Tag Archives: alkoholis

Valstybinis alkoholio monopolis: priežastys ir pasekmės

Ponai ir ponios, aš čia neminėsiu nei Konstitucijos, kurios 46 straipsnis draudžia monopolius, nei laisvos prekybos sutarčių, ar sutarčių dėl stojimo į Europos Sąjungą, kuriomis irgi draudžiami prekybos ribojimai. Tie dalykai yra atskiras reikalas.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Atskiras reikalas yra ir tai, kiek Lietuvoje išplitęs alkoholizmas – kai kartą paskelbiau tokį alkoholizmo testą, tai daugelis pasipiktino, kad taip negali būti, kad jie jau alchašai (panašu, kad kai kurie, savęs nelaikantys alkoholikais, sau diagnozavo netgi trečią stadiją). Blogai visa tai, bet aš apie tai čia nekalbėsiu.

Aš net nekalbėsiu apie tai, kad valstybiniai monopoliai nėra alkoholizmo problemų sprendimas. Esminės priemonės yra daug paprastesnės ir veiksmingesnės, bet ne vienadienės – tai ir alkoholio reklamos draudimas, ir banalus alkoholio prekybos atskyrimas nuo visų kitų prekybos rūšių, ir žymiai griežtesnė atsakomybė už alkoholio pardavimą nepilnamečiams (o ne dar didesnis kontrolės galimybių mažinimas, atsirandantis per amžiaus ribojimų didinimus). Tokios priemonės išties veikia. Skirtingai nuo tiesioginių draudimų, kurie sukuria milžiniškus pogrindinius verslus.

Beje, aš netgi neminėsiu to, kad paskutinį dešimtmetį Lietuvoje alkoholio pardavimai vis krenta, o 2016 buvo užfiksuotos patys žemiausi pardavimai per paskutinius 10 metų. Per tuos 10 metų sipirtuotų vynelių pardavimai sumažėjo 50%, o stipriųjų gėrimų – 38%.

Aš tiesiog jums papasakosiu vieną niuansėlį, susijusį su valstybiniu alkoholio monopoliu, apie kurį Ramūno Karbauskio partija kažkodėl nekalba. Apie niuansėlį, kuriame gal būt slypi kažkokios priežastys ir kažkokios pasekmės.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Iranas: ekonominė stagnacija

Pasitaikė neseniai pabendrauti su Irano verslo magnatais. Papasakojo truputį smagumų, kuriais norėčiau su jumis irgi pasidalinti. Nes yra į ką pasižiūrėti, kai kalbi ir apie tai, kas Lietuvoje gerai, ir apie tai, kas Lietuvoje blogai. Ir išvis, jei nėra palyginamumo, tai juk sunku ir susiprasti, ar ne? Taigi, prašom jums pabirų apie tai, kaip suveikia valdiškas ekonomikos reguliavimas vienoje iš didžiausias pasaulyje pajamas turinčių valstybių – Irane.

Ne, čia ne senovinė nuotrauka iš Peugeot gamyklos, čia kažkoks Irano fabrikas, kuris šitas mašinas gamina dar ir dabar. Beje, dar ir eksportuoja į visokias trečiojo pasaulio šalis, įskaitant ir Rusiją. Vienos naujos mašinos kaina - vos keli tūkstančiai dolerių. Kokybė - geresnė, negu LADA, t.y., dažniausiai nauja mašina važiuoja be kapitalinio remonto.

Ne, čia ne senovinė nuotrauka iš Peugeot gamyklos, čia kažkoks Irano fabrikas, kuris šitas mašinas gamina dar ir dabar. Beje, dar ir eksportuoja į visokias trečiojo pasaulio šalis, įskaitant ir Rusiją. Vienos naujos mašinos kaina – vos keli tūkstančiai dolerių. Kokybė – geresnė, negu LADA, t.y., dažniausiai nauja mašina važiuoja be kapitalinio remonto.

Pradėkim nuo to, kad alkoholį Irane paties Irano piliečiams vartoti draudžiama. Ir už alkoholio vartojimą baudžiama, netgi kalėjimu (panašiai, kaip nekurios naujai kylančios partijos norėtų ir Lietuvoje padaryti). Nepaisant to, alkoholizmas yra išplitęs totaliai, geria kas netingi, kiekvienuose namuose ir kasdien. Nelegalaus alkoholio rinka yra juodoji ir tikrai milžiniška. Bet kadangi rinka juodoji, tai legaliai iš jos įsigyti alkoholio kokie nors viešbučiai ar užsieniečiams skirti barai negali (legalaus alkoholio tiesiog nėra), todėl turi importuoti alkoholį iš Vakarų šalių.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Socialinių reikalų valdymas pagal klerikalus

Kryžius

Kryžius - puikus klerikalizmo simbolis. Jis statomas ant kapo. Tegul vaikai žiūri alkoholio reklamas, tegul ir žudosi. Svarbu, kad viskas būtų pagal šeimos politiką.

Marazmas stiprėja paskutiniu metu – matomai, konservatoriai jau ruošiasi rinkimams. Beje, šiandien jie rinko sau naują vadą – ryt sužinosim, ar išrinko vėl Andrių Kubilių, ar Ireną Degutienę (spėju, kad pastarąją). Bet geriau jau jie savo suvažiavime būtų nutarę ne naują vadą rinkti, o užsidaryti ir savo visą partiją paleisti, kaip nereikalingą ir žalingą. Nes užkniso. Garbės žodis, užkniso. Ir ne tik su mokesčiais.

Aurelijus Veryga rašo, kad seimūnai, kartu ir su klerikalkonservatoriais ruošiasi atšaukti alkoholio reklamos draudimus (Vitas Matuzas iš TS-LKD – atrodo, organizatorius), o žiniasklaida kartu su visokiais reklamščikais bei kitais vertelgomis to siekia visais įmanomais būdais – ir neskelbdami alkoholio reklamos priešininkų pozicijos, ir rašinėdami organizuotus kreipimusis į Seimo komisijas.

Aš atsimenu tas degtinės reklamas, kurias esu matęs vaikiškų multikų viduryje. Noras panaikinti alkoholio reklamos draudimus – tai puikus klerikalkonservatorių šeimos politikos pavyzdys, tai tiesiog sako apie pačią jų moralės esmę. Tikros priežastys čia labai paprastos – transliuotojai mainais už galimybę reklamai duotų valdantiesiems daug teigiamų atsiliepimų, paorganizuotų visokių propagandinių laidų ir t.t.. Ir neverta stebėtis tokia konservatorių pozicija – jau matėm, iki kokių beprotybių ši partija prieina, norėdami išsaugoti kur nors savo įtaką.

Paraleliai bandymams legalizuoti alkoholio reklamą vyksta įdomūs bandymai uždaryti įstaigas, dirbančias realiai kritinėse socialinėse srityse – smurto, savižudybių ir pan. prevencijoje ir pan..

Žinot, kokia faktinė psichikos sveikatos politika Lietuvoje? Remiamos psichiatrinių ligoninių tvoros. Jūs įsivaizduokit, pusė pinigų, kurias gauna psichiatrinės ligoninės renovacijai, jos išleidžia tvoroms didinti. Tuo pat metu padėtis tose ligoninėse – ne ką geresnė, nei sovietmečiu. Jei jums kada nors bus tokia depresija, kad norėsit nusižudyt, jums nepadės psichologai: jie praktiškai neremiami, todėl jų praktiškai nėra. Jei jums bus labai blogai, jus tiesiog nuveš į psichiatrinę ligoninę, kur bus nauja tvora – tam, kad jūs nepabėgtumėt, kol jus gydys, taikydami netgi tokius metodus, kaip elektrokonvulsinė terapija*.

Valdžiažmogiai pagailėjo pinigų Vaiko Namui, kuris jau užsidarė. Spėju, kad tik dėl to, kad kai buvo keliamos genderlūpsinės isterikos apie žalojamą vaikų psichiką, ši įstaiga atsisakė prie jų prisidėti. Dabar išlikimo grėsmė iškilusi Vaikų Linijai (spėju, kad irgi dėl kokių nors panašių priežasčių). Apie tai gerai suskėlė ponas Kleckasbažnyčiai pinigų klerikalai negaili. Pagal klerikalus turi būti šeimos politika, o trečdalis Lietuvos vaikų tėra benkartai, todėl nei vieniems, nei kitiems pagalbos nereikia, o dvasingumą pakels bažnytininkai. Netgi tokie, kurie griauna didžiausius Lietuvos paminklus.

Čia paprastas reikalas – kunigų, davatkų ir pan. atsiliepimai apie valdžią labai smarkiai įtakoja rinkimų rezultatus. O tokios įstaigos, kurios rūpinasi socialiniais reikalais – niekam neįdomios, jų politinė įtaka nulinė. Todėl neverta joms duoti pinigų. O dar neduokdie, jei toje įstaigoje dirba psichologai – jų pozicija dažnai kertasi su klerikaliniais kliedesiais. Tai reiškia, kad jiems pinigų duoti negalima, nes jie priešai. Juos reikia uždaryti. Jie netinka klerikalinei sistemai.

Neseniai gandai man atnešė dar vieną įdomią naujieną – pasirodo, kad Vilniaus policijos klubas vaikams ir jaunimui (nepaprastai daug prevencinio darbo atliekanti įstaiga) pagal kai kuriuos veikėjus besanti „ne policijos funkcija“. Išvertus į žmonių kalbą – reiškia, kad irgi reikia atsisakyti, uždaryti. Aš labai noriu tikėtis, kad iki to neprieis, bet turint omeny, kas vyksta su policija, kur finansavimas nukarpytas tiek, kad pareigūnams tenka dirbti už pusantro tūkstančio per mėnesį, rizikuojant ir savo sveikata, ir gyvybe – ar verta abejoti, kad ir lėšas prevencijai kokie nors mūsų liberalai gali nubraukti?

Tai kas gaunasi? Alkoholio platinimą pagal valdžiažmogius reikia skatinti, o tuos, kas kovoja su problemomis – šalinti, atimant finansavimą? Gal viską sutvarkys laisvos rinkos dėsniai? Labai puikus klerikalliberastinės ideologijos pavyzdys.

Išties viskas labai banalu ir paremta valdžiažmogių išskaičiavimu – kas gali padaryti įtaką kituose rinkimuose. Visokių prevencinių įstaigų organizatoriai, dirbdami iš idelistinių paskatų, tiesiog nesuvokia politinių niuansų: pinigai skiriami ne už gerus darbus, o už įtaką. Jei palaikai valdančią partiją, jos nekritikuoji ir darai realią įtaką rinkimuose – gauni pinigų. Jei nepalaikai valdiško briedo ar išdrįsti pasakyti, kad valdžia dėjo ant didžiausio pasaulyje savižudybių skaičiaus – reiškia, trukdai, esi ne tik nereikalingas, bet ir netinkamas. Netinkamas – reiškia, kad reikia tave uždaryti.

Ne, patys bažnytininkai, visokie kunigai to briedo neorganizuoja. Visas mechanizmas daug paprastesnis, jis veikia ne dvasininkų, o klerikalų partijos galvose. Tai tiesiog politinės manipuliacijos – duoti pinigų tiems, kas tiesiogiai ar netiesiogiai tave palaikys. Ir neduoti tiems, kas nepadės.

Klerikalams neįtinkančios įstaigos šalinamos labai paprastai – nutraukiant ar sumažinant finansavimą. Reali įstaigos ar veiklos svarba neturi reikšmės.

 

————–

* Elektrokonvulsinė terapija – tai tiesiog toks „gydymo“ metodas, kai prie galvos prijungia elektrodus ir paduoda srovę iš elektros tinklo kokiais pusei sekundės. Elektrolizė pažeidžia smegenis, ardo neuronus, todėl žmogus labai staigiai nubalvonėja – atsiranda masyvūs atminties pažeidimai, prarandamas sugebėjimas mąstyti, etc.. Kai nuo EKT pacientas nubunka tiek, kad jau neprisimena, nei kas buvo blogai, nei kodėl gyvenimas buvo nemielas, jis laikomas sėkmingai pagydytu. XXa. pradžioje elektrotechnikos entuziastai demonstruodavo, kaip panašiu būdu, srove iš elektros tinklo, kelių kilogramų mėsos gabalą galima iškepti per keletą minučių. Elektrokonvulsinės terapijos atveju smegenys kepamos žymiai trumpiau, tad nespėja pilnai suirti. Taip, ši „terapija“ ir dabar taikoma Lietuvos psichiatrinėse ligoninėse. Jei kam įdomios metodo detalės – labai tiksliai viskas aprašyta akademiko A.Snežnevskio psichiatrijos žinyne. Beje, pastarasis veikėjas pasaulyje pagarsėjo tuo, kad sovietinę psichiatrinę sistemą pritaikė politinių kalinių „gydymui“.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Carlsberg Group paneigimas dėl galimo pasitraukimo iš Lietuvos

Carlsberg atstovai man atsiuntė paneigimą apie informaciją dėl Carlsberg Group galimo pasitraukimo iš Lietuvos. Tą paneigimą ir skelbiu, manau, kad tai naudinga informacija, kuri leis patikslinti mano skelbtas spėliones.

„Carlsberg“ iš Lietuvos nesitrauks

Visame pasaulyje žinoma Danijos bendrovė „Carlsberg Group“ neigia Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie tai, kad kompanija svarsto galimybę trauktis iš Lietuvos nuo 2012 metų, jei mūsų šalyje įsigaliotų alkoholio reklamą visiškai uždraudžiantis Alkoholio kontrolės įstatymas.

Danijos aludariai pareiškia, kad buvo neteisingi interpretuoti „Carlsberg“ atstovo pasakyti žodžiai apie nacionalinėms ekonomikoms nenaudingus procesus, kai yra visiškai uždraudžiama vienos prekių kategorijos reklama. Informacija, kad „Carlsberg Grupė“ trauksis iš Lietuvos nuo 2012 metų, neatitinka tikrovės.

Kompanija „Carlsberg Group“, kuriai Lietuvoje atstovauja „Švyturys-Utenos alus“, turi stiprias pozicijas mūsų šalies alaus rinkoje kaip šios rinkos lyderis ir veikia vadovaudamasi ir gerbdama Lietuvos teisę ir įstatymus.

„Carlsberg Group“ yra visame pasaulyje žinomi Danijos aludariai, turintys plačią gamą alaus rūšių ir kitų gėrimų. Pagrindinis grupės prekės ženklas „Carlsberg“ yra vienas iš geriausiai žinomų prekės ženklų pasaulyje, o „Baltika“, „Carlsberg“ ir „Tuborg“ pakliūna tarp šešių didžiausių prekės ženklų Europoje. „Carlsberg“ grupėje dirba daugiau kaip 41 000 žmonių, o jos produktai parduodami 150 šalių visame pasaulyje. 2010-aisiais „Carlsberg“ grupė pardavė daugiau nei 135 mln. dekalitrų alaus – apie 40 mlrd. butelių alaus per metus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter