Iš kur atsirado semiotika

Aš labai seniai nerašiau apie semiotiką. Ir aš labai nemėgstu durnių. Tiksliau, itin nemėgstu vienos labai specifinės durnių rūšies – tokių, kuriems smegenų trūksta, noro gilintis ir aiškintis – irgi trūksta, bet užtat yra didžiulis perteklius tūpo pasitikėjimo savo durnu „nesupantu, nežinau – vadinasi nesąmonė, kliedesius čia man pasakoja„.

Jūs nesuprantate semiotikos? Aš jums ją paaiškinsiu taip pat suprantamai, kaip ir visada 😀

Yra vienas dalykas, kurį aš žmonėse gerbiu ir pats bandau to laikytis – tai noras aiškintis ir sužinoti kuo daugiau. Kai aš rašau kokį nors straipsnį, aš perverčiu bent 10-20 kartų daugiau medžiagos, nei tame straipsnyje būna. Nes reikia suprasti, apie ką rašai. Ir yra vienas dalykas, kurio aš žmonėse visiškai negerbiu – tai savimyliškas nenoras nieko aiškintis ir sužinoti, laikant save savaime tokiu tobulu, kad tiesiog viską žinai.

Durnių būna visokių. Būna ir šiaip nieko nesiaiškinančių, o būna ir tokių, kurie įklimpsta į kažkokią sritį ir nemato jokių dalykų, kurie absoliučiai greta, beveik panosėje. Ir kai kada tokie žmonės irgi elgiasi kaip tie patys durniai, tik dar užtikrinčiau, nes jaučiasi žinantys kažkurią sritį pakankamai gerai, kad visa kita jiems tiesiog neegzistuotų.

O aš vat nežinau, nes gal aš tiesiog neturiu to jausmo, kad aš viską žinau. Aš jaučiuosi nuolat daugybės dalykų nežinantis. Ir dėl to nuolat įtariu, kad kažko nežinodamas, aš kažką praleidžiu ir dėl to aš nuolat kapstausi, vis stengdamasis sužinoti dar daugiau. Ir paskui būna, kad nustembu, kaip, pvz., koks nors matematikas gali nežinoti, kad kompiuteriai, programavimas ir išvis visas IT yra ne kas kita, kaip apčiuopiamą pavidalą įgavusi matematinė metateorija, o pati ta metateorija – tėra tiesiog mokslas apie kalbą, skirtą formulavimui, analizei ir įrodymams. Man tokie momentai būna visiškas wow.

Čia panašiai, kaip būna, lyg kalbėtum su kokiu nors gydytoju ir staiga suprastum, kad tas gydytojas nuoširdžiai nežino apie tai, kad virusai nėra bakterijos. Taip, būna ir tokių atvejų, for real.

Žodžiu, šiandien aš jums tiesiog pasaką paseksiu, apie matematiką, Greimą ir kompiuterius.

Algirdas Julius Greimas iš esmės kaip ir nieko tokio ypatingo neišrado. Jei neskaitysim to, kad ėmė ir pritaikė matematinius (pirmiausiai matematinės logikos ir aibių teorijos) požiūrius ir metodus įprastų žmogiškų tekstų nagrinėjimui.

Išties vien šitas dalykas – tai jau pakankamai genialus reikalas, kad Algirdą Julių Greimą galėtume laikyti didžiausiu XXa. lietuvių mokslininku. O gal ir išvis visų laikų didžiausiu iš visų, kurie buvo lietuviai. O Greimo prielaidos buvo labai paprastos. Gal dėl to ir genialios.

XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje matematikai tiesiog susidūrė su krūvomis bėdų: įvairios teorijos turėdavo keistas problemas, kurios kartais netgi šimtus metų būdavo neišsprendžiamos. Kai kurios iš tų problemų būdavo susijusios su tų teorijų aksiomatika.

Viena iš seniausių tokių problemų – euklidinės geometrijos teorema apie tai, kad jei viena tiesė kerta dvi paraleliai viena kitai einančias tieses, tai jas abi kerta vienu ir tuo pačiu kampu. Šita teorema gaudavo pačius įvairiausius pavidalus, pvz., tokius kaip teorema, jog trikampio kampų suma yra lygi dviems statiesiems kampams. Arba kad dvi tiesės viena su kita susikirsti gali tik viename taške. Arba kad jei dvi tiesės yra vienoje plokštumoje, o trečioji tos plokštumos tiesė kerta pirmąją, tai ta trečioji kirs ir antrąją.

Įsivaizduokit, tokia teorema buvo įrodinėjama porą tūkstančių metų, kol galų gale atsirado keli matematikai, kurie pasakė, jog visgi čia ne teorema, o euklidinės geometrijos aksioma, kuri, negana to, išties nėra būtina, ir jei tos aksiomos netaikome, tai gauname visai kitokias geometrijas. Pvz., tokias, kur trikampio kampų suma bus didesnė ar mažesnė už du stačius kampus. Taip gali būti tuo atveju, jei erdvė (plokštuma) yra ne plokščia, o išgaubta, įgaubta ar dar kaip nors perkreipta.

Poros tūkstančių metų prireikė tam, kad būtų padaryta prielaida, jog kažkuri geometrijos teorema išties yra ne teorema, o tik aksioma. Ir kad gali būti visai kitokios geometrijos, negu ta, kuri mums įprasta.

