Tag Archives: biologija

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kuo geri karščiai

vapsvosŽinoma, vienas iš geriausių dalykų yra tai, ko mes nematome – nemalonumai, kurie dingsta. Vapsvos ir širšės – vieni iš šlykščiausių vasaros padarų, gadinančių nervus, trukdančių pasėdėti kokioje nors lauko kavinėje, lendančių pro langus, o dar kartais ir geliančių. Šlykštynės.

Kartą mačiau, kaip lauko kavinėje vapsva įgėlė moteriai tiesiai į lūpą – kai moteris kažką valgė, ta bjaurybė nutūpė ant šakutės. Moters lūpos per kelias minutes pasidarė panašios į du ant veido uždėtus raudonus agurkus. Neįtikėtinas vaizdas – vien tokį pamatęs, gali pabėgti. Šlykštūs padarai.

Bet šitos bjaurybės karščiams atsparios daug mažiau už žmones. 45 laipsnių temperatūroje vapsvos ir širšės dvesia. Tiesą sakant, dvesia netgi nuo kiek mažesnio karščio. O per šiuos karščius, manau, kad vietomis oras aplink vapsvų lizdus (dažniausiai – visokiose palėpėse, plyšiuose ir pan.) įkaista ir iki 50 ar 60. Gal todėl šiemet vapsvos kankina mažiau. Pernai liepos viduryje jos jau užknisdavo, skraidydamos tikrais tuntais. Bet šiuo metu, tfu tfu tfu, vapsvų matau nedaug. Tikiuosi, kad jos visos išdvėsė. Ir tikiuosi, kad karščiai pas mus bus dar didesni. Kad išvis visos tos padlos išnyktų.
Nebūtų tų popierinių vapsvų ir širšių – ir gamtai, ir žmonėms būtų geriau. Jos neneša jokios naudos niekam. Jos tiktai parazituoja.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žalčialunkis

Kaime, kur vaikystėje leisdavau vasaras, netoliese gyvenusių žmonių mergaitė mirė, apsinuodijusi žalčialunkiu. Jai tebuvo kokie 5 ar 6 metai. Su savo vyresne, gal 12 metų sese nuėjo į mišką mėlyniaut, o šioji neapsižiūrėjo, kaip jaunesnioji ėmė ir nusiraškė uogų. Kai pamatė, buvo jau per vėlu. Vyresnė mergaitė su sesute nuskubėjo į namus, o jau čia mažoji ėmė vemti ir raitytis iš skausmo. Mirė po poros dienų, didesnę dalį laiko rėkė – tol kol nusilpo tiek, kad vos įstengė kvėpuot. Skausmai buvo tokie, kad ir nuskausminantys mažai tepadėjo.

Taip, tais senais laikais medicina buvo žymiai silpnesnė, tačiau ir dabar apsinuodijimas žalčialunkiu sunkiai pagydomas. Šis augalas – bene nuodingiausias iš visų, augančių Lietuvoje, jo žievėje, sultyse, uogose yra citotoksinų – medžiagų, tiesiogiai žudančių ląsteles. Pavalgius jo uogų, skrandis, burna ir visas žarnynas pavirsta į ištisines žaizdas, pažeidžiamos kepenys, inkstai – viskas. Vienintelis gydymas – palaikomasis ir antibiotikais, kad neįsimestų infekcija.

Šiandien komentaruose Jonas Kubilius nusistebėjo, kodėl aš esu prieš GMO, tačiau nematau problemų su visokiais elektromagnetiniais laukais ar radijo bangomis. O viskas juk elementaru, tereikia pagalvoti, bent truputį: radijo bangos dar nieko nėra nužudžiusios. Norint padaryti poveikį žmogui, reikia tokios galios spinduliavimo, kokį atsitiktinai sukurti – praktiškai neįmanoma, nes sąveika – minimali. Tuo tarpu augalai – sunkiai suvaldomi, o skirtingų rūšių tarpusavio sąveikos gamtoje – neabejotinos. Žalčialunkis, kaip ir nemažai kitų nuodingų augalų – auga savaime. Kai   kartą komentaruose man pareiškė, kad ir savaime gali atsirasti pavojingų rūšių, tada aš ir prisiminiau tą patį žalčialunkį. Ar tai, kad egzistuoja natūralios pavojingos rūšys, galėtų pateisinti dirbtinių pavojingų rūšių atsiradimą? Manau, kad ne.

Daugelis žino, kaip kelios svetimos, lyg ir nepavojingos gyvūnijos rūšys, užvežtos į Australiją, pakeitė tenykštes ekosistemas. Sąveikos dažnai neprognozuojamos – neturintys gamtinių priešų triušiai suėda retus augalus, lapės – išnaikina įvairius paukščius ir žvėrelius. Dažnas Lietuvos žvejas galėtų papasakoti apie tai, kas dedasi ten, kur užsiveisė grundulas (dar vadinamas rupūže arba rotanu) – ši svetima žuvis, apsigyvenusi kokiame ežere ar kūdroje, išnaikina viską, kas tik yra vandens telkinyje. Ekosistema žūsta ir nelieka nieko, išskyrus daugybe smulkių šlykščių grunduliukų.

Rapsai, atsparūs kenkėjams – irgi puikus pavyzdys: jų žiedadulkės nuodingos, nuo jų miršta bitės, o ką tai reiškia? Miršta bitės – vadinasi ir kiti augalus apdulkinantys vabzdžiai. Jei žūsta augalus apdulkinantys vabzdžiai, žūsta daugybė augalų rūšių. Žuvus šioms, žūsta dar kažkas, ir t.t.. Lyg ir nekaltas, žmogui nepavojingas augalėlis gali sukelti didelės ekosistemos pokytį. Dar įdomesnių pasekmių būtų, jei kažkuris iš genetiškai modifikuotų augalų imtų ir susikryžmintų su kažkuriuo gamtoje esančiu. Arba jei išvis imtų gyventi savaime, kaip laukinis. "Trifidų dienos" – išgalvotas, tačiau puikiausias košmariško scenarijaus pavyzdys.

Būtent dėl to aš ir žiūriu atsargiai į genetiškai modifikuotus organizmus. Tai visiškai kito lygio pavojai, tai būtent ta pilkoji zona, kurios pilnai prognozuoti negalime, tačiau realistinių scenarijų galim atrasti pakankamai baisių. Čia nėra žinoma sritis – tai yra kaip tik ta sritis, kur sąveikos yra neabejotinos, tačiau apie tų sąveikų pasekmes dažniausiai galime tiktai labai miglotai spėlioti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bangos, telefonai, vėžys ir fizika

Kai įbrendi į jūrą, gali pastebėti, kad bangos eina "kiaurai" kojas, taip lyg tų kojų net nebūtų. Vanduo pakyla, apsemia kojas, bet tai netrugdo bangai judėti. Visai kitaip būna, kai bangoms kelią užtveria daiktas, didesnis už pačią bangą – šios tada tiesiog dūžta, stumdydamos užtvarą ir atiduodamos jai savo energiją.

Kur link suku – visas tas briedas apie mobiliuosius telefonus ir jų sukeliamą vėžį kyla iš elementaraus nesupratimo: bangos, nesvarbu, ar tai radijo bangos, ar vandens bangos, ar dar kokios nors, negali būti sugertos objektų, kurie yra daug kartų trumpesni už jų ilgį. Jei negali būti sugertos – jos negali ir tiesiogiai paveikti to daikto, per kurį sklinda. Tiesiog nėra netgi principinės galimybės poveikiui – banga neatiduoda savo energijos, atitinkamai ir sąveikos nėra.

Mobilieji telefonai, dirbantys 1,8GHz dažniu, skleidžia maždaug 16,7cm ilgio bangas. Telefonai, dirbantys 900MHz dažniu, skleidžia maždaug 33,3cm ilgio bangas. Grubiai tariant, daiktas, kuris sugeria tokias bangas, turi būti bent jau ketvirtadalio bangos dydžio. Didelis, labai didelis, lyginant su organizmo ląstele. Ir jau išvis nesuvokiamai didelis, lyginant su kokia nors DNR molekule – būtent šių molekolių pažeidimai gali sukelti vėžį. Taigi, banga turi būti labai trumpa.

O kaip su mikrobangėmis krosnelėmis, kurios kepa mėsą? O mikrobangės krosnelės irgi nepaveikia ląstelių tiesiogiai. Radijo bangos ten sukuria elektros sroves, kurios jau ir kaitina maisto produktus. Kitaip tariant, žmogų galima iškepti spinduliavimu, tačiau tiesioginio poveikio DNR tai visvien nepadarys (DNR skils tik nuo bendro mėsos įkaitimo). Vėžį sukeliančių veiksnių atveju turėtų būti priešingai: ląstelė turi likti sveika, galinti daugintis, tačiau jos DNR turi būti pažeista.

Ar yra elektromagnetinių bangų, kurios gali paveikti ląstelės DNR, nepaveikdamos pačios ląstelės? Žinoma, kad taip. Tai rentgeno ir gama spinduliai. Tam tikrose ribose poveikį gali daryti aukštadažnis (kietas) ultravioletinis spinduliavimas. Apie šiuos spinduliavimus ir žinoma, kad jie gali sukelti vėžį. Aukštadažnis ultravioletas būna vasarą, vidurdienį, tiesa, jo intenesyvumas – labai jau silpnas, giliai po oda jis irgi negali prasiskverbti, tačiau kaip rizikos faktorius vėžiniams susirgimams – jis žinomas – sukelti gali melanomą (odos vėžį). Rentgeno ir gama spinduliai prasiskverbia žymiai giliau, jų poveikis rimtesnis, tačiau šio spinduliavimo šaltinių aplink mus tiesiog nėra (jei neskaitysim rentgeno aparatų poliklinimose ir ligoninėse).

Taigi, radijo bangos ir vėžys – niekaip nesisieja. O ką galima pasakyti bendrai apie radijo bangų šaltinius? Jų daug. Faktiškai kiekvienas aukštadažnis buitinis prietaisas (kompiuteris, mobilus telefonas, televizorius, radijo imtuvas, mp3 grotuvas ir t.t.) skleidžia radijo bangas. Vieni prietaisai silpnesnes, kiti – stipresnes. Pvz., televizoriaus skleidžiamas radijo bangas specialiai naudojami prietaisai gali pastebėti už daugelio kilometrų, tuo naudojasi britų tarnybos, ieškančios nelegalių televizorių (ten reikia mokėti valstybei mokesčius už televizorių, tačiau atsiranda, kas nori naudotis TV, o mokesčio bando išvengti). Beje, TV siųstuvų galia – šimtus ar net tūkstančius kartų didesnė, nei mobilių telefonų stočių.

Ko gero galingiausi radijo bangų šaltiniai – tai radarai. Gan didelę galią turi laivų radarai, leidžiantys stebėti aplinką už kelių dešimčių kilometrų. Kariniai radarai, skirti lėktuvams stebėti – dar galingesni. Ypatingai aukštą galią turi kariniai radarai, skirti priešo artilerijos taškų susekimui – jie sugeba pamatyti atskrendantį priešo sviedinį ir pagal jo trajektoriją nustatyti iš kokio taško yra šaudoma. Šie radarai turi tokią galią, kad už kelių dešimčių metrų nuo jų esantys medžiai per pusdienį radaro darbo ima gelsti ir mesti lapus. Bet net ir tokios galios radarai nesukelia vėžio, nors priešais pat anteną atsistojusį žmogų galėtų iškepti per kelias minutes.

Elektromagnetinės bangos – tai ir ta pati šviesa, ir šiluma, kurią skleidžia radiatoriai ar tiesiog valgomas maistas. Šios bangos – tai žymiai aukštesnio dažnio spinduliavimas, nei radijo bangos (prisiminkim, ką reiškia bangos ilgis). Ko gero, per kelias valandas gauname natūralaus spinduliavimo gerokai daugiau, nei iš visų žmonijos sukurtų prietaisų galim gauti per visą gyvenimą. Ar nuo maisto šilumos kuo nors susergame? Žinoma, kad taip, jei valgome verdančią sriubą 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Gamtos nuostabybės – aštuonkojai

Aštuonkojai (lot. Octopus) – labai įdomūs padarai. Daugeliui puikiai žinoma, kad jie maskuojasi, išleisdami tamsų skystį, daugelis žino ir tai, kad aštuonkojai yra greiti plaukikai – išleisdami reaktyvinę vandens čiurkšlę, pasiekia poros dešimčių kilometrų per valandą greitį. Jie lengvai keičia savo spalvą, prisitaikydami prie aplinkos ir užsimaskuodami, kai kada – sugeba apsimesti ir kitais gyvūnais.

Aštuonkojai turi nuodingą snapą – kai kurių mažyčių, slyvos dydžio aštuonkojų nuodai yra tokie stiprūs, kad nuo įkandimo žmogus miršta per kelias sekundes. Kažkuo aštuonkojai panašūs ir į driežus: esant reikalui, pameta vieną iš čiuptuvų – tas, besirangydamas ir savarankiškai (!!!) bandydamas pabėgti, nukreipia užpuoliko dėmesį, o aštuonkojis pasprunka. Vėliau prarastas čiuptuvas atauga.

Aštuonkojai turi puikią uoslę, prilygstančią ryklių uoslei. Bet ir čia jie ypatingi: užuodžia jie savo čiuptuvų siurbtukais, o ne kokia nors nosimi. Siurbtukuose esantys receptoriai jaučia ir skonį, ir kvapą, veikia, kaip liežuvis ir nosis vienu metu. Siurbtukais aštuonkojis ir užuodžia aplink esančius daiktus, ir paragauja juos, lyg liežuviu.

Ašuonkojai – vieninteliai moliuskai, rodantys aiškius intelekto požymius, turintys ir trumpalaikę, ir ilgalaikę atmintį, sugebėjimą mokytis. Žvejams puikiai žinoma, kad pagauti aštuonkojai lengvai pabėga – patys atsidaro pintinių, į kurias uždaromi, dureles, o kai kada netgi ir vagia pagautas žuvis ir krabus, sugebėdami atkabinti kabliukus, kuriais užkabinamos durelės. Mokslininkai, darę su aštuonkojais bandymus, jų intelektą lygina su žiurkių intelektu, o kai kada net ir teigia, kad aštuonkojai protingesni. Bandymuose anie parodo sugebėjimus skirti spalvas, skaičiuoti nedidelius kiekius daiktų, skirti geometrines figūras. Gamtoje aštuonkojai stato nemažus statinius iš akmenų, kur slepiasi, dar daugiau – iš pasipainiojusių medžiagų sukuria netgi spąstus įvairiems vėžiagyviams. Tačiau iki šiol nėra aišku, kaip veikia aštuonkojų nervų sistema: jie neturi aiškiai išskirtų smegenų, visos nervų ląstelės, esančios aštuonkojo kūne, yra susiliejusios į vieną sistemą, čiuptuvuose esantys nervai veikia, kaip centrinių smegenų dalis.

Tačiau nuostabiausi yra ne aštuonkojų protiniai sugebėjimai, o jų dauginimosi ypatybės. Su aštuonkojų patelėmis viskas lyg ir tvarkoj – anos turi kūne ertmę, pagal paskirtį atitinkančią vaginą, tačiau patinai – visai kitokie. Jų, atleiskite už žodį, pimpalas – tai vienas iš čiuptuvų, dažniausiai – trečiasis dešinysis (nors nebūtinai – tos pačios rūšies aštuonkojis lytinį organą gali turėti ir kitame čiuptuve). Nuo likusių čiuptuvų šis skiriasi tuo, kad viduje turi sėklides ir gali apvaisinti patelę. Bet nuo kitų čiuptuvų šis skiriasi dar ir tuo, kad turi sudėtingesnę nervų sistemą, leidžiančią orientuotis savarankiškai. Nutrauktas (ar pats atitrūkęs) čiuptuvas ima ieškoti patelės (prisiminkime, kad siurbtukai užuodžia kvapą) ir neretai nukeliauja didelius atstumus, kol aptinka patelę ir, savarankiškai įsmukęs į jos vaginą, apvaisina.

Visgi, lytines funkcijas turintis čiuptuvas aštuonkojams atauga sunkiai, tad jį praradęs, patinas dažniausiai po kelių mėnesių žūsta. XIX a. prancūzų biologas Žoržas Kuvjė (Georges Cuvier), atradęs dar gyvą hektokotilį (lot. hectocotylus – būtent taip vadinamas aštuonkojo lytinis organas) patelės lytinėje ertmėje, nusprendė, kad tasai esąs kažkokia parazitinė kirmėlė – taip ir suklasifikavo. Iki pat XIX amžiaus pabaigos biologų pagauti aštuonkojų, atleiskite, pimpalai buvo išskiriami į atskirą moliuskų rūšį – hektokotilius. Mokslininkai netgi bandė juos klasifikuoti, manydami, jog egzistuoja nemažai skirtingų jų rūšių, tik vėliau suprato, kad skirtumai susiję su tuo, kokios rūšies aštuonkojui hektokotilis priklausė. Šiais laikais apie tokį biologinį kuriozą mena tik keistas aštuonkojo lyties organo vardas – hektokotilis – šimtą siurbtukų turintis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter