Kartais man tenka susidurti su vienu-kitu veikėju, kuris ima svaigti apie tai, kad planinė ekonomika nėra tokia jau bloga ir svarbu tik viską gerai organizuoti, o jei kažkas nesigauna, tai reiškia, kad organizavimas blogas, o ne planinė ekonomika. Tik vat deja, toksai įsivaizdavimas yra fundamentali klaida. Taigi, čia jums apie tą ir rašau*.
Visa sovietinės buities purvina pilkuma šen bei ten tęsiasi iki šiolei. Skurdas, beviltiškumas, liūdesys – apkaišomas pakazūchiniais plakatais ir propagandiniais kliedesiais, tačiau visvien nykus. Už viso to vargetiško egzistavimo slepiasi elementarus dalykas – planinė ekonomika.
Apie kai kurias problemas, kylančias planinėse sistemose, jau esu rašęs berods – dvi tipiškiausios yra labai paprastos:
- Kur nėra konkurencijos, kyla nežmoniška stagnacija, dėl kurios bet kuri organizacinė sistema pavirsta į visišką pelkę, kuri tiesiog supūna. Stagnacija kyla netgi laisvoje rinkoje – pakanka, kad kokia nors korporacija būtų gana didelė ir sena. O jau valstybėse, kur vietoje šiaip bankroto galima nueiti į tiesiog užsidarymą ir ilgą ilgą vegetavimą, stagnacija pasiekia tokius mastus, kurie yra iš principo nesuvokiami žmonėms, kurie to nėra matę gyvai. Tiesiog tuo neįmanoma patikėti.
- Kur nėra galimybės apsispręsti dėl savo mainų, o veikia planinė grandinė, kyla neišvengiamas ir totalus deficitas, kuris būna netgi prie nežmoniškos perprodukcijos. Tą vėlgi labai sunku suprasti, kai to nesi matęs ir remiesi sveiku protu – atrodo, kad nu negali taip būti, kad gaminama per daug, o visvien katastrofiškai trūksta. Bet taip jau yra – tiekimas neveikia normaliai, todėl visi viską kaupia sandėliuose tokiomis apimtimis, kad galų gale dėl savo kaupimo patys sukelia savo bankrotą.
Tačiau panašios bėdos tėra smulkmenos. Taip, nors kiekviena jų gali sužlugdyti ištisą valstybę, tai tėra niekai, palyginus su didžiąja bėda: atsiradus totaliniam planavimui, atsiranda produktyvumo minimizavimo dėsnis, kuris yra priešingas laisvarinkiškam maksimizavimui.
Žinote, kaip veikia laisva rinka? Labai paprastai:
- Kiekvienas stengiasi kuo daugiau uždirbti pinigų, kad galėtų kuo daugiau nusipirkti
- Kadangi kiekvienas stengiasi kuo daugiau uždirbti, tai stengiasi ir kuo daugiau parduoti, nes iš to gauna daugiau pinigų
- Kadangi kiekvienas stengiasi kuo daugiau pinigų gauti, tai kiekvienas stengiasi kuo daugiau ir efektyviau pagaminti gerų dalykų
- Todėl produkcijos apimtys auga, kainos mažėja, prekės modernėja, visi daugiau uždirba ir gali visko daugiau nusipirkti
Čia labai paprastas procesas: visų interesas tas pats – aukštesnis vartojimas (visi nori daug turėti, gerai ir laimingai gyventi visko pertekliuje), iš kurio ir visi uždirba, ir visi perkasi viską. Bet su planine ekonomika yra kaip tik priešingai. Pažiūrėkim.