Panašių problemų buvo daug, tad vienas iš matematikų, toks David Hilbert, iškėlė mintį, kad jei matematikos aksiomų ir aprašymo taisyklių rinkinys yra teisingas, tai visas teoremas galima patikrinti, sukūrus tiesiog algoritmą, kuris bet kokį teiginį (t.y., matematinę teoremą) tikrintų, užduodamas klausimą „ar tai teisinga?“, ir gaudamas atsakymus „taip“ arba „ne“. Pilnai patikrinus tą teiginį visose struktūrose, galima būtų nustatyti, ar teorema teisinga, ar neteisinga, o gal ir atrasti, kad pačiai teorijai kažkas negerai.

Štai taip ir atsirado metateorija. Metateorija nustatė, kad norint apibrėžti kokią nors teoriją, jai reikia sukurti tam tikrą aksiomų rinkinį ir formalią kalbą, paremtą matematine logika, kuri leistų bet kurį teiginį įvertinti kaip teisingą arba ne. Žodžiu, gavosi tiesiog taip, kad kiekvienai teorijai reikia tam tikros kalbos, kuri leistų aprašinėti visas tos teorijos teoremas ir tas teoremas įrodyti ar paneigti. Kitaip tariant, savo esme kiekviena matematinė teorija turėjo pavirsti tam tikra formalia kalba, kuri būtų pakankama visai tai teorijai realizuoti.

Iš to jau sekė kitas dalykas: tas matematinių teorijų kalbas irgi kažkaip reikia aprašinėti, o tam reikia kažkokios kitos kalbos su kažkokiomis taisyklėmis. Ta kalba buvo pavadinta metakalba. T.y., tokia kalba, kuri leistų aprašinėti kitas kalbas ir patikrinti, ar tos kalbos yra teisingos. Iš metateorijos sekė, kad jei kalba leidžia realizuoti metateorijos reikalavimus, tai reiškia, kad ji pati savo esme yra ne kas kita, kaip metateorija, o pati metateorija – yra tiesiog metakalba.

Paskui kilo mintis, kad išties jau klausimas net nebūtinai apie metateoriją ir metakalbą, o išvis netgi apie tai, kaip čia padaryti teoriją apie metateoriją, su kalba, kuri būtų metakalba. Kitaip tariant, metametateorijos ir metametakalbos klausimas. Tiesa, tas klausimas praktikoje (bet ne teorijoje) kažkaip isšsiprendė savaime: paaiškėjo, kad nors teoriškai gal ir neaišku ar galima, bet praktikoje kuo puikiausiai galima vietoje teorijos kalbos naudoti metakalbą, papildytą teorijos aksiomomis, o vietoje metametakalbos – irgi tą pačią metakalbą, papildytą metateorijos aksiomomis.

Žodžiu, visa ta matematinė metateorija vystėsi ir išsivystė į tai, kad dar vienas matematikas, toksai Alan Turing, sugalvojo visai paprastą tokios metakalbos (ir jos interpretatoriaus, ir teorijų kalbų, ir metametakalbos) realizaciją – Tiuringo mašiną. Ta Tiuringo mašina galėjo skaityti seką komandų ir duomenų, tarp kurių dalis buvo susijusios su pačiu komandų sekos skaitymo ir vykdymo valdymu.

Išties ta Tiuringo mašina buvo tiesiog teorinis, ant popieriaus realizuotas neįsivaizduojamai bukas kompiuteris*. Paskui atsirado ir tikri kompiuteriai. Vis jie buvo ne kas kita, kaip geležyje realizuotos metateorijos, veikiančios kaip tam tikros metakalbos. Paskui atsirado ir kitokios metakalbos – žmoniškesnės. Pvz., tokios, kaip Fortran ar Algol.

Kadangi radosi skirtingos metakalbos, atsirado ir transliacijos teorija. Transliacijos teorija sako, kad mes galime turėti tam tikras simbolių ir taisyklių sekas, kurios nebūtinai vienodos, bet leidžiančios iš vienos kalbos, turinčios savo simbolius ir taisykles, tekstą išversti į kitą kalbą, turinčią kitus simbolius ir taisykles. Jei tų taisyklių rinkiniai pakankami, tai vertimas gali būti matematiškai ekvivalentiškas.

Plačiau šitai žinoma, kaip teorema yra apie Universalią Tiuringo mašiną (UTM): jei viena mašina realizuoja kitą Tiuringo mašiną (t.y., ją emuliuoja), tai reiškia, kad vykdoma transliacija iš antrosios mašinos kalbos į pirmąją, o pirmoji mašina gali ne mažiau nei ta mašina, kuri yra emuliuojama. Sakyčiau, natūralu ir akivaizdu.

Bet iš to seka jau kitas, kik netikėtas dalykas: jei kažkuri žmonų kalba gali realizuoti metakalbą, tai toji žmonių kalba pati savaime yra ne mažiau, nei metakalba, t.y., ne mažiau, nei Universali Tiuringo mašina. Ir iš to seka dar kitas dalykas: jei žmonių kalba yra ne mažiau, nei UTM, tai reiškia, kad mažų mažiausiai ji gali veikti kaip UTM.

Štai čia iš kažkur ir išlindo Algirdas Julius Greimas, kuriam ta matematika su visa logika kažkodėl labai patiko, visiškai ne kaip kokiam filologui. Ir tą mintį apie UTM Algirdas Julius Greimas puikiai pasigavo. Ir pasidarė išvadas.

Išvados buvo labai paprastos: jei žmonių kalba yra ne mažiau, nei UTM, tai reiškia, kad ji realizuoja procesus, kurie gali būti nagrinėjami, kaip UTM skirtos programos. O tai reiškia, kad tekstų analizei ir tų tekstų prasminio teisingumo patikrinimui yra pritaikomi tie patys metodai ir tos pačios teoremos, kurios pritaikomos ir metateorijai, ir metakalbai, ir jomis realizuojamoms teorijoms, ir tų teorijų teoremoms tikrinti ir vykdyti.

Kitaip tariant, visai jau žmogiškai, iš matematinės teorijos kyla tieisoginis teiginys, kad žmonių kalba pati savaime yra ne mažiau, kaip kompiuteris, kuris vykdo kažkokias tai kalbai skirtas programas. Ir mes galime tas programas nagrinėti. Štai šitą idėją Algirdas Julius Greimas ir pasigavo. Net nežinau, iš kur jis tai pasigavo – matyt tiesiog sugalvojo. O sugalvojo, nes buvo genijus.

Jau paskui atsirado kai kurie išplėtimai, kylantys iš to, kad visa teorija labai jau perkelta į žmogišką giyvenimą, tad imant žmogiškus tekstus, juos reikia bent minimaliai apvirškinti, nes kitaip jie bus tiesiog kažkoks chaosas. Kita vertus, kai Greimas kūrė savo teoriją, programavimas jau buvo ganėtinai išaugęs, tad viskas buvo paprasčiau. Žodžiu, vienas iš konceptų buvo tiesiog žmonių kalbos elementų (kintamųjų) išskaidymas į tris esmines dalis:

  • Ženklas – kintamojo pavadinimas, per kurį kintamasis gali būti adresuojamas
  • Prasmė – kintamojo ribos, nustatančios galimų reikšmių aibę
  • Reikšmė – einamasis kintamojo turinys

Labai nesunku tai suprasti, pažvelgus į viską iš programavimo kalbos pusės: prasmė – tai tiesiog kintamojo tipas ir visos jo panaudojimo sritys, kurios yra programoje, reikšmė – į kintamąjį perkelti duomenys, o ženklas – tai tiesiog deklaruotas kintamojo pavadinimas, per kurį mes tą kintamojo turinį pasiekiame.

Patį kintamąjį galite įsivaizduoti, kaip kokią nors dėžutę. Gali ji būti ir tuščia, o galima į ją ir įdėti kokį nors daiktą. Kai įdedi daiktą – tai ir yra reikšmė. O prasmė – tai tiesiog daiktai, kuriuos išvis galima į tą dėžutę dėti. Ženklas – tai tiesiog užrašas ant dėžutės, pagal kurį mes atskiriame, kuri dėžutė yra kuri.

BTW, ilgą laiką buvo ginčų apie tai, ar būtina čia trejybė, ar galima apsieiti su mažiau, nes buvo nemažai paradoksų, o kartais ir painiojimų – pvz., žodis „žodis“ duotąjame sakinyje adresuoja žodį „žodis“, o tai reiškia, kad ženklas, prasmė ir reikšmė sutampa? Bertrand Russel kadaise pademonstravo, kad nei ten sutampa, nei gaunasi mažiau kaip su trimis šitais dalykais – ženklas, prasmė ir reikšmė visgi yra skirtingos kintamojo dalys, net jei kam nors atrodo vienodai. Žodžiu, gaunasi, kad Bertrand Russel – irgi semiotikas toks. Tiksliau, matematikas. O išties tai matyt ir tas, ir anas.

Taigi, turime tris tokias sąvokas – ženklas, prasmė ir reikšmė. Prikabiname prie to logiką, aibių teoriją, tada tariam, kad prasmių rinkinys gyvojoje kalboje ar jos konkrečiame naudojime yra baigtinis, ir kad bet kurį tekstą galima kažkuriomis dalimis arba formalizuoti iki aiškaus pavidalo, arba išskirti iš to teksto tas dalis, kurių formalizuoti nesigauna. Ir tada jau galim pasižiūrėti, kas tame tekste iš tos formaliosios pusės.

Iš esmės, vat jums ir visa semiotika, jei jau apie pagrindus kalbam.

Na, gerai, atsirado ir dar vienas, jau grynai kalbinis Algirdo Juliaus Greimo pastebėjimas apie žmonių kalbų specifiką: tai, kad kalboje yra sinonimai ir antonimai, kurie turi susietus prasminius laukus ir natūraliuose tekstuose perduoda vieni kitiems savo arba priešingas reikšmes pagal kontekstą. Kitaip tariant, du kintamieji gali būti realizuoti taip, kad jų prasminės aibės persikloja (sinonimai) arba yra priešingos (antonimai), ir jie sąveikauja.

Iš to gavosi vienas iš esminių įrankių, skirtų natūraliųjų tekstų semantinių sudedamųjų analizei – Greimo kvadratas. Greimo kvadrato veikimas yra labai paprastas, jis tiesiog kaip lentelė:

Šviesu Tamsu
Balta Juoda

Tam tikroje srityje „šviesu“ prasmių aibė persikloja su „balta“ aibe – tai sinonimai. Taip pat persikloja „tamsu“ prasmių aibė su „juoda“ aibe. „Šviesu“ yra priešinga „tamsu“, o „balta“ yra priešinga „juoda“. Iš to jau kyla prasminis nesuderinamumas tarp „balta“ ir „tamsu“ bei „juoda“ ir „šviesu“. Pakanka, kad atsirastų trys bet kurie kintamieji ir tai jau savaime reiškia ketvirtojo atsiradimą.

Šiuo atveju tereikia suprasti, kad išties visos tos prasmės savo esme tėra kažkas artimo Pascal enumerated tipui, tik su jų viduje esančiais diapazonais ar masyvais. Bet šiaip tas pats galas.

Jei nagrinėjam kažką semiotiškai, tai visiškai indiferentiška, kokiomis ten savybėmis tos prasmės pasižymi, nes mes galim sumesti jas į kvadratus, pasakyti kad yra kintamieji, ir užsiimti matematiniu teksto teisingumo patikrinimu, nesigilindami į tuos poetinius dvasingumus. Vat jei į kvadratus kažkas nesusimeta arba pamatom, kad kažkur staiga pasirodo, jog nenumatytai kintamasis pakeitė savo reikšmę ar netgi prasmę (net ir taip būna), tada jau galim pasakyti: „stop, WTF čia yra ir kokį bulšitą aš čia skaitau?“ Suprantat? 😀

Praktikoje semiotikoje kažkaip greitai atsirado dar keletas sąvokų:

  • Diskursas – programa arba procesas vykdymo metu
  • Naratyvas – kokiu nors būdu diskurso sugeneruotas tekstas
  • Paradigma – metakalbą realizuojančių taisyklių visuma, kurioje vykdomas diskursas

Naratyvo sąvoka dažnai būna gerokai platesnė, nei diskurso (nors diskursu daugelis vadina viską, kas tik papuola): naratyvas gali būti ir šiaip sugeneruotas, ir gali būti tam tikro diskurso atspindžiu (t.y., tiesiog ta pačia programa tam tikru momentu). Iš principo, bent jau dalis naratyvų gali sukurti ir diskursą, jei yra perkeliami į interpretatorių.

Savo laiku narayvo generavimas iš diskurso ir diskurso generavimas iš naratyvo kėlė gana daug smagių kalbų ir diskusijų. Čia tais laikais, kai dar tik buvo kuriamos modernesnės transliacijos teorijos. O paskui, po krūvos metų, atsirado polimorfiniai virusai (visa laimė, atrodo, jų jau neliko), praktikoje realizavę diskurso savigeneracijos, o paskui ir savęs interpretavimo bei modifikavimo idėją. Ten jau maža tikrai neatrodė**.

Vienas svarbus dalykas: bent jau kažkurie diskursai gali sukurti neribotą kiekį skirtingų naratyvų. Tai labai lengvai demonstruojama kad ir paprasčiausia programa, sakančia, kad kiekvienas ktas sugeneruotas naratyvas turi būti generuojamas, remiantis ankstesnio diskurso sugeneruoto naratyvo generavimu taip, kad nei vienas ankstesnis naratyvas neatsikartotų. Beje, Kantoro aibę prisiminus (ji buvo realizuota kaip tik taip), galim čia pastebėti, kad diskursas gali sugeneruoti ir daugiau, nei begalybę narayvų, o tiksliau – kardinalesnę begalybę 😀

Paradigmos ir diskurso sąvokos taip pat kažkur persikloja: kadangi ant UTM realizuotas procesas gali realizuoti ir kitą UTM, tai paradigma su diskursu gali sutapti, t.y., pats diskursas akivaizdžiai gali realizuoti paradigmą ir būti ja pačia. Paskirai dar diskursas gali ir išplėsti ar modifikuoti paradigmą, net ir nerealizuodamas UTM, o ir paradigma – irgi gali modifikuoti diskursą, pakeisdama jo vykdymą.

Paprastumo vardan, galima įsivaizduoti viską taip:

  • Naratyvas – programos tekstas ir programos sugeneruoti duomenys
  • Diskursas – programos procesas (programa vykdymo metu)
  • Paradigma – diskurso vykdyme dalyvaujanti aplinka, įskaitant ir pačią metakalbą (procesorius ir OS)

Keletas labiau specifinių semiotikos (ir bendrai stuktūralizmo) prielaidų yra tokios: mes galime kurti diskursus, kurie generuotų naratyvus, ir pagal naratyvus galime atkurti ir diskursus, kurie tokius naratyvus sugeneravo. Visam atkūrimui mums reikia identifikuoti kintamuosius, t.y., ženklus, reikšmes ir prasmes, ir stebėti jų pokyčius naratyve. Pagal stebimus kintamųjų pokyčius naratyve galime atkurti ir tą naratyvą generuojančią programą, t.y., diskursą.

Kaip pvz., turim naratyvą:

X=0;X=1;X=2;X=3;X=4;

Matome jame kitimą, pagal kurį dedukuoti, kad diskursas gali būti maždaug toks:

for (x=0; x<5; x++) {printf(„X=%d;“, x);}

Nors gali būti ir va toks:

printf („X=0;X=1;X=2;X=3;X=4;“);

Dėl to, beje, pas poststruktūralistus ir atsiranda visokie ginčai. Tik tiek, kad poststruktūralistai paskui ima verkti, kad viskas bevitiška ir beprasmiška, o dėl to kalta valdžia bei kapitalizmas, o todėl neverta gyventi ir pasaulis neturi ateities, nes mes esame įkalinti simuliakre, per kurį menatome jokios tiesos.

Aš atsiprašau, per daug nukrypau. Kitu atveju, jei mes turime pačios programos tekstą, t.y., diskurso generuotas naratyvas tėra diskurso būsenos atspindys, mes galime tą tekstą gauti ar tiesiogiai visą (pvz., kaip žmogišką aiškinimą ar samprotavimą apie kažką), ar dalį tiesiogiai, o dalį netiesiogiai. O paskui, jei jau turime programos tekstą, tai galime jį ir transformuti kaip nors – pvz., perpasakoti kitais žodžiais, išlaikydami tą pačią bendrą prasminę ir loginę struktūrą.

Tai buvo pavadinta transliacija. Visiškai analogiškai kompiuterinių kalbų transliacijai. Pvz., kai kompiliatorius transliuoja programą, parašytą Pascal ar C kalba į mašininį kodą, skirtą procesoriui, jis tiesiog verčia programą iš vienos kalbos į kitą. Ir pradinė (C ar Pascal), ir galutinė (mašininis kodas) kalba yra metakalbos, o ir prieš transliaciją, ir po jos, programa turi tą pačią bendrą prasminę ir loginę struktūrą, net nepaisant to, kad atliekamų veiksmų sekos gali labai labai skirtis.

Kaip pvz.:

x++;x++;

formaliai skiriasi nuo:

x=x+2;

Nepaisanto to, kad abu užrašymai ir veiksmai skiriasi, galutinį reultatą duodanti prasminė struktūra išties yra ta pati. Vieną galime konvertuoti į kitą: pirmasis bus efektyvus ant kokio nors procesoriaus, kuris turi pagreitntą inkremencijos skaičiavimą, o antrasis – vykdys mažiau operacijų. Prasmė abiem atvejais liks išlaikyta.

Žmonių kalbos atveju irgi galima versti – ir iš vienos kalbos į kitą, ir dar ir iš vieno atpasakojimo į kitą. Tą patį dalyką mes galime aprašyti labai įvairiais būdais, ir atitinkamai galime ir skirtingai išversti. Netgi tos pačios kalbos ribose. Kompiuterių programos, darančios tuos pačius dalykus, irgi gali būti įvairiai aprašytos, nors nepaisant įvairovės, gali išlaikyti visiškai tą pačią logiką.

Labai stiprų postūmį semiotikai kadaise davė Noam Chomsky, sukūręs generatyvinę anglų kalbos gramatiką, kuri savo formalumu, aiškumu ir griežtumu gavosi panašesnė į programavimo kalbas, negu į įprastai beformes aprašomąsias gramatikas, nenešančias jokios logikos (tokio tipo beprasmes gramatikas mėgsta kalbainiai). Savo laiku Chomsky darbai iš esmės tapo pagrindu kompiuteriniam žmogiškų tekstų analizavimui ir naujų tekstų generavimui. Dar apie 1970 atsirado toks botas Elisa, kurissu žmonėmis šnekėdavo – kaip tik pagal Chomsky transformuodamas tai, ką pats gaudavo.

Žmonių kalba parašytas tekstas gali būti verčiamas irgi labai formaliai (kaip kompiliatoriumi): tekstas skaidomas gabalais, išskiriami struktūriniai elementai ir jų logika, ir viskas tiesiog išverčiama į kokį nors kitą tekstą, parašytą ta pačia ar kita kalba. Ir tą mes išties ir darome, kai tekstus skaitome. Svarbu tik žiūrėti į tekstą, kaip į struktūrą turinčią programą ar jos išėjimą, o ne kaip į poetinę abstrakciją***.

Taigi, apie ką aš čia – ogi apie tą, kad visa semiotika išties tėra labai paprasta ir kartu labai geniali idėja – pritaikyti visą tą pačią matematinę metateoriją gyvosioms kalboms. Tiesiog tarti, kad gal žmogus yra daugiau, nei kompiuteris, bet net jei ir daugiau, tai reiškia, kad nu niekaip ne mažiau. O tai reiškia, kad mažiausiai tuos dalykus, kurie pritaikomi kompiuteriams, žmonėms irgi galime pritaikyti.

Gerokai paskui atsirado poststruktūralistai, kurie pakišo Kurt Godel problemą ir į tradicinį struktūralizmą (t.y., to paties Geimo atstovautą kryptį). Anie tiesiog pasakė, kad ne tik tas pats diskursas gali sukurti neribotą kiekį naratyvų, bet ir tas pats naratyvas gali būti sugeneruotas neriboto kiekio skirtingų diskursų. T.y., mes negalime būti užtikrintais, kad iš naratyvo tikrai atkūrėme tą diskursą, kuris tą naratyvą sugeneravo, t.y., atkūrimo patikrinamumas nėra įmanomas per nebegalinį laiką, o kartu įmanomos ir neišsprendžiamos problemos, pvz., kuris iš tarpusavy prieštaringų diskursų sukūrė tą patį naratyvą.

Poststruktūralistai paskui nuėjo į tiesiog depresyvinius verksmus apie tai, kad visur viskas simuliakrai ir valdžia kamuoja žmones, ir nieko negalima suprasti. Na, žinot, visiškai neproduktyviai taip. Man tai kažkuo primena kai kuriuos matematikus, kurie, atradę prieštaravimus metateorijoje, tieisog numojo į visą metateoriją. Tuo tarpu kiti matematikai nekreipė dėmesio, nesinaudojo tuo kas metateorijoje neveikė, naudojosi tuo, kas metateorijoje veikė ir sukūrė kompus. O paskui atrado, kad kompai duoda labai daug smagumo, dargi tiek, kad visa ta matematika pasidaro tiesiog nesvarbia smulkmena. Žodžiu, visi gali rinktis 😀

O dar paskui atsirado visokių filologų, kurie nieko apie tas kalbas ir matematikas nesuprato, bet labai piktinosi tuo, kad kompiuteriai yra labai nedvasingi ir negražu lyginti su kompiuteriais gyvųjų kalbų, ir netgi žmonių. Pas mane irgi atsiranda kartais komentaruose tokių durnių, kurie ima aiškinti, kad negalima gi į žmogų žiūrėti kaip į kompiuterį ir kad šitai labai negražu, ir todėl kalboje negali būti jokios logikos, nes logika yra absurdas. Taip, būna tokių 😀

O dar paskui atsirado ir tokių filologų, kurie ėmė vaizduotis, kad viską jie gerai supranta, ir kad semiotika tėra paprasčiausia literatūrinė tekstų interpretacija. Ir nereikia čia jokios matematikos, perteklinė čia ji, juoba ir logika čia nereikalinga. Pakanka taisyklingai kirčiuoti, nevartoti svetimžodžių, laikytis visų VLKK taisyklių ir dėti kokius papuola žodžius į kabutes.

O jau dar paskui atsirado durnių, kurie išvis ėmė nesuprasti, nei kas ta semiotika, nei kad ji išvis kokį nors ryšį su matematika turi, ir ėmė visą tą semiotiką painioti su filologija bei mokykliniais rašinėliais. Nors apie tą semiotikos ryšį su matematika, atleiskit, net kalbainiai žino, nors jie dideliais protais paprastai nepasižymi.

Na, gerai, aš bandžiau parašyti kaip paprasčiau, bet matau, kad visvien gavosi kaip visada, ne kaip durniams 😀

Šiaip tai svarbiausias semiotikos dalykas – tai, kad ji duoda įrankį smaginimuisi 😀

 

——————

*  Kažkuo tai primena Brainfuck kalbą – šioji irgi yra gali būti įsivaizduojama, kaip mašina, dirbanti ant juostos. Tiek, kad Brainfuck, nors ir kokia primityvi, visgi yra kiek labiau išvystyta, nei Tiuringo mašina. Kita vertus, gal dėl to neįsivaizduojamo bukumo formaliai nagrinėti Tiuringo mašiną yra paprasčiau – visiškai viskas pas ją yra tiesiog seka justoje esančių simbolių, t.y., juos nešančius juostos langelius galima nagrinėti kaip tiesiškai sumuojamus arba nesumuojamus, o jau pagal tai bent dalimi atvejų galima lengvai nustatyti tam tikrų programų ar jų dalių vykdymo trukmes. Jei kalbam apie metateoriją, tai čia labai didelis privalumas – kažkuriai daliai teoremų mes galime lengvai atrasti begalinį ciklą ir, atitinkamai, parodyti, jog jos nėra išsprendžiamos per nebegalinį laiką. Kitais atvejais galime įrodyti, jog ciklas yra vienareikšmiškai baigtinis, o tai reiškia, kad teorema išsprendžiama per nebegalinį laiką. Bėda čia kyla tik iš to, kad daliai teoremų mes visgi negalime nustatyti ar jų sprendimas bus baigtinis, ar begalinis.

** Kai kurie seni perdylos dar atsimena tokį ziną – Infected Voice, kurį kažkokie Kijevo matematikai leido. Kažkuriuo metu jie ėmė vysyti polimorfinio Forth realizaciją. Gavosi rekursinė meta-meta. Viena iš problemų buvo ta, kad meta-meta nepatikrinamumas (t.y., atsparumas antivirusams, kurie veikia kaip formalių teoremų tikrinimo įrankis) atsiranda dėl savigeneracijos. Tie veikėjai buvo realiai pamišėliai. Ir tie patys veikėjai parodė, kuo virsta tos pačios Kurt Godel teoremos: antivirusas (teisingumo tikrintojas) iš principo negali pagauti visų virusų, nes gali būti virusų, kurių teisingumo/klaidingumo antivirusas nustatyti negali. Kiek primityvesniu pavidalu ta pati problema buvo formuluota anksčiau kaip Ken Thompson hakas – trojanu apkrėstas kompiliatorius, už kurį tasai gavo Turingo apdovanojimą. Bet tai jau buvo dar gerokai ankstesni laikai, kai niekas dar negalvojo apie virusus.

*** Pats Algirdas Julius Greimas labai skeptiškai žiūrėjo į poetinės kalbos vertimus, tardamas, kad tam tikrose ribose formalus vertimas išvis nėra įmanomas net ne dėl matematinių ribojimų, o tiesiog dėl perkeltinių prasmių. Šiais laikais yra šiek tiek postūmio – visai kitas lingvistas, Larry Wall, nuėjęs į IT, pademonstravo galimybes formalizuoti kontekstų naudojimą (Perl kalba). Tai gana ryškiai stumtelėjo tas pačias idėjas apie tai, kad ir poetinė kalba praktikoje gali būti transliuojama formaliais metodais. Bendrai tai Perl programuotojai labai mėgsta visokius haiku, kuriuos dar ir Perlu rašo, su visokiomis dviprasmybėmis.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook150Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

16 thoughts on “Iš kur atsirado semiotika

  1. U. M. Lizdeikaitė

    Ar apie de Sosiūrą sąmoningai nekalbat ir jei taip, tai kodėl? Žmonių kalbos kaip metakalbos idėja, ko gero, senesnė nei semiotika, pvz.: hebrajų kalba Kabaloje yra metakalba. Nėra jokios prasmės studijuoti Kabalą nemokant hebrajų ar versti, tarkim, „Zoharą“ į kitas kalbas. Nes pačioje Kalboje yra kodai, sako kabalistai.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Todėl, kad apie Hermį Trismegistą ir apie Šventą Augustiną irgi nekalbu. Kodėl aš turėčiau kalbėti apie tai, kas čia nėra būtina? Kita vertus, man rodos, kad jūs truputį nepagavote, kas ta metakalba 😀

      Reply
      1. U. M. Lizdeikaitė

        Mielas Ričardai, Ferdinandas de Sosiūras semiotikai o vis dėlto brangus. Taip, turbūt lyg koks Hermis Trismegistas jis semiotikai, pradžių pradžia 🙂

        Reply
        1. U. M. Lizdeikaitė

          Tiesą sakant, nežinau, pagavau ar nepagavau. Bet tarp hebrajų kalbos matematinio suvokimo Kabaloje ir semiotikos yra daug bendrystės. Be abejo, to žinoti nebūtina.

          Reply
          1. Rokiškis Rabinovičius Post author

            Vilniaus Gaonas, padėjęs pagrindus šiuolaikinei Kabalai, irgi suvokiamas kaip vienas iš semiotinių idėjų protėvių. Kai bandome suprasti, kaip veikia kalba ir kas darosi tekstuose, atsiranda klausimai apie taisyklių formalizavimą. Atsiradus pakankamoms taisyklėms, atsiranda ir generavimas. Bet Kabala visgi nėra semiotika -- tai ne apie tai, kaip kuriamos taisyklės ir kokius jos duos įrankius generavimui ar analizei. Truputį visgi kiti reikalai čia.

            Reply
            1. U. M. Lizdeikaitė

              Nu tai viskas taip, bet tiesiog tokia mano impulsyvi reakcija buvo, kadangi straipsnis užvadintas „Iš kur atsirado semiotika“. Tai jei toks pavadinimas, tai kaip be Sosiūro? O jei Sosiūras, tai kaip be kitų ir be tos takoskyros semiotiniame mąstyme, be ginčo semiotikoje? Nes nu nėra ten viskas kaip sviestu tepta ir cukrum barstyta, o iš Jūsų straipsnio susidaro įspūdis, kad jau kaip sklandu ir skanu ten viskas, lyg kokia pavlova su vyšniom. Tiesiog būtų įdomu paskaityt, o kaip ten vis dėlto iš tikrųjų.

              Reply
              1. Rokiškis Rabinovičius Post author

                Sklandu, kai remiesi matematine dalimi. Štai kaip pvz., Noam Chomsky padarė prielaidą, kad rekursija yra įgimta -- vat ir nesklandu jam, nes remiasi jis ne matematine dalimi, o fantastine prielaida apie UTM prigimtinumą. O kai sakai viską paprasčiau ir suvedi į matematinę dalį -- tai ir gaunasi viskas paprastai. Ir visi tie literatūrologiniai pastebėjimai irgi tada susiveda.

                Čia kaip fizikoje: teorija turi būti produktyvi -- t.y., leisti suprognozuoti stebimus reiškinius be kažkokių stebuklinių aiškinimų. Vat tą ir leidžia tas pats požiūris, kurį Algirdas Julius Greimas stūmė. Ir tai jau reiškia, kad būtent tas matematinis Greimo požiūris ir duoda pagrindą tai protingai semiotikos daliai.

                Jau viai kitas reikalas, kad paskui save semiotikai priskirdinėti ėmė labai labai daug visokių aplinkinių sričių. Nežinau, gal ir gerai tai, nors man toks vaizdas, kad kai kur ten taip ir lieka nesuprasta, kad paskira semantika be loginių įrankių, leidžiančių analizuoti semantinių elementų sąveikas, nepaaiškina nieko.

                Reply
        2. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Brangus ar nebrangus, brangumais čia visko nepamatuosim. Svarbu yra teorija. Literatūrologinė istorijos dalis yra visiems puikiai žinoma, bet ji ir tėra literatūrologinė. Galim kalbėti apie tai, kad mitai turi tipines struktūras, kad tekstai būna struktūralūs, bet tai panašiai, kaip žiūrėti į kompiuterį ir sakyti -- „o, skirtingos programos yra skirtingos, ir dar skirtingus dalykus darančios -- tai struktūralu“. Taip, tame yra kažkuris supratimas, bet jis nėra produktyvus. T.y., jis nesukuria pagrindo naujų programų generavimui.

          Klausimas apie tai, kad patys išmoktume rašyti programas ir suprastume, kaip tai veikia. Ir čia nesvarbu, kas kam brangus. Čia klausimas yra apie tai, kad arba išsiaiškinam konkrečius metodus, arba neišsiaiškinam. Ir jei kalbam apie konkrečius metodus, kur semiotika atsiskiria nuo neapibrėžtinio, literatūrologinio požiūrio -- tai ten, kur atsiranda formalus požiūris į kalbą, kaip į programų kūrimo ir vykdymo įrankį.

          Reply
  2. Pjovejas

    Man kažkodėl atrodo, kad jūs bandote įsprausti žmonių kalbą į „dvejetainį pasaulį“ (taip/ne). Kas nelabai išeina, nes na taip jau susiklostė, kad ji nėra tokia paprasta. Kaip tą reikėtų padaryti, jei kartais tas pats sakinys gali turėti skirtingas reikšmes/prasmes (čia irgi žongliravimas žodžiais) ne vien priklausomai nuo intonacijos, veido išraiškos, bet kartais net ir tiesiog nuo fizinės (realios) vietos, kur esant ta frazė pasakyta?

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Nežinote, kokią įtaką kalbos struktūros nagrinėjimui darė hermeneutika ar Šventas Augustinas? 😀

      Istoriją galima plėtoti iki begalybės, kabinant visas struktūrines teorijas, kurios kartais, beje, neišlenda net iš elementarių semantinių teorijų ar šiaip biheviorizmo ribų.

      Bet jei kalbame apie ženklų sistemas ir tai, kas įvyko kalbos moksluose, priėmus, kad sistemos ir tekstai -- tai daugiau, nei paskiri ženklų rinkiniai -- tai pagrindas yra ta pati metateorija ir ją į kalbos mokslą labai tiesiogiai atnešęs Greimas.

      Reply
  3. entdx

    „Pakanka taisyklingai kirčiuoti“

    Truputi offtopic:
    Ar tik man vienam atrodo, kad visokios kalbainių kirčiuotės neturi logikos?

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Tikrai ne tamstai vienam. Jos ne tik logikos neturi, jos prasmės neturi. Praktinis kirčiavimas nusistovi tiesiog dėl kokių nors tarimo įpročių, leidžiančių lengviau pasakyti ir lengviau identifikuoti žodį. Kalbainiai praktinį mechanizmą paverčia privalomuoju, taip ir nepabandęs suprasti, iš kur tai atsiranda. Iš esmės tai yra formos garbinimas be turinio. T.y., grynai maginis mąstymas. O toksai nei su logika derinasi, nei su sveiku protu.

      „Kodėl reikia rašyti kabutes taip? O todėl, kad taisyklės taip nurodo! O kodėl taisyklės taip nurodo? O todėl, kad taip yra lietuviška! O kodėl taip yra lietuviška? Todėl, kad lietuvių kalbos taisyklės tokios! O kodėl lietuvių kalbos taisyklės tokios? O todėl, kad taip kabutes reikia rašyti!“

      Reply
  4. Skirmantas Tumelis

    Man tai į galvą vis lenda analizės simetriškumas: jei yra kalbos analizė per matematiką, tai ir matematika analizuojasi per kalbą.

    Dar kitaip tariant mes veikiame dėsnių ir taisyklių aplinkoje, kurių dalį ištransliuojame į matematiką per kalbą. Matematikoje, dėl jos struktūriškumo, tos taisyklės išryškėja ir formalizuojasi, o tada tų taisyklių pagalba galima analizuoti ir kalbą, kuria buvo sukurta ir pati matematika ir pamatyti daugybę įdomių dalykų.

    Reply
  5. Agno

    Oho… Prisipažinsiu tekstas tikrai ne durniems, bet man sunkus, nors ir kantrus… Nekalbant, kad ir daug naujo, bet kartu ir nesuprantamo perskaičiau… Šiaip semiotika su greimo kvadrato liuks…ir ačiū už supažindinimą su Chomskiu (bus proga apsiskaityti plačiau apie jį ir jo darbus).
    Beje, kada turėsime atnaujintą LT gramatiką ir pasiremsime to paties Chomskio pagrindu, skurdami generatyvinę LT kalbos gramatiką? Ar turime tokių <> turinčių kalbininkų?

    Reply
  6. mhm

    gerb žiurke, kada pateiksi savo pamąstymus zapado tema? mes čia sėdim bijom ir nežinom ką galvoti. kažkokie tiltai greit pastatyti, kažkokios panikos pas kariškius, kažkokia puolamojo tipo pratyba kaip atkirst pabaltijo šalis. ar tu kaip ir priklauso žiurkėm pats pirmas laivą palikai ir jau vakaruose. žodžiu baisu

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *