Gerbiamas zeppelinus -ai, manau, kad tokia apklausa, kokią tamsta vykdote, yra kardinaliai ir konceptualiai neteisinga iš principo. Neteisinga tuo, kad ir patys kūriniai išimami iš konteksto, ir netgi pati kūryba paliekama vertinti, taikant kūrybos apibrėžimą, neatitinkantį tos kūrybos, kaipo tokios 🙂
Kad suprastumėte, pateiksiu tamstai pavyzdį: įsivaizduokit, kad į apklausą įdėjote ir Bethoveno 9-osios simfonijos natų pirmą puslapį. Taigi, kaip ją vertinti? Šedevras? Šlamštas? Dar kažkas? Akivaizdu, kad mums reikia mažų mažiausiai aną simfoniją išgirsti…
Kitas pavyzdys – urvinio žmogaus tapyba. Argi vidutinis 5 metų vaikas nupieštų smarkiai prasčiau? Bet urvinio žmogaus menas, atėjęs pas mus iš seniausios senovės, mums pasakoja visai ne tai, ką mes galim pamatyti dabar. Todėl mes jį natūraliai įsivaizduojame visiškai kitame kontekste. Būtent todėl jis yra toks vertingas – mes galim įsivaizduoti kontekstą, kuriame šis menas sukurtas ir tada jį suprasti.
Bet kuri kūryba yra kontekstuali. T.y., ją vertinti ir nagrinėti galime tik laikmečio, aplinkos, žiūrovo ir pajautimo kontekste.
Vat kad ir anoji vėliava – taip, nežinančio, kaip ji atsirado akimis – tai ne menas, o kažkoks politinis plakatas. Ir dar, beje, pakankamai nykus. O pažvelkim į tą patį plakatą tarkim kokių 1965 metų JAV piliečio akimis. Nagi? Kaip tai pavadinsim? Smūgis per visus konformistinius eilinio JAV piliečio jausmus. Ir šis plakatas verčia pažvelgti į save (JAV pilietį), į tą pačią JAV vėliavą, į aplinką – visai kitu žvilgsniu, paklausti "kokioj sušiktoj skylėj aš gyvenu, argi pasaulis išties toks, kokį aš įsivaizduoju?".
Pažvelkim į Andy Warholl kūrinius – taip, jie atrodo, kaip pigi šiuolaikinė reklama. Aišku, jei užmirštam apie tai, kad visa toji pigi šiuolaikinė reklama ėmė tiesiog pamėgdžioti Andy Warholl ir kad būtent jisai tapo kūrėju tokios mums įprastos aplinkos. Ne menas? O kas tai tada? Jei ieškosim dailininko, kuris turėjo daugiausiai pasekėjų, vargu ar surasim ką nors, kas aplenktų Andy Warholl.
Fluxus "buitinės atliekos" savo laiku sukėlė ne tik meno, bet ir socialinio požiūrio revoliuciją, nors tuo metu atrodė, kad jau viskas, kas tik įmanoma, jau yra atrasta. Fluxus ištrynė ribas tarp muzikos, skulptūros, kino, dailės, žiniasklaidos, netgi tarp žiūrovų bei meno kūrėjų. Jie sugebėjo pasakyti tai, ko nesugebėjo pasakyti kitos meno kryptys iki tol – tai, kad šitai priklauso nuo žiūrovo ir kad į paprasčiausią kasdienį daiktą galima pažvelgti visiškai kitaip. Vat tamsta reaguojate į tą Fluxus, kaip į mėšlą – o dabar paklauskit savęs, kaip Fluxus reaguoja į jus? Negalvokit, kad tai asmeninis užvažiavimas – tai tik vienas iš kardinalių Fluxus konceptų 🙂 Arba paprastesnis klausimas – ar pažvelgę į Fluxus "buitines atliekas" susimąstote apie tai, ką sukūrėte JŪS? O jei jau sukūrėte kažką panašaus, ar bandėte pažvelgti į tai kitomis, menininko akimis? Berods Yoko Ono (John Lennon žmona) vienoje Fluxus parodoje tiesiog pademonstravo mėšlo gabalėlį, kaip kūrinį. Taigi, ar esate sukūręs ką nors vertingesnio? Pažvelkit į tą patį kontekstą – apie ką jums sako gyvo žmogaus sukurtas mėšlo gabalėlis, kuris verčia pažvelgti į patį save, kaip į mėšlo kūrėją bei vartotoją, ar parduotuvėj nusipirktas plastmasės gabalas, kuris jums išvis nieko nesako?
Beje, prisiminkim kad ir klasikinę frazę iš kažkurio O’Henry kūrinio, kur nuvuorišas pareiškia dailininkui, esą "kam man miniatiūra už 100 baksų, jei vakar nusipirkau savo portretą, pieštą pieštukais už 10?". Galim dar ir demagogiškai paklausti – "kam ta monaliza, jei bet kuris vaikas savo mobiliaku gali padaryti tikslesnę nuotrauką?" 🙂
Taigi, vertinkim meną kontekste, vertinkim menininko pajautimą, o ne bekontekstes nuotrupas.
