Šitą istoriją man neseniai papasakojo vienas draugas, kuris kadaise gerdavo, o dabar – kaip tai nelabai. Anusyk jis turėjo kažkokią didelę Renault mašiną, su kuria važinėdavosi (modelio jau net neatmenu), bet paskui kaip tai kažkas jo mašinai atsitiko, sugedo jinai smarkiai, o ir šiaip ten kažkas pasidarė, tai mašina važinėti jis ir nustojo. Juoba pasakė, kad pinigų ėmė trūkti. Na, vat taip kažkaip ir nustojo vairuoti ir važinėti. Ėmė važinėti dviračiu.
Išsyk nudžiuginsiu – kadangi anasai pasakojo, tai reiškia, kaip suprantate, liko jisai gyvas… Bet pasimokė.
Taigi, neseniai papasakojo jisai, kaip ten buvo išties.
Žodžiu, vieną kartą jis Druskininkuose kažką šventė. Šventė smarkiai, netgi labai. Ir kai jau visai jam pasidarė linksma, žmona jam atrašė velnių, kad prisigėręs ir pasakė, kad eitų kur nors velniop. Tasai susinervino, pasakė, kad nu jau tiek to, jei jau taip, ir nuėjo prie mašinos pamiegot ir vienas pabūt, nes ant žmonos supyko. Na, žinote, kaip būna.
Buvo vakaras…
Pasėdėjęs kažkiek laiko mašinoje ir pasnaudęs, anas atsibudo ir nusprendė, kad nieko čia mašinoje įdomaus, sėdėt nuobodu, gerti nėra ką, tad gal geriau važiuoti kur nors į mišką.
Pavažiavo kažkiek į mišką, vėl pasnaudė, atsibudo – kokia 5 ryto, jau gal ir švist pradeda po truputį, gal ir ką – nuobodu, norisi kažkur važiuot. Nu ir nutarė važiuot į Vilnių.
Kelias iš Druskininkų į Vilnių ilgas ir nuobodus, bet kai toks ankstyvas rytas, beveik naktis dar – tai ir visiškai tuščias. Norėjosi į Vilnių parvažiuoti kuo greičiau. Gazas, dar gazas, dar daugiau gazo – visai jau gazas dugnas, mašina skrenda ir atrodo, kad pakils nuo žemės, nes taip greitai šita renuškė dar nevažiavo niekad…
Kažkas atsitiko ir staiga renuškė vertėsi. Neaišku net nuo ko – tiesiog važiuodama ėmė vartytis ir skristi oru, taip besivartaliodama. Paskui nukrito kažkur pakelėje.
Anas vėl užmigo, nes pasijuto pavargęs, o gal ir šiaip prisitvojęs.
Kai visai jau šviesu pasidarė, atvažiavo policija – kažkas iškvietė matyt, pamatęs pakelėje gulinčią sudaužytą mašiną. Pareigūnai, priėję prie mašinos, išgirdo knarkimą – vairuotojo vietoje gulėjo anasai draugas ir miegojo. Pažadintas, nesuprato, kas dedasi, bet paaiškėjo besąs visai sveikas.
Pareigūnai paprašė jo papūsti, tai anas pripūtė 3,28 promilės… Buvo praėjęs jau koks trečdalis paros nuo paskutinio alkoholio gurkšnio.
Mašina liko nepataisoma, sudaužyta taip, kad išvis nepanaši į mašiną. Tiesiog metalo laužas, geležų gniužulas. Baudos irgi buvo didelės – tiek, kad pinigų pritrūko. Teises prarado irgi ilgam. Žodžiu, maža nebuvo.
Renault mašinos kokybiškos, geros, kartais apsaugo netgi nuo tokių avarijų. Bet visgi neapsaugo nuo girtumo.
Praėjo jau daug metų, teisės tam draugui jau vėl seniai galioja, bet mašinos jisai nebevairuoja. Nenori. Važinėja dviračiu. Ir su alkoholiu elgiasi atsargiau.
