"Mistral" pardavimas Rusijai sukėlė tiek kalbų ir kritikos, kad savo kontraversijomis gali pralenkti netgi "Nord Stream" dujotiekio triukšmą. Bet visą šią istoriją verta panagrinėti truputį giliau, o ne tik šūkius apie tai, kaip Rusija nusipirks tą laivą ir siautės.
(Nuotraukoje – tanklaivis papildo "Mistral" laivą degalais)
Pradėkim nuo to, ką gali Rusija ir ar verta jai išvis tokius laivus pirkti? Akivaizdu, kad Rusija pati turi nemažas laivų statyklas ir moka statyti žymiai aukštesnės klasės laivus, įskaitant ir pilnaverčius lėktuvnešius, o ne šiaip sraigtasparnių pernešimo ar desantinius laivus. Sraigtasparnių kreiseris "Moskva" buvo pastatytas dar 1962 ir plaukiojo iki pat 1993. Buvo pastatytas ir antras tokio tipo laivas – "Leningrad", tarnavęs pora metų trumpiau. Abudu buvo naudojami Juodosios jūros laivyne. Nors "Moskva" laivo pagrindinis tikslas buvo kova su povandeniniais laivais, iš esmės tokiame laive esantys sraigtasparniai galėtų atlikti visas funkcijas, kokias gali atlikti ir sraigtasparniai, esantys "Mistral" laive. Skirtumas tik vienas – desantinėse operacijose, kurias žymiai efektyviau gali vykdyti ganėtinai pigūs desantiniai laivai, o šiuos statyti jau moka išvis bet kuri didesnes laivų statyklas turinti šalis. Didieji desantiniai laivai, žinoma, sudėtingesni, bet rusiški "Ivan Rogov" tipo laivai, kurti tais pačiais laikais, kaip ir "Moskva", gali nešti ir sraigtasparnius.
Dabar apie "Mistral". Šie laivai nuo kitų panašios paskirties laivų skiriasi vienu esminiu dalyku: jie yra pigūs. Pigūs dėl to, kad statomi civiliškai, korpusas net minimaliai nešarvuojamas, nėra patikimų konstrukcinių laivo gyvybingumo užtikrinimo priemonių, iš esmės, panašiai statomi krovininiai civilių laivai, kitaip tariant, "Mistral" nelaikomas tinkamu kovai su išsivysčiusiomis šalimis. Prancūzai tokius laivus stato vienam paprastam dalykui: jais galima nuplaukti į kokią nors buvusią ir per daug suįžūlėjusią koloniją, neturinčią jokios priešlaivinės gynybos, o tada jau prasinešti. "Mistral" universalumas – tai ir vienas didžiausių trūkumų: tai, kad čia yra ir didžiulis komandinis centras, ir sraigtasparniai, ir desantas – reiškia, kad visiems šiems dalykams trūksta vietos. O dar, galima įsivaizduoti, koks pažeidžiamas "Mistral" tampa tuo metu, kai vykdo desanto išlaipinimo operacijas.
Kariniu požiūriu žymiai efektyviau yra pastatyti vieną raketinį kreiserį, kuriame būtų ir komandinis centras, vieną sraigtasparnių laivą ir porą-trejetą desantinių laivų. JAV, Rusija ar Didžioji Britanija iš esmės taip ir stato laivynus. Tačiau Prancūzija, kaip jau minėjau, į rimtus karus netaiko – jai laivynas svarbesnis, kaip visokių buvusių kolonijų tramdymo vėzdas. Iš to ir maža kaina, ir civilinės technologijos, ir universalumas: ekonominiu požiūriu, tai, ko gero, pats pigiausias ir pelningiausias sprendimas.
Taigi, o kam to "Mistral" reikia Rusijai? Vargu, ar kovai prieš Baltijos šalis. Baltijos jūros zona yra pati pažeidžiamiausia galimo karo su NATO požiūriu, netgi dar daugiau – tokia pažeidžiama, kad čia išvis nelabai yra prasmės statyti kokius nors didesnius laivus, išskyrus skirtus pakrančių apsaugai. Hipotetinio Baltijos šalių puolimo atveju Rusijai reiktų ne tiek jūros desantinių operacijų, o daugiau greito puolimo per sausumą. Įvesti "Mistral" į kokią nors Rygos įlanką ir iš ten išlaipinti kelis šimtus kareivių su keliom dešimtim tankų bei šarvuočių – vargu ar tai ką nors pakeistų, tačiau rizika būtų didžiulė. Sausumos įsiveržimo atveju – pulti būtų galima tūkstančiais tankų bei šarvuočių ir dešimtimis tūkstančių kareivių.
Taigi, kam dar gali prireikti tokių laivų? Nebent Gruzijos puolimui. O čia jau žymiai įdomiau: prisiminkime, kad Prancūzijos prezidentas Sarkozy tapo būtent tuo žmogumi, kurio dėka Rusijos veiksmai (ir okupacija) Pietų Osetijoje bei Abchazijoje tapo beveik legitimiais. Vietoj to, kad išvestų kariuomenę ar užtikrintų tarptautines pajėgas, Rusija de facto šias teritorijas prisijungė. Prancūzija, žadėjusi užtikrinti, kad Rusija vykdys savo įsipareigojimus, tiesiog užsimerkė.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad "Mistral" pirkimas daugybę triukšmo sukėlė ne tik ES šalyse, bet ir pačioje Rusijoje: išties tai didžiulis smūgis taip paskutiniu metu ten skatinamoms imperinėms nuotaikoms: šalis, galinti gaminti visų rūšių ginkluotę pati, perka gan abejotinos paskirties laivus iš NATO.
Taigi, galimi paaiškinimai – trys, visi akivaizdūs ir visi galimai dar ir susiję:
- Šis Rusijos pirkinys – tai tiesiog "padėka" už tai, kad Sarkozy pabuvo paprasčiausia prostitute. Apmokėjimą šis atsiims per laivų statytojus.
- Šis Rusijos pirkinys skirtas galimoms vėlesnėms operacijoms Gruzijoje, kur pulti per sausumą keblu, tačiau yra pakankamai patogus išsilaipinimui pakrantės ruožas bei nėra faktiškai jokios priešlaivinės gynybos.
- Galimai tai dar ir pačios Medvedevo-Putino aplinkos machinacija, nes kaip pasakytų Landsbergis, "kas galėtų paneigti, kad jie negavo į savo sąskaitas vieno kito milijono".
Žinoma, tai ganėtinai negražus Prancūzijos elgesys, galimai rodantis ir pirmus atviro NATO skilimo tarp JAV (parama Gruzijai) ir ES požymius. Tai dar ryškiau, kai prisimenam gan panašius Vokietijos judesius. Ir tai atrodo dar fantasmagoriškiau, prisiminus JAV priešraketinės gynybos programą Europoje.
O dabar jau lietuviškas kontekstas pamastymui: Dalia Grybauskaitė tarptautiniuose santykiuose aiškiai suka nuo ankstesnės pro-JAV politikos link kažkokios gan artimos tokiai pat prancūziškai ar vokiškai – pradedant Saakašvilio nekvietimu į Kovo 11, visokiais gundančiais judesiais, rodomais Putinui bei Medvedevui, o dar ir Obamai į Prahą siunčiamu Bubiliaus Kybiu. Ar tai pasiteisins? Gal būt.
