Tag Archives: menas

Afrika, vaikai negriukai su savo mašina

Visokių meninių nuotraukų kratiniai

Buvo jau kartą kratinių visokių senovinių nuotraukų. Ir netgi ne kartą, nes ir daugiau siurrealizmo buvo. Kiek atsimenu, daugeliui patiko. Todėl šiandien vėl duosiu fotografinio kratinio, užsigulėjusio. Dalis nuotraukų – neaiškios kilmės, tiesiog šiaip susikaupė kažkokiu būdu. Kur kažką žinojau, ten prirašiau periodą, autorių ir pan..

Tikiuosi, kad bus atgaivos jums po tos sovietinės televizijos, kuri įvarė priepolį ją pabandžiusiems pažiūrėti žmonėms.

Afrika, vaikai negriukai su savo mašina

Kažkur Afrikoje, prieš kažkiek metų. Gal būt seniai, o gal būt labai seniai. Vaikai visada yra vaikai.

Toliau pasižiūrėkim. Be jokios aiškios sistemos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Manęs abrozdėlis, Rokiškis Rabinovičius meniniame pavidale

Štai tokį puikų manęs abrozdėlį ponia Enorca nutapė, kad jūs visi dabar žiūrėtumėt į mane, gėrėtumėtės ir bučiuotumėt savo displėjus, kuriuose mane čia matot – čia būtent jūsų brangus ir mylimas Rokiškis Rabinovičius jūsų sapnuojameme pavidale, saulėtą vasaros dieną. Nes jūs mane labai mėgstate ir negalite be manęs apsieit ir žinote, kad jei manęs nuolankiai neprašysite, tai pavasaris neateis.

Rokiškis Rabinovičius visame gražume

Štai toksai aš gražus su auksinėm raidėm nasruose

Manęs čia neseniai kažkas klausė, kam man pinigai ir auksas, negi aš juos valgysiu? Atsakymą jūs dokumentaliai matote užfiksuotą patikimo žmogaus, kuris jums rodo, kad valgau net ir auksines raides, nes esu toksai gražus ir puikus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Keturi žiaurumo lygiai, graviūros

Pasitaikė tokio William Hogarth ketvertas graviūrų, tai jums parodysiu. Jos visos yra apie žiaurumą, visos raižytos 1751 metais, kitaip tariant, dar tais laikais, kai vis dar buvo gyva Abiejų Tautų Respublika. Taigi, nors ir ne Lietuvoje raižytos, bet leidžiančios įsivaizduoti to meto visuomenei svarbias etines-moralines problematikas bei švietėjų auklėjimo tikslus.

Graviūros vadinasi „Keturi žiaurumo lygiai“ ir pasakoja apie anokį Tom Nero, kuris pradėjo nuo gyvulių kankinimo, o baigė tuo, kad… Na, patys pamatysite kiek žemiau.

William Hogarth, pirmas žiaurumo lygis

Pradeda vaikai nuo to, kad kankina gyvulėlius. Šioje graviūroje matome, kaip jaunuolis kiša strėlę šuniui į užpakalį, o jo draugeliai tą šunį laiko.

Žodžiu, kaip matome, kai vaikai paliekami vieni, jie būna žiaurūs, kankina gyvulius ir pripranta prie to, kad kankinimai – tai norma. Ir ypač tai būdinga asocialiose šeimose, kur tėvai girtuokliauja. Vaizduojamame periode londoniečiams tai buvo labai aktualu – alkoholizmo epidemija tuo metu kėlė tiesiog visišką suirutę.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Restauracija ir autorių teisės, tęsinys

Negaliu tokia naujiena nepasidalinti, nes jei jau pasižymiu pranašiškomis savybėmis, tai turite tuos stebuklus sužinoti ir melstis man.

Taigi kai rašiau apie restauracijos niuansus ir autorių teises paskutinį kartą, paminėjau tą legendinę bobikę, kuri Jėzų Kristų pertapė naujovišku būdu. Tai vat, čia jums anos istorijos pratęsimas.

Ispanija, freska prieš restauraciją ir po jos

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Bobulė Cecilija Gimenez, kuri pertapė Jėzų Kristų kažkokioje Saragosos bažnytėlėje taip, kad jau nieko nepataisysi, reikalauja bažnyčios, kad šioji pasidalintų pinigais, kuriuos ana uždirba, pardavinėdama bilietukus turistams. Nes turistai plūsta į tą bažnytėlę, norėdami gyvai pamatyti Jėzų-beždžionę, nutapytą ponios Cecilijos. Ir bažnyčia jau uždirbo iš to daugiau, kaip 2000 eurų. O bobulei nieko dar nesumokėjo.

Borja kaime esanti bažnytėlė tapo pasauline turizmo įžymybe per vieną dieną, vos tiktai pasaulis ėmė rėkti apie baisią restauraciją. Pasaulio įžymybe tapo ir ponia Cecilija, o jos kūrinys dabar yra viena iš garsiausių pasaulio freskų. Per baisiai trumpą laiką bažnytėlėje jau apsilankė daugiau kaip 30 tūkstančių turistų, tad bažnyčios veikėjai sumąstė pardavinėti bilietukus. Taigi, čia jau įsijungė autorių teisių apsauga, ponia Cecilija Gimenez pasisamdė advokatą ir jau niekam abejonių nekyla, kad autorių teisės bus išsaugotos, o bažnyčia už tai turi sumokėt.

Abejonių kyla tik dėl to, ar godi bažnyčia norės dalintis pinigais su vargše senute.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Restauracija, autorių teisės ir šiaip nesąmonės

Po to, kai internetuose ispaniška freskos restauracija Borja bažnyčioje momentaliai tapo nauja mėme, man kilo visokių atsitiktinių minčių, kurios jums bus gal ir neįdomios, o gal ir sunervins netgi. Nes žinot, šnekėkit jūs ką norit, ale viskas dažniausiai būna sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio*. Taip ir šiuo atveju, nereikėtų imti ir varyti – ponia Cecilia Gimenez, nuoširdžiai freską restauravusi 80 metų senutė, stengėsi padaryti gerą darbą. Kuo jūs nepatenkinti?

Ispanija, freska prieš restauraciją ir po jos

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Tai moteriškei parestauruoti freską nurodė kažkoks kunigas. Tačiau visi kaltina senutę Ceciliją Gimenez. Kunigas, kaip visada, nekaltas. Čia matome puikų atvejį, daugeliui seniai žinomą: visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie – lygesni už kitus. Galim prisiminti įdomią istoriją apie Aušros vartų restauraciją, kur kažkoks klebonas Jan Kasiukevič užsakė restauruot ką papuola, o kalta liko firma, kuri tai darė. Nes juk negalima bausti bažnyčios. Bet ir kleboną galima suprasti: su visais tais paveldosaugininkais tvarkant, greičiau jau Aušros Vartai sugriūtų, nei pavyktų ką nors ten pataisyti.

Krūvą metų niekas tos Borja bažnyčios freskos neprižiūrėjo, ji trupėjo, tad prieš restauraciją iš jos buvo likę tik tiek, kad mažai ką ten ir tepakenkė tos teplionės. Tiesą sakant, įspūdis iš naujo varianto yra pakankamai galingas, kad aš sakyčiau, jog vertėjo tai padaryti.

Paveldosaugininkų veikla yra tokia, kad jie geriau duoda visam paveldui supūti, bet neleidžia jo restauruoti, atnaujinti, remontuoti ar pataisyti. Barjerai sukuriami tokie, kad ir Lietuvoje dažnas šimtų metų senumo pastatas tiesiog sugriūna, bet jo savininkai taip ir negauna leidimo jį kažkaip sutvarkyti. Paveldo apsauga yra savo esme apsimestinė: šaukiama apie apsaugą, tačiau neleidžiama išsaugoti. Spėju, kad ir Ispanijoje panašiai.

Dėl tos apsimestinės apsaugos ir neadekvačių barjerų žymiai paprasčiau yra tiesiog kažką sunaikinti. Neretas seną dvarą įsigijęs žmogus taip ir daro: po truputį kasmet jį griauna, per šalčius dar ant mūrų papila vandens, kad greičiau plytos suirtų, vieną kitą silpniau besilaikančią plytą nuspardo. Po kokių dešimties metų lėto naikinimo, kai pastatas virsta ištisinėmis nuolaužomis, leidimus statybai galima gauti, nes jau neliko ką saugoti. Ir jau tada savininkas bando atstatinėti tai, kas buvo. Nes galų gale jis gauna leidimus, kadangi viskas jau sugriuvę iki galo.

Spėju, kad panašiai ir Ispanijoje gavosi: kunigas, žinodamas, kad normaliais būdais restauruojant, prireiks tiek komisijų, biurokratijų, reguliavimų, leidimų ir tikrinimų, kad bus tik išleistos krūvos pinigų, o rezultato taip ir nesigaus, sugalvojo paprastai – duoti kokiai nors atsitiktinei bobelei patvarkyt. Nes taip paprasčiau.

Beje, autorių teisių gynėjai čia irgi galėtų susirūpinti: po restauracijos, o tiksliau – naujo kūrinio nutapymo vietoj senojo, buvo melejonai visur pridaugintų nuotraukų, reprodukcijų ir kopijų. Turint omeny visokius įkainius, kuriuos taiko autorių gynėjų firmos, restauraciją atlikusi moteriškė galėtų būti jau milijoniere. Bet ji nebus milijoniere, nes tuos pinigus susižertų pačios autorių teisių gynėjų grupuotės.

Žodžiu, kažkas čia neteisingai vyksta. Ir žinot, aš visai nieko prieš būčiau, jei ta pati bobutė panašiai parestauruotų Aušros Vartų koplyčioje esantį šv. Marijos paveikslą. Gal tada, po skandalų, viską draudžiantys paveldosaugininkai pradėtų galvoti ne apie draudimus, o apie tai, kaip kažką galima realiai išsaugot. Ir gal kartu baigtųsi bažnyčios nebaudžiamumas su visomis jų sakralinėmis erdvėmis ir kitais dvasingumais.

 

————–

* Bene ryškiausias atvejis, kai atrodo vienaip, o paskui išlenda subtilybės – kai Anglijoje per Olimpines žaidynes buvo milžiniška bauda buvo nubaustas lietuvis, kuris esą rodė fašistinius gestus. Žiniasklaida tik rėkė, rėkė dėl to, o paskui po truputį ėmė lįst galai: nuotraukose buvo vienas žmogus, o teismas nubaudė visai kitą, kurį tiesiog pasigavo kažkokie tenykščiai apsauginiai, ieškantys atpirkimo ožių. Konkretus KPŠ.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter