Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Turinio apmokestinimo galimybės

Padėtis daugeliui atrodo be išeities, tačiau skirtingi leidiniai bando visaip suktis. Dažniausiai tie bandymai virsta fantazijomis apie tai, kad jie pardavinės kokį nors pagerintą turinį skaitytojams už pinigus. Čia išsyk stabtelkime prie šito reikalo, kad nereiktų paskui galvoti ir tuščiai ginčytis.

Žmonės moka pinigus lygiai trim atvejais – nei daugiau, nei mažiau:

  1. Kai jie negali apsieiti be kokio nors dalyko, o už dyką ar smarkiai pigiau nieko panašaus negauna
  2. Kai jiems užplaukia proto aptemimas, dėl kurio jie šiaip ima švaistyti ar tiesiog susimilsta ir duoda labdarą
  3. Kai jie mato aiškiai įvertinamą ir, pageidautina, tiksliai ir lengvai paskaičiuojamą naudą, kuri atperka išlaidas

Pabandykite įvertinti bet kurį lietuvišką leidinį, ir paaiškės turinio apmokestinimo realijos:

  1. Lankytojas puikiausiai gali apsieiti be kokio nors apmokestinto turinio, nes pakankamai artimą gali rasti kitur už dyką. Nelabai žymus kokybės skirtumas nieko nereiškia dėl neįtikėtinos įvairaus nemokamo turinio kiekybės. O toks turinys, kurio taip lengvai nerasi, turi kraštutinai ribotą pirkėjų ratą*.
  2. Masinio proto aptemimo, dėl kurio lankytojai mokėtų – vargu ar galima tikėtis, netgi labai smarkiai fantazuojant. Dar daugiau: jau dabar didelė dalis pirkėjų žurnalus perka pusiau iš gailesčio leidėjams.
  3. Kokios nors aiškiai įvertinamos (su paskaičiuojamu RoI) naudos iš žiniasklaidinio turinio gali tikėtis nebent mikroskopiškai mažas skaičius žmonių, kurių absoliuti dauguma – tie patys žurnalistai, kuriems kartais prireikia kokios nors senos informacijos.

Senais laikais, kai viskas buvo popieriuje, žmonėms reikdavo naujienų, jie niekur kitur jų negalėdavo gauti už dyką. Tais laikais visų leidinių tiražavimo ir platinimo savikainos buvo didelės ir norom nenorom kažkam tekdavo už tai sumokėti. Viskas būdavo paprasta: arba moki ir gauni naujienas, arba nemoki ir negauni naujienų. Padėtis pasikeitė dar tada, kai atsirado radijas ir TV, o dabar pokyčiai jau yra tokie stiprūs, kad jau galime ruoštis laikraščių laidotuvėms. Nesitikėkite, kad mokamas turinys jums duos pelną. Tai tiesiog realybė ir jūs patys ją žinote. Priimkite tai, kaip faktą, su kuriuo nepakovosite: dėl drastiško tiražavimo ir platinimo savikainų kritimo bet kokios sveiką protą atitinkančios maržos pasiekė apvalų nulį.

Vietoje to geriau išmokite kelias bazines sąvokas iš finansų valdymo, kurios jums padės pasiaiškinti, kas vyksta su jūsų leidiniu (žinau, kad finansų tema žurnalistams yra klaikiai nyki, bet pasistenkite, nes tai jums tikrai padės):

  • Investicijos (pinigai) – tiesiog į verslą sukišti pinigai, kurie kažkada turėtų atsipirkti iš gaunamo pelno. Pabandykite įvertinti, ar nėra taip, kad jus kamuoja paskandintų investicijų sindromas, kai pinigai kažkur sukišti, prarasti, o jų gaila ir dėl to pinigai dar labiau kišami į balą. Paskandintų pinigų sindromas trukdo priimti pozityvius sprendimus, nes sukuria apgaulingą įspūdį, kad galite ir turite kažką gelbėti.
  • Pastovūs kaštai (pinigai per laiką) – išlaidos, kurios nesikeičia, priklausomai nuo tiražo ar reklamos apimčių. Išlaidos, kurios yra ir viskas. Redakcija – tipinis variantas. Pagalvokite apie tai, kad portalas – irgi pastovūs kaštai, tačiau mikroskopiniai. Pasitikrinkite, ar neįskaičiuojate pastovių kaštų į kokią nors savikainą, nes tai nėra teisingas vertinimas: keičiantis tiražui ar reklamos apimtims, pastovūs kaštai nesikeičia.
  • Kintami kaštai (pinigai per produktą) – tie, kurie keičiasi proporcingai tiražo, turinio ar reklamos apimtims. Kintamus kaštus galima didinti, jei kartu pavyksta didinti ir pajamas. Kita vertus, didėjant pajamoms, kintami kaštai irgi didėja. Pagalvokite apie tai, kaip skiriasi kintami kaštai interneto portale ir popieriuje. Jums plaukai ant galvos pasišiauš, supratus, kokia pinigų skylė yra popieriuje. Aš tą jums garantuoju.
  • Kaštų arba išlaidų centras – veikla, kuri neduoda pelno, tačiau duoda išlaidas – ją dažniausiai apsimoka optimizuoti, kad pinigų eikvotų mažiau. Tačiau neužmirškite, kad kaštų centre dažnai sukuriamas ir produktas. Neužmirškite, kad kaštų centras – apskaitos dalykas: kur jūs pasakote, ten jis ir yra.
  • Pelno arba pajamų centras – veikla, kuri duoda pelną ir kurią reikia auginti, kad didėtų pajamos ir pelnas. Pilnavertis pelno centras visada gali augti. Jei jis negali augti – reiškia, kad reikia kurti naujus pelno centrus. Pelno centras irgi yra sąlyginis dalykas: jis yra ten, kur jūs nusprendėte. Tik nuo jūsų intencijų priklausys, ką laikysite pelno centru, tačiau nuo to, ką laikysite tuo centru, priklausys rodikliai, kuriuos naudosite, vertindami veiklą.
  • Overheadas arba palaikantys procesai – produkto nekurianti (ir pelno gavime tiesiogiai nedalyvaujanti) veikla, kuri skirta tik kitų veiklų palaikymui. Pagalvokite apie tai, ar tiktai nepriskyrėte savo internetinio portalo prie overheado, kas būna visai neretas lotuliukas. Overheadui reikia priskirdinėti tik tuos, kas nedalyvauja pridėtinės vertės cikle. Buhalterija – tai overheadas. Bet ar overheadas yra jūsų IT skyrius – tai dar galima pasiginčyti.

Kai kalbėsite su savo finansistu, neužmirškite, kad investicijos (pinigai), pastovūs (pinigai per laiką) ir kintami (pinigai per produktą) kaštai yra skirtingi skaičiai, kurie vieni iš kitų nesidalina ir paprastais būdais nesiprastina. Investicijų perdalinimas periodui ar produktui, pastovių kaštų dalinimas produktui – tai tik būdas kažką apytiksliai ir tendencingai įvertinti, bet tai nėra realybė ir juo labiau tai nėra teisingas (t.y., tikslus ir vienareikšmis) metodas. Būkite atsargūs su tokiais finansiniais fokusais.

Įsiminkite bendrą taisyklę: jei norite suvaldyti finansus, kaštų centras turi būti ten, kur pelningumą galima padidinti taupant, o pelno centras turi būti ten, kur galima ir reikia plėstis. Kokios nors kitos schemos elementariai neturi prasmės, nes jose tiesiog nėra prasmės ir viskas.

Tradicinė laikraščių finansinė struktūra

Problema, dėl kurios didžiulė dalis žiniasklaidos serga ir nesugeba atsigauti – tai iš seno paveldėta finansinė leidybos apskaitos struktūra**, kuri tapo visiškai netinkama šiems laikams. Tariant vienu sakiniu – leidyklos bando pardavinėti laikraščius, kai turėtų pardavinėti reklamą.

Pažiūrėkim į tai, kaip įsivaizduoja tradicinis laikraštis savo finansinę struktūrą:

  • Redakcija – kaštų centras (pastovūs kaštai)
  • Laikraščio pardavimai – pagrindinis pelno centras (kintami kaštai, tiesiogiai su kaštais susietas pelnas)
  • Laikraščio spausdinimas – kaštų centras, palaikantis laikraščio pardavimus (kintami kaštai)
  • Laikraščio platinimas – kaštų centras, palaikantis laikraščio pardavimus (kintami kaštai)
  • Reklamos pardavimai – papildomas pelno centras (pastovūs kaštai, dalinai su tiražais susietas pelnas)
  • Internetinis portalas – kaštų centras, palaikantis reklamos pardavimus ir dalinai laikraščio platinimą (pastovūs kaštai)

Čia ir slypi problema: laikraščio spausdinimas, platinimas ir pardavimas – tai yra vienas procesas, kuris išties nėra pelno centras, jei tik pardavinėji ne turinį, o reklamą. Tai yra kaštų centras su daliniu atsiperkamumu iš papildomos veiklos – pardavimo. Bet juk sunku tai suvokti, kai šitai yra vienintelė dalis, kur yra kintami kaštai, t.y., lengva paskaičiuoti pelningumą. Štai taip atrodo tradicinė žiniasklaida šiais laikais:

Tradicinė žiniasklaidos struktūra

Grubiai pamėčius veiklas pagal tarpusavio santykius, tradicinė leidinio struktūra atrodo maždaug taip. Viskas subordinuota laikraščio ar žurnalo pardavimui, o koks nors portalas - greičiau dėl mados ir baimės prarasti klientus, jei jie nematys leidinio Internete. Raudonai pažymėti kaštų centrai, žaliai - pelno centrai.

Dauguma senų leidinių vertina viską paprastai: reklama yra nestabilus pajamų šaltinis, negarantuojantis laikraščiui išsilaikymo, ypač dar turint omeny dideles savikainas. Todėl turi būti vystomas laikraščio pardavimas. O čia labai lengva įvertinti viską per kintamus kaštus: išleidai spausdinimui ir platinimui tiek ir tiek, o iš pardavimų gavai tiek ir tiek. Ir kai tikslas – parduoti kiek įmanoma daugiau, tai visą procesą galima valdyti, gerinti ir t.t.. Taigi, reklama įsivaizduojama, kaip papildomas (būtent kaip antraeilis, o ne pagrindinis) pajamų šaltinis, kuris sėkmės atveju padeda lengviau augti.

Bėda ta, kad šiais laikais laikraščių pardavimai mažėja, pelnas mažėja, o pastovūs kaštai – lieka tie patys. Tačiau finansistams dažniausiai paprasčiau būna tarti, kad ten, kur yra pardavimai ir galima lengvai paskaičiuoti savikainas – ten ir yra pelno centras. Deja, tai yra neteisingas modelis.

Ponai, jei jūs dirbate laikraštyje, tai perskaitykite dabar 100 kartų žemiau esantį tekstą, kol išmoksite jį atmintinai:

Pelno centras yra ten, kur pajamas ir pelnus įmanoma auginti. Kaštų centras yra ten, kur pajamų neįmanoma auginti. Popieriaus pardavimų neįmanoma auginti. Reklamos pardavimus įmanoma auginti.

Štai kai šitą išmoksite atmintinai, eikite pas finansistą ir ką jis besakytų jums, kartokite jam tai kaip mantrą tol, kol jis perdėlios finansų struktūroje kaštų ir pelnų centrus teisingai. Jei matysite, kad neperdėlioja, nors kuolą ant galvos tašyk – tai arba atleiskite finansistą, arba ieškokitės darbo kitame leidinyje, kuris nesiruošia per artimiausius kelis metus bankrutuoti.

Kaip laikraščiui pabėgti iš popierių šachtos

Vadyboje yra išskiriamos kelios verslo gyvavimo stadijos: pirma verslas tik kuriamas, paskui jis ima nešti pajamas, tada įsisuka, pergyvena laimingą periodą, o galų gale pavirsta į kasyklą. Kasyklos stadija taip vadinama dėl išskirtinai būdingų bruožų: jei jau ji dirba, tai kiek bekištum pinigų, ir pelningumą, ir pajamas įmanoma padidinti tik labai nežymiai. Kasyklos pelnas būna ganėtinai stabilus, kol neišsibaigia naudingi mineralai, o tada šioji užsidaro ir viskas.

Kasyklų stadijos identifikavimas yra būtinas visiems verslams, kurie nori sėkmingai ir pelningai užsibaigti ir pradėti naują vystymosi etapą. Jei verslas nesugeba identifikuoti savo virtimo į kasyklą, jis tik užkasa pinigus į žemę, o atgal jų neatgauna. Taip, popieriaus leidyba – tai kasyklų stadija. Rinka traukiasi, investicijos čia jau beprasmės. Didelis laikraštis, sukišęs savo pinigus į spaustuves, pats pasirašo sau nuosprendį.

Jei jūs dirbate žiniasklaidoje, tai pažiūrėkite paprastai: jei interneto portale jūsų skaitytojų skaičius neauga ir jūs nesate toks superdidelis internetų monstras, kaip Delfi, su kuriuo bando konkuruoti visi, kas papuola, reiškia, kad jūs po truputį keliaujate į bedugnę. Nes Internetas – tai dar ne kasyklų sfera. Internetas – tai sritis, kur žmonių vis dar daugėja ir jie praleidžia vis daugiau laiko. Reklamos pardavimai čia auga. Ir jeigu jūs neaugate kartu – tai reiškia, kad kišate pinigus į popieriaus kasyklas.

Žiniasklaidos finansinė struktūra Internete

O čia vat imkim ir grubiai permėtykim ankstesnes ašakas taip, kaip norėtųsi, pereinant prie naujos finansų struktūros. Kaip matome, kai verslas yra orientuotas į reklamos pardavimus, Interneto portalas jau turi aiškią prasmę. Tuo tarpu laikraščio pardavimai tampa tik papildoma, reklamos pardavimus palaikančia atšaka.

Jei peržvelgėte aukščiau esančią diagramą, tai matyt pastebėjote, ką jinai primena? Mes Lietuvoje turime dvi žiniasklaidos grupes, kurių struktūra aiškiai panaši: 15min ir Balsas.lt – ir vieni, ir kiti turi spausdintinius variantus, tačiau jie platinami už dyką, nes visai nesvarbu tie pardavimai, kai tu į popierių žiūri, kaip į kaštų centrą, skirtą reklamos tiražavimui. Popierinių leidinių paskirtis čia yra labai paprasta: padidinti reklamos pardavimus, palaikyti interneto portalus ir antrą kartą utilizuoti jau Internete atsipirkusius pastovius redakcijos kaštus. Ir jiems tai puikiausiai gaunasi. Čia matome visai nedidelius pokyčius finansų struktūroje, tačiau dėl jų viskas atrodo visiškai kitaip:

  • Redakcija – kaštų centras (pastovūs kaštai)
  • Laikraščio pardavimai – dalinai galintis atsipirkti kaštų centras, skirtas portalo ir reklamos pardavimų palaikymui (kintami kaštai)
  • Laikraščio spausdinimas – kaštų centras, palaikantis laikraščio pardavimus (kintami kaštai)
  • Laikraščio platinimas – kaštų centras, palaikantis laikraščio pardavimus (kintami kaštai)
  • Reklamos pardavimai – pagrindinis pelno centras (pastovūs kaštai, netiesiogiai susietas pelnas)
  • Internetinis portalas – kaštų centras, pagrindinis reklamos pardavimų palaikymas (pastovūs kaštai)

Taigi, ponai. Jeigu jums atrodo, kad interneto portalas tik neša išlaidas ir kanibalizuoja jūsų popierinį laikraštį, tai reiškia, kad jums reikia keisti paradigmą. Arba jūs pasikeičiate ir tampate pelningais, arba jūs žlungate. Galvokite apie nemokamą turinį ir reklamos pardavimus. Galvokite apie tai, kad kuo daugiau jūs prigaminate popieriaus, tuo didesnis jūsų nuostolis.

 

——————

* Galvokite paprastai: būtent šis mano straipsnis teoriškai gali būti parduotas po 100 litų kokioms 10-20 žiniasklaidos veikėjų (leidėjų ar vyr. redaktorių), kuriems jis duotų realios naudos, optimizuojant leidybą ir didinant pelnus. Ir dalis tokių žmonių netgi pasakytų, kad pinigus išleido ne veltui. Tačiau visgi tai bus vos 10-20 žmonių. Jei iš to išmesime pardavimo, platinimo, tiražavimo ir dar kokias nors būtinas išlaidas, man teliks keli šimtai litų. Jūs manote, kad mane tokia suma gali kaip nors motyvuoti?

** Jei jums atrodo, kad pas jus laikraštyje tokios struktūros nėra, tai arba jūs nepakankamai informuoti, arba ta struktūra yra nedokumentuota. Visos įmonės veiklas skirsto į kaštų ir pelnų centrus bent jau neformaliai, pagal kokį nors nusistovėjusį supratimą (pvz., įsivaizdavimą, kad pelnas gaunamas iš kažko, o kažkas kitas duoda išlaidas). Kaštų centras neneša pinigų tiesiogiai, bet yra reikalingas tam, kad galėtų dirbti pelno centras. Pelno centras neša pinigus. Tačiau problematika čia yra truputį gilesnė, nei formali apskaita: klausimas, ką visgi norime vystyti? Pelno centrus auginant, didėja pajamos. Kaštų centrus auginant, didėja išlaidos.

——————-

Europos Sąjungos logotipasAš jums rekomenduoju pasiskaityti apie ToC, vadybą ir visokius mąstymo procesus (t.y., analizės metodikas) labai gerame ToC for Education internete, kur jūs tikrai rasite sau reikalingos informacijos. Tą internetą jums apmokėjo Europos Sąjunga, kad visi galėtumėte išmokti. Tai yra dalykas, už kurį reikia padėkoti, nes jei ES tokių dalykų neremtų, tai taip ir liktumėte neapsišvietę visi, o dabar už dyką gaunate tokias galimybes.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook8Share on Google+8Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

41 thoughts on “Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

  1. skirmantas tumelis

    Taip išeina, kad informacijos nebebus įmanoma parduoti ateityje. Pardavinėjami bus tik materialūs daiktai, nes informacijos sklaidos/generavimo kaštus dengs ir pelnus kurs reklama daiktams, kuriuos vistiek bus būtina pirkti…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Informacijos surinkimo ir analizės paslaugas gal būt bus įmanoma parduoti, nes didėjant informacijos apimtims, jos filtravimo ir analizės poreikis augs. Tikslingos (pagal užsakymus daromos) analizės turės rinką.

      O žurnalistai turi galimybę pakilti virš socialinių tinklų ir pan., jei analizuos ir ieškos tiesos, t.y., taps patikimumo garantais. Tačiau tai jau kiek kitas segmentas, kuris tiesiog leis išgyventi žiniasklaidai reklamos dėka. Nes operatyvumo ji garantuoti negalės.

      O visai bendrai imant -- taip, manau, kad mokama bus tik už realius daiktus.

      Reply
  2. Aurelijus

    tik išleidi vieną daiktą iš akių -- ten, kur už ką žmonės linkę mokėti pinigus. Tarp tų dalykų, be kurių jie negali apsieiti yra pasakojamų istorijų suteikiama pramoga. O tai yra pure turinys, už kurį jie sutinka mokėti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su tomis pramogą duodančiomis istorijomis jau irgi puikiai konkuruoja nemokamas turinys, kurio vis daugiau ir daugiau.

      Rasti tokius talentus, kur būtų pinigų neabejotinai verti šedevrų kūrėjai -- labai keblu, o juos išpopuliarinti -- gal net ir dar kebliau. Čia ir atsiremiam į savikainas bei atsiperkamumus.

      Sakyčiau, šitoks pramogos už pinigus modelis labiau įtikėtinas knygoms. Harį Poterį perka nepaisant jokių piratavimų, ir didžiausi pinigai čia tenka tiems patiems paaugliams, kurie yra didžiausi piratautojai.

      Reply
  3. MP

    Na jo, viskas teisingai. Ir tas pirkimo motyvacijos suskaidymąs į pain/need/desire. Tik tas trečias dalykas plačiau nei tiesiog pamišimas, o aistra kaip kolekcionavimas ar įnikimas į kompiuterinį žaidimą ar soc. tinklus.

    Tik va ką aš norėčiau pridurti. Nežinau kaip jūs, bet aš matau nerimą keliantį potencialą/tendencijas internetinės žiniasklaidos verslams konsoliduotis, monopolizuotis ir taikyti popierinės „Respublikos“ šantažo verslo modelį. T.y. pardavinėti ne turinį, net ne reklamą, o tylą.

    Įėjimo į verslą barjerai -- sąlyginai nedideli. Galimybės suslėpti galus internete -- plačios. Auditorijos „reach“ -- milžiniškas. Ir jei kas nors įsuka tokį pilką „verslo“ modelį -- sąžiningi vien tik reklamos pardavėjai nebegali konkuruoti, ir prasideda ydingas ratas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Atsiprašau, tamstos komentaras buvo į spamus pakliuvęs. Matyt, už angliškus žargonus 😀

      Monopolizuoti internetinės žiniasklaidos nėra įmanoma, dėl to, kad pernelyg didelė masė visko. Atitinkamai neįmanoma taikyti ir jokių tylos pardavimo metodų.

      Kita vertus, dėl įėjimo barjerų -- jie tik atrodo nedideli. Realiai norint įsisukti, reikia didelių pastangų ir daug laiko. Respublikos bandymas įsukti savo portalą ganėtinai neblogai rodo, kad nėra tai paprasta, net jei kišami dideli resursai.

      Tiesiog esminis skirtumas čia veikia: konsolidacijos ir centralizacijos gauti neįmanoma, dėl to, kad informaciją gali skleisti kiekvienas. Vietoj hierarchinės sistemos gaunasi tinklinė.

      Reply
  4. Simas

    Šioje teorijoje turinys, kaip suprantu, TIK kuriamas… Tuo atveju visos žinios pasuoja… Kaip matau, daug kas nesupranta ir neatskiria turinio: objektyvių žinių ir subjektyvaus kurto turinio…

    Kaip suprantu, čia buvo analizuojamas lietuviškas modelis. Dėl tokios schemos, manau, žiauriai nukenčia turinio kokybė. Visai kitaip yra Danijoje… Schema veikia kiek kitaip ir turinio kokybė taip stipriai nenukenčia

    Reply
      1. Simas

        Nesu koks ekpertas, bet tai ką matau ir ką suspėjau pasinagrinėti rodo, kad Danijoje vis dar veikia tradicinė schema. Ir, panašu, turinys, vis dėl to, čia pardavinėjamas. Tiksliau ne turinys, o žinios, kurias pateikia laikraščiai. Žinoma, internetas daro savo, tačiau Danijoje nėra tokios agresyvios interneto plėtros dėl to popierinių laikraščių pardavimai daugiau ar mažiau laikosi, nors kažkiek ir mažėja. Taip pat yra daromi veiksmai, kad spausdinimas ir platinimas, vis dėl to, neštų pelną. Visose srityse daromi nedideli, tačiau strateginiai veiksmai, kurie ne tik mažina išlaidas, bet netgi gali pradėti nešti pelną. Manau, kad dėl tos priežasties Danijoje pagrindinių laikrasčių portaluose reklamos yra gerokai mažiau ir turinys yra gerokai kokybiškesnis. Kol kas tiek žinių iš Danijos

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kiek atsimenu, Danijoje yra labai smarkus visokios spaudos valstybinis finansavimas, daugeliui smulkių leidinių padengiamas visas šimtas procentų išlaidų. Tai yra vienintelis didesnis skirtumas.

          Reply
          1. Viktoras

            Danams skaityti, gauti laikrasti i namus pirmiems, kaip antra religija, pstebejau, nes teko dirbti su pristatymas, ir pastebejau kaip jie laukia laikrasciu. ir nepaduok tik veliau 😀 pyksta. pas juos mada, bent viena laikrasti uzsisakyti, o nestebina ir po kelis uzsisakiusieji.

            Reply
  5. Vaidas

    Kažkada, berods Baltarusijos rinkimų (o gal Rusijos-Gruzijos karo -- kažkodėl tiksliai neatgaminu) metu gerb.Rokiški šėlot šlovindamas Twiterius ir pan. Va kur informacijos sklaida, džiaugėtės. Duskit laikraščiai, jūs beviltiškai vėluojate, badėt pirštais. Portalai kepė papildymus greičiau už teledu bei labas kartu sudėjus (nu gal ne visai, nes tiesą pasakius bent jau lietuviškų portalų papildymai, palyginus su kitais, kur visas vyksta kone twiterio greičiu, veikė vėžliškai lėtai ir kažkaip abejoju, ar kas pasikeitė -- reikia naujo karo, kad įsitikintumėm). Nesvarbu. Svarbu tai, kad visi tie gandai, kuriuos susijaudinęs skelbėt, visas tas info srautas buvo nepatikrintas, neapdorotas, neišanalizuotas. Tiesiog nukirstagalvių vištų lakstymas „OGM dey are here!!! NO, dey are ulredy here, teh DOOOM!!“ Tai va. kad ir kaip viskas būtų faina visa tai sekti live ir jaustis to dalimi paprastas portalo skaitytojas (jei ne koks užsipumpinęs komentatorius) po kažkiek laiko susikonfuzina ir praranda interesą. Va tada aš matau tą iktą dėdę susirūpinusiu veidu, kuris klausiamai reikalauja(arba reikalaujamai klausia) -- KPŠ? aš noriu aiškumos, analizės, kas kur kaip kas su kuo, kur kodėl. aiškiai. dabar. o čia KPŠ srautas,a?“. Portalai naudingi sekimui ir informaciniam onanizmui, bet va skaitytojas nori ne tik to. Net ir Lietuvos, o jeah. Todėl kvietimai sudeginti raganą (aka laikeraštį) ant laužo ir evangelijas skelbti tik portaluose turi ir turės ydų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nelabai supratau, ką čia norėjote pasakyti šitu isterišku nerišliu žodžių kratiniu, kurį parašėte.

      Gal galit rišliai kažkaip parašyti, kad bent dalį būtų įmanoma suprasti? Tada pabandysiu atsakyti tamstai.

      Reply
  6. Vaidas

    Čia dėl tų tviterių ką aš norėjau pasakyti, tai kad į eterį buvo leidžiami gandai, kurių dauguma nepasitvirtino kaip karo miglos dalis. Taibetačiau visai nereiškia, kad neigiu internetus kaip tomkė -- viskas turi savo nišą, net ir popierius (ne tik reklamai ar užpakaliui šluostyt)

    Reply
  7. :]

    Pradžioje dėkui už įdomų įrašą man svetimoje laikraštleidybos srityje.

    Pora mano pamatymų:

    Kaip išgyvena kai kurie mano lankomi portalai/leidiniai/svetainės

    NetTuts -- šalia savo populiarios nemokamos versijos turi mokamą su mokamu, kokybišku, išsamiu visapusišku turiniu. Sakykim aš pasirašyčiau metinei mėgstamo žurnalo prenumeratai internetu, jei šalia būtų ir nemokamas to paties žurnalo portalas. Sakykim 40-50 litų per metus neprašant popierinės versijos.

    Štai toks SmashingMagazine leidžia savo e-knygas į kurias įdeda daug meilės ir energijos.

    Dar yra portalų kurie mėgina gyvent iš suvenyrų, donations ir pan. Dar kiti laiko portalą kaip daiktą turiniu pritraukti kuo daugiau klientų prie realių produktų ir firmos vardo.

    Kai dėl reklamos, ar nemanot, kad AdBlockPlus labai efektyviai žudo net ir tą įprastą reklamos upelį portaluose?

    Kai dėl informacijos, tai tas pats internetų flagmanas Delfi yra š… gamykla. Kiekis virš visko, „straipsniai“ po tris eilutes. Sveiko proto gal ir galima rasti, bet ir tai pavienių autorių straipsniuose. Tad ne tik naujienų kaina, bet ir kokybė krenta radikaliai. Bet ar įmanoma auginti protingą skaitytoją kemšant tik info-kasnius ir visokią „10 būdų kaip pasidinti #$@#%$%#“? O tokie straipsniai kaip suprantu tampa praktiškai privalomi didelio spaudimo „kiekis vietoj kokybės“ turinio gamykloje.

    Kai dėl „parduok reklamą, o ne popierių“, tai Lietuvoje puikiai klesti užsakomieji straipsniai. Ar čionlink, Rokiški, siūlot suaktyvinti veiklą leidėjams?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Leidėjai link tų užsakomųjų straipsnių jau seniai suaktyvinę veiklą. Ir kai kurie nedideli leidiniai vien iš tų užsakomųjų straipsnių ir gyvena -- pasitaikė man pavartyt keletą smulkių fufelių, tai yra tokių, kur visas leidinys neturi nei vieno straipsnio, kuris nebūtų užsakomasis. Ir nei prie vieno nepažymėta.

      Dėl Delfi ar pan. portalų -- tai yra BNS retransliacija didesne dalimi. Dabar kai truputį atsigauna ELTA, tai ir šios. Tai yra didelė problema, nes atsiranda SPOF taškai, bet tai jau kita bėda -- taip ar anaip, savikainos mažinimas vyksta. Kita dalis medžiagos -- visokių žvaigždučių PR, bet tai, panašu, kad tampa naujo verslo modelio dalimi.

      Dėl AdBlock ir panašių daiktų -- tai yra visokių hakerių-šmakerių fokusai, kurie nieko nekeičia, nes juos tenaudoja mikroskopinė publikos dalis. Ateityje -- gal tai darys įtaką.

      Dėl šiaip išgyvenimo, per knygų, straipsnių rinkinių leidybą, prenumeratą ar suvenyrus -- tai čia atrodo yra nemenka dalimi toji skaitytojų labdara. Didelėse rinkose iš to įmanoma gal būt kažkaip laikytis. Lietuvoje -- per mažai publikos.

      Reply
      1. :]

        Dėl Lietuvos rinkos mažumo -- sutinku. Ir dar piratavimas ją sutraukia.

        Betvatgi paimkim vertingą žurnalą, mano akimis, Verslo klasę. Kaina -- 15 ltl. Liūdna, kad jiems tiek reikia, kad išsilaikytų virš vandens. Kai už tą pačią kainą gali nusipirkt 2-3 kitus žurnalus. Tad kainos prasme yra keliaujančių ir į kitą pusę, t.y. turinį branginančių.

        Kai dėl Delfio, retransliacija ar bukas paviršinis nekokybiškas plagiavimas iš užsienio naujienų paskandina visą gerą turinį. Turi gerokai užgaišt, kad surastum įdomių norimų autorių straipsnių. Pvz. Sabaliauskaitės, Drukteinio ir kitų.

        Tikiuosi, kad pateikimo forma pasikeis, bet kokybiško turinio šaltiniai nepasiduos ir neatsiskies bendru info triukšmu.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Verslo Klasė yra toksai žurnalas, kuris daugeliui jau tapo kultiniu.

          Dar kažkiek pasistengus su įvaizdžio kūrimu ir gal būt atradus kažkokių nežinau, ko, kas žavėtų, jis turi šansą tiesiog išeiti iš žiniasklaidos modelio išvis.

          Turiu omeny perėjimą į modelį, kur žmonės moka nesvarbu kiek, bet už tai, kad jis yra. Bet tai jau būtų mokėjimas ne kaip už turinį, o kaip už dalyvavimą kažkame.

          Tai jau būtų tas modelis, kur vėlgi pinigai ne už popierių ir ne už naujienas ir netgi ne už turinį siaurąja prasme. Tai kažkoks kitas dalykas.

          Reply
          1. :]

            Pamiršau parašyt, kad AdBlockPlus yra vienas pačių populiariausių priedų FireFox naršyklei, kuri irgi tarp lyderių. Tad teiginys apie hakerius-šmakerius kiek lengva ranka mesteltas.

            Gero vakaro :]

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Paskaičiuokite ir paaiškės, kad visgi hakeriai-šmakeriai arba į juos panašūs 😀

              Gal kada tai darys įtaką, o prieš kokius 5-6 metus dėl panašių naršyklių priedų buvo isterikų tarp žiniasklaidininkų, tačiau neatrodo, kad kažkas pasikeitė, t.y., tai nedaro įtakos ir nėra ryškesnių požymių, kad per artimiausius keletą metų kažkas kardinaliai pasikeistų.

              Reply
              1. Karolis

                manau jog Rokiškis čia viską labai teisingai išdėstė, tik nesuprantu kodėl dar vyksta kažkokia diskusija.
                o ant tos mūsų tėvynės tiek naujienų, kad laikraščiai rašo apie varškę. kitas pavyzdys balsas.lt, na ponai, bet ten ne žiniasklaida, kai skaitai pirktą straipsnį ir tą patį su gramatinėm klaidom…
                šiaip ar taip, jei nori naujienų ne apie tėvynę skaitai economistą ar tą patį bbc iš kurių visi lietuviai viską ima.
                ir taip aš sutinku mokėti dešimt litų ar daugiau už economistą pirmadienio rytą mano pašto dėžutėj, bet ne už laikraščius apie varškę.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Beje, tamsta užkabinote vieną aspektą, kuris labai daugeliui iš žiniasklaidos nedašyla: jiems jau reikia konkuruoti ne tik Lietuvoje tarpusavy. Jiems jau reikia konkuruoti su stambiausiais pasaulio leidiniais.

                  Reply
            2. Brauninkas

              Portalai neretai patys persūdo su reklamos gausa. Turi būti kažkoks sveikas balansas tarp tikslinio turinio ir reklamos. Paskutinis mados klyksmas -- kai reklamos banneris fiziškai uždengia naudingą tekstą, o bannerio išjungimo mygtukas nugrybavęs už ekrano ribų. Tokiu atveju vien pats adBlockerio įsidiegimo faktas turėtų akivaizdžiai signalizuoti, kad vartotojas tikrai atkakliai nori pamatyti turinį, bet dėl reklamos leidejų persistengimo -- nemato.

              Reply
          2. prowler

            Tai nori paskyti Rokiski,kad VK bus daugiau kaip statuso simbolis kaip “vertu“ telefai ar koksas is Peru?Bus perkama ne del idomiu straipsniu ar aktualumo,o vien del to,kad galetum isdidziai padeti ant stalo kur biure-ei ziurekit,as galiu sau ta leisti!

            Reply
          3. pliumbum

            Jap, aš perku Scientific American, National Geographic ir Geo. Turinys įdomus, popierius gražus ir fainas. Bet turbūt aš visgi juos perku, nes man norisi remti mokslo populiarinimo veiklą.

            Reply
            1. :]

              Turėjau progą palyginti A-Zet ir VK. Gal kiek nevienodas kalibras, bet…

              6 lt vs 15 lt. A-Zet turinio daugiau, jis lėkštesnis ir bandantis įtikt plačiai auditorijai. Bet VK pradėjo virsti į draugų ratelio žurnalą. Čia tik mano nuomonė, galiu ir klysti. Sakykim Parulskio mintijimų galima rasti nemažai tame pačiame LRyte. Narcizo Vilpišausko plepalų? Pirmą kartą atrodė OHO. Bet kai skaitai eilinę porciją sofizmo dešimtą kartą paeiliui … Dar įspūdingai atrodanti moteris, paskutinį VK puslapį pavertusi asmeniniu tinklaraščiu. Be abejo, Katkevičiaus redaktoriaus žodis ženkliai (imho) svaresnis už A-Zet. Bet jojo draugystė su Paksium nuteikia mane žiūrėt atsargiai.

              O tam pačiam A-Zet būna gerų gilesnių straipsnių.

              Na, dar yra Veidas aka „kaip viskas Lietuvoje blooogai“

              Tad atmetus VK kaip kulto padargą, ar vis dar pateisina savo kainą turiniu?

              Reply
  8. Aero

    TopGear atejo i Lietuva ir iskart pavare su pardavimais. Negi del skaitytoju gailescio?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O jūs pirktumėte, jei tas daiktas vadintųsi „XujParishi“ 🙂

      Taip, čia būtent tas pats mechanizmas -- ar jį fanais pavadinsi, ar religingumu, ar gailesčiu, neesmė. Tas pats iracionalus elgesys, susijęs su emociniu prisirišimu.

      Kitaip tariant -- ne mokestis už produktą, o labdara.

      Reply
      1. Karolis

        šiaip Jūs nepaliečia dar vieno aspekto-laiko.
        jei aš užsiprenumeruoju economistą, man nereikia kas dvi savaites registruotis išnaujo ar gaišti laiką ieškant kokybiškos naujienos. sakykim nusiperku žurnalą x ir žinau kad jame bus tos savaitės rinktinė info, o ne varškė. Tik tada vistiek kyla klausimas dėl to ar pirkti lietuvišką spaudą kurios kokybė abejotina ar pasaulinę..

        Reply
  9. Aero

    Be abejo, pirkciau. Man labai patinka to zurnalo turinys. Perskaites nekolekcionuoju, nerenku, tiesiog ismetu. As sakyciau, kad tai labiau tas variantas:
    „O žurnalistai turi galimybę pakilti virš socialinių tinklų ir pan., jei analizuos ir ieškos tiesos, t.y., taps patikimumo garantais.“
    Tas pats taikytina tokiems kaip Economist ir pan., kur turinys uber kokybiskas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tokiu atveju tai klausimas tik dėl to, ar to paties lygio turinį kažkur galite rasti nemokamai, ar tik mokamai. Paprasta.

      Reply
  10. Brauninkas

    Beje galbūt visai sutikčiau mokėti abonentinį mokestį už mane dominančių naujienų atrinkimą su profesionaliais komentarais -- bet be reklamų, be PR bullshit’o, o su nuorodom į informacijos šaltinį ir papildomą info, su komentarais apie kontekstą ir t.t. ir pan. Viską trumpai, aiškiai ir kiek įmanoma mažiau tendencingai.

    Bet deja čia turbūt tik naivi svajonė -- kad kažkas kitas padarytu tai, ką gali pasidaryti tik pats.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai kainuoja gana nemažai. Klausimas filtracijos priemonėse. Labai įdomus klausimas, beje. Netgi dar įdomiau -- čia galima pagalvoti apie tam tikrą naują formatą.

      Reply
  11. andrius

    Rokiski (sorry, kad be Lt raidziu -- rasau is android’o), pamenu, man dar gudziais 1998 -aisiais Zurfake aiskino, kad ziniasklaida uzdirba parduodama auditorijos demesi reklamdaviams. Pirmam kurse, pirmoj ar antroj paskaitoj. Ir toks ekonominis ziniasklaidos modelis gyvuoja nuo XIX a. vidurio, kai JAV atsirado vadinamoji „penny press“, pawikipedink.

    Ta modeli taiko visi. Spaudos pardavimo pajamos yra toks nice to have dalykas, nes viena, zmones iprate moket uz naujienas spaudoje, ahtra, nemokama daikta vertina maziau, trecia, nereikia isradinet papildomu platinimo kanalu -- klientas pats eina i spaudos kioska, ir pan. Tai tiesiog dvigubas kliento apmokestinimas, ir taip daroma tik todel, kad klientai sutinka (bent dalis ju, bent kol kas) but apmokestinti. O kiek -- cia jau fantazijos reikalas. Tarkim, vienas zurnalas kainuoja 5litus tik todel, kad zmogus galetu atsiskaityti viena moneta, o ne dviem. No other reason. Lietrycio numeris is paciais 98aisiais kainavo kokius 20-30 lt, bent taip aiskino vienas to leidinio zmoniu; kalbu apie turinio, spaudos ir platinimo kastus, kurios denge ne 2,5 (3,5 sestadieni) litai uz numeri, o reklama.

    Taip kad sorry, bet Amerikos neatradai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Andriau, aišku, kad nieko neatradau -- paradigmos poslinkis tą ir turi savy, kad niekas nesikeičia, o tai kas keičiasi -- tai yra mūsų galvose 🙂 Apie tą čia visa kalba.

      Dėl tų kainų, kurios tik antraeilės -- taip paprastai būna tenai, kur reklamos rinka yra žiauriai išvystyta. JAV -- taip yra pas daugelį leidinių, bet toli gražu ne pas visus. Dėl to visokie Murdochai ir kraustosi iš proto nuo internetų. Lietuvoje panašių leidinių yra buvę nemažai, bet vienintelis, gerai sugebėjęs išaugti -- tai 15min.

      Dėl Lietryčio numerio savikainos po keliasdešimt litų -- tai yra įmanoma, tik turint absoliučiai nesuvokiamą briedą buhalterijoje. Net jei įsivaizduosim 300 žmonių redakciją su 10 klt išlaidomis darbuotojui (t.y., nesusvietną išlaidų lygį), tai pastovūs kaštai dienraščio numeriui prie iš lubų paimto 100k tiražo gautųsi 1 litas per egzempliorių. Spausdinimas ir platinimas keliasdešimt litų irgi negali kainuoti nei pro niekur.

      Kaštai, kurie tiek neatitinka, yra indikatorius, kuris rodo visai kitus dalykus.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *