Tag Archives: apdovanojimai

Prizai – tęsinys

Žadėjau, kad paskelbsiu prizų antrą dalį po to, kai jau paskelbiau apie pirmą prizų dalį iš konkurso apie visokias blogiausias praktikas, ale taip gavosi, kad užsitęsė reikalas kardinaliai ilgiau, nei galėjo.

Čia išties yra mano kaltė, o labiausiai tai tiesiog toks dalykas, kad visos istorijos buvo labai geros ir todėl mane apėmė totali frustracija, kaip išrinkti geresnę. O jau iš to – totali frustracija, kad gaila kokios nors neišrinkti. O jau iš to – vis delsimas kažkoks, nes matyt dar nepakankamai esu įgijęs kažkokių mistinių galių. Juoba vis būdavo progų užsiimti visokiais svarbiais dalykais ir nespėti. Bet galų gale visgi reikia. Taip kad ir padarykim – pusiau randominės atrankos būdu, nes jau kai tiek gėrio, tai jau taip ir reikia.

Žiurkėnas ir pinigai

Visa gyvenimo prasmė yra pinigai, nes kuo jų yra daugiau, tuo daugiau jų reikia

Tai vat ta proga dabar ir paskelbsiu jums likusius 6 laimėtojus, kurie gaus kursus „Nuo amato prie verslo„:

  1. Ponas Paulius (kuris auto ekspertas) gauna pardavimų valdymo kursą už tai, kad aprašė ne tai kad vieną, o visą krūvą visokių blogų praktikų, kurias dar ir paanalizavo labai gražiai. Pardaviminiai reikalai išties yra lyg ir visai paprasti, bet toje srityje beveik visos įmonės turi bėdas – pradedant absoliučiai įprastu variantu, kai pardavėjai tampa tiesiog akauntintojais, kurie užsikasa esamų klientų bėdomis, todėl nustoja pardavinėt ir baigiant tokiais fokusais, kai pardavėjas didina įmonės pardavimus, bet vadovybei pasirodo gaila, kad pardavėjas per daug uždirba. Aš jums pažadu, kad 3/4 Lietuvos įmonių puikiausiai save atpažins pono Pauliaus aprašyme.
  2. Ponas K gauna spartaus augimo strategijos kursą už tai, kad aprašė jau tokią tipinę su IT susijusią pelkę, kad čia tiesiog nėra netgi ką komentuot, nes tenai ko gero viskas, kas įprasta visiems, nieko negirdėjusiems apie IT paslaugų valdymą, IT projektus, ITIL ir pan. – tiesiog kasdienis beviltiškas judesys neaiškia kryptimi ir su katastrofiškais rezultatais. Bene ryškiausiai čia matosi vienas paprastas dalykas: elementariai įvedus bent minimalius projektinio valdymo reikalavimus, viskas kardinaliai pagerėtų. Išvis, bet ką ėmus valdyti, viskas pagerėtų. Pagal pono K aprašytus požymius, turim įmonę, kur atrodo gali būti nulinis lygis pagal CMM skalę.
  3. Ponia Violeta gauna konkurencinio pranašumo kūrimo kursą. Jos aprašytas atvejis dar sunkesnis: tai jau ne šiaip bloga praktika, o tiesiog tipiškas puspročių iš valdžios įstaigų sukurtas biurokratinis košmaras. Kai formalūs kriterijai tampa svarbesniais už sveiką protą, o valdžiažmogiai pasijunta galinčiais reguliuoti viską, ką tik susigalvoja – gero nelauk. Sprendimas, tarp kitko, čia labai paprastas, tačiau absoliučiai neįgyvendinamas: kadangi valdiškos įstaigos tiek briedo prisigalvoja tik todėl, kad turi neadekvačiai didelius resursus, kurių reikalingumą turi nuolat demonstruoti, vydydamos kažkokias absurdiškas veiklas, tai paprasčiausiai apribojus resursus (t.y., kokius pusę žmonių paprasčiausiai atleidus) situacija labai staigiai pagerėtų. Reikia pasakyti, kad versle retai kada pasiteisinantis TCC (Total Cost Cutting) valdiškoms kontoroms dažniausiai būtų neįtikėtinai efektyvi gerinimo priemonė. Tik reikia nukarpyt be gailesčio, taip kokius 70 procentų etatų jau pirmu kirčiu.
  4. Ponas Sraigtelis gauna gamybos valdymo kursą, nes aprašė tiesiog klasikinę situaciją su projektų interferencija: degantys pertraukinėja nedegančius, todėl nedegantys tampa degančiais, o negana to dar prisideda krūvos klaidų taisymo. Čia labai gerai pritaikomi du konceptai: Critical Chain (siauriausios grandies multiprojektinėje aplinkoje identifikavimas) ir Agile (kuris labai supaprastina situaciją su nuolat besikeičiančiais reikalavimais ir klaidų taisymais). Giliau žiūrint, tai yra multitaskingas visame gražume: padalinkim krūvą projektų į daug mažų gabaliukų, išmaišykim juos ir paaiškės, kad nors laiko ir panašiai sunaudota, bet pavėlavo visi. Nors galėjo ir niekas nevėluot.
  5. Ponas Gediminas gauna marketingo valdymo kursą. Jis aprašė labai gerai organizuotą, užbiurokratintą, bet jau iki nesveikovės privestą pirkimų procesą, kur netgi smulkiems pirkiniams gali prireikti nenormalaus kiekio visokių patvirtinimų ir derinimų. Lietuvoje šitokie mechanizmai daugeliui dar nėra pažįstami, nes Lietuva, reikia pripažinti, nuo Vakarų pasaulio smarkiai atsilikusi: dažniau išvis nulis valdomumo, nei perteklinis valdomumas. Perteklinė biurokratija atsiranda tada, kai bandoma viską aprašyti procedūromis, tos procedūros kažkur nesuveikia, atsiranda bandančių jas apeiti, todėl įvedami papildomi tikrinimai, dėl kurių procedūros tampa dar skausmingesnėmis, dėl to dar labiau visi nori jas pažeidinėti, dėl to viskas dar labiau užbiurokratizuojama. Jei jūsų įmonėje yra būtent taip, tai galite pasidžiaugti, kad susiduriate su brandžių įmonių bėdomis, o ne su tomis chaoso problemomis, kurias patiria visokios šaraškinės kontoros. Bet tai visvien yra bėdos.
  6. Ponas Dovydas Gecas gauna paslaugų procesų valdymo kursą, nes aprašė valdišką schemą, kur yra absoliučiai neatsižvelgiama į tai, kuo realiai užsiimama. Lakstymai su popieriais yra būdingi ne tik bausmių už parkavimą atveju – tai tokia išplitusi sistema, kad net sunku kažką ir pasakyti. Galima čia tik pasidžiaugti, kad ponas Dovydas neturėjo papildomai išsiimti pažymų apie tai, kad automobilis yra jo nuosavybė, kad jis turi teisę apmokėti savo sąskaitą ir paskui dar gauti notaro patvirtinimo apie tai, kad atgavo mašiną savo žinion. Čia vėl galim pastebėti, kad paprasčiausias TCC labai pagerintų procesą: jei pritrūktų lėšų biurokratijai, ji staigiai supaprastėtų, nes kitaip šita mašinų nutempimo „paslauga“ išvis nustotų veikti.

Taip kad žiūrėkim: vos pradedam nagrinėti gilumines priežastis, dėl kurių viskas blogai – išsykio galim numanyti ir sprendimus, tiesa? Vat apie tai ir bus galima pasimokyti.

Konkurso laureatai.

Štai dabar aš jums ir skelbiu didingus pirmuosius konkurso dėl blogiausių praktikų rezultatus. Aišku, mielai aš padalinčiau ir daugiau kvietimų, bet suprantate, pakolei nesu dar tapęs Visatos Valdovu, tai mano resursai yra riboti, taip kad čia išsyk sakau, kad visos, tikrai visos istorijos buvo geros ir vienaip ar kitaip vertos dėmesio, o kai kurios – išskirtinai geros, ir kai kurios jau laimėjo.

Žiurkėnas, senovinis piešinys

Štai toksai aš puikus ir mane nuo senovės jau žmonės žino

Ir man užtat kilo visokių užsiparinimų, nes staiga supratau, kad kaip tai gaila yra duot vieniems ir nepalikt kitiems, kurie irgi gerai ir įdomių dalykų parašė. Taip kad čia žinokite, tikrai gaunasi atvejų, kur reikia mėtyti monetą, perkeliant atsakomybę nuo savęs ant Visapasaulinio Randominio Generatoriaus, kuris visada neaiškiais atvejais nulemia bet kokių burtų, loterijų, rulečių ir kauliukų rezultatą.

Vienok burtų rezultatas turi ir teigiamą pusę: kas neišlošė, tas turės šansą antrame ture, nes pirmąjame – 3 išrinktieji, o bus ir dar 6, taip kad štai jums ir prašom, kaip gerai bus. Tai vat jums 3 pirmieji, atrinkti tikslingos atrankos su papildoma burtų monetos pagalba būdu (su jais jau susisiekta, bet jei mano meilus kartais nufiltravot į kokį nors spamą, tai tada reiks registruotis, o kontaktai seminaro suderinimui yra tokie: Ieva, tel. 8(5)2 123 381, ieva@toc.lt – ji padės suderinti laikus, užregistruos ir suteiks visą reikalingą informaciją):

  • Fast food guy gauna bilietą į projektų valdymą. Šis ponas puikiai aprašė nuostabią istoriją apie tai, kaip tikintis kad dar vieną veiklą pavyks užkrauti ant darbuotojo, buvo gražų gražiausiai kanibalizuota pagrindinė darbuotojo veikla, o tuo pačiu ir biznis. Ponai ir ponios, visada, kai žiūrite, kaip kokius darbus žmonės darys, pažiūrėkite į tai, kaip tie darbai paveiks jau dirbamus. Ledų pardavėja gali plakti kokteilius po 2 minutes, bet tai reiškia, kad visa eilė tas 2 minutes stovės ir nieko nepirks. Ir gaunasi, kad pasiūlius klientams papildomą gerą produktą, pardavimai gali nukristi, vietoje to, kad padidėtų. Tarp kitko, šitą rūšį bėdų labai gerai leidžia analizuoti ToC, nes čia grynas pralaidumų vertinimas.
  • Pow gauna bilietą į laiko valdymą. Nors ir labai jau lakoniškai (norėtųsi tokiais atvejais kuo gyvenimiškiau), ponia Powiuke aprašė vieną labiausiai paplitusių bėdų: kai įvykiai nefiksuojami, tai nei atkartojamas jų taisymas, nei paskui lieka galimybių ką nors gerinti. Ir visa tai būna daroma (tiksliau – būna nedaroma), remiantis pasiteisinimu, esą registravimai reikalauja papildomo darbo. Ponai ir ponios, visur, visur naudokite visokias tiketų sistemas, klasifikuokite, kategorizuokite ir aprašinėkite. Net primityviausiame ekselyje fiksuojami įvykiai su aprašymais jau leidžia ilgainiui pagerinti situaciją labai smarkiai, nes atsiranda galimybės normaliai veiklos analizei.
  • Vygandas gauna bilietą į finansų valdymą. Istorija apie bandymą kurti naują verslą – tai net ne šiaip su kai kuriomis tipinėmis problemomis, o tokia ryški, kad aš jums būtinai siūlau perskaityti. Tai tiesiog įspūdinga – ir problemos, ir jų įvardinimai (jei neskaitysim vieno pastebėjimo: siūlyti 15 proc. nuolaidą apmokantiems iš anksto – tai visgi dažniausiai būna labai geras žingsnis, kai svarbu pagreitinti pinigų srautą ir paversti jį greičiau reaguojančiu. Taip yra todėl, kad kai pinigų trūksta, o išlaidos tenka pastoviems kaštams, kurie gali būti neapkrauti – tai srauto didinimas yra gerai visada. Todėl ir prizas – finansų valdymas).

Likusieji 6 laimėtojai bus po savaitės, nes ten yra puikių istorijų, o šansą savąją parašyti turi ir kiti, nes dar laiko yra. Taip kad tęskite – į tą patį straipsnį apie blogiausias praktikas, komentarais. Niekas netrukdo, tarp kitko, ir po kelias istorijas parašyti – šansai nuo to gi didėja 🙂

Stilingiausio blogo apdovanojimas – 2012

Stylish Blogger Award - Stilingiausio Blogerio Apdovanojimas

Taip, aš esu stilingas ir kietas blogeris, nes gavau apdovanojimą!

Kadangi jau šiaip mane reikalai užverčia, o jau kadangi čia dar tie ACTA reikalai prasidėjo su visais bardakais, tai gavosi taip, jog nei vieno normalaus straipsnio šiais metais gal ir neparašiau dar? O visvien, matyt už praeities nuopelnus kažkokius gavau Stilingiausio Blogerio Apdovanojimą, kuris įrodo, kad esu stilingiausias pasaulio blogeris iš visų, kas yra žiurkėnai, net jei ir nesu parašęs nei vieno padoraus straipsnio.

Beje, Stylish Blogger Award – tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio apdovanojimas, kuris yra garsiausias, žymiausias, kompetentingiausias, solidžiausias ir patikimiausias iš visų apdovanojimų, kokie tik yra teikiami Internete. Todėl jį gavę asmenys nusipelno išskirtinės pagarbos ir visų skaitytojų aplodismentų, kuriuos privaloma suaploduoti prieš ekraną, skaitant šiuos mano parašytus žodžius. Taip kad plokite man.

Matyt kitaip ir negalėjo gautis – turėjau gauti apdovanojimą, nes aš esu vienintelis toks. Ir kadangi žiurkėnai yra stilingi, grakštūs ir panašūs į snieguoles, tai akivaizdu, kad aš buvau apdovanotas. Ir neabejotina, kad mane šitaip apdovanojo ne kas kitas, o stilių išmanantis žmogus, kurio netgi logotipe yra graži skrybėlė – tai ponas Tomas Insaider, kuris suteikė man apdovanojimą pačioje pirmoje sąrašo vietoje!*

Gigantiškas žiurkėnas ėda pastatus Atlantos mieste, JAV

Štai ko jie bijo. Aš esu jų baisiausias košmaras, nuo kurio jie dreba ir apie kurį jie kuria filmus. Todėl aš esu pasaulio valdovas. Aš esu Didysis Rokiškis! Ahahahahah!!! O jei truputį rimčiau, tai šioje nuotraukoje matote, kaip apdovanotiesiems aš įteikinėju po gabalą nekilnojamojo turto.

Tiesa, paskui dar tasai ponas išsidavė, kad bandė į mane panašius kažkaip naikinti, o paskui dar visokias detales aptarinėjo su tokia ponia Giedre, aiškiai, kad užtrolintų mane. Aš galiu iškart paaiškinti tokią situaciją labai paprastai: žiurkėnai kalba ir rašo blogus, o tenai augino pelėnus. Juos žmonės paprastai painioja su žiurkėnais, panašiai, kaip aš painioju žmones su beždžionėmis ir kiaulėmis. Tai neišvengiama, nes išoriniai panašumai visada lengvai pastebimi, o dvasinius skirtumus pastebėti žymiai sunkiau.

7 keisti ar įdomūs dalykai apie Rokiškį Rabinovičių

Pagal šios nominacijos ir apdovanojimų taisykles**, kiekvienas turi papasakoti apie save kažkokius keistus ar šiaip nenormalius dalykus, iš viso – cielus septynis (7). Aš tiek skaičiuoti nelabai net moku. Jūs pagalvokit, ko reikalaujat iš niekuo dėto padaro – mokytis skaičiuoti? Na, gerai, tiek to. Aš moku skaičiuoti. Tai pavardinsiu:

  1. Aš esu chamas, nes tas žodis yra kilęs iš tiurkų kalbos žodžio „chamiak“, kuris reiškia žiurkėną. Taip kad čia žodžiai kalba už save. Čia jau nieko net pridėti daugiau nereikia. Kita vertus, lotyniškas pavadinimas Cricetus aiškiai reiškia didžiausių inteligentų žaidimą – kriketą. O lotyniškas crice – reiškia kryžių. Taip kad sudėkite šitas dabar savybes ir lenkitės man dabar, niekingi žmogiūkščiai, nes tokia yra mano semantika.
  2. Dar nebuvo tokio žmogaus, kuris suprastų, kas čia per nesąmoningas rašinėtojas rašinėja. Visi pagalvoja, kad kažkokia Rokiškio bibliotekos žiurkė. Taip, man būtent šitaip kadaise papasakojo viena kažkokių lituanistikos-filologijos mokslų daktarė, kuri sakė, kad labai piktinosi manimi ir netgi bandė išsiaiškinti, kas tai per biblioteka, kad imtųsi priemonių savais kanalais. Taigi, ta proga siunčiu linkėjimų Rokiškio bibliotekininkams. Jei jus kas nors baudžia, tai čia dėl manęs.
  3. Aš kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek aš banų padalinau per gyvenimą įvairiose internetinėse vietose. Žinote, tai velniškai sunku padaryti: tarkim, primeti, kad kažkada varydavai kokius kelis šimtus banų per dieną kur nors IRC kasdien, ir taip kelis mėnesius – tai gautųsi jau penkiaženklis skaičius. Ir šitai tėra maža dalis, o kiek dar kitur tų banų pridėliota… Bet aš iki šiol negaliu užtikrintai pasakyti, ar aš kada perkopiau šešiaženklę ribą, ar ne. Nes tokių skaičių jau nesigauna vertinti net ir aproksimuojant.
  4. Cricetus cricetus, kitaip tariant, europinis žiurkėnas – tai ganėtinai stambus padaras. Gigantiškieji žiurkėnai, gyvenantys Elzase (Prancūzijos Rytuose), užauga iki trečdalio metro aukščio ir sveria iki pusės kilogramo. Savo urvuose jie sukaupia iki 65 kilogramų(!!!) maisto atsargų ir nesivaržo užpulti žmonių, jei tie pernelyg užnervina. Šie žiurkėnai yra įtraukti į Raudonąją knygą, jų tėra išlikę apie porą šimtų, tačiau prancūzų kaimiečiai nieko nepaisydami juos naikina, kaltindami, kad žiurkėnai iš jų naktimis esą vagia bulves. Čia aš jau be komentarų.
  5. Pratęsiant apie gigantiškus žiurkėnus, tačiau jau apie pinigus: berods pernai ES skyrė Prancūzijai poros dešimčių milijonų eurų baudą už nesugebėjimą tų gigantiškųjų žiurkėnų apsaugoti nuo nykimo. Bauda buvo skirta už periodą, kai tų žiurkėnų populiacija sumažėjo pora dešimčių individų. Kitaip tariant, vieno žiurkėno kaina buvo grubiai įvertinta maždaug milijonu eurų.
  6. Milijonas eurų yra šiaip jau nedidelė suma***. Aš paskaičiavau, kad jei aš per savo gyvenimą būčiau visad maitinęsis padoriai, bet taupiai ir neišlaidaudamas, tai vien maistui aš tiek pinigų jau būčiau išleidęs. Deja, man kol kas tenka pasitenkinti keleriopai mažesne pravalgytų pinigų suma, kas reiškia, kad tenka save žiauriai ir negailestingai riboti – valgyti toli gražu ne taip maloniai ir gausiai, kaip norėtųsi.
  7. Mano bloge yra dabar apie 30 juodraščių, kur didesne dalimi yra daugmaž pabaigti, bet kažkuo taip ir užkliuvę, todėl nepublikuoti straipsniai. Maždaug pusė iš jų – visai rimti, iš semiotikos, ekonomikos ir pan. temų. Ir negaliu pasakyti, kada aš juos paskelbsiu. Gal taip ir nepaskelbsiu. Kai kurie publikavimo jau laukia daugiau, nei metus, tačiau kažko vis pritrūksta, kad paspausčiau mygtuką „Skelbti“.

Rokiškio Rabinovičiaus nominacijos

Kadangi stilingiausio tinklaraščio apdovanojimai ėmė sklisti kaip tik tuo metu, kai vilnijo protestų prieš ACTA bangos, gavosi taip, kad uždelsiau su savo nominacijomis. Man buvo kilusi mintis paskirti stilingiausio blogerio apdovanojimus tiems, kas dalyvavo prieš ACTA, tačiau vos pabandęs tai atsekti, supratau, kad nesugebėsiu įvardinti net dešimtadalio tų, kam reiktų skirti apdovanojimus: jau protestuose prieš SOPA dalyvavo virš 50 puslapių, o tai juk tebuvo repeticija. Žodžiu, mano kvaila.

Taigi, pasižiūrėsiu paprastai ir padalinsiu apdovanojimus tiesiog taip, kaip man šauna į mano mažą kiaurą galvą, iš kurios viskas iškrenta (todėl net neabejoju, kad eilinį kartą susizgribsiu, kad praleidau krūvą tų, ką ruošiausi apdovanot). Tai tiesiog truputis blogų, kurie, mano manymu, yra verti ne tik to, kad būtų skaitomi, bet ir to, kad būtų pavadinti stilingais. Juose yra kažko išskirtinio:

  • Altajus.net. Šiaip jau Altajus yra tokie kalnai, iš kurių senais laikais į Lietuvą atveždavo tikrą mumijo****, ženšenį ir auksinę šaknį. Kalnai didesne dalimi baisūs, apaugę neįsivaizduojamo tankumo brūzgynais, kurių apatinės šakos ir šaknys susipina į tokį raizginį, kad žmonės, norėdami išlipti į aukštikalnes, turi kilometrų kilometrus kapoti sau proskynas, kad kažkur prasibrautų. Arba, jei nenori kapoti, tai tada tenka lipti tais krūmais, kaip kokiai beždžionei. O po susipynusių šakų ir šaknų sluoksniu sau takus pramina visokie žvėrys – lūšys, lapės ir vilkai, kurie ten laksto, kaip urvuose. Absoliučiai laukiniai kraštai. Tačiau Altajaus blogas – visiška priešingybė: tai tinklaraštis, kur lankosi žmonės, tikintys žiniomis ir švietimu. Tai tie, kas nori pasaulį padaryti gražesniu.
  • Augusta Kava aka Kažkas Netaip. Kartą kažkur komentaruose šią merginą pavadinau ponu. Tai mane iškeikė kažkaip. Bet tai išties viena iš nuostabiausių Lietuvos blogerių, nes turi nesveikai sveiką humoro jausmą ir labai aiškius gėrio imperatyvus. Taip, būtent ji per protestus dėl SOPA nepatingėjo kelias dienas sėdėt ir surašinėt dalyvius. Labai prašau, ponas Augusta, rašyti dažniau. Kategoriškai.
  • Giedrė, kuri rašo blogą. Aš netgi nekomentuosiu, nes čia jau netgi nėra, ką pristatinėti – šiai žavingai moteriai apdovanojimas priklauso neabejotinai, besąlygiškai ir be išlygų. Marš visi skaityt. Beje, ji apdovanojimą gavo jau ne tik iš manęs, bet dar nepasiskelbė, taip kad ponia Giedre, marš skelbti apdovanojimų dabar pat, nes tamsta dvigubai apdovanota!
  • Skirmantas Tumelis. Tai Supertėtis. Aš negalėjau patikėti, kad būna tokių žmonių, kaip supertėčiai. Mane mano antra pusė užpjautų, jei paskaitytų tą blogą. Čia bet kurį vyrą antra pusė užpjautų. Ir negana to, tas blogas yra dar ir pakankamai vyriškas ir įdomus, o ne tik kokie ciucinimaisi. Ir negana to, jisai nusiskuto dėl žmonos, kas yra toksai dalykas, kurio jokia moteris pilnai nesugebės įvertinti niekad. Ponai, tai yra fenomenas ir nauja blogosferos žvaigždė, neturinti analogų. Reklamuokite visiems, tik moterims nerodykit anei už jokius pinigus!
  • Eitnė. Tai jau ne blogas, o portalas, tačiau mes visi žinome, kaip jis išaugo. Taip, tai yra vis dar kažkuo blogas, tegul ir rašomas būrio žmonių. Tai portalas, sugebėjęs išsaugoti blogeriškumo dvasią ir nenutolęs nuo mūsų. Ponai ir ponios, šis projektas – nuostabus. Šis projektas dalyvavo mūsų akcijose prieš interneto cenzūrą, šis portalas yra rašomas mūsų kolegų, jis mums savas. Todėl, nors tai ir portalas, aš jam visvien skiriu Stilingiausio Blogo Apdovanojimą. Jie to nusipelnė, nes jie – vis dar tinklaraštis.
  • Ieva Sedova stebuklų šalyje. Aš ilgokai nesupratau, kad aš ją pažįstu. Pasirodo – teko kadaise susipažinti, prieš N metų ir visai netyčia. Nuostabi menininkė, turinti neįtikėtiną grožio jausmą. Ir taip pat turinti sunkiai įtikėtiną stiliaus pojūtį. Ir dabar aiškėja, kad ji rašo savo blogą, kurį buvau jau aptikęs anksčiau – pilną nuostabių nuotraukų ir paveiksėlių, kertančių per smegenis. Apie tai, kad čia reikia skirti Stilingo Blogerio Apdovanojimą – neverta nei diskutuoti, nes tikrai taip!
  • Ernesta. Taip, ta pati garsioji, įžymioji Ernesta, kuri kuria garsųjį Poko.lt projektą. Ir dar krūvas kitų projektų. Tai moteris, kuri turi mąstymo stilių pačia geriausia prasme. Aš velniškai gerbiu kompiuterastus, hakerius ir programuotojus, nes jie sugeba taip tiksliai mąstyti, kad man kelia gilų susižavėjimą. Argi tai ne stilius? Gerbiamoji Ernesta, aš be abejonių tamstai skiriu apdovanojimą. Tiktai nesakykit, kad čia ne lygis, nes skiriu už smegenis, kurias  tamsta turite ir puikiai naudojate.
  • Beatulia. Ši žavi esybė yra ideali, nes daro tokį skanų maistą, kad aš tegaliu įdėti linką jums ir nieko nekomentuoti. Paskaičiau – susinervinau. Noriu skanumynų.
  • Common Sense. Čia yra procesistai, ToC apologetai ir vertelgos. Paprasti, protingi ir mokantys parašyti taip, kad visi suprastų. Kai kas man kuždėjo dar, kad Lietuvos Vyriausybėje pusė ministrų tenai skaito, o priežastis – paprasta: jie visada pasako, kas svarbu verslui ar kaip verslo požiūriu kažkas gausis. Argi tai ne stiliukas?
  • Baltasis Vaiduoklis. Visi vaiduokliai yra pakvaišę ir antgamtiški, nes jie gi vaiduokliai. Tačiau visi vaiduokliai yra ir stilingi, o ypač tie, kas balti. Šis – rašo vėlgi mokslo ir švietimo temomis, tad grįžtame apdovanotųjų sąraše prie ko pradėję – prie noro padaryti pasaulį gražesniu.

Taigi, ponai ir ponios apdovanotieji. Čia aš jums lenkiuosi ir prašau dabar apdovanoti kitus. Būtent jūs esate išskirtiniausi, gražiausi, nuotabiausi, įspūdingiausi, protingiausi, geriausi ir be abejonės – stilingiausi. Jūs esate daug įstabesni už mane, todėl iš jūsų rankų turi sklisti apdovanojimai. Todėl dabar jūsų prašau apdovanoti tuos, kas yra vertieji.

 

 

————

* Tiesa, paskui dar tyčia išmaišė tą sąrašą, kad kiti nepastebėtų, bet aš tai žinau, kad aš kiečiausias.

** Jie pametė iš Stylish Blogger Awards vieną punktą – kad visi man turi mokėti pinigus, bet aš tą punktą kada nors surasiu ir tada įrodysiu.

*** Žodis „milijonierius“ reiškė kažką prasmingo prieš šimtą metų, kai dolerio vertė buvo kokį šimtą kartų didesnė. Tada tai išties reiškė turtingą žmogų. Tuo tarpu dabar – vidutinis Lietuvos pilietis per gyvenimą uždirbą atlyginimą, kurio momentinis ekvivalentas – maždaug milijonas litų. Tai yra visai nedidelė suma. Kadaise, labai senais laikais, buvo man pakliuvus į rankas tašytė su puse milijono dolerių grynais – tuo metu tai reiškė 2 milijonus litų. Visai nedidelė tašytė. Argi tai pinigai?

**** Mumijo (kalbainiai siūlo sakyti „mumijus“ arba netgi „mumijas“, bet čia aš išvis net nekomentuosiu) – tai toksai keistas pusiau organinis mineralas, kurio kilmė nelabai aiški. Gamtinis mumijo atrodo, kaip pilkšvai rusvi lipnoki akmenys. Jie sumetami vandenin, o tada kelias valandas virinami, kol viskas, kas tik tirpsta – ištirpsta. Lieka tiesiog kažkoks žvyras ir rudas rudas tirpalas. Tas tirpalas nukošiamas, o paskui garinamas tol, kol gaunasi lipni smala, kvepianti jodu, sakais ir dar kažkuo – žodžiu, turinti tokį specifinį mumijo kvapą. Geologai nelabai gali pasakyti, iš ko tas mumijo susidaro, bet pagal sudėtį panašu, kad tai prieš šimtus tūkstančių ar milijonus metų gyvenusių plėšriųjų paukščių išmatos, kurios pirma supuvo, paskui išdžiūvo, o galų gale – kristalizavosi ir pavirto į tą neaiškią masę. Mumijo pasižymi stebėtinai efektingu poveikiu, gydant visokias žaizdeles, nudegimus, spuogus, nutrynimus ir pan., o sovietmečiu kainuodavo klaikius pinigus – iki keliasdešimt rublių už gramą.

Stylish Blog Awards proga, sveikinu blogo skaitytojus

Patsai įžymusis Piktas Gnomas Arvydas suteikė Rokiškiui Rabinovičiui iškilmingą apdovanojimą – taip kad savo žiurkiško snukelio dėka, o gal dar ir dėka to, kad loju ant žmonių, kaip šuva, šis blogas dabar skelbiamas, kaip Stylish Blog, ir dar ne šiaip sau kaip nors, o awarded!

Tad net jei čia kartais ir pritrūksta proto, bent jau mano stilingumas – pripažintas ne bet kokio, o įžymaus blogosferos autoriteto 🙂

Ir čia ne šiaip koks rokiškis (iš mažosios raidės) apdovanotas, o jūsų numylėtasis, branginamas ir nekenčiamas chamiškasis Rokiškis iš dižiosios raidės apdovanotas! Taigi, tuo pačiu, ir jūs visi apdovanoti! Nes jei nebūtų jūsų – tai ir Rokiškis būtų be blogo ir neegzistuotų jokiuose internetuose! 🙂

Pagal Stylish Blog Awards reikalavimus, kiekvienas, kas tik apdovanotas, privalo ne tik šį apdovanojimą priimti, bet ir išvardinti apie save 7 įdomius dalykus, geriausia – itin pikantiškas paslaptis, o paskui išrinkti savo nuožiūra būrelį kitų apdovanotųjų. Aišku, išrinkti būrelį kitų – gal ir nesunku, kai skaitai tiek, kad negali apsispręsti, kuriuos skaitai nuolat, o kuriuos – atsitiktinai, užmiršti vienus, atrandi kitus ir neturi jokio RSS readerio.

  1. Taip, aš neturiu jokio RSS readerio ir esu ar tik ne vienintelis toks atsilikėlis mūsų blogosferoje? Skaitau blogus, kurie atmintyje, o kadangi atmintyje telpa vos keletas, tai gaunasi taip, kad kurį laiką skaitau 2-3 vienus, paskui – 2-3 kitus, paskui – dar 2-3 kitus ir rezultate labai daug prarandu, bet kita vertus, ir daug atrandu.
  2. Aš ganėtinai daug valgau. Įprastas mano patiekalas – šeimyninė pica. Kartais – daugiau. Visgi, priešingai, nei teigia kai kurie draugai, dvi šeimyninės picos nėra man įprasta porcija, o greičiau – retesnė išimtis. Paprastai pakanka vienos šeimyninės, o jei smarkiau išalkęs – tai vienos šeimyninės ir vienos paprastos.
  3. Aš neturiu jokio smartfono ir nesiruošiu jo įsigyti. Mano supratimu, telefonas yra telefonas, juo skambint reikia. Turėti navarotlyvi telefonai su internetais kažkodėl būdavo tik mažiau pritaikyti skambinimui. Nešioju telefoną toje pat kišenėje, kur ir raktus. Galit įsivaizduoti, kaip jis atrodo 🙂
  4. Turiu gal kokius 3 ar 4 kostiumus, kurių nei vieno nebuvau apsivilkęs jau bent metus ir tuo labai džiaugiuosi. Nekenčiu kostiumų. Suplyšę džinsai ir koža – va, kur yra patogumas.
  5. Mane kažkodėl nervina SMS. Niekada neatsakinėju į jokias SMS žinutes ir išvis jų niekam nerašau. Jei labai reikia – geriau perskambinu atgal. O šiaip – ignoruoju.
  6. Aš neturiu televizoriaus jau kokius 10 metų. Ir per tą laiką man jo neprireikė. Pastebiu, kad panašių į mane po truputį daugėja. Prieš 5 metus tai dar daugeliui atrodė labai keista, bet dabar – atrodo, jau darosi normalu.
  7. Iš esmės, nevartoju alkoholio, nors ir nesu absoliutus abstinentas. Nes blaivumas – dar malonesnė būsena už apgirtimą.

O dabar – gražioji dalis, nes ne apie mane.

Stylish Blog Awards apdovanojimai nuo Rokiškio

Aš galvojau, kas čia tokie stilingieji galėtų būti. Žinoma, moterys – tai jau neabejotinai. Bet moterys ir taip jau stilingos, net ir be apdovanojimų, o turint omeny, kad ši apdovanojimų banga į Lietuvą ir atėjo iš moterų blogerių, tai sunku ir rasti būtų tokią, kuri dar neapdovanota. Aš tik dar kartą pagalvojau apie tuos, kas įsuko mūsų blogosferą. Apie tuos, kas ją įtakojo ir padarė tokia keista, stipria ir įdomia – štai tie žmonės ir atnešė mums stilių, visai kitą – blogosferinį.

Tad jau nesupykit už mano keistus pasirinkimus ar, gal būt, kiaurą galvą, dėl kurios kažką praleisiu (ne dėl nevertingumo, o gal dėl pirmus požymius rodančios senatvinės smegenų džiūties). Mano supratimu, stilius – ne išvaizdoje, o tik galvoje. Tad pagal tai ir skirsiu „Stylish Blog Award“ apdovanojimus. O kadangi mano keistenybių buvo paminėtos septynios, tai tebūne ir blogeriai septyni.

  • Vienas Toks. Neabejotinai, žmogus, kuris tapo blogosferos krikštatėviu – tai Džiugas Paršonis. Jei ne jis – mes neturėtume tokios didelės ir taip vis augančios blogerių bendruomenės. Šis žmogus yra toks, kad jį savaime galima pavadinti visos lietuviškosios blogosferos stiliumi. Jo įdėto darbo aš pats dar neseniai negalėjau nei įsivaizduoti. Dabar jau truputį įsivaizduoju. Truputį. Ir žinau, kad net jei Lietuvoje yra koks nors blogeris, kuris nežino, kas yra Vienas Toks iš Nezinau.lt, net ir tas blogeris už daug ką galėtų būti dėkingas Džiugui.
  • Karolis Pocius. Jis suregistravo blogerius Tviteryje ir tapo lietuviškos Twitter bendruomenės ašimi. Jūsų dar nėra Twitter? Tai reiškia, kad jūs dar tik viena koja blogosferoje 🙂
  • Artūras Račas. Prisipažįstu, tai žmogus, kurio aš nesuprantu, jo pažiūros visiškai skiriasi nuo manųjų ir mes, man rodos, gal net nei vienu žodžiu nesam persimetę. Tačiau Artūras Račas yra unikalus. Taip, tai žmogus su stilium. Nes tik žmogus su stilium galėtų suburti tokią milžinišką ir neretai – net ir kvankštelėjusią diskutuotojų bendruomenę, akivaizdžiai pademonstravusią mums, kad blogai gali konkuruoti su rimtais žiniasklaidos portalais.
  • Aurelijus. Tiesiog Aurelijus. Jis atnešė į blogosferą ne šiaip stilių, o minties stilių. Lakonišką, aiškų, suprantamą ir paliekantį erdvės skaitytojui. Aurelijaus dėka per kelerius metus rašyti gerus straipsnius išmoko, ko gero, daugiau žmonių, nei sugebėjo išmokinti visos Lietuvos mokyklos, įskaitant ir aukštąsias.
  • Andrius Užkalnis, priešpastatantis save ir Artūrui Račui, ir Aurelijui. Jo dėka mes atradom naują stilių – kad galima juoktis iš bet ko. Juoktis iš visko, net ir iš savęs. Neįtikėtinas balamūtas, turintis genialų talentą užčiuopti silpnąsias vietas bet kur, kur tik įmanoma ir net neįmanoma. Per kokius metus ar du Andrius Užkalnis pridarė tiek smagių bardakų, kad visa blogosfera ėmė keisti savo veidą. Ar atsimenat, kaip prieš porą metų vos ne geru tonu atrodė, jei koks blogeris vaizduodavo sausą, nykų ir nuobodų rimtuolį? O ar liko nors kažkas panašaus dabar? Humoras nugali viską. Tai irgi stilius, neįtikėtinai ryškus.
  • Andrius Kleiva. Žinoma, kaip gi be jo 🙂 Tai vienas jauniausių blogerių amžiumi, bet jau tikrai nejaunas savo blogeriška patirtimi. BlogOUT konferencijų organizatorius, žmogus, į kurį žiūrėdamas, aš pats pagalvoju, kad norėčiau būti kažkuo panašiu.
  • Žavinta. Na, kaip gi be moterų? Žavinta kažkodėl truputį apleido savo blogą, tačiau neabejoju, kad daugelis žmonių jos pasiilgsta. Dar ne taip seniai ji tapo lietuviško Tviterio siela, o dabar kažkodėl aptilo. Žavinta, pradėk rašyti vėl. Tavo gerietiškumas, tavo rūpinimasis kitais – tai tikras stilius!

O dabar einu kiekvienam asmeniškai pranešinėti…