Šį straipsnį parašė vienas mano draugas, kuris nutarė nepasisakyti viešai. Nesvarbu, dėl kurių priežasčių jis nenorėjo skelbtis. Aš pats šia tema irgi nenorėdavau pasisakyti viešai, nors ir dėl kitų priežasčių – pirmiausiai dėl to, kad žinau, kiek kartais būna supainiota ir istorija, ir išvis viskas. Kartais tiesiog neįmanoma pasakyti, kaip ten buvo išties. Kartais neįmanoma visko įvertinti. Kartais tiesiog nesinori galvoti. Visaip būna.
Visgi aš čia savo priešstraipsnyje apie kitką noriu pasakyti – apie melavimą. Žinote, kame yra didžiausia melagių problema?
Problema yra tame, kad bet kokie melai neatitinka realybės, todėl jei melagiui tenka apie tuos melus aiškinti, jis ima prikurdinėti vis naujas ir naujas nesąmones, paskui pasimeta tarp melų ir realybės, ima pats nejausdamas traukti realius dalykus, kuriuos norėjo nuslėpti, prikuria krūvas naujų melų, o galų gale visiškai susipainioja ir įklimpsta.
Čia panašiai kaip su tuo vaiku, kuris prišiko į kelnes, o paskui, norėdamas tą nuslėpti, kelnes paslėpė po lova, bet pagalvojo, kad jas kažkas suras, todėl ten dar prigrūdo krūvas kitų daiktų, o paskui, kai tėvai pasakė, kad bardaką reikia susitvarkyti, nes kažkas labai jau smirda jo kambaryje, nutarė viską sudeginti ir tą šlamštą padegė, tuo pačiu sudegindamas ir namus.
Kai kurie melagiai tvarkosi su prisidirbimais geriau, kai kurie prasčiau, bet anksčiau ar vėliau visada susipainioja kažkur savo meluose ir prisidaro dar didesnių problemų, nei turėjo. Taip būna ir tais atvejais, kai melas kuo gražiausiais norais pagrįstas.
Aš stengiausi nieko nežinoti apie Joną Noreiką, apie Generolą Vėtrą ir tiesiog geriau neturėti jokios nuomonės. Dabar aš sužinojau. Ir nuomonę susidarinėju jau visai iš kitos pusės. Aš vis dar nesu tikras, kaip išties ten vyko kadaise seniai. Aš tik matau, kas vyksta dabar.
Taigi, štai jums tasai straipsnis. Jūs suprasite, kodėl mane taip užkabino.