Category Archives: Muzika

Tekstai apie muziką ir pati muzika

W.A.S.P. – senos Heavy Metal legendos

W.A.S.P., vos ėmę groti 1982, iškart tapo reiškiniu – absoliučiai nepolitkorektišku, seksistiniu ir plūstamu visaip, kaip tik įmanoma. Dėl keiksmų ir labai atvirai seksistinių, nepolitkorektiškų tekstų jie porą metų neįstengė surasti firmos, kuri sutiktų išleisti jų debiutinį albumą ar bent jau singlą, bet nepaisant to, tapo viena iš aktyviausiai koncertuojančių JAV metalo scenos grupių. Pasisekė tik 1984, kai į jų koncertą nuėjo Iron Maiden vadybininkas, kuris savo firmai tiesiog tiesiai pareiškė, kad jei šios grupės neišleis, tai praras amerikietišką Iron Maiden analogą. Įrašų firma susidomėjo, bet viskas greit ir skausmingai nutrūko: legenda sako, kad kai firma paprašė jų išsicenzūruoti iš savo singlo kažkokius keiksmus, W.A.S.P. nariai uždėjo pypsinimus ant visų savo tekstų. Baigėsi tuo, kad singlą išleido kažkokia smulki įrašų firmelė, o W.A.S.P dar labiau išgarsėjo – dėl draudimų jų muziką pardavinėti dalyje JAV parduotuvių, draudimų jų hitus transliuoti per radiją ir plūstančių spaudos straipsnių. Toks debiutinio albumo gabalas, kaip „L.O.V.E. machine“ tapo hitu, nors net susilaukė feministinių organizacijų protestų.

Grupė išties labai savotiška – Blackie Lawless yra pusiau indėnas, giliai nemėgstantis visos JAV politinės sistemos. Kartą kažkokiame vos ne religinę prasmę turinčiame JAV pilietinio karo laikų forte, neradęs tualeto, jis tiesiog apmyžo sienas, buvo sučiuptas ir pasodintas, dėl to neįvyko grupės koncertas ir netgi kilo šiokios tokios riaušės, nes ir koncerto organizatoriai atsisakė grąžinti žiūrovams pinigus, ir policija nesutiko vokalisto paleisti į laisvę. Sakyčiau, visai smagus protestas, kiek primenantis lietuvišką kedofilą Žilių – irgi girtas, irgi „nerado“ vietos, irgi „kovotojas“ prieš sistemą 🙂 Nors aišku, tai skirtingos operos 🙂 Man su šituo kažkaip prisimena gabalas „I Wanna Be Somebody“ – 1984 metų debiutiniame albume jis buvo vienas iš geriausių.

Visgi W.A.S.P. labiausiai išgarsėjo kiek vėliau – su vienu, tačiau ganėtinai netipišku ankstyvai kūrybai gabalu – „Wild Child“, išleistu 1985. Po to grupė gerokai suktelėjo būtent link kažkokio panašaus stiliaus, tačiau prarado kažką savito ir muzikine prasme supanašėjo su daugeliu kitų, nors daugelyje gabalų ir išlaikydama pakankamai aštrius, patyčių pilnus tekstus…

Kaip bebūtų, ir dabar tai viena iš geriausių Heavy Metal klasikos grupių. Jei kartais esate iš tų, kas nemėgstate įprasto metalo, tačiau džiaugiatės baladėmis, pvz., Metallica „Nothing Else Matters“ – štai kažkas švelnesnio – „Forever Free“:

Anthrax – įtakingiausia iš thrash metal grupių

Anthrax – bene mažiausiai žinoma, bet bene daugiausiai įtakos padariusi grupė iš viso thrash trejetuko – Anthrax, Slayer ir Metallica (arba kaip dabar jau ima sakyti – ketvertuko, įtraukdami į aną ir Megadeth)

Tai pirmas gabalas „Death Rider“ ir pirmo jų albumo – „Fistful of Metal“, išleisto 1984. Tai dar daugiau speed metal, nors šis gabalas kažkuo ir primena vėlesnius Anthrax, skirtingai nuo daugumos kitų šio albumo gabalų. Jaučiamas pakankamai stiprus pankroko prieskonis, vėliau dar sustiprėjęs, tačiau persimaišęs su kardinaliomis dozėmis repo.

O žemiau – kitas gabalas, gal būt irgi ne visai būdingas, bet, sakyčiau, vienas iš geriausių – „Only“ iš 1993 metų albumo „The Sound of White Noise“

Iš esmės, jei reiktų lyginti, tai sakyčiau, kad iš trejukės thrash pradininkų Metallica tapo populiariausiais, Slayer – kūrybingiausiais, o Anthrax – didžiausią įtaką kitoms metalo ir net ne metalo grupėms padariusiais.

Christie „Yellow River“ ir Keistuolių teatro „Geltona Upė“

Grupės Christie gabalas „Yellow River“, sukurtas 1970, man asocijuojasi su visu aštuntuoju dešimtmečiu. Atsimenu tą dainą iš vaikystės, tiesiog įsiėdusi buvo. Dabar visai nekaltai ir mėgėjiškai skambanti, Vakaruose ji kėlė asociacijas net ir su Vietnamo karu. Linksma dainelė, tikras to laikmečio topas, tikras to periodo pop-muzikos skonių koncentratas.

Gal ir nekeista, kad nostalgijų vis kamuojami Keistuolių teatro atlikėjai irgi sukūrė savą šios dainos versiją filmui „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Tikrai neblogesnę už originalą, tiesa, Youtube čia garsas kažkoks prastokas, nufiltruotas, tai patariu originalų filmą geriau pažiūrėt 🙂

Aneka

Aneka – viena iš paskutinių tobulų britiško popso žvaigždžių, atlikėja, turėjusi nuostabų, tiesiog sidabrinį balsą, kai kuriuose gabaluose savo vokaliniais perlais artėjusi netgi prie Kate Bush. Tiesą sakant, nors Aneka ir pagarsėjo pop scenoje, man sunkokai apsiverčia liežuvis ją pavadinti popsu, ypač kai pabandau palyginti su dabartinėmis per kompiuterinėmis pseudožvaigždėmis, už kurias netgi sudainuoja kiti atlikėjai. Aneka – akivaizdžiai vienas iš didžiausių pop muzikos stebuklų.

Štai tiesiog vienas 1981 metų klipas, gal būt, garsiausia, nors tikrai ne pati išraiškingiausia Anekos daina – „Japanese boy“.

Great Kat

Great Kat (Katherine Thomas) – viena iš senų, gal ir gan nepelnytai užmirštų metalo scenos žvaigždžių. Smuikininkė vunderkindė, visokių tarptautinių konkursų laimėtoja, sulaukusi kokių 20, persimetė ant gitaros ir tapo metalo virtuoze, suktelėjusia į tais laikais dar naują thrash/death sceną. Jau apie 1988-1990 ji tapo pasauline žvaigžde, o dar po kelių metų buvo užmiršta.

Tiesą sakant, Great Kat taip ir netapo pilnaverte thrash atstove, nes taip ir nesugebėjo persilaužti: šioje muzikoje pavienio atlikėjo meistriškumas negali nieko, jei neapsijungia su kitais į pilnai grupinę improvizaciją. Kita vertus, prieš porą dešimtmečių Great Kat privertė net ir aršiausius metalo nemėgėjus pažvelgti į šią muziką kitaip: iki jos dar nebuvo tokių išraiškingų ir drastiškų Bethoveno, Šopeno, Vivaldžio, Paganinio, Rosinio ir kitų klasikos autorių reinterpretacijų.

Great Kat varė viską iš eilės, neretai senus kamerinius ar simfoninius kūrinius šaržuodama iki visiško siurrealizmo, grodama ir gitara, ir smuiku. Jos Rosinio Vilis Telis buvo nuostabus, Vivaldžio Karmen – kekšė, Šopeno Laidotuvių maršas – šokiruojantis, o Vagnerio Valkirijos – tikros žudikės.

Tarp kitko, Great Kat buvo viena iš tų, kur atvirai deklaravo Valerie Solanas idėjas, gal tai irgi prisidėjo prie to, kad jos populiarumas po 1990 gan greitai ėmė nykti: net visko mačiusiems metaliūgoms to jau buvo per daug.

BTW, Youtube iš Great Kat muzikos – praktiškai tik atliekos ir kažkokia reklama, jei norit išgirsti kažką iš geresnių jos darbų, ieškokit visai kitur.