Tag Archives: Rusija

Sovietmečio “investicijos” į Lietuvą

Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.

Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?

Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.

Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..

Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.

Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.

Kas dedasi Rusijoje

Stalinas ir Vladimiras Putinas - du autoritariniai Rusijos Imperijos valdovaiAš rusiškuose interneto portaluose paskaitau apie tai, kas vyksta Rusijoje ir pakraupstu. Dar labiau pakraupstu, kai pabandau pasirankioti informacijos iš alternatyvių šaltinių. O jei pažiūriu Rusijos oficiozinę TV – pakraupstu dar labiau. Atvirai autoritarinis režimas jau net nebando maskuotis: propagandinės laidos su Vladimiru Putinu ir Dmitrijumi Medvedevu ima priminti kažkokius absurdiškus TV šou, susirinkimų laisvės apribojimai su miniomis omonininkų, gaudančių ir kišančių į milicijos autobusus visus, ką papuola, primena kažkokias chuntas, "Naši" veikėjai tampa tiesiog įteisintu komsomolo ar hitlerjūgendo ekvivalentu, o šovinistinė rusiška propaganda asocijuojasi jau vien tiktai su fašizmu. Negalvokit, kad vartoju šitą žodį perkeltine prasme. Visi požymiai akivaizdūs.

Rusijos įstatymai numato, kad norint surengti mitingą ar demonstraciją, tereikia informuoti savivaldybę. Jokie specialūs leidimai nereikalingi. Šviežutėlis Vladimiro Putino pasisakymas – maždaug toks: "norit rengti demonstracijas – gaukit leidimus, negavot leidimų – gaukit bananais per galvas". Tai apytikslis vertimas. Taip, būtent taip jis viešai ir pareiškė. Apie tai, kad lazdomis per galvas. Jau po dienos ar dviejų vykęs "31 dienos" mitingas (skirtas 31 Rusijos konstitucijos straipsniui paminėti – šis kalba apie žmonių teises) buvo išvaikytas ypatingai žiauriai. Rusijos milicija jau ir anksčiau garsėjo nesuvokiamais skandalais, tačiau dabar visa tai tampa įprastu dalyku – pranešimai apie tenykščius milicininkus, užmušusius ar sužalojusius kokį nors jiems nepatikusį žmogų, jau nelabai ir stebina.

Bet jau gerokai anksčiau nuo išvaikomų mitingų ėmė kraupti net daug ko matę: vienoje iš demonstracijų milicininkai tiesiog atvirai nuplėšė ordinus ir medalius nuo vieno iš karo veteranų krūtinės. Turint omeny, kad II pasaulinis karas tenai tapęs vos ne kažkokia religija, toks milicijos aktas atrodytų, lyg šventvagystė. Tačiau panašu, kad jiems jau nusispjaut. Lietuvoje, kur draudžiama sovietinė atributika, niekas veteranams nesutrukdė surengti ištisą eiseną, bet ta pati Rusijos propagandos mašina pasistengė patriūbinti apie kažkokias ten kažkieno pažeidžiamas teises ir lietuviškus fašistus. Žinoma, Lietuvoje pagal juos – ištisinis teroras prieš rusakalbius, o pačioje Maskvoje senutes atvirai mušantys ir tampantys milicininkai – tai tik kažkokia iš Vakarų finansuojama antivalstybinė opozicionierių veikla. Iš tokių kardinalių vertinimo žirklių galima daryti tik vieną išvadą: tenykštė propaganda jau grįžo į lygį, artimesnį sovietiniam, nei pliuralistiniam. Ieškant išorės priešų, galima skleisti bet kokius kliedesius. Ir taip pat galima daryti bet ką pas save, nesibijant, kad visuomenė kaip nors sureaguos.

Vasarą Rusiją nusiaubę gaisrai parodė fantasmagoriją, kokią pasaulis seniai bematė: savanoriai važiuoja į miškus gesinti gaisrų, tačiau vietinė valdžia jiems tik kaišo pagalius į ratus, jau nekalbant apie tai, kad net nepabando aprūpinti paprasčiausiais kastuvais. Gaisrams priartėjus prie kažkokio kaimo, šio gyventojai ėmė prašyti pagalbos internetu, tikėdamiesi rasti savanorių. Rezultatas – skelbimo autoriams valdžia ima grąsinti už kažkokį ekstremizmą. Vietinė gaisrininkų technika per gaisrus stovėjo garažuose, kur sėdėjo ir patys gaisrininkai – jiems tiesiog buvo neleidžiama išvažiuoti. Tuo tarpu Rusija prašinėjo pagalbos iš užsienio šalių. O Vladimiras Putinas tuo tarpu dar ir susisuko sau reklaminį klipą apie tai, kaip jis gaisrus gesina iš lėktuvo. Tuo tarpu dabar intenete jau plinta filmuota medžiaga, kurioje rodomos krūvos padegėliams surinktų drabužių, pūvančių šiukšlynuose. Šią humanitarinę pagalbą rinko ir Rusija, ir daug kitų šalių. Humanitarinė pagalba daiktais – nereikalinga vietiniams korupcionieriams, o rūpintis jos dalinimu – tiktai papildomas vargas, todėl aišku, kad daiktai keliauja į šiukšlynus. Kur susinaudojo padegėliams skirti pinigai – nelabai kas gali pasakyti, bet akivaizdu, kad jų jau nėra.

Dar ne taip seniai kalbėjom apie tai, kaip Rusija nori pirkti Mistral laivus, o dabar jau ima aiškėti, kad Rusija nori iš užsienio pirkti išvis vos ne visų rūšių ginkluotę. Ginkluotis norisi, o pati gaminti jau neišgali. Kas nors naivus galėtų pasakyti, kad bent jau tiek gerai, tačiau ginkluotės, tegul ir senstelėjusios, Rusija vis dar turi tiek daug, kad be problemų galėtų sudalyvauti III pasauliniame kare. O karas žmonijos istorijoje ne kartą buvo keliamas tiesiog tam, kad būtų galima vidines problemas eksteriorizuoti. Liaudies nepasitenkinimą iš vidaus nukreipti į išorę.

Kai palygini lietuviškas nedemokratijas, korupcijas, intrigas ir skandalus su tuo, kas vyksta Imperijoje – gali tik džiaugtis. Valstybininkai ir Dujotekana? Pedofilų klanai persekioja kedofilus? VSD neduoda Seimui pažymų? Gen. prokuroro sesuo slepia mokesčius? Pociūnas nužudytas ir byla užkišta? Adamkaus ordinai KGB veikėjams? Taigi smulkmenos. Tai tokios smulkmenos, kad mes, palygine save su Rusija, galim jaustis tikrais tyruoliais. Bet visgi Rusija – mūsų kaimynė. Ir ko mums laukti iš tos suirutės, peraugančios į atvirą fašizmą? Tur būt, kad nieko gero. Geriau jau jie gyventų geriau ir grėstų mažesnėmis problemomis…

Katastrofos

Iš kelių žmonių gavau klausimą, kodėl nieko neparašiau apie nukritusį Lenkijos lėktuvą ir ar kartais nėra tam priežasčių. Ir ar nėra priežasčių, kodėl nerašiau apie sprogdinimus Rusijoje. Todėl, nors ir nenorėjau rašyti, visgi manau, kad teks parašyti.

Neparašiau todėl, kad tiesiog neturiu ką apie tai pasakyti. Ir vienu, ir kitu atveju – tai yra katastrofos, kurioms neturiu žodžių. Tai košmaras. Vienu atveju – daugybė žuvusių žmonių, kurie niekuo neprasikalto jų žudikams. Kitu atveju – šalis liko be pusės vadovybės.

Bet tai ir taip visiems akivaizdu – tą jau pasakė kiti. Nemanau, kad mano užuojauta kažką pakeis. Nepažinojau nei vieno iš jų. Manau, kad išties tokiu atveju geriausia yra patylėti. Ir pagalvoti. Apie viso ko laikinumą ir nestabilumą. Apie kitus žmones. Ir apie mus pačius.

Mistral pardavimas Rusijai ES ir Lietuvos kontekste

"Mistral" pardavimas Rusijai sukėlė tiek kalbų ir kritikos, kad savo kontraversijomis gali pralenkti netgi "Nord Stream" dujotiekio triukšmą. Bet visą šią istoriją verta panagrinėti truputį giliau, o ne tik šūkius apie tai, kaip Rusija nusipirks tą laivą ir siautės.


(Nuotraukoje – tanklaivis papildo "Mistral" laivą degalais)

Pradėkim nuo to, ką gali Rusija ir ar verta jai išvis tokius laivus pirkti? Akivaizdu, kad Rusija pati turi nemažas laivų statyklas ir moka statyti žymiai aukštesnės klasės laivus, įskaitant ir pilnaverčius lėktuvnešius, o ne šiaip sraigtasparnių pernešimo ar desantinius laivus. Sraigtasparnių kreiseris "Moskva" buvo pastatytas dar 1962 ir plaukiojo iki pat 1993. Buvo pastatytas ir antras tokio tipo laivas – "Leningrad", tarnavęs pora metų trumpiau. Abudu buvo naudojami Juodosios jūros laivyne. Nors "Moskva" laivo pagrindinis tikslas buvo kova su povandeniniais laivais, iš esmės tokiame laive esantys sraigtasparniai galėtų atlikti visas funkcijas, kokias gali atlikti ir sraigtasparniai, esantys "Mistral" laive. Skirtumas tik vienas – desantinėse operacijose, kurias žymiai efektyviau gali vykdyti ganėtinai pigūs desantiniai laivai, o šiuos statyti jau moka išvis bet kuri didesnes laivų statyklas turinti šalis. Didieji desantiniai laivai, žinoma, sudėtingesni, bet rusiški "Ivan Rogov" tipo laivai, kurti tais pačiais laikais, kaip ir "Moskva", gali nešti ir sraigtasparnius.

Dabar apie "Mistral". Šie laivai nuo kitų panašios paskirties laivų skiriasi vienu esminiu dalyku: jie yra pigūs. Pigūs dėl to, kad statomi civiliškai, korpusas net minimaliai nešarvuojamas, nėra patikimų konstrukcinių laivo gyvybingumo užtikrinimo priemonių, iš esmės, panašiai statomi krovininiai civilių laivai, kitaip tariant, "Mistral" nelaikomas tinkamu kovai su išsivysčiusiomis šalimis. Prancūzai tokius laivus stato vienam paprastam dalykui: jais galima nuplaukti į kokią nors buvusią ir per daug suįžūlėjusią koloniją, neturinčią jokios priešlaivinės gynybos, o tada jau prasinešti. "Mistral" universalumas – tai ir vienas didžiausių trūkumų: tai, kad čia yra ir didžiulis komandinis centras, ir sraigtasparniai, ir desantas – reiškia, kad visiems šiems dalykams trūksta vietos. O dar, galima įsivaizduoti, koks pažeidžiamas "Mistral" tampa tuo metu, kai vykdo desanto išlaipinimo operacijas.

Kariniu požiūriu žymiai efektyviau yra pastatyti vieną raketinį kreiserį, kuriame būtų ir komandinis centras, vieną sraigtasparnių laivą ir porą-trejetą desantinių laivų. JAV, Rusija ar Didžioji Britanija iš esmės taip ir stato laivynus. Tačiau Prancūzija, kaip jau minėjau, į rimtus karus netaiko – jai laivynas svarbesnis, kaip visokių buvusių kolonijų tramdymo vėzdas. Iš to ir maža kaina, ir civilinės technologijos, ir universalumas: ekonominiu požiūriu, tai, ko gero, pats pigiausias ir pelningiausias sprendimas.

Taigi, o kam to "Mistral" reikia Rusijai? Vargu, ar kovai prieš Baltijos šalis. Baltijos jūros zona yra pati pažeidžiamiausia galimo karo su NATO požiūriu, netgi dar daugiau – tokia pažeidžiama, kad čia išvis nelabai yra prasmės statyti kokius nors didesnius laivus, išskyrus skirtus pakrančių apsaugai. Hipotetinio Baltijos šalių puolimo atveju Rusijai reiktų ne tiek jūros desantinių operacijų, o daugiau greito puolimo per sausumą. Įvesti "Mistral" į kokią nors Rygos įlanką ir iš ten išlaipinti kelis šimtus kareivių su keliom dešimtim tankų bei šarvuočių – vargu ar tai ką nors pakeistų, tačiau rizika būtų didžiulė. Sausumos įsiveržimo atveju – pulti būtų galima tūkstančiais tankų bei šarvuočių ir dešimtimis tūkstančių kareivių.

Taigi, kam dar gali prireikti tokių laivų? Nebent Gruzijos puolimui. O čia jau žymiai įdomiau: prisiminkime, kad Prancūzijos prezidentas Sarkozy tapo būtent tuo žmogumi, kurio dėka Rusijos veiksmai (ir okupacija) Pietų Osetijoje bei Abchazijoje tapo beveik legitimiais. Vietoj to, kad išvestų kariuomenę ar užtikrintų tarptautines pajėgas, Rusija de facto šias teritorijas prisijungė. Prancūzija, žadėjusi užtikrinti, kad Rusija vykdys savo įsipareigojimus, tiesiog užsimerkė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad "Mistral" pirkimas daugybę triukšmo sukėlė ne tik ES šalyse, bet ir pačioje Rusijoje: išties tai didžiulis smūgis taip paskutiniu metu ten skatinamoms imperinėms nuotaikoms: šalis, galinti gaminti visų rūšių ginkluotę pati, perka gan abejotinos paskirties laivus iš NATO.

Taigi, galimi paaiškinimai – trys, visi akivaizdūs ir visi galimai dar ir susiję:

  1. Šis Rusijos pirkinys – tai tiesiog "padėka" už tai, kad Sarkozy pabuvo paprasčiausia prostitute. Apmokėjimą šis atsiims per laivų statytojus.
  2. Šis Rusijos pirkinys skirtas galimoms vėlesnėms operacijoms Gruzijoje, kur pulti per sausumą keblu, tačiau yra pakankamai patogus išsilaipinimui pakrantės ruožas bei nėra faktiškai jokios priešlaivinės gynybos.
  3. Galimai tai dar ir pačios Medvedevo-Putino aplinkos machinacija, nes kaip pasakytų Landsbergis, "kas galėtų paneigti, kad jie negavo į savo sąskaitas vieno kito milijono".

Žinoma, tai ganėtinai negražus Prancūzijos elgesys, galimai rodantis ir pirmus atviro NATO skilimo tarp JAV (parama Gruzijai) ir ES požymius. Tai dar ryškiau, kai prisimenam gan panašius Vokietijos judesius. Ir tai atrodo dar fantasmagoriškiau, prisiminus JAV priešraketinės gynybos programą Europoje.

O dabar jau lietuviškas kontekstas pamastymui: Dalia Grybauskaitė tarptautiniuose santykiuose aiškiai suka nuo ankstesnės pro-JAV politikos link kažkokios gan artimos tokiai pat prancūziškai ar vokiškai – pradedant Saakašvilio nekvietimu į Kovo 11, visokiais gundančiais judesiais, rodomais Putinui bei Medvedevui, o dar ir Obamai į Prahą siunčiamu Bubiliaus Kybiu. Ar tai pasiteisins? Gal būt.