Tag Archives: įdomybės

Keisčiausias matavimo vienetas

Ko gero pats keisčiausias matavimo vienetas, su kokiu esu susidūręs – tai sekundės. Juo matuojamas reaktyvinių variklių efektyvumas, kitaip tariant, sąlyginė trauka. Taip, aišku, reaktyvinių variklių trauką galima matuoti niutonais (kaip vadovėliuose) ar kilogramais (kaip praktikoje), o tai jau lyginti su kuro suvartojimu kilogramui traukos, etc., bet kažkodėl naudojama sekundė. O ar sugalvotumėt, kodėl?

Paaiškinimas paprastas: norint įvertinti, koks yra variklio efektyvumas, reikia pažiūrėti, kiek kuro jis suvartoja tam tikrai traukai gauti. T.y., kokią trauką tam tikram laikui išvysto iš tam tikro kiekio kuro. Niutonai čia, žinoma, nepatogūs, nieko nesakantys, todėl traukai apibrėžti naudojami kilogramai – taip galime paprastai palyginti išvystomą galią su sunaudojamo kuro kiekiu (mase).

Formulė gaunasi paprasta: Trauka*Laikas/Kuras. Kitaip tariant, kg*s/kg. Suprastinam formulę ir gaunasi tiesiog sekundės. Štai tos sekundės ir žymi, kiek kilogramų traukos per vieną sekundę išvysto iš vieno kilogramo per tą pačią sekundę suvartoto kuro konkretus reaktyvinis variklis.

Lėktuvams ir jų varikliams šis matavimo vienetas gal ir nėra toks aktualus, tačiau raketoms ir raketiniams varikliams jis tiesiog įprastas. Dar, beje, turintis ir dar vieną privalumą: nesvarbu, ar kurą bei trauką matuosim svarais (kas buvo populiaru JAV), ar kilogramais, sekundės visvien gausis tos pačios.

Oro reaktyviniai varikliai turi kokius 5-20 kartų didesnę specifinę trauką, nes naudoja ir oksidatorių, ir darbinį kūną iš aplinkos. Daugumos turbininių reakyvinių variklių su dirbančia forkamera sąlyginė trauka siekia apie 1500-3000 sekundžių ar daugiau. Įprasti aukšto dvikontūriškumo turboventiliatoriai siekia virš 6000 sekundžių, o tobuliausi – net virš 12000 sekundžių. Klaikiai neefektyviais laikomi tiesiasroviai varikliai – apie 1000-2000 sekundžių, esant viršgarsiniams greičiams.

Akivaizdu, kad jei oro reaktyviniams varikliams didžiausia priklausomybė yra nuo variklio konstrukcijos, tai raketiniams varikliams didžiausia priklausomybė yra nuo kuro, visi kiti faktoriai tampa iš esmės antraeiliais. Įprastų kietojo kuro raketinių variklių sąlyginė trauka – apie 150-250 sekundžių, skystojo kuro raketinių variklių – apie 300-450 sekundžių. Tobuliausias raketinis kuras – trikomponentinis litis/vandenilis/fluoras (realiai – litis-fluoras, su vandeniliu, kaip darbiniu kūnu) duoda 542 sekundes. Deja, tai daugiau teorinis, nei praktinis kuras: naudojant tokį variklį, litis turi būti paduodamas išlydytas (>180C), o vandenilis – suskystintas (-252C)

Skystas vandenilis su skystu deguonimi duoda apie 455 sekundes. Sovietų taip mėgti mišiniai iš serijos azoto tetroksidas su hidrazinais – apie 290-320 sekundžių, priklausomai nuo konkrečios mišinio sudėties. Vokiečių Fau-2 raketose naudotas skystas deguonis su žibalu – 352 sekundes. Tobuliausi mišiniai amonio perchlorato pagrindu (kietas raketinis kuras) – 265 sekundes. Boranai, apie kuriuos neseniai rašiau – gali duoti apie 360 ar daugiau, vienas tobuliausių raketinių mišinių jų pagrindu – deguonies difluoridas su pentaboranu – 362 sekundes. Pastarasis atvejis iš principo įgyvendinamas, tad boranus galime laikyti išties tobuliausiu raketiniu kuru bent jau iš tų, kur nereikalingos kriogeninės technologijos.

Beje, nors gali atrodyti, kad 322 sekundės iš azoto tetroksido su asimetriniu dimetilhidrazinu yra tik truputį mažiau už deguonies difluoridą su pentaboranu (362 sekundės), nes iš tam pačiam sekundžių kiekiui reikia vos 12% mažiau kuro, išties skirtumas kardinalus: Lietuvoje buvusios rusiškos raketos Dvina (SS-4), sverdavo 42 tonas ir 2000km atstumu nešdavo vieną 1600kg svorio branduolinį užtaisą, kurio galia siekė apie 2,3 megatonos (apie 100 kartų daugiau, nei bombos, numestos ant Hirosimos ar Nagasakio). Kuro masė šioje raketoje, kaip ir kitose, sudaro netoli 90%, tad galim grubiai primesti, kad tiesiog pakeitus kurą, vietoj vienos branduolinės galvutės tuos pačius 2000km ji būtų galėjusi nešti ištisas tris, o gal net ir keturias.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Gamtos nuostabybės – aštuonkojai

Aštuonkojai (lot. Octopus) – labai įdomūs padarai. Daugeliui puikiai žinoma, kad jie maskuojasi, išleisdami tamsų skystį, daugelis žino ir tai, kad aštuonkojai yra greiti plaukikai – išleisdami reaktyvinę vandens čiurkšlę, pasiekia poros dešimčių kilometrų per valandą greitį. Jie lengvai keičia savo spalvą, prisitaikydami prie aplinkos ir užsimaskuodami, kai kada – sugeba apsimesti ir kitais gyvūnais.

Aštuonkojai turi nuodingą snapą – kai kurių mažyčių, slyvos dydžio aštuonkojų nuodai yra tokie stiprūs, kad nuo įkandimo žmogus miršta per kelias sekundes. Kažkuo aštuonkojai panašūs ir į driežus: esant reikalui, pameta vieną iš čiuptuvų – tas, besirangydamas ir savarankiškai (!!!) bandydamas pabėgti, nukreipia užpuoliko dėmesį, o aštuonkojis pasprunka. Vėliau prarastas čiuptuvas atauga.

Aštuonkojai turi puikią uoslę, prilygstančią ryklių uoslei. Bet ir čia jie ypatingi: užuodžia jie savo čiuptuvų siurbtukais, o ne kokia nors nosimi. Siurbtukuose esantys receptoriai jaučia ir skonį, ir kvapą, veikia, kaip liežuvis ir nosis vienu metu. Siurbtukais aštuonkojis ir užuodžia aplink esančius daiktus, ir paragauja juos, lyg liežuviu.

Ašuonkojai – vieninteliai moliuskai, rodantys aiškius intelekto požymius, turintys ir trumpalaikę, ir ilgalaikę atmintį, sugebėjimą mokytis. Žvejams puikiai žinoma, kad pagauti aštuonkojai lengvai pabėga – patys atsidaro pintinių, į kurias uždaromi, dureles, o kai kada netgi ir vagia pagautas žuvis ir krabus, sugebėdami atkabinti kabliukus, kuriais užkabinamos durelės. Mokslininkai, darę su aštuonkojais bandymus, jų intelektą lygina su žiurkių intelektu, o kai kada net ir teigia, kad aštuonkojai protingesni. Bandymuose anie parodo sugebėjimus skirti spalvas, skaičiuoti nedidelius kiekius daiktų, skirti geometrines figūras. Gamtoje aštuonkojai stato nemažus statinius iš akmenų, kur slepiasi, dar daugiau – iš pasipainiojusių medžiagų sukuria netgi spąstus įvairiems vėžiagyviams. Tačiau iki šiol nėra aišku, kaip veikia aštuonkojų nervų sistema: jie neturi aiškiai išskirtų smegenų, visos nervų ląstelės, esančios aštuonkojo kūne, yra susiliejusios į vieną sistemą, čiuptuvuose esantys nervai veikia, kaip centrinių smegenų dalis.

Tačiau nuostabiausi yra ne aštuonkojų protiniai sugebėjimai, o jų dauginimosi ypatybės. Su aštuonkojų patelėmis viskas lyg ir tvarkoj – anos turi kūne ertmę, pagal paskirtį atitinkančią vaginą, tačiau patinai – visai kitokie. Jų, atleiskite už žodį, pimpalas – tai vienas iš čiuptuvų, dažniausiai – trečiasis dešinysis (nors nebūtinai – tos pačios rūšies aštuonkojis lytinį organą gali turėti ir kitame čiuptuve). Nuo likusių čiuptuvų šis skiriasi tuo, kad viduje turi sėklides ir gali apvaisinti patelę. Bet nuo kitų čiuptuvų šis skiriasi dar ir tuo, kad turi sudėtingesnę nervų sistemą, leidžiančią orientuotis savarankiškai. Nutrauktas (ar pats atitrūkęs) čiuptuvas ima ieškoti patelės (prisiminkime, kad siurbtukai užuodžia kvapą) ir neretai nukeliauja didelius atstumus, kol aptinka patelę ir, savarankiškai įsmukęs į jos vaginą, apvaisina.

Visgi, lytines funkcijas turintis čiuptuvas aštuonkojams atauga sunkiai, tad jį praradęs, patinas dažniausiai po kelių mėnesių žūsta. XIX a. prancūzų biologas Žoržas Kuvjė (Georges Cuvier), atradęs dar gyvą hektokotilį (lot. hectocotylus – būtent taip vadinamas aštuonkojo lytinis organas) patelės lytinėje ertmėje, nusprendė, kad tasai esąs kažkokia parazitinė kirmėlė – taip ir suklasifikavo. Iki pat XIX amžiaus pabaigos biologų pagauti aštuonkojų, atleiskite, pimpalai buvo išskiriami į atskirą moliuskų rūšį – hektokotilius. Mokslininkai netgi bandė juos klasifikuoti, manydami, jog egzistuoja nemažai skirtingų jų rūšių, tik vėliau suprato, kad skirtumai susiję su tuo, kokios rūšies aštuonkojui hektokotilis priklausė. Šiais laikais apie tokį biologinį kuriozą mena tik keistas aštuonkojo lyties organo vardas – hektokotilis – šimtą siurbtukų turintis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Optinė iliuzija

Žodžiu, supraskite, kaip reklamą arba kaip nereklamą – nesvarbu 🙂

Tekstas išdėstytas horizontaliai ir išties yra nejudantis. Tikrai tikrai. JPEG formatas tiesiog neleidžia daryti judančių paveiksliukų. O vis vien juda, bjaurybė ir banguoja, nors tu ką 🙂

Optinė iliuzija apie banguojantį laiką paimta iš čia: http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?t=3691

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter