Tag Archives: kainos

Kalafiorai: akcijos rezultatai

Turiu pasakyti, kad stebėjau tą akciją ir jos rezultatus. Tegul ir neplatinau jos, dalyvavau kaip ir gana pasyviai (kai maitiniesi geriausiuose ir prabangiausiuose restoranuose, tai supermarketų banaliai nereikia), bet sutinku su visa akcija dėl to, kad faktas kaip blynas: vidurinio prekių ir paslaugų segmento kainos Lietuvoje yra ženkliai didesnės, nei panašaus ekonominio išsivystymo Lenkijoje. Pakankamai akivaizdu, kad smulkūs prekeiviai per daugelį metų daugmaž išdusinti, tad konkurencija labai šluba. Negana to, Statistikos departamentas netgi nesugeba to įvertinti, nes segmento, kuriame auga kainos, elementariai nestebi.

Kaip benorėtų kalafiorai priešintis, visvien jie eis pas poną Pomidorą, nes taip jau yra, tokia realybė.

Kaip benorėtų kalafiorai priešintis, visvien jie eis pas poną Pomidorą, nes taip jau yra, tokia realybė.

Taigi, kokie gi supermarketų boikoto akcijos rezultatai, jei jau nemažai žmonių tame dalyvavo?

Visų pirma, supermarketai, kas ką bepezėtų, pajuto skausmelį. Gal nelabai didelį, bet pajuto. Visur prasideda masinės akcijos, nuolaidos ir panašiai – kaip atoveiksmis visam tam boikotui: „žiūrėkite, kokie mes geri, mažiname kainas“. Ir tai yra labai gerai – didieji prekybos tinklai pamato, kad poveikis yra, o pirkėjai pamato, jog jie visgi gali daryti poveikį. Žodžiu, atsiranda toksai savotiškas dialogas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalafiorų ekonomika

Ponai ir ponios, šito kalafiorų buzo pagrindu aš jums duosiu šiek tiek pastebėjimų. Tiesiog padrikų, bet kad būtų aiškiau ir mažiau kliedesių. O tai jau visai – vieni pusdurniai šūkauja kaip blogai, kiti pusdurniai šūkauja kaip gerai, o treti visai jau įsiautėja ir pereina į visiškai nesąmoningus fufelius.

Gražus ir kažkuo ten maistingas, kalafioras pasižymi tuo, kad tai tiesiog žiedinis kopūstas, kuris nei skanus, nei kažko vertas.

Gražus ir kažkuo ten maistingas, kalafioras pasižymi tuo, kad tai tiesiog žiedinis kopūstas, kuris nei skanus, nei kažko vertas.

Šiaip tai kalafioras aka žiedinis kopūstas yra daržovė. Tai nuo to ir pradėkim: naudinga daržovė, kuri man šiaip jau gana šlykšti (visvien kopūstas, tegul ir žiedinis), o dar ir paruošti jų niekas nemoka. Vieninteliai valgomi kalafiorai yra tokie, kurie staigiai ir kietai apskrudinti, taip kad viduje išlaikytų traškumą, o išorėje būtų gelsvai apkepę (labai nedažna šeimininkė tai moka), bet net ir tokie nėra kažin kas įspūdingo. Į kalafiorus panašūs brokoliai yra dar bjauresni ir jų skaniai paruošti išvis beveik neįmanoma.

Taigi, pirmoji išvada yra labai paprasta: kalafiorų buzas yra apie daržovę, kuri neturi prasmės, nes pagrindinės aplinkui kalafiorus kovojančių žmonių pusės yra kulinariniai nevykėliai, kurie tų pačių kalafiorų neatskirtų nuo pūdytais kopūstais pasmardinto cukinijos gabalo.

Vat čia, įsisąmoninę patį esminį momentą, kad kalafiorų buzas visai jau gryname pavidale yra gana keistas, užsiduokite sau klausimą, kodėl šitas KPŠ dabar taip intensyviai vyksta. Aš jums į tą klausimą neduosiu atsakymo, bet vat kad vyksta labai konkretus KPŠ – tai faktas kaip blynas. Todėl pirmas patarimas, kurį norėčiau duoti kiekvienam – tai stabtelti ir paklausti labai konkretaus klausimo: KPŠ, kad toks buzas lygioje vietoje?

Kai Maxima sugalvoja kreiptis į VSD (o aš šitą straipsnį jau belenkiek laiko bandau užbaigti – per tą laiką jie irgi matyt kai ką tą patį pastebėjo), tai nėra vien kažkokia kova prieš neaišku ką. Kaip tik dabar galime stebėti, kaip visokie koloradai kuo gražiausiai infiltruojasi į visas protesto grupes, bandydami sukelti ir pasipiktinimą ES, ir kišdami vėl eilinius referendumus, ir kalbėdami apie tai, kad reikia versti valdžią. Beje, jei pastebėsite tuos hiperaktyvius kovotojus prieš valdžią, tai paaiškės, kad didelė dalis jų nei Lietuvoje negyvena, o dar kita dalis – išvis neegzistuojantys žmonės, tiesiog fake Facebook akauntai.

Aišku, kitas reikalas, kad buzas tikrai ne tik apie kalafiorus, bet ir apie kitus maisto produktus. Ir išties nėra viskas taip paprasta. Ir pradžia šito buzo matyt ne nuo koloraduojančių durnių (o jei ir susijusi, ir tikslingai organizuota – tai tikrai ne durnių rengta). O dabar pereikime prie kai kurių ekonominių ir semiotinių, t.y., įdomesnių pastabų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip palyginti sovietmečio atlyginimus ir kainas su dabartimi?

Kažkada seniai, kai internetai Lietuvoje tebuvo žinomi kokiems keliems tūkstančiams žmonių, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras* Lukašenka atsidarė savo internetų portalą. Tai buvo gal kokie 1998 metai. Tas Lukašenkos internetas buvo labai kietas – jame buvo galima palikti lankytojų atsiliepimus, tiesa, su moderacija. Atsiliepimus kažkas peržiūrėdavo, o paskui paskelbdavo – aišku, su sąlyga, kad tas pasisakymas bus teigiamas ir šlovinantis Baltarusijos valdžią. Taigi, aš jiems parašiau, pasidomėjęs jų kainomis.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo. Tai niekaip nesisieja su mūsų dabartiniu supratimu.

Parašiau apie tai, kaip nuostabiai jie gyvena ir koksai geras tasai jų prezidentas, ir kaip gerai tvarkosi, nes aš, gyvendamas Lietuvoje, už savo pusės metų atlyginimą galėčiau butą Minske nusipirkt, o Vilniuje negaliu. Todėl labai gerai jiems Baltarusijoje gyvent, nes štai pas juos galėčiau, o Lietuvoje – viskas daug brangiau.

Žinot, kas baisiausia, kai kalbi su žmonėmis, gyvenančiais planinėje ekonomikoje? Ogi tai, kad jie nesupranta elementarių dalykų: jei kažkoks tipiškas lietuvis (ir dar 1998 metais!) už pusmečio atlyginimą gali nusipirkti butą pas juos – tai reiškia, kad jie visiški skurdžiai. Bet jie to nesuvokia, nes jiems pernelyg sudėtinga ką nors suskaičiuoti ir palyginti. Todėl Aleksandro Lukašenkos prezidentūros administracija per kokį mėnesį laiko sugebėjo patikrinti mano laišką, gavo palaiminimą ir įdėjo į skyrelį su skaitytojų pagyromis prezidentui.

Paskui kokius pusę metų, jei ne ilgiau, kabojo tas mano atsiliepimas pas Aleksandrą Lukašenką, kol galų gale matyt kažkas jiems paaiškino, kas ten išties parašyta – vat tada ir ištrynė, kartu su visu atsiliepimų skyriumi – vietoje šio atsirado kažkoks skyrelis su įžymybių pasisakymais. Galiu tik įtart, kad kažkas dėl to nukentėjo, jei jau nuspręsta buvo, kad reikia spręst problemą iš pašaknų.

Dar buvo įdomu, kad po to, kai anie paskelbė mano pasisakymą (su mano kontaktiniu emeilu), gavau laiškų iš baltarusių. Vienas, pasipiktinęs, man parašė, kad kaip galima taip blogai kalbėt apie Lietuvą ir taip gerai apie Baltarusiją, nes argi aš aklas ir nesuprantu, kad Lietuvoje visi daug daugiau uždirba ir daug geriau gyvena? Jis rėmėsi tuo, kad pats buvo į Lietuvą atvažiavęs ir matė, kad uždirbame kardinaliai daugiau. Man teko aiškinti, kad būtent tą aš ir parašiau: už kelių mėnesių lietuvišką atlyginimą galiu nusipirkti butą Minske. Tasai žmogus nesuprato. Suprato tik dar po kelių laiškų, kuriuos vienas kitam parašėme. O tada netikėtai paklausė maždaug taip: „negi jie nesupranta, ką jūs jiems parašėte, nes jūs juk parašėte, kad Baltarusijoje skurdas ir šitaip iš jų valdymo išsityčiojot?

Matot, tam žmogui įvyko persijungimas iš vienos finansinės paradigmos į kitą. Pradžioje jis bandė vertinti, remdamasis prielaida apie bazinius, t.y., visur fiksuotus ir vienodus pajamų dydžius (prisiminkit nuolatinį sovietžmogišką klausimą apie MMA) su įvairaujančiomis kainomis ir dėl to galvojo apie tai, kad žino, jog butui Lietuvoje uždirbti būtų galima greičiau – reiškia, kad mes daugiau galim nusipirkt už tą patį atlyginimą – t.y., pagal jį, mums viskas Lietuvoje pigiau. O jau paskui, po aiškinimų, persijungė į vertinimą pagal tiesioginį (pinigais konvertuojamą) santykį tarp pajamų ir kainų. Vienu metu abiejų paradigmų išlaikyti galvoje jis nesugebėjo, todėl paskui pats ėmė stebėtis tuo, ar įmanoma suprasti kažką taip, kaip jis pats suprato.

Gal ir juokingai atrodo, bet išties tą kainų skirtumą tarp skirtingų ekonominių sistemų palyginti yra klaikiai sunku, nes jos paprasčiausiai skirtingos. Tiek skirtingos, kad neįmanoma parašyti lygybės – ji tiesiog neįmanoma, nes visa ekonominių santykių logika yra skirtingose dimensijose. Planinė ekonomika su planinių atlyginimų normomis ir fiksuojamomis kainomis niekaip nesisieja su rinkos ekonomika, netgi jei paprastam žmogui atrodo, kad jis ir vienu, ir kitu atveju parduotuvėje kažką perka, mokėdamas pinigus. Paprasčiausiai ir jo atlyginimo dydis, ir prekių kainos randasi visiškai kitaip ir iš visai kitų finansinių procesų.

Žinoma, ekonomistams, vadovams ir šiaip žmonėms visgi norisi išvesti kažkokį gerą palyginimą, bet jis neišsiveda ir viskas. Tą bandė padaryti ir vakarietiški ekonomistai, ir sovietinė valdžia – ir senais, dar stalininiais laikais, ir vėliau, jau prie Chruščiovo ir Brežnevo, o ir dabar dar kai kurie bando. Bet normalaus palyginimo nėra, nes jo iš principo negali būti – per vienur ar kitur lygintum, gaunasi arba šiaip kažkokie iškreiptumai su vietomis lendančiomis grandiozinėmis neatitiktimis, arba klaikūs skaičiai, arba dar kažkas. Bet visvien, lyginti reikia, kad ir kiek kliedesių ar keistenybių gautųsi, nes tiktai lygindami suprasim skirtumus.

Štai todėl aš čia labai prašau ir jūsų prisijungti su visokiais lyginimo metodais ir būdais – čia toleruosiu bet kokius, netgi trenkčiausius paskaičiavimus į visas puses, jei tie paskaičiavimai bent kažkiek suprantami bus ir nenusipeizintys į skleidesius apie tai, kad visiems viskas buvo nemokamai, nieko netrūko, ikrus visi šaukštais valgė ir žmonės buvo dvasingesni. Pats jums irgi kelis skaičiavimų variantus pateiksiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Knygos brangs. Spaudos ir leidybos ekonomika paprastai.

Ir man, ir daugybei knygas perkančių žmonių, ir netgi daugeliui autorių seniai užkliuvo vienas faktas: Lietuvoje knygos leidžiamos neadekvačiai prabangiai. Dauguma leidyklų nei negalvoja leisti populiarių knygų maksimaliai atpigintais leidimais, kurie būtų spausdinami ant pigiausio popieriaus ir minkštais viršeliais. Skaitytojai dėl to skundžiasi, kad turi už knygą mokėti 20 litų, kai esą galėtų nusipirkti už 10, jei leidykla dvigubai savikainą sumažintų – nes juk gali, tereikia pataupyti ant nereikalingos prabangos.

Vietoje to leidyklos, lyg negirdėdamos skaitytojų skundų, ima leisti dar prabangesnes knygas, kurių savikaina dar porą kartų didesnė. Ir štai jau jūs perkate knygą už 40 litų, keikdamiesi, kodėl ji atspausdinta ant kreidinio popieriaus, kai galėjo būti išleista tegul ir ne visai pigiai, bet bent jau dvigubai pigiau.

O čia ir pažiūrėkime į realijas. Į tas pačias maržas bei savikainas. Jei marža stabili (o labai jos pasikelti nesigauna), tai reikia parduoti pirkėjui kuo prabangesnę knygą. Kai pirkėjas perka prabangesnę, tai bent iš dalies jis patiki, kad gavo truputį daugiau kažko. Truputį daugiau kokybės, truputį daugiau grožio, truputį daugiau pasitenkinimo. Aišku, rinka čia yra lankstesnė, nei maisto prekių, tad jei pirkėjas pirks brangesnę knygą, tai jis nepirks pigesnių, nes pritruks pinigų. Tačiau tai irgi nekenkia: leidykla gali tas pačias pajamas su ta pačia marža gauti, išleisdama mažesnę nomenklatūrą.

Cauchon Hours, XV amžiaus vidurio knyga

Cauchon Hours, 15 amžiaus vidurio leidinys, skirtas kažkokiam turčiui. Rankų darbo ir taip toliau. Kaina - apie milijoną svarų. Dar ne taip seniai panašūs leidiniai atrodė užmiršti visiems laikams, tačiau po kelių dešimtmečių vėl pasirodys vienetiniai egzemplioriai, dekoruojami rankomis. Knygų leidyba eis būtent ta kryptimi. Beje, įvairios supermamos šmaikštašiknės čia jau tikrai atras aukso gyslą.

Tokiu atveju leidinių kiekį labiau apspręs ne rinkos, o neišvengiami pastovūs kaštai, kuriuos apsimokės išsunkti maksimaliai, tačiau pagal galimybes laikyti minimizuotą, taip išvengiant rizikos ir mažinant kaštus kritimų metu.

Taigi, optimizacija akivaizdi: leisti knygas kuo brangesniu formatu. Tegul tokių bus perkama mažiau, tačiau esant tai pačiai maržai, pelnas per egzempliorių bus didesnis, todėl leidyklos pajamos liks daugmaž stabilios.

Dabar prisiminkime tą jau anksčiau apkalbėtą mechanizmą, kai tiražavimo ir platinimo savikainos krenta veik iki nulio, o dėl to prasideda problemos, nes neadekvačiai užkelt pelningumo nepavyksta. Aha, taip. Konkuruoti mažų kainų segmente leidyklos negalės. Ir jos tai jau supranta. Ir kas įdomiausia, joms čia didžiausiais konkurentais tampa ne jokie ne piratai, o jos pačios, tas pačias geriausias knygas išleidusios dar prieš 10 ar 20 metų. O žmonės juk per gyvenimą tegali perskaityti ribotą knygų kiekį, tiesa?

Todėl poslinkis ir toliau vyks link dar brangesnių ir brangesnių knygų. Jos bus vis prabangesnės, ateityje ims po truputį, bet stabiliai mažėti spausdinamų autorių kiekiai* ir tiražai (o jie ir dabar yra mažesni, nei pvz., sovietmečiu), tačiau pelnas per knygos egzempliorių didės. Tai nėra vien Lietuvos specifika – tai vyksta visame pasaulyje. Tiesiog Lietuva yra maža, tad čia menkiau veikia masto ekonomija, kuri didelėse valstybėse bent kažkiek kompensuoja leidinio parengimo kaštus, taip mažindama kainas.

Autoriams, rašantiems romanus ar šiaip kokius brangius leidinius galiu pasakyti tik vieną dalyką: per artimiausius 10-20 metų jums teks susitaikyti su faktu, kad arba jūs knygas leisit patys už savo ar rėmėjų pinigus ir dalinsit pigiau savikainos, arba, jei tapsite elitiniais, jūsų uždarbiai bus didesni, nei būdavo iki šiol – dėl aštresnio pirkėjų dalinimosi ir pakilusių kainų. Velniškai krentančios savikainos pigiuose segmentuose darys atvirkštinę įtaką brangiuose segmentuose.

Knygos jau dabar tampa prabangos preke, o gana greitai jas pirks tik turtuoliai. Prieš kokius metus pirkau vieno lietuvių autoriaus knygą, kuri kainavo gal du šimtu. Taip, čia kaina litais, o ne kokiais baltarusiškais rubliais. Bet nors dabar tai atrodo brangu, greitai tokios knygų kainos taps įprastomis. O dar paskui – išaugs dar labiau. O visa kita bus už dyką.

Ai, o piratavimas? O dėjo visi tokioje prabangos leidyboje ant piratavimo. Čia kaip su paveikslais: piratauk visokias monalizas nepiratavęs – originalas nuo to tiktai dar labiau brangsta. Taigi, jau galite įsivaizduoti ir Knygų mugės evoliuciją, kai jos bilietų kainos kažkada padidės iki kokio ketvirtadalio ar net pusės vidutinio Lietuvos piliečio atlyginimo. Nes prabangiuose renginiuose varguoliams nėra ką veikt.

 

————-

* Dėl autorių kiekių mažėjimo – vardan tikslumo paaiškinu: turiu omeny konkrečiai tuos, kas spausdinsis, kaip pelningi autoriai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Konkurencijos taryba: tiesa yra netiesa, jei kažkas surado pažymą

My phone is a Banana, Your Argument is invalidČia nuostabus Konkurencijos tarybos sprendimas, kuris apie juos pasako viską. Man labai patinka šita kontora, aš ja džiaugiuosi, ji tikrai puiki. Ji šį kartą buvo gal net puikesnė, nei „Valstybės Žinios“, kurios yra tiesiog legendinės savo puikumu. Konkurencijos taryba yra tokia puiki, kad ji gali viską ir netgi daugiau, negu viską, o jos sprendimai tiesiog džiugina*.

Beje, ar žinote, kad teisę reikalauti pradėti tyrimą dėl konkurencijos pažeidimų turi tik ūkio, viešojo administravimo subjektai, sąjungos ir asociacijos? Taip taip, jūs, jei esate tiesiog žmogus, negalite skųstis netgi tuo atveju, kai pažeidimai yra akivaizdūs ir jūs turite visus to įrodymus. Tiksliau, gal ir galite skųstis, bet tyrimo niekas gali nepradėti. Nes juk tyrimas – tai papildomas darbas, o jūs to reikalauti negalite, nes negalite. Taip keistai gaunasi, kad patys vartotojai, t.y., žmonės, kurių interesus turėtų ginti Konkurencijos taryba, negali šia remtis. Nuostabu, tiesa?

Mano galva yra moliūgas, tavo argumentas nevalidusTaigi, suprantama, kad mane itin pradžiugino Konkurencijos tarybos sprendimas dėl tos kadais nuskambėjusios, o dabar į atvirų atviriausią skandalą pavirtusios istorijos, kai internetinė parduotuvė Imk.lt įdėjo savo puslapin nuotraukas su Elektromarkt kainomis. O Elektromarkt ėmė ir pasiskundė Konkurencijos tarybai. Aš spėju, kad Elektromarkt nepatiko, kai paaiškėjo, kad kainos pas juos didesnės, o kiekvienas žmogus gali tai pamatyti vaizdžiai. Man tai irgi nepatiktų jų vietoje. Tad negaliu jų kaltinti – verslas yra verslas. Su Elektromarkt viskas tvarkoje, tad aš čia negaliu nieko blogo pasakyti.

Aš turiu arbūzą, tavo argumentai netinkaMan įdomus pasirodė tiktai Konkurencijos tarybos sprendimas, kuris, kiek aš jį supratau, yra maždaug toks: negalima skelbti kokios buvo tą ir tą dieną konkurento kainos, nes kitą dieną konkurento kainos gal būt pasikeitė, o tai reiškia, kad tokių kainų, kokios buvo, tai jau ir nebuvo, o jei nebuvo, tai jau ir netiesa, o jei nuotraukose (beje, su pažymėta data) kokios nors kainos ir matosi, tai visai nesvarbu, nes Elektromarkt atnešė kažkokią pažymą, kad po kažkiek laiko kainos pasikeitė.

Šituo aš galėčiau ir užbaigti viską, nes toks sprendimas pasako viską. Bet aš dar pridėsiu kai ką apie tai, ką aš atsimenu apie Konkurencijos tarybos veiklą ir neveiklumą.

Mano plaukai yra atominis sprogimas, tavo argumentai blogiKai kažkada Lietuvos Telekomas buvo įmonė, turėjusi atvirų atviriausią (ir įteisintą) monopolį, o to dėka darydavo visokius fyntus, dėl kurių viena po kitos užsilenkė dauguma konkuravusių interneto paslaugų tiekėjų, Konkurencijos taryba su savo tyrimais užtrukdavo tiek, kad net kai priimdavo sprendimus, būdavo jau per vėlu. Kai kurie nedidelių įmonių skundai prieš TEO būdavo nagrinėjami po keletą metų, t.y., tol, kol tos firmos iškrisdavo iš žaidimo. Kai kurių skundų nagrinėjimas prasidėdavo tik po to, kai Konkurencijos tarybą juos tirti įpareigodavo teismai. Panašiai vyksta ir dabar.

Aš esu Azijos prezidentas. Tavo argumentas yra invalidus.Kai daugybę metų Latvijoje ir Estijoje benzino kainos yra mažesnės, nei Lietuvoje, iš kurios į tas šalis benzinas eksportuojamas, Konkurencijos taryba irgi kažkaip nesugeba nieko padaryti. Mažeikių Nafta, žinote, čia gal nekalta. Ir gal ir degalinės nekaltos. Jei Konkurencijos taryba kažką ir bando daryti, benzino kainos Lietuvoje kaip buvo didesnės, taip ir lieka didesnės. Ir kiek taip metų tęsiasi?

Kai 2011 pavasarį kilo milžiniškas skandalas dėl bankų kartelio Latvijoje, prireikė kelių mėnesių, kol Konkurencijos taryba Lietuvoje ėmėsi kažkokių judesių. Bet net ir dabar nematau kokių nors rezultatų: kiek žinau, ir mokesčiai smulkioms įmonėms už pavedimus liko kažkokie neaiškūs, nepaisant daugybės skundų iš įvairiausių įmonių ir jų asociacijų. Ir keisti mokesčiai už pinigų gavimą sąskaitose irgi liko. Taip, juk žinote tą fokusą: gavai pinigus į sąskaitą – mokėk bankui. Nes esą čia ne bankas išlošia, kad tu turi pas jį pinigus, o bankas esą išlaidas už tai patiria.

Nick Cage plaukai yra paukštis. Tavo argumentai negalioja.Kai buvo kuriama LEO.LT, Konkurencijos taryba turėjo nuspręsti dėl tokio darinio tinkamumo, ar jis monopolizuoja rinką, ar nesumažina konkurencijos. Gal dėl to, kad viskas buvo pernelyg akivaizdu, Konkurencijos taryba išvis nieko nenusprendė ir nepasisakė. Nes vienintelė pozicija galėjo būti neigiama: LEO.LT išties buvo ir monopolizuojantis, ir konkurenciją mažinantis darinys. Kodėl Konkurencijos taryba nieko nenusprendė, liko klausimu, į kurį gali pabandyti atsakyti kiekvienas.

Kai 2005 buvo skandalinga istorija, kur Akmenės Energija ir Ukmergės Energija negavo galimybės pirkti dujų iš AB „Lietuvos Dujos“, ko pasekoje turėjo už labai didesnę kainą dujas pirkti iš Dujotekanos, Konkurencijos taryba atsisakė nagrinėti skundą. Čia, beje, man šviečia raktinis žodis – „dujotekana“. Tas raktinis žodis man netgi atmuša išvis bet kokį norą ta Konkurencijos taryba domėtis. Kažkoks tyrimas dėl Lietuvos Dujų prasidėjo daug vėliau: tik šį rudenį buvo atlikti dokumentų poėmiai.

Šitas paukštis yra pisuaras, tavo argumentai netinkaKai visokie šilumenininkai ir komunalinių paslaugų bendrovės Vilniuje supirkinėjo belenkokias komunalines įmones, faktiškai sugriebdami rinką į vienas rankas, Konkurencijos taryba nusprendė, kad jie neturi žmogiškųjų išteklių tokiems tyrimams (toks pareiškimas, beje, iš Seimo stenogramų). Nors Konkurencijos taryba turėtų tai prižiūrėti. Bet jie juk gali realiai ir neprižiūrėti, kaip matome.

Kai visai neseniai stebėtinai sutartinai Omnitel ir Bitė pasiskelbė išeinančios iš CPO, nes per CPO valstybė renkasi ne pagal nuolaidos dydį, o pagal ryšio kainą, tai irgi buvo kilęs klausimas, kas čia per susitarimai tarp jų vyksta. Bet nors Omnitel ir Bitė ėmė cypti per kažkokius presrelyzus apie tai, kad čia konkurencija mažinama, net ir tokiu atveju Konkurencijos taryba dar jais berods neužsiėmė. Nors aš taip suprantu, kad jei jau Omnitel tuo skundžiasi, tai ūkio subjektas juk, tai čia reiktų ištirti, kas per konkurencijos naikinimas vyksta, kai kartu ir Bitė ir Omnitel iš pardavimų valstybei išeina, patys rėkdami apie konkurencijos naikinimą.

Kai ėmė pigti grūdai, o duona brangti, Konkurencijos taryba, kiek suprantu, to irgi gal nepastebėjo, nors kalbos apie tai buvo per visus galus. Kai vyko cirkai su cukraus dingimu iš parduotuvių, o paskui – cukraus kainų didėjimu, rezultato irgi negavome. Cukrus ir toliau brangsta. Kai belenkiek kartų visose parduotuvėse stebėtinai sinchroniškai brango kava, aš irgi nemačiau, kad Konkurencijos taryba kaip nors reaguotų.

Aš galėčiau tęsti ir tęsti – čia pavardinti dalykai tėra tiesiog trupiniai, kuriuos parankiojau Google, įvedęs vieną kitą frazę, susijusią su žodžiais „konkurencijos taryba“. Ir jūs irgi galėtumėt nemažai visokių keistenybių atrasti, jei paieškotumėte. Bet ar yra prasmė?

Mano ranka yra delfinas. Tavo argumentai yra neteisingi.

Aš spėju, kad argumentai ir sveikas protas gal čia tiesiog nieko nereiškia. O gal vėliau Konkurencijos taryba priims kokį nors sprendimą, kad šitas jų sprendimas neegzistavo, nes jie pasirašinėjo jį vieną dieną, o kitą dieną jau nepasirašinėjo, todėl nors tas sprendimas ir egzistavo realybėje, jisai jau neegzistavo pagal Konkurencijos tarybą ir todėl nėra už ką juos kaltinti. Nesigilinkit, jei nesupratot paskutinio sakinio, nes aš nebandžiau jo padaryti logišku. Tiesiog logika nelabai derinasi su Konkurencijos taryba.

O Imk.lt, man rodos, čia padarė vieną klaidą: tam, kad įtiktų Konkurencijos tarybai, jiems reikėjo pasakyti, kad nuotraukos pas juos kažkada parduotuvėje buvo, o paskui jų nebuvo, todėl faktas, kad vėliau tų nuotraukų jau nebuvo (tam reiktų susiveikti kokią nors pažymą iš kur nors) turėtų būti įrodymu, kad tų nuotraukų ir nebuvo, todėl nėra čia ką. Tai juk ta pati Konkurencijos tarybos logika, ji tikrai turėtų suveikti.

Jei tokius argumentus Konkurencijos tarnybai nusiųstų, tai gal ta imtų ir pakeistų tą savo sprendimą. Nors tiesą sakant, su panašia logika, aš išvis abejoju, ar ta Konkurencijos taryba išvis egzistuoja, nes jei jie yra, bet jų sprendimai neaišku, kokie, tai gal tų sprendimų ir nėra, o ir visos Konkurencijos tarybos nėra. Jie gal iš kokios nors Paralelinės Visatos. Nes tokių kliedesių, žinote, aš nesuprantu.

 

—————

* Mane dar labai džiugina ir man labai patinka Rumunija. Nes Rumunijos naujienos apie tai, kaip kokia nors prostitutė savo nesakysiu kur paslėpė turguje pavogtą arbūzą – tai tiesiog puikios naujienos. Kaip ir naujienos apie tai, kaip koks nors Rumunijos gyventojas išrado oro filtrus subinei, kurie pašalina bezdalų kvapą. Ir taip toliau. Aš šituo nenoriu pasakyti, kad kokia nors mūsų valdžios įstaiga smirda apsibezdėjusi ar yra kokia nors pradažna prostitutė, nes to aš negaliu pasakyti. Aš tik noriu pasakyti, kad tokia valdžios įstaiga puikiai tiktų Rumunijai. Čia puiki geltona naujiena būtų: „Rumunijos konkurencijos taryba nusprendė, kad tą dieną nufotografuotos kainos buvo ne tokios, nes kitą dieną jos pasidarė kitokios“. Aš jums garantuoju, kad šitokia naujiena iš Rumunijos išsivaikščiotų po visą pasaulį. Nors gal ir iš Lietuvos dar išsivaikščios.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter