Babilonas ir blablabla, ir vėl semiotika

Savo fantastiniame romane „Babel-17“ Samuel R. Delany aprašo, kaip žmones gali užkrėsti dirbtinė virusinė kalba, neturinti tokio koncepto, kaip „aš“ – dėl to šioji kalba įgauna visiškai kitas savybes, iškreipia žmogaus mastymą ir paverčia jį žudiku. Žudiku, nes šia kalba mąstantis žmogus neturi tokių sąvokų, kaip „aš“ ar „tu“, jam tiesiog neegzistuoja asmenybės, todėl jam neegzistuoja ir mirties ar žudymo sąvoka.

Knyga parašyta apie 1960 – būtent tada vyko pats struktūralistinių teorijų augimas, o matematinis požiūris, atrodė, kad greitai apjungs kompiuterį su smegenimis. Būtent tada atsirado pilnavertės trečiosios kartos programavimo kalbos ir jau atrodė, kad visai nedaug teliko iki ketvirtosios kartos, kuri leistų su nedideliais apribojimais susikalbėti kompiuteriams ir žmonėms. Babel-17 kalba iš romano savo giluminiais konceptais buvo panaši į tokias tiesiškas kalbas, kaip Algol, Fortran ir kitos – ji buvo skirta tiesiog vykdymui, nepaprastai optimizuota, efektinga, tačiau nepritaikyta normaliam žmoniškam gyvenimui.

Kalbinė saviidentifikacija ir polimorfizmas

Taip, tai buvo prieš pusę šimtmečio, tekstą čionai, kuris prasideda tekstą čionai, turite nukopijuoti į bet kurį kitą tekstą, visą iki vietos, kur antra kartą pasikartoja frazė čionai pabaiga, dabar pat, čionai pabaiga. Kaip matome, ir natūraliose kalbose, ir kompiuterinėse galimos programos, kurios turi saviidentifikaciją – nuorodas į pačias save, kaip nuorodas į šitą tekstą. Nežinia, ar galėtume tai pavadinti savimone, asmenybiškumu ar kitais filosofiniais terminais, tačiau saviidentifikacija virusinei programų klasei – būtina. Apie 1960 kompiuteriniai virusai ar bet kokios kitos save replikuojančios programos buvo daugiau teorinis, nei praktinis konceptas, tačiau jau po poros dešimtmečių kilo pirmosios virusų epidemijos, o po keliolikos metų ėmė plisti net ir polimorfikai.

Žinoma, kažkoks save klonuojantis virusas – tai tik viena iš neriboto kiekio programų, kurias galima parašyti tam tikra kalba, tad klausimas apie pačios kalbos virusines savybes išlieka – saviidentifikacija ribotuose rėmuose gali būti sukuriama ir saviidentifikacijos nenumatančioje kalboje, tačiau saviidentifikaciją, kaip pagrindą turinti kalba galimai virusines savybes gali įgauti savaime.

Saviidentifikaciją turi visi ryšio protokolai – specializuotos kompiuterinės kalbos, skirtos informacijos perdavimui. Tačiau jos savo charakteristikomis neviršija linijinių automatų, kitaip tariant, negali būti nagrinėjamos, kaip Tiuringo mašinos. Kita vertus, aš vėl prisimenu tą patį Forth virusą, kuris gal ir buvo sukurtas, o gal ir ne. O dar kažkam galiu priminti ir COBOL – dar 1959 jis turėjo labai keistas savo kodo modifikavimo priemones…

Saviidentifikacija ir polimorfizmas

Kalba, turinti savo pačios generacijos priemones – saviidentifikacinė pagal apibrėžimą, nes jai reikalinga ir replikacija, ir polimorfizmas. Kita vertus, saviidentifikuojanti kalba suponuoja ir savo pačios polimorfizmą. Iš to galime spėti ir apie tokios kalbos metarekursyviškumą, kaip sakant. Iš kažkur atsiradusi, kalba ima augti, vystytis, bujoti, neprognozuojamai ir keisčiausiais būdais keistis, mutuoti, išsigimti ir kitaip tobulėti. Polimorfizmas veikia ne konkrečios programos, o visos kalbos ribose. Galime tai pavadinti atvira metageneracija. Atvira todėl, kad prasidėjus generacijai, ji negarantuoja kalbos grįžimo į pirminę būseną.

Taigi, turime prieš pusę šimtmečio pradėtą formuluoti konceptą – žmogiškąją kalbą, kuri turi virusines savybes. Tam tikras kalbinis konceptas nuo mažumės užkrečia smegenis, paversdamas jas pilnaverčiu minties ir pačios kalbos – viruso kūrėju. Atrodo įtikinamai? Aš pats nesiryžčiau to tvirtinti, bet teorija gaunasi labai įdomi, o jos paaiškinimas – vaikiškai paprastas.

Dabar neatmenu, pas ką iš LJ friendų buvau atradęs keistą informaciją apie kažkokią laukinę gentį, kurios kalboje nėra laikų (ne taip seniai tai buvo, bet durna galva nepatarė išsisaugoti nuorodos). Nėra tokių sąvokų, kaip praeitis, dabartis, ateitis. Gentis gyvena visiškai nesuprantamą gyvenimą. Kalbiniai konceptai pernelyg skiriasi nuo mūsiškių, kad galėtume suprasti jų mastymą.

Beliberda kalbinių kosmosų paieškoms

Biblinis „pradžioje buvo žodis“ įgauna visiškai kitą prasmę, ėmus nagrinėti kalbinius mąstymo konceptus. Ir elementariai bukas, niekaip neatsakomas ir gal todėl vis vengiamas klausimas apie tai, kodėl žmonės egzistuoja 2 milijonus metų, tačiau teturi vos kelių tūkstančių metų senumo istoriją, gali būti užduotas visai kitaip – o gal tiesiog kalba egzistuoja vos kelis tūkstantmečius? O gal išties iki tol tebuvo belaikė kalba ar koks kitas kalbinis primityvas, gal būt ir atitinkantis Tiuringo reikalavimus, bet bent jau neatitinkantis įprasto sąmoningumo sąvokos? O gal net veikė dar primityvesnis, bihevioristinis mąstymo modelis, net neatitinkantis Tiuringo mašinos? Bet kuris kompiuteris gali vykdyti programą, emuliuojančią tiesinį automatą, tai yra paprasčiau.

Laukinis, tikrai laukinis žmogus, gyvenantis medžiuose, be bendruomenės, išaugęs nelyg Mauglis ir neišmokęs kalbėti, visvien galėtų daugintis – tam gal būt pakaktų gana nesudėtingų refleksų linijinių situatyvinio elgesio modelių ir pan. – panašių į tuos, kuriuos turi koks nors tarakonas. Rūšis puikiai galėtų egzistuoti porą milijonų metų, o jei mąstymas būtų sudėtingesnis – gal net ir išrastų ugnį bei primityvius įrankius, tačiau… Tačiau ji negalėtų tapti civilizacija. Ir lyg ir mąstantis žmogus negalėtų tapti mąstančiu – vien dėl kalbos savybių. Vien dėl to, kad neturi loginių įrankių, pritaikytų mąstymui metakategorijomis (nuostabu, bet mes patys dažnai nepastebime nuolatinio ir įprasto metų taikymo).

Štai taip visai kitą prasmę įgauna ir biblinis pasakojimas apie Babiloną – miestą, kuris kalbėjo viena kalba, o ėmė ir išsivystė į daugiakalbystę, sužlugdžiusią visus bendro darbo bandymus. Kalbinis sprogimas, greita kalbų savigeneracija iš primityvių formų į žymiai sudėtingesnes, staiga prarandant skirtingų dialektų ženklinį ar prasminį suderinamumą – ir civilizacija ima byrėti. Kaip matome, lazda turi du galus: pakankamai išvystyta kalba tampa nestabilia, neprognozuojama, nevienareikšme.

Ir vėl apie paradigmas

Matėme, kiek visokių minčių kyla, pabandžius panagrinėti prasmių, reikšmių ir ženklų sistemas ir jų nepriklausomumus. Ir priklausomumus irgi. Trys paradigmos lyg ir realizuojamos kompiuterinėse kalbose. Kita vertus, klausimas apie tai, ar įmanoma atvira metageneracija – taip ir neatsakytas. Bet tai tik laikina ir atsakymą rasim. Tačiau klausimas kyla dar ir apie tai, ar tik nėra taip, kad metageneracija – tai užuomina į ketvirtąją paradigmą?

Kaip matome, visai kitur keltas klausimas apie metanaratyvą ir jo vienatį visų kitų naratyvų atžvilgiu gali būti išversta kitaip, pavyzdžiui, jei toks metanaratyvas yra (kuo vargu ar galim abejoti, matydami kalbinę savigeneraciją), ar gali būti ir stabili metanaratyvo forma, ar visgi kiekvienas naratyvas tėra polimorfinio metanaratyvo forma tam tikrame metų interpretatoriuje?

Arba dar kitaip: gal būt fundamentali problema yra tokia, kad jei atvira metageneracija įmanoma, ar mes galime ją aprašyti? Net jei mūsų pačių kalba yra metageneratyvinė (o tam išties dar reiktų kažkokių įrodymų), mes galimai negalime pilnai aprašyti atviros metageneracinės sekos (tiksliau – nustatyti kriterijus jos būsenai po iteracijos N), nekeisdami savo analizėje naudojamos metakalbos. Dar daugiau – mes galimai netgi negalime įrodyti ar paneigti, to, kad mes negalime aprašyti tos metageneracinės sekos.

Trumpai tariant, įlindę į šitą metageneratyvinį brudą, mes susiduriame su kažkuo, kas leidžia įtarti apie mūsų taikomų metų nepilnumą. Tas ir taptų įrodymu, kad reikalingas dar viena metalygmuo, kitaip tariant, metageneracija teorijai būtina, tačiau mes to nepilnumo negalime įrodyti ar paneigti savo turimų metų, įskaitant ir metageneratyvines, ribose!

Gerai, o atvirkščias klausimas – ar sukurti gyvosios kalbos parsinimo automatą, t.y., taisyklių rinkinį, kuris leistų skaidyti tekstus į minimalius elementus vienareikšmiškai? Panašu, kad čia irgi bėda – jau nekalbant apie tą matematikų prakeiktą natūralios kalbos nevienareikšmiškumą, čia vėl susiduriame su metageneracija: jei natūrali kalba generuojasi, reiškia, kad bet kuris baigtinis nesigeneruojančių taisyklių rinkinys bus nepakankamas, reiks arba nebaigtinio, arba save generuojančio, o dar ir generuojančio ne bet kaip, o dedukciškąi. Blablablacija? Bet čia išlenda dar vienas klausimas: jei mes savo galvose turim dedukcines priemones atviros metageneracijos procesų analizei, tai gal šitai yra skylutė netgi į penkto lygio paradigmą? Ar visgi to paties ketvirto? O ar trijų visgi pakanka?

Paradoksalus kalbainių reikalingumas

Taip, XVIII amžiaus teorijomis tebegyvenantys kalbainiai kiša savo purvinas letenas netgi į IT, netgi į tas IT sritis, kur metakalbiniai konceptai yra išvystyti taip, kad koks nors kalbajobas net šalia į automatines transliacijas nesigilinusių programuotojų gali atrodyti, lyg prasigėręs bomžas šalia balerinų. O bet tačiau (pabandykite išparsinti šitą frazę!)…

Benagrinėdami generacijas ir polimorfizmus, galim pastebėti praktinį paradoksą: kalbainiai, tegul ir pavadiname juos kalbiniais fašistais, kalbonaciais ir pan., turi esminę, nepaprastai svarbią, nors ir prastokai jų pačių identifikuojamą funkciją – palaikyti skirtingų kalbos nešėjų kalbinį sinchroniškumą ir perkeliamo kalbinio kodo kokybę, netgi vykstant visuotinei generacijai. Tą pačią sinchroniškumo užtikrinimo funkciją realizuoja ir mūsų tėvai bei seneliai, mokytojai ir netgi mes patys. Nes kitaip mes tiesiog nesusikalbėtume.

Kalba… Matematika mūsų galvose…

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

3 thoughts on “Babilonas ir blablabla, ir vėl semiotika

  1. skirtumas

    Panašu, jog bandydamas suvokti tą ketvirtąjį ar net penktąjį lygį, susiprogramavai savo smegeninėje neblogą virusiuką. Įsivesk patikimus saugiklius, kad virusiukas būtų kontroliuojamas. Na, o „paleisti“ jį galėsi kai gulėsi mirties patale 😉

    Reply
  2. skirtumas

    Man regis, mano saugikliai, labai geri. Bent jau taip atrodo. O dėl tavęs baiminuosi, nes tu ten gerokai priprogramišinai 😉

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *