Žadėjau, kad paskelbsiu prizų antrą dalį po to, kai jau paskelbiau apie pirmą prizų dalį iš konkurso apie visokias blogiausias praktikas, ale taip gavosi, kad užsitęsė reikalas kardinaliai ilgiau, nei galėjo.
Čia išties yra mano kaltė, o labiausiai tai tiesiog toks dalykas, kad visos istorijos buvo labai geros ir todėl mane apėmė totali frustracija, kaip išrinkti geresnę. O jau iš to – totali frustracija, kad gaila kokios nors neišrinkti. O jau iš to – vis delsimas kažkoks, nes matyt dar nepakankamai esu įgijęs kažkokių mistinių galių. Juoba vis būdavo progų užsiimti visokiais svarbiais dalykais ir nespėti. Bet galų gale visgi reikia. Taip kad ir padarykim – pusiau randominės atrankos būdu, nes jau kai tiek gėrio, tai jau taip ir reikia.
Visa gyvenimo prasmė yra pinigai, nes kuo jų yra daugiau, tuo daugiau jų reikia
Tai vat ta proga dabar ir paskelbsiu jums likusius 6 laimėtojus, kurie gaus kursus „Nuo amato prie verslo„:
- Ponas Paulius (kuris auto ekspertas) gauna pardavimų valdymo kursą už tai, kad aprašė ne tai kad vieną, o visą krūvą visokių blogų praktikų, kurias dar ir paanalizavo labai gražiai. Pardaviminiai reikalai išties yra lyg ir visai paprasti, bet toje srityje beveik visos įmonės turi bėdas – pradedant absoliučiai įprastu variantu, kai pardavėjai tampa tiesiog akauntintojais, kurie užsikasa esamų klientų bėdomis, todėl nustoja pardavinėt ir baigiant tokiais fokusais, kai pardavėjas didina įmonės pardavimus, bet vadovybei pasirodo gaila, kad pardavėjas per daug uždirba. Aš jums pažadu, kad 3/4 Lietuvos įmonių puikiausiai save atpažins pono Pauliaus aprašyme.
- Ponas K gauna spartaus augimo strategijos kursą už tai, kad aprašė jau tokią tipinę su IT susijusią pelkę, kad čia tiesiog nėra netgi ką komentuot, nes tenai ko gero viskas, kas įprasta visiems, nieko negirdėjusiems apie IT paslaugų valdymą, IT projektus, ITIL ir pan. – tiesiog kasdienis beviltiškas judesys neaiškia kryptimi ir su katastrofiškais rezultatais. Bene ryškiausiai čia matosi vienas paprastas dalykas: elementariai įvedus bent minimalius projektinio valdymo reikalavimus, viskas kardinaliai pagerėtų. Išvis, bet ką ėmus valdyti, viskas pagerėtų. Pagal pono K aprašytus požymius, turim įmonę, kur atrodo gali būti nulinis lygis pagal CMM skalę.
- Ponia Violeta gauna konkurencinio pranašumo kūrimo kursą. Jos aprašytas atvejis dar sunkesnis: tai jau ne šiaip bloga praktika, o tiesiog tipiškas puspročių iš valdžios įstaigų sukurtas biurokratinis košmaras. Kai formalūs kriterijai tampa svarbesniais už sveiką protą, o valdžiažmogiai pasijunta galinčiais reguliuoti viską, ką tik susigalvoja – gero nelauk. Sprendimas, tarp kitko, čia labai paprastas, tačiau absoliučiai neįgyvendinamas: kadangi valdiškos įstaigos tiek briedo prisigalvoja tik todėl, kad turi neadekvačiai didelius resursus, kurių reikalingumą turi nuolat demonstruoti, vydydamos kažkokias absurdiškas veiklas, tai paprasčiausiai apribojus resursus (t.y., kokius pusę žmonių paprasčiausiai atleidus) situacija labai staigiai pagerėtų. Reikia pasakyti, kad versle retai kada pasiteisinantis TCC (Total Cost Cutting) valdiškoms kontoroms dažniausiai būtų neįtikėtinai efektyvi gerinimo priemonė. Tik reikia nukarpyt be gailesčio, taip kokius 70 procentų etatų jau pirmu kirčiu.
- Ponas Sraigtelis gauna gamybos valdymo kursą, nes aprašė tiesiog klasikinę situaciją su projektų interferencija: degantys pertraukinėja nedegančius, todėl nedegantys tampa degančiais, o negana to dar prisideda krūvos klaidų taisymo. Čia labai gerai pritaikomi du konceptai: Critical Chain (siauriausios grandies multiprojektinėje aplinkoje identifikavimas) ir Agile (kuris labai supaprastina situaciją su nuolat besikeičiančiais reikalavimais ir klaidų taisymais). Giliau žiūrint, tai yra multitaskingas visame gražume: padalinkim krūvą projektų į daug mažų gabaliukų, išmaišykim juos ir paaiškės, kad nors laiko ir panašiai sunaudota, bet pavėlavo visi. Nors galėjo ir niekas nevėluot.
- Ponas Gediminas gauna marketingo valdymo kursą. Jis aprašė labai gerai organizuotą, užbiurokratintą, bet jau iki nesveikovės privestą pirkimų procesą, kur netgi smulkiems pirkiniams gali prireikti nenormalaus kiekio visokių patvirtinimų ir derinimų. Lietuvoje šitokie mechanizmai daugeliui dar nėra pažįstami, nes Lietuva, reikia pripažinti, nuo Vakarų pasaulio smarkiai atsilikusi: dažniau išvis nulis valdomumo, nei perteklinis valdomumas. Perteklinė biurokratija atsiranda tada, kai bandoma viską aprašyti procedūromis, tos procedūros kažkur nesuveikia, atsiranda bandančių jas apeiti, todėl įvedami papildomi tikrinimai, dėl kurių procedūros tampa dar skausmingesnėmis, dėl to dar labiau visi nori jas pažeidinėti, dėl to viskas dar labiau užbiurokratizuojama. Jei jūsų įmonėje yra būtent taip, tai galite pasidžiaugti, kad susiduriate su brandžių įmonių bėdomis, o ne su tomis chaoso problemomis, kurias patiria visokios šaraškinės kontoros. Bet tai visvien yra bėdos.
- Ponas Dovydas Gecas gauna paslaugų procesų valdymo kursą, nes aprašė valdišką schemą, kur yra absoliučiai neatsižvelgiama į tai, kuo realiai užsiimama. Lakstymai su popieriais yra būdingi ne tik bausmių už parkavimą atveju – tai tokia išplitusi sistema, kad net sunku kažką ir pasakyti. Galima čia tik pasidžiaugti, kad ponas Dovydas neturėjo papildomai išsiimti pažymų apie tai, kad automobilis yra jo nuosavybė, kad jis turi teisę apmokėti savo sąskaitą ir paskui dar gauti notaro patvirtinimo apie tai, kad atgavo mašiną savo žinion. Čia vėl galim pastebėti, kad paprasčiausias TCC labai pagerintų procesą: jei pritrūktų lėšų biurokratijai, ji staigiai supaprastėtų, nes kitaip šita mašinų nutempimo „paslauga“ išvis nustotų veikti.
Taip kad žiūrėkim: vos pradedam nagrinėti gilumines priežastis, dėl kurių viskas blogai – išsykio galim numanyti ir sprendimus, tiesa? Vat apie tai ir bus galima pasimokyti.
