Ne, išties tai dar ne visame gražume aš apie Jurbarką dabar parašysiu, nes tam yra objektyvių priežasčių, dėl kurių man visame gražume nepavyks, nors Jurbarkas išties yra puikus. Suprantate gi, tiesiog laikas, kai nuvažiavau su savo Visatos užvaldymo planais į Jurbarką, kaip tik gavosi toks, kad turėjau jį pamatyti pačiu nykiausiu, kokiu jis gali būti. Ir nepaisant to, jis man patiko taip, kaip retas kuris Lietuvos miestas. Ir todėl apie tai rašau.
Čia – svarbiausia Jurbarko gatvė. Gražu, ramu, o jei būtų vasara, tai būtų galima sėdėti kokioje lauko kavinėje ir visą dieną ilsėtis.
Įsivaizduokite – atvažiuoji į Jurbarką pavakary, kai jau blėsta šviesa, o metų laikas – tas, kai žiema jau išeidinėja, bet pavasaris dar neatėjęs (vietomis dar ir sniego truputis yra). Atsidengia perdžiūvusi pernykštė žolė, medžiai vis dar miega, o dangus – apniukęs, rūškanas ir bespalvis, ir netgi debesų beveik nesimato – greičiau kažkoks pilkas rūkas virš galvos, nei kažkas, ką bent kaip nors galima būtų įvardinti. Toks oras, kai nėra šviesos, nėra šešėlių, šalta ir norisi tik miegoti ir miegoti.
Ir dabar primeskite – netgi tokią dieną Jurbarkas man pasirodė gražus, jaukus ir geras, šiltas ir malonus. Štai taip vat. Aš čia jau nieko daugiau galėčiau nerašyti, nes aš belenkiek mačiau Lietuvoje miestų ir miestelių, visokiausių – dauguma man nesukurdavo tokio įspūdžio netgi gražiausiomis dienomis. O čia vat – štai jums ir prašom.
