Taigi, visgi pakalbam rimtai apie tą įstaigą. Iškart sakau – jei skaitote šitą tekstą, labai noriu jūsų komentarų. Nesvarbu kokių, bet kuo išsamesnių ir kuo daugiau.
Ką aš manau apie tą kontorą – ogi tai, kad tai visiškai vadybiniu požiūriu neefektyvi įstaiga, kurios valdymas, galima sakyti, garantuoja blogus darbo rezultatus.
Esminės problemos, kurias matau bei darbo pagerinimai:
1. Neadekvatūs atlyginimai. Vienas Seimo narys atstovauja keliasdešimt tūkstančių rinkėjų, tačiau lyginant su komercinėmis įmonėmis, atlyginimai absoliučiai neatitinka realistinių dydžių, kas tampa korupcijos garantu. Nesigilinant į skaičiavimus, Seimo narys turėtų gauti ~15-20k litų į rankas bei gauti atitinkamą kompensaciją, išėjęs iš darbo (baigęs kadenciją). Tokie atlyginimo dydžiai reikalingi tam, kad bent jau dėl buitinių problemų toks seimūnas netaptų lengvo uždarbio ieškotoju.
2. Silpnas motyvavimas. Seimo nariai nėra objektyviai suinteresuoti gerais savo darbo rezultatais. Paprasčiausias motyvatorius galėtų būti rentų suteikimas, su viena išlyga – kad rentos būtų pririštos prie objektyvių valstybės veikimo rodiklių, pvz., darbo užmokesčio vidurkio ar medianos, BVP ar (mano manymu, geriausias variantas) valstybės prekybos balanso. Tokiu atveju Seimo nariai galvotų ne tik apie esamą situaciją, bet ir apie tai, kokias pasekmes jų įstatymai duos po 20 metų.
3. Išvis elementarus dalykas – tai darbuotojų mokymai 🙂 Seimas irgi yra įstaiga, o seimūnai – darbuotojai. Tačiau stebėtina, kad šie darbuotojai nėra mokomi. Tokioms atsakingoms pareigoms mokymai yra absoliučiai privalomi, ypač dar, kai Seimo nariai užima tokias specifines pareigas, kurioms jokiose aukštosiose mokyklose mokymų išvis nebūna. Į mokymų programą privalomai turi būti įtraukti ekonomikos ir apskaitos pagrindai, teisės pagrindai, vadybos pagrindai, tam tikras bazinis istorijos, politologijos, sociologijos kursas. Manau, kad koncentruotą kursą būtų galima sukišti į 2-3 mėnesių vidutinio intensyvumo mokymų programą. Tada anie seimūnai bent jau suprastų, ką išvis jie daro.
4. Darbuotojų skaičiaus optimizavimas. Pusantro šimto seimūnų Lietuvai per daug. Esant tokiam skaičiui Seimo narių, vietoj seimo gaunasi balaganas. Jau nekalbant apie tai, kad rinkėjai patys nežino, koks seimūnas už ką atstovauja. Tiesą sakant, mane stebina, kai per rinkimus perskaitau savo renkamo seimūno pavardę, kuris jau kokioj 5-oj kadencijoj, o apie kurį aš nieko negirdėjęs. Sumažinus Seimo narių skaičių iki maždaug 70-80, rezultatas būtų žymiai geresnis.
5. Specialistų įtraukimas į Seimo darbą. Vietoj pusės dabar esamų seimūnų puikiausiai galėtų būti ne renkami, o samdomi gerai apmokami patarėjai (po vieną ar netgi du kiekvienam Seimo nariui), turintys teisę pasisakyti Seimo posėdžiuose bei dalyvauti komisijose vienodai, kaip ir išrinkti Seimo nariai, skirtumas tik toks, kad patarėjas neturėtų balso teisės, priimant įstatymus ir būtų samdomas kiekvieno Seimo nario pasirinkimu. Samdomi profesionalai profesinių žinių reikalaujančius uždavinius spręstų kardinaliai geriau už renkamus mėgėjus. Dar vienas tokio sprendimo privalumas būtų tai, kad bent pradžioje šitai sumažintų pasipriešinimą dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo.
6. Visiškas vykdomosios ir įstatymus leidžiančios valdžios atskyrimas. Nori dirbti vyriausybėje – atsisveikink su seimo mandatu.
7. Draudimas pereiti iš partijos į partiją Seimo nariams, išrinktiems pagal partinius sąrašus. Nori pereiti į kitą partiją – atsisakyk Seimo nario mandato.
8. Galimybė atšaukti tiesiogiai išrinktus Seimo narius, vykdant perrinkimą, jei surinkta 5 procentai rinkimo teisę turinčių gyventojų parašų atitinkamoje balsavimo apylinkėje.
9. Darbo rezultatų kontrolė. Turi būti finansuojama komisija, kuri likus metams iki rinkimų įvertintų visų išrinktų partijų bei Seimo narių skelbtas rinkimines programas dėl įvykdymo. Įvertinimo rezultatai turi būti skelbiami viešai. Komisija turi būti sudaroma to paties Seimo sprendimu prieš kiekvienus rinkimus kito Seimo rezultatų vertinimui iš asmenų, kurie nėra Seimo nariai ir nesibalotiruoja ateinančiuose rinkimuose.
