies vartų bokštas kažkur dabartinio tako viršuje. Bet (!!!) ta šlaito dalis kartu su visomis sienomis ir vartais kažkada labai senai jau buvo nugriuvę. Po ko ir atsirado ta duobė, sunuožulninusi šlaitą ir sumažinusi pilies aikštelę. 4-oje nuotraukoje matosi, kad šlaitas buvo nuslinkęs tiek, kad matėsi pilies rūmų rūsiai, o pilies aikštelė iš esmės neegzistavo.

    Kita vertus, panašu, kad šitas slinkimas nėra kažkas labai baisaus. Tiesiog slenka tos pripiltos žemės ir pristatyti blėnys, o kalnas grįžta į savo natūralią būseną. Reikia tik operatyviai žemes nukasinėti, kad naujojo arsenalo, kaip Montvydo rūmų (o čia kitas dalykas, nei vakarinėje kalno pusėje buvę Radvilų rūmai?) nenuneštų.

    Reply
      1. As

        Spėju, kad šita teorija (kurią kažkur skaičiau) yra dėl šitos graviūros. Kaip ir buvęs-nebuvęs šiaurinis bokštas (kuris gal iš tikro yra ne visai ten nupiešti rūmai :)).

        https://1.bp.blogspot.com/-XT_ow8Je6_M/VyZUEzPfD_I/AAAAAAAASaE/PLpGiCofr9kuzflGFCoJKk2CG4pdSVvtwCKgB/s640/005.jpg

        O čia jau matosi, tas šlaitas nuslinkęs nuo kalno.

        https://4.bp.blogspot.com/-x3oXAD46MyE/VyZRklKkI2I/AAAAAAAASZg/1BhsTbLNfwc4bvCMAA6zOuj6uSNJ7phKACLcB/s640/002.jpg

        Reply
  7. Bronius

    juokinga, kad medziai vel uzkliuvo 🙂 juolab, kad jie pasodinti buvo prie rusu, taip kad…

    Reply
  8. Zmogus

    Na ir vel klasikine situacija. Grupei priveligijuotu zmoniu uzsinorejo pakurti nauja statybu-rekonstrukcijos projekta, t.y. Naujo boksto statyba. O visus kitus galus, kodel butent reikia boksto, kodel butent ten, kaip ir mineta, tai buvo priburta. Siaip mastant, UAB kuri bando lokalizuoti sita nelaime, tikriausiai, pagal plana turejo uzsiimti ir boksto statyba? Na bet kokiu atveju, jeigu nebus nepriklausomo tyrimo, bet kokiu atveju islos tie patys priveligijuoti…ar slaita atstatytibar boksta statyti, jiems gi nesvarbu. Svarbiausia pelnas

    Reply
    1. As

      Ten šiaurinio bokšto išvis nėra. Kairesnis yra dabar stovintis vakarinis bokštas, dešinesnis -- keturkampio plano pietinis bokštas, kurio pamatai dabar atidengti, o anksčiau ten buvo kažkoks stogelis.

      Reply
  9. Baranis

    Manyciau, pradedant nuo virsaus, reik velniop versti ir po truputi isvezti virsutines zemes, paliekant sena kalna, tuomet tai, kas tvirta, laikys bent keleta metu drasiai su mazesne nuosliauzu rizika. Nuvertus virsutines zemes, slaitas vel taps nuozulnesnis ir, atsizvelgiant i nuosliauzu dazniu statistika, kuri laika bus ramiau. Per sita ramesni laika BUTINA bent kas 5- 7 metrus isodinti medziu, isdestant juos domino akuciu principu. Kas 5-7 metrus tam, kad medziu saknys turetu ir pynimosi tarpusavyje tendencija ir tam, kad nuo medzio nutole jau plonesnes saknys neturetu galimybes versti kitu medziu. Ir visa kalna tokiu domino principu isdabinus, gaunasi naturalus VISO kalno apsauginis sakninis skydas, ne tik is isores, bet isiskverbes i kalno vidu bent 5-7 metrus. Taip jau per 4-7 metus turesim minimalia gresme, o kuo tolyn, tuo gresme mazes. Va toks planas, nereikalaujantis tu milijonu, kuriu neva reikia nesamonems visokioms, sutvirtinimams ir kitiems laikiniems pagaliams.

    Reply
  10. Jolanta Sos

    Gerbiamasis, jus taip aiskiai aprasete visus fizikinius procesus ( tokius, kaip erozija, dulejimas ir tt) vykstancius kalne, bei kai kuriose galvose, kad net as pajutau nenusakoma pagarba savo 7 klases Fizikos mokytojai, kuri supazindino mus su dede Archimedu bei jo svertais.
    Beja, del kalno ir pilies gelbejimo, as siulau padovanoti ta zemes ploteli kokiai nors Megai ar Maximai, kuri pastatytu ten didziuuuuuli prekybos megapoli, su dailiai integruotu jame kalnu, bei pilimi (taip, kaip Kaune Akropolyje yra integruota dalis senu pastatu) .
    P.S. prasau laikyti mano pasiulyma patentuotu, o igyvendinus ideja pinigus prasau pervesti i mano vaiku bei vaikaiciu saskaitas.

    Reply
  11. Gal

    Visa interpretacija paremta populiariosios spaudos „žinutėmis“, gerai sudėliota ikonografinė medžiaga, ir dar garesnis fizikos dėsnių išdėstymas…
    Tiesa, kad XX a. devinto-dešimtmečio darbai kalne atskleidė pasirinktą netinkamą paveldotvarkinių darbų tvarkybos kryptį. Tiesa, kad šiandien kuriami mitai dėl istorinės paveldotvarkinių darbų medžiagos nesusisteminimo ir neįsigilinimo tiek į šaltinius, tiek į ikonografiją, kartografiją neatspindi realybės. Kalno slinkimai vyksta nuolat. Jie rašytiniuose dokumentuose fiksuojami XIX-XX a. Kalne slinkimai įvykdavo po didesnių ar mažesnių žemės judinimo darbų (pvz. kelio rytinio-pietinio kalno šlaitu, ar tiesiog elektros kabelio atvedimo metu į pietvakarinį bokštą). O pažvelgus į kalno šiaurinėje papėdėje vykdytų šeštajame dešimtmetyje archeologinių tyrimų dokumentaciją, galima pastebėti didžiulis nuošliaužinių gruntų kiekius…
    Gaila, kad 1827 m. apmatavimų brėžinys taip keistai ir, manau, neteisingai interpretuojamas….

    Reply
  12. :)

    as del virves ir del „poveikio jegos“ (ta melyna rodykle paveikslelyje).
    „poveikio jega“ tai vektorius, kuri galima isskaidyti i vertikalia ir horizontalia dedamasias. vertikalia dedamaja perima apluze poliai, o horizontalia perima ta „virve“ ir perduoda i gerai (tikekimes) irengta stulpa. taip, kad viskas siuo atveju yra logiska.
    o jei nera „virves“, tai poliai turi perimti ir vertikalia ir horizontalia jega. kadangi juose, kaip rasote nera armaturos, tai horizontalia jega jie perims labai nedidele ir paskui tiesiog nulus arba nulinks, nes grunto laikymo galia veikiant hor. jegai gali buti dar mazesne nei poliaus betono.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Panašu, kad armatūra bent jau dalyje polių matosi. Neaišku tik ar pakankama ir ar poliai buvo pakankammi -- taip ar anaip, jie išlūžę. Dėl tų lynų -- irgi klausimas. Tiesiog visas tas raišiojimas gal būt neilgam kažką pataisys, bet manau, kad labai neilgam. Pvz., tokiam laiko tarpui, kurio pakaktų virųuje pastatytų nesąmonių išardymui.

      Kita vertus, čia jau pereinam prie rimtesnių dalykų -- kur kokie brėžiniai, visiškai neaišku. Ar buvo kokie nors atsparumo skaičiavimai daromi, statant -- irgi neaišku. Ir man netgi neaišku, ar yra kokie nors planai viso to pastatyto statinio, ar viskas buvo daroma kaip krūva smulkių taisymo darbų.

      Reply
    1. Laimutis

      O kas jeigu ant šito slenkančio šlaito perkeltume tą vamzdį nuo Neries kranto?

      1. Sumažėtų mašinų srautas palei kalną.
      2. Taku ant šlaito vaikščiotų / funikulieriumi naudotųsi mažiau žmonių.
      3. Kai šlaitas nuslystų su vamzdžiu, tai būtų džiugi žinia.

      Reply
  13. Tampęs virves

    Na, kaip ten bebūtų, „virvės“, turbūt, situacijos nepablogino?.. Jei sename name dėl įlinkusių grindų yra pavojingai pasvirusi spinta su išslysti galinčia viršutine lentyna, manau, nėra nieko blogo prikabinti tą lentyną prie sienos -- jei grindys ir toliau deformuosis, spintos griuvimo tas prikabinimas nesulaikys, bet iki to momento (jei jis vis tik bus?) jis prilaikys lentyną, kad ji kažkam tiesiog nenukristų ant galvos su visais gėlių vazonais… (buvau pasiruošęs kalbą žurnalistams „virvių“ įtempinėjimo metu, …bet jie kažkaip neatėjo…) Bet šiaip -- geras straipsnis! Turbūt, pirmas toks.
    …ir žinot, turiu gerą naujieną -- jei aprašoma situacija su pilies aikštelės praplatinimu yra tiesa (o pagal autoriaus pateikiamus argumentus yra labai tikėtina, kad taip ir yra) panašu, kad pačiam LT simboliui -- Gedimino bokštui -- tada pavojus lyg ir negresia -- jei jau išsipildys scenarijus su nulaužiamais/ nutraukiamais rostverkų poliais, kalnas tiesiog atsikratys to dirbtinio butaforinio tarybinio (ar tik?) „praplatinimo“… Bet, aišku, garantijos, kad tokia slinktis nepaveiktų „autentiško kalno profilio“ sluoksnių nėra, …todėl gal geriau jis vis tik neslinktų (arba būtų tikslingai ir planuotai nukastas)…

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Dėl virvių -- gal ir nepablogino, jei neskaitysim to, kad tas kuolas (techniškai -- šulinys) buvo įkastas į kapavietę. Kita vertus, kai virvės sukuria horizontalią atsvarą, o pagrindinis vektorius eina kampu, o poliai išlūžę -- tai naudos iš to irgi nelabai daug.

      O dėl griuvimo -- problema, kad griuvimas gali duoti kitas pasekmes -- neaišku, kiek tvirtai jis sujungtas su kitais mūrais ir kiek gali nunešti aplinkinių sluoksnių. Jei sujungimai pakankamai stiprūs ir kitų sluoksnių nunešti gali daug, tai pasekmės gali būti ir labai nekokios. Čia gana sunku spėlioti.

      Reply
    2. Gal

      Labai abejotina versija iškelta su aikštelės praplatinimu… nėra pagrįsta… labai norėtųsi išgirsti teiginio pagrindimą, konkrečiais dokumentais ar įvykdytų darbų Pilies kalno aikštelėje aptarimu. Šiaurinio bokšto nužymėjimas (kaip ir keltuvo įrengimas), manau buvo labai klaidingas paveldotvarkinis žingsnis, kaip ir gynybinių sienų, naudojant akmens mūrą, „atkūrimas“. Iš dalies sutinku, kad nuslinkęs šiaurinis šlaitas „atsikrato“ užpiltinio grunto, kuris buvo pilamas 1940 m. vykdant Pilies kalno aikštelės tvarkybos darbus, tačiau taip pat injektuojama buvo šlaito atkarpa nuo pietvakarinio iki pietinio bokštų, bet ten didesnių deformacijų nėra buvę daug. Esu pakėlusi beveik visą dokumentaciją, fotografinę ir ikonografinę medžiagą, todėl tikrai kelia abejonių autoriaus ikonografinės medžagos interpretacijos…

      Reply
      1. Rokiškis Rabinovičius Post author

        Niekur kitur tokių kiekių grunto tiesiog nepylė iki tokio statumo, vat atitinkamai ir nuošliaužų ne tiek daug kitose zonose. O vat su kuo nesutinkate -- su cariniais brėžiniais? Su tuo, kad dabar aikštelėje po butaforijų sluoksniu yra užpiltos realios atrastų sienų liekanos? Ar dar su kažkuo?

        BTW, gruntas didžiąja dalimi buvo supiltas ne 1940, o per du periodus, buvusius nuo maždaug 1980 metų.

        BTW-2, jei turite medžiagos, kuri rodo kad viskas visgi kitaip, tai tiesiog mestelkit kur nuorodą čia. Esmė yra išsiaiškinti, kas ten vyko ir kur priežastys, kad būtų galima tas priežastis panaikinti, tuo pačiu panaikinant ir jų sukeliamas pasekmes. Jei priežastys kažkokios kitos, taigi svarbu jas surasti.

        Reply
  14. Gediminas

    Aš manau, kad būtų galima palikti ir tas praplatintas aikšteles ant kalno, ir projektuojamus naujus bokštus. Tiesiog, siekiant išvengti nuošliaužų, reiktų naudoti lengvas plastiko ir aliuminio konstrukcijas, o ten kur ir jos per sunkios, pavyzdžiui kad ir pripučiamas akmenų imitacijas.
    Išmontavus ir pakeitus plastikinėmis jau pastatytas akmenines sienas, būtų galima daug labiau pagyvinti kalno viršaus erdvę, gal net įrengti visą disneilendą, taip didinant turistų srautus ir bendrą estetinį vaizdą. Juk iš tolo tikrai nesimatytų iš ko ten tos sienos pastatytos.
    Remiantis šia koncepcija, galima būtų kas porą metų ar dažniau interaktyviai keisti kalno vaizdą pagal skirtingus istorinius periodus.

    Reply
  15. Jonas Povilas N

    Štai jau ir Delfi.lt publikavo šią Jūsų išsamią Gedimino kalno problemų analizę. Būtų labai prasminga jei Delfi.lt publikuotų ir Jūsų straipsnį apie p. Kuodžio ekonomines pažiūras, kurios peršamos, toks įspūdis, kaip absoliuti tiesa.

    Reply
  16. Raminta

    Aciu uz gera straipsni… (negaliu bruksnelio an u uzdeti ir kai kuriu tasku bei nosiniu, nes sriftas ne lietuviskas :)) Kad tik tokios problemos mus kamuotu…, bet teisingai rasomi lietuviski zodziai man yra taipogi svarbus (komentatoriai nesupraskit neteisingai).

    Reply
  17. Inga

    Šiaip jau Montvydą mūsų istoriografijoje ir kitur įprasta vadinti Manvydu (kartais Mantvydu). Ir kai nuošliauža užgriuvo jo rūmus, jis buvo Vilniaus seniūnas, o ne vaivada (vaivados pareigybė įvesta vėliau). Šiaip straipsnyje daug netikslumų: bent apie kai kuriuos dalykus girdėjau visiškai kitokias versijas. Bet gal tikrai kiekvienas pasakoja kitaip, ir reikėtų labai daug tikrinti, norint išsiaiškinti, kas pasakoja teisingai. Pati versija dėl griūties priežasčių įdomi ir ko gero teisinga. Man dar įdomu dėl to šaltinio, kuris tekėjo kaip tik nuošliaužų pažeistu šlaitu ir kelis kartus keitė savo vagą. Dabar jis kažkaip nukanalizuotas ir nusekęs -- sakoma, kad dėl lietaus kanalizacijos, bet gal vanduo rado kitą kelią? Vienžo, čia dar daug klausimų, bet pagrindinė versija įtikina.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Dėl lietaus kanalizacijos -- formaliai buvo skelbiama, kad ji sutvarkyta prieš kelerius metus. Realiai -- išties labai neaišku, ar buvo padaryta tiek, kiek kalnui reiktų, nes kiek pasitaikė medžiagos -- atrodo, kad buvo tik dalinė iki to tvarkymo, tik kai kur vamzdžiai buvo užsikimšę. O kai buvo tvarkoma -- buvo tvarkoma neinvaziniu būdu, pratraukiant plastikinius vamzdžius per senų vamzdžių vidų. Tai reiškia, kad naujų nebuvo. O tai reiškia, kad jei sena kanalizacija nebuvo pakankama, tai ir nauja jos neišplėtė taip, kad apsaugotų kitas vietas.

      Tik tiek, kad info čia per mažai, kad būtų galima kažką nustatyti -- galima tik spėlioti. Spėlionės negeros, bet tiktai labai netiesioginės.

      Reply
  18. Turizmo Agentūra

    Straipsnis SUPERINIS. Komentatoriai nesibarkite tarpusavyje, nes visi Jūs iš esmės esate teisūs.
    Tačiau siūlau į besiklostančią Gedimino kalno situaciją pažvelgti kitu rakursu ir netrukus Jūs įžvelgsite daugiau pliusų nei minusų.
    Dar visai neseniai skaičiau publikacijas , kad mūsų tėvynainiai-pagonys Vilniaus Katedros prieigose degino šventąją ugnelę ir garbino Lietuvos Dievuką savotišku vardu – poną PIZIŲ. Įvertinus tai, kad Gedimino kalne bokštą statė iš esmės broliukai pagonys, siūlau prevenciškai (iš anksto) ir bokštą pervadinti PIZIAUS bokšto vardu. Tuomet belieka tik laukti gamtos išdaigų ir kai mūsų gerbiamas ir visų mylimas Piziaus bokštas dėl gilėjančių nuošliaužų pasvirs reikiamu kampu, nedelsiant kreiptis į Italijos atstovybę ir pasirašyti Lietuvos Piziaus bokšto ir Italijos Pizos bokšto šeimyninį bendradarbiavimo broliavimosi paktą. O tuomet, tokiu būdu išgarsinus Mūsų Lietuvą, kad pradės plūsti nesuskaitomi turistų srautai pažiūrėti mūsų pasvirusio parimusio P.
    Tuomet ir vėl atsigaus ekonomika, viešbučiai užsipildys, senoliams pasidarys gera gyventi… Žodžiu netrukdykime motulei Gamtai veikti, o išmokime džiaugtis Rezultatu.
    Visiems sėkmės

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *