Taigi, visgi pakalbam rimtai apie tą įstaigą. Iškart sakau – jei skaitote šitą tekstą, labai noriu jūsų komentarų. Nesvarbu kokių, bet kuo išsamesnių ir kuo daugiau.
Ką aš manau apie tą kontorą – ogi tai, kad tai visiškai vadybiniu požiūriu neefektyvi įstaiga, kurios valdymas, galima sakyti, garantuoja blogus darbo rezultatus.
Esminės problemos, kurias matau bei darbo pagerinimai:
1. Neadekvatūs atlyginimai. Vienas Seimo narys atstovauja keliasdešimt tūkstančių rinkėjų, tačiau lyginant su komercinėmis įmonėmis, atlyginimai absoliučiai neatitinka realistinių dydžių, kas tampa korupcijos garantu. Nesigilinant į skaičiavimus, Seimo narys turėtų gauti ~15-20k litų į rankas bei gauti atitinkamą kompensaciją, išėjęs iš darbo (baigęs kadenciją). Tokie atlyginimo dydžiai reikalingi tam, kad bent jau dėl buitinių problemų toks seimūnas netaptų lengvo uždarbio ieškotoju.
2. Silpnas motyvavimas. Seimo nariai nėra objektyviai suinteresuoti gerais savo darbo rezultatais. Paprasčiausias motyvatorius galėtų būti rentų suteikimas, su viena išlyga – kad rentos būtų pririštos prie objektyvių valstybės veikimo rodiklių, pvz., darbo užmokesčio vidurkio ar medianos, BVP ar (mano manymu, geriausias variantas) valstybės prekybos balanso. Tokiu atveju Seimo nariai galvotų ne tik apie esamą situaciją, bet ir apie tai, kokias pasekmes jų įstatymai duos po 20 metų.
3. Išvis elementarus dalykas – tai darbuotojų mokymai 🙂 Seimas irgi yra įstaiga, o seimūnai – darbuotojai. Tačiau stebėtina, kad šie darbuotojai nėra mokomi. Tokioms atsakingoms pareigoms mokymai yra absoliučiai privalomi, ypač dar, kai Seimo nariai užima tokias specifines pareigas, kurioms jokiose aukštosiose mokyklose mokymų išvis nebūna. Į mokymų programą privalomai turi būti įtraukti ekonomikos ir apskaitos pagrindai, teisės pagrindai, vadybos pagrindai, tam tikras bazinis istorijos, politologijos, sociologijos kursas. Manau, kad koncentruotą kursą būtų galima sukišti į 2-3 mėnesių vidutinio intensyvumo mokymų programą. Tada anie seimūnai bent jau suprastų, ką išvis jie daro.
4. Darbuotojų skaičiaus optimizavimas. Pusantro šimto seimūnų Lietuvai per daug. Esant tokiam skaičiui Seimo narių, vietoj seimo gaunasi balaganas. Jau nekalbant apie tai, kad rinkėjai patys nežino, koks seimūnas už ką atstovauja. Tiesą sakant, mane stebina, kai per rinkimus perskaitau savo renkamo seimūno pavardę, kuris jau kokioj 5-oj kadencijoj, o apie kurį aš nieko negirdėjęs. Sumažinus Seimo narių skaičių iki maždaug 70-80, rezultatas būtų žymiai geresnis.
5. Specialistų įtraukimas į Seimo darbą. Vietoj pusės dabar esamų seimūnų puikiausiai galėtų būti ne renkami, o samdomi gerai apmokami patarėjai (po vieną ar netgi du kiekvienam Seimo nariui), turintys teisę pasisakyti Seimo posėdžiuose bei dalyvauti komisijose vienodai, kaip ir išrinkti Seimo nariai, skirtumas tik toks, kad patarėjas neturėtų balso teisės, priimant įstatymus ir būtų samdomas kiekvieno Seimo nario pasirinkimu. Samdomi profesionalai profesinių žinių reikalaujančius uždavinius spręstų kardinaliai geriau už renkamus mėgėjus. Dar vienas tokio sprendimo privalumas būtų tai, kad bent pradžioje šitai sumažintų pasipriešinimą dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo.
6. Visiškas vykdomosios ir įstatymus leidžiančios valdžios atskyrimas. Nori dirbti vyriausybėje – atsisveikink su seimo mandatu.
7. Draudimas pereiti iš partijos į partiją Seimo nariams, išrinktiems pagal partinius sąrašus. Nori pereiti į kitą partiją – atsisakyk Seimo nario mandato.
8. Galimybė atšaukti tiesiogiai išrinktus Seimo narius, vykdant perrinkimą, jei surinkta 5 procentai rinkimo teisę turinčių gyventojų parašų atitinkamoje balsavimo apylinkėje.
9. Darbo rezultatų kontrolė. Turi būti finansuojama komisija, kuri likus metams iki rinkimų įvertintų visų išrinktų partijų bei Seimo narių skelbtas rinkimines programas dėl įvykdymo. Įvertinimo rezultatai turi būti skelbiami viešai. Komisija turi būti sudaroma to paties Seimo sprendimu prieš kiekvienus rinkimus kito Seimo rezultatų vertinimui iš asmenų, kurie nėra Seimo nariai ir nesibalotiruoja ateinančiuose rinkimuose.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Neadekvatūs atlyginimai.
Tik nereikia pasakoti. Daug gaunantis norės dar daugiau, tai tikrai ne priežastis juos kelti. Jeigu netiki -- pasidomėk white collar crime.
Žinoma, kad daugiau gaunantis norės dar daugiau, bet tie atlyginimai, kurie yra dabar -- jie ŠVELNIAI TARIANT, neatitinka tokių pareigų. Matai, korupcija visada susijusi su rizika, o riziką žmonės matuoja paprastai: „ar rizikuodamas daugiau išlošiu, ar daugiau prarasiu“. Todėl bent minimaliai kilstelti rizikos kartelę tiesiog būtina.
4000 + kompensacijos už kanceliarines (už kurias neatsiskaitoma), + kuras automobiliui, + mobilus tarnybinis + sekretoriatas neatitinka pareigų? Ir kodėl gi jau taip? 🙂
Palygink tai su bet kurios vidutinės įmonės, turinčios vos kelis šimtus darbuotojų, vadovo atlyginimu. Aš jau nekalbu, kad makliavojimai su pinigais, skirtais kanceliarinėms prekėms -- tai irgi ką aš žinau. Negi tau atrodo normalu, kai seimūnas turi kombinuotis? 🙂 Tai darbinės išlaidos, kurias, beje, reikia valdyti visiškai kitais būdais.
Ką ten su vadovais lyginti -- misijose tarnaujantys kariai, jau net nekalbant apie užjūriuose triūsiančius statybininkus uždirba bent dukart daugiau.
Suderinus tamstos 1 ir 4 punktus net nereikėtų koreguoti biudžeto 🙂
Alga
O kiek uždirba geras advokatas? Ar manai, kad istatymus kuriantys turi uždirbti mažiau, nei juos taikantys?
Re: Alga
Advokatas kad tapų geru pirma ilgai mokosi, paskui ilgai praktikuojasi. Siūlote steigti Seimo narių mokyklėlę arba atlyginimą susieti su kompetencija? Idėjai pritarčiau 🙂
Čia buvo ne apie tai 🙂
Na, mano mintis būtų, kad esamus įstatymus geriausiai žino tie, kad juos taiko. Ir ko gero būtent tie žmonės žinotų, kaip juos geriau keisti. Jiems pasirinkus seimo nario kelią, jiems neturėtų grėsti algos sumažėjimas.
Apie mokyklėlę- idėja graži, bet
http://rokiskis.livejournal.com/26727.html?replyto=460391
žr punktą 3.
>atlyginimą susieti su kompetencija? Idėjai pritarčiau 🙂
Turint omeny tai, kad Seimas yra faktiškai pati aukščiausia šalies valdžia, Seimo ar seimūnų kontrolės idėjos yra kontr-produktyvus populizmas. Kas gi išdrįs objektyviai nustatinėti seimo narių kompetencijas… Bėje, jei jau rastume tokių žmonių, jų gebėjimus būtų galima panaudoti ir geriau, nei seimo narių atlyginimų nustatumui.
Re: Čia buvo ne apie tai 🙂
Dar kartą noriu pasikartoti -- ne priėmimą į seimūnus vykdyti pagal kompetencijas, o tiesiog daryti paruošiamąjį kursą, kad seimūnai įgytu bent minimalias kompetencijas, kurių jie neturi.
Mano galva utopija.
1. Iš kur tiek babkių valstybėje, kad tokius atlyginimus ir rentas mokėti?
2. Kur deputatų atsakomybė? 4 Metus gauna dideles šaibas ir rentas, o didžiausia „bausmė“ kad nesibolotiruos kitą kartą. Na tai kei rentos yra tai dzin.
3. Samdys specialistus savo nuožiūra -- jo, savo švogerį ir švogerio švogerį, kadangi rentos negaus, kad galėtų pasukti savo „projektą“.
4. Sumažinti seimūnų skaičiui reikalingas referendumas. Toks jau buvo 94 ar tai 96 ir nepasisakė už. Koks referendumas turi būti šiais laikais, kad balsuotų virš 50% aš sunkiai įsivaizduoju.
1. Seimo narių atlyginimai sudaro labai menkutę dalį visų išlaidų, todėl net 10 kartų juos padidinus, valstybės biudžetas ne per daug pajustų. O dėl rentų -- jas pririšus prie prekybos balanso, rentas mokėti reiktų tik tuo atveju, jei valstybei einasi gerai 🙂
2. Dėl atsakomybės -- rentų paskaičiavimo metodai bei punktas dėl kontrolės.
3. Išties samdo tai ir dabar tuos patarėjus, tik tiek, kad jie pigūs. Šiaip ar taip, klausimas yra susijęs su darbo rezultatais, todėl nesamdant specialistų, gaunasi užtikrintai blogi rezultatai. Vienaip ar kitaip, specialistų įtraukimas į Seimo darbą reikalingas. Aišku, kokios priemonės skatintų rinktis būtent specialistus, o ne švogerius -- tai jau plačiau svarstytinas klausimas.
4. Deja, taip. Sumažinti seimūnų skaičių tikrai keblu.
Ne pigūs, rokiški, o savi. Labai dažnai savi. Ir dar, po velniai, dažnai nieko nedirbantys, nes dirba Seimo sekretoriatas (žinau, ką kalbu).
Sumažinti -- nieko keblaus. Referendumas nebūtinas, užtenka Konstitucijos pataisos. Bet įtariu, kad į tokį referendumą pikta ir nuvilta tauta ateitų.
Matai, savi ar nesavi, faktas yra tas, kad seimūnai yra nekompetetingi. Ir kompetenciją jiems padidinti -- tiesiog neįmanoma. Todėl specialistai reikalingi. O klausimas, kaip padidinti seimūnų suinteresuotumą būtent specialistais, o ne švogeriais -- tai jau motyvacinis klausimas. Jį išspręsti tikrai keblu, bet porą motyvatorių jau įvardinau -- prie kokybinių rodiklių pririštos rentos bei įvertinimo komisija būtų gan veiksmingi sprendimai 🙂
Dar biški pabambėjimų.
O rentos šiaip už ką? Jei jau kažkiek lygini seimūnus su įmonės vadovais, tai yra tokia praktika, kad įmonės vadovas po kontrakto pasibaigimo gauna rentą? Nepriklausomai nuo rezultatų?
Aš skaitau kad išvis atlyginimą reiktų mokėti „vidutinį“ 🙂
O apskritai tai viskas Lietuvoj blogai 🙂
Ką tu/Jūs su žinojimu darysi? Eisi į seimą? Ten koalicijos tai reiškia kompromisai ir… zodziu nieko gero 🙂
Matai, įmonių vadovai ilgalaikiais rezultatais suinteresuojami, jiems parduodant opcionus, tai tipinis atvejis. Deja, Seimo narių opcionais nesuinteresuosi, nes tokių tiesiog nėra 🙂 Na, nebent valstybinės paskolos obligacijas jiems dalinti (tarp kitko, tai viena iš alternatyvų rentoms -- išmokėti dalį atlyginimo ilgalaikėmis obligacijomis).
Todėl ir matau rentas, kaip priemonę suinteresuotumui padidinti. Tik su kardinalia išlyga -- rentos turi būti objektyviai priklausomos nuo valstybės gerovės rodiklių.
O ką darysiu su žinojimu -- tiesiog noriu išdiskutuoti ir savo paties žinias truputį pagilinti 🙂 Visi mes žmonės, stebintys Seimo darbą, pastebim skirtingus dalykus 🙂 Gal kažkam kažkada tai ims ir pravers. Vėlgi, kažkam reikia pradėti ieškoti kardinalių kelių Seimui pagerint 🙂 O paskui -- gal ir kokiam laikraštuke pavyktų tokią kritiką išspausdinti kažkada 🙂
Didžiausia problema manau yra visuomenėje, jos vertybių skalėje ir aplinkos suvokime. Mūsuose gi kolkas „krūčiau“ yra ne kiek uždirbi, bet kiek prisiduri, ne tai, kad tu nenusižengi, bet tai, kad darai ką nori ir sugebi išvengt atsakomybės ir panašiai… Taigi kokia visuomenė, tokios ir valdžios institucijos.
Klausimas, kas turėtų ir galėtų tokias nuostatas pakeisti?
Kad ir kaip juokingai tai benuskambėtų, bet tai turėtume atlikti kiekvienas asmeniškai… Ar esi davęs (reikalavęs) kyšį, ar esi ėmęs (mokėjęs) algą „vokelyje“, ar visada praneši kur priklausytų, pamatęs ne visai gerus dalykus (nedetalizuosiu, manau vaizduotę ir supratimą turi) ar tiesiog numoji „ne mano reikalas“ arba „tai vistiek nieko nepakeis“?
Nežinau kaip tu, bet aš tikrai negalėčiau pasigirt viską atliekantis taip kaip priklausytų teoriškai. Taigi ar aš galiu reikalaut, kad kažkas elgtūsi būtent taip, jei aš pats to nedarau? Ai6ku tai negali tapti pasiteisinimu kam nors netinkamai elgtis 🙂
Matai, yra tokia bėda (matematinė, plg. su kortų žaidimais): jei sistemoje esantys žaidėjai visi žaidžia sąžiningai, bendras rezultatas gaunasi geresnis, tačiau tokiu atveju dar daugiau išlošia pavieniai sukčiaujantys žaidėjai. T.y., kuo sąžiningesni visi piliečiai, tuo daugiau gali laimėti korumpuoti. Tuo atveju, jei korumpuoti visi, bendras pasiektas rezultatas gaunasi prastesnis, tačiau didžiausi korumpokratai pasiekia mažiau, lyginant su eiliniais. Kitaip tariant -- korupcijos paplitimas tarp visų visuomenės narių -- tai ne valdžios korupcijos priežastis, o atsakas į valdžios korupciją, jos įtaką bent dalinai minimizuojantis.
Būtent todėl visuomenė pati negali nieko pakeisti -- keistis turi sistema, garantuodama, kad neliktų galimybių korupcijai. O sistemą turi keisti tos sistemos valdytojai, t.y., Seimas.
Sutinku, kad sistemoje esant visiems sąžiningiems žaidėjams pavieniai sukčiaujantis žaidėjas pasiekia geresnių rezultatų. Obettačiau… kai visi sąžiningi, nesąžiningas net ir prie mažiausio sukčiavimo lygio išsiskiria iš kitų ir jį nesunku pašalinti. Tuo tarpu kai visi nesąžiningi prasiseda siųstinis durnius iš serijos „sam takoj“.
Šiaip čia gal ne visai į temą, bet man užstrigo LJ skaityti vieno ruso (šiaip išsilavinęs tokis) įspūdžiai iš Austrijos. Tai jam labai užkliuvo faktas „ten tokia tvarka, o nei vieno policininko nemačiau…“ Nesakiau aš jam nieko, nes tokie dalykai pasikeičia ne žmoguje, o tik keičiantis kartoms.
Taip, vištos ir kiaušinio problema 🙂 Visgi, manau, kad žuvis pūva nuo galvos, todėl visgi reiktų pradėti nuo valdžios, nes patys žmonės savaime nepasikeis -- tai sisteminiai dalykai, o tokias sistemas lengviau keičia jų tvarkytojai, o ne dalyviai.
vertybių skalė ir suvokimo problemos
>Didžiausia problema manau yra visuomenėje, jos
>vertybių skalėje ir aplinkos suvokime.
>Mūsuose gi kolkas „krūčiau“ yra ne kiek
>uždirbi, bet kiek prisiduri,
Taip, bet dar didesnė suvokimo problema- kad Seimo nariai turi dirbti už dyka, ar už algą, lygią- bedarbio pašalpai/vidutinei pensijai/MGL’ui/vidutiniam atlyginimui Lietuvoje/ ir t.t. (reikalingą pabraukti).
Re: vertybių skalė ir suvokimo problemos
Tikrai su tuo sutinku. Dėl to kažką reikia keisti. Gal būt, netgi ne tiek didinti atlyginimus dabar, kiek didinti tas pačias rentas, jas labai aiškiai susiejant su gyventojams suprantamais rodikliais. Kad būtų bet kuriai bobutei aišku, kad seimūnas gaus daug tik tuo atveju, jei ir jinai gaus daug. Bet visgi tai gili problema -- sovietinis mentalitetas reikalauja lygiavos :-/
Re: vertybių skalė ir suvokimo problemos
Tai nėra nei didesnė, nei mažesnė problema, tiesiog tai tos pačios problemos dalis. Taip pat man keistai atrodo dalijimas valdžia-liaudis. Kažkoks pavergtosios tautos sindromas. Valdžia yra ta pati liaudis, tos pačios visuomenės dalis, ne iš Marso gi seimūnus renka…
Re: vertybių skalė ir suvokimo problemos
Davėte man mintį -- gal problema yra tiesiog tame, kad visi galvoja, jog seimūnus renka, nors išties juos SAMDO konkursiniu būdu. Manau, kad daugelio vertinimo kriterijai smarkiai pasikeistų, tiesiog pažvelgus į seimūnus, kaip į SAMDOMUS darbuotojus. Gal netgi didelio atlyginimo nebūtų taip gaila 🙂
Re: vertybių skalė ir suvokimo problemos
Na aš paantrindamas didžiajam herojui ir sakau, kad problema yra mūse ir musyse 🙂 T.y. tame kas ką mąsto ir galvoja.
O į mane galima kreiptis TU, taip gal net priimtiniau
Re: vertybių skalė ir suvokimo problemos
>Taip pat man keistai atrodo dalijimas valdžia-liaudis.
>Kažkoks pavergtosios tautos sindromas.
+1.
Re: vertybių skalė ir suvokimo problemos
Labai geras pastebėjimas.
Manau kad proporcinės, pagal sąrašus, rinkimų sistemos Lietuvoje panaikinimas kartu su ja paskirstomomis 70 vietų Seime teigiamai paveiktų atotrūkio tarp rinkėjų ir valdžios mažėjimą. Na bent jau Seime nesivaidentų Kirkilai ir Juršėnai, kurių gyvenime niekas neišrinktų vienmandatėse apygardose.
LAbai seniai esu jau sau suformulves siuos principus.
Gal tik ishskyrus seimo nario atshaukima.
O algos tai realiai per mazos yra. ash tai skaitau kad alga menesine i rankas turetu buti ne maziau kaip 10 kg EUR o kadencijai pasibaigus iseitine kompensacija ne maziau kaip 150 kg eur.
kai kazhkas sako -- ish kur tokie pinigai -- tai zinotina kad geriau baltai sumoketi daug -- negu kad jie pasiims patys neshvariais darbais.
Koks padorus -- profesionalas gali eiti uzh tuos „niekingus“ max.8000 lt menesini atlyginima. Kuomet jeigu esi saziningas tai atsiranda daugybe rizikos susigadinti tolimesne kariera ir susipykti su daugybe svarbiu zhmoniu.
Ir jeigu dirbsi saziningai -- po kadencijos Lietuvoje negausi jokio normalaus darbo. + didleis minusas tampi vieshuoju asmeniu kur kiekvienas apsisnargliojes zurnaliuga domesis gyvenimu.
Normalus zhmogus -- negali prisiimti tiek riziku uzh tokius pinigus.
Na ir be abejo jau nekalbesiu apie 3E’s -- Economy, Efficiency and Effectiveness principu diegima ju veiklos organizavime 🙂
Nagi, jei numonės sutampa, tai gal ir gerai, nors prieštaravimų tai norėčiau išgirsti 🙂
Sutiksiu
Vat čia ir problema- o nemaža dalis tautos rėkia- kaip jie ten drįsta sau kelt algas, jei mano pesija tik 300 litų?
Rezultatus matom.
Seimo nario atšaukimas būtų didelė klaida, mano manymu. Nieks nieko nebeveiktų, tik rūpintųsi, kaip paskatint gyventojus nuverst tą ir tą seimūną bei, žinoma, kaip pačiam išvengt pašalinimo -- koks čia darbas, kai bet kurią dieną tave gali išmest lauk, tada jau ir minimalių pastangų nebūtų, vien intrigos.
O vat drausti pereiti į kitą partiją… kodėl ne, kol kas nematau minusų, be to, jei išeini iš frakcijos, reikėtų, kad nieks nepriimtų tokio perėjūno į savo frakciją, ir tai būtų draudžiama.
Atyginimo kėlimas tikrai nesąmonė, atleisk :/ juk jie ir taip beveik visi milijonieriai (kiek prisimenu iš jų turto deklaracijų)
Nagi, o ar tai blogai, kad jie rūpintųsi, kad jų nieks neatšauktų? Prisidirbai -- esi atšauktas, taigi, malonėk būti skaidriu 🙂
O dėl atlyginimo kėlimo -- įsivaizduokim, kad tartume tokį sakinį „negalima telekomo generaliniam skirti didelio atlyginimo, nes jis ir taip turtingas“, kaip skamba? 🙂 Atsakingos pareigos turi būti apmokamos atitinkamai, kad turtus krautis galėtų legaliai, o ne iš korupcijos -- tai galioja ir seimūnams, ir ministrams, ir įmonių direktoriams. Beje, mane stebina kai kurių kandidatų pareiškimai, esą, seimūnas gali dirbti ir už dyką, iš idėjos. Ką galima būtų pagalvoti apie kandidatą į kokios nors įmonės vadovaujantį postą, išgirdus iš jo pareiškimą, esą jis nori dirbti už dyką? 🙂
Matai, manau, kad tas atšaukimas niekad nevyktų skaidriai, konkurentai viens kitam neduotų dirbt, jie neturėtų kada sėdėt seimo salėj ir balsuot, reiktų intrigas regzt ir atsimušinėt nuo kitų provokacijų, kaltinimų, kurių nieks neįrodytų, bet būtų šaukštai popiet -- atšauktų dėl įtarimų, ir tiek… Vien iš pykčio -- visi vagys, atšauksim bjaurybes.
O dėl algų tai žinai, čia jau kažkokia puota maro metu -- šalyje infliacija, algos juokingos, kainos -- ne visai, o čia, matai, kažkas gauna rentą bala žino už ką… Aš suprantu, ką tu turi galvoj, bet šiaip tai į seimą reiktų eit ne vien dėl tūkstančių ir rentos iki gyvenimo galo :/
Kas ateina vien dėl pinigų, tai jiems nieko nėr lengviau priiminėt įstatymų Maximos naudai, juk uždirbs… Ir taip toliau. Verslas yra verslas, o čia vis dėlto tautos atstovai, negi čia jau beviltiškai naivu ir pasenę galvot apie tai, kad eini į seimą ne vien dėl pinigų, bet ir kažką gero Lietuvai padaryt?
O kaip tu dėstai, tai atrodo, jog taip ir turi būt, kad į seimą reikia eit vien milijonų susikraut.
Nu, matai, aš taip ir žiūriu, kad eina į Seimą daugiau tie, kas nori milijonus susikraut. O ir šiaip, gražiomis idėjomis gyvas nebūsi, o geri norai veda į pragarą, todėl bandau žiūrėti ciniškai 🙂
Matai, seimūnas -- tai ne motina Teresė. Tai žmogus, kaip tu ir aš. Ir pridėję ranką prie širdies, pasakykime, ar dirbdami Seime, pasitenkintume kelių tūkstantėlių litų alga?
Tai vat… O dėl tų milijonų ir maksimų -- tam reikalingos motyvacinės schemos. Būtent tam ir reikalingos rentos, pririštos prie veiklos rezultatų. Kaip kitas variantas -- obligacijos ar pan.. Kad atsirastų ilgalaikis suinteresuotumas -- tegul ir negauni iškart rezultato, bet ilgainiui, jei darbai geri, rezultatas atpirks juos su kaupu.
O dėl atšaukimo -- skaidriai ar ne skaidriai, bet bent jau kažkoks baudžiamumas atsirastų. Nes dabar seimūnai -- nebaudžiami visiškai. Kas iš to, kad Seimo narys perbėgo per 5 skirtingas partijas, nedalyvavo jokioje veikloje, praleido pusę posėdžių, ateidinėjo į Seimą girtas ir išvis jis niekam nereikalingas? Kokios galimybės jį pašalinti? Turi būti kad ir sunki, bet veikianti procedūra, leidžianti išmesti lauk tuos, kas visiškai neatitiko rinkėjų lūkesčių. O kad intrigos kažkam kažką -- taigi ir dabar yra tos intrigos, tarp kitko, pasklidusios TOKIAIS mastais, kad tai sunku net įsivaizduoti 🙂
>juk jie ir taip beveik visi milijonieriai
iš kur žinai, jei rinkimai dar nesibagė 😉
Na, taip 🙂 Teisingas pastebėjimas. Gal greičiau, ar taip, ar anaip, beveik visi jie taps milijonieriais arba tokiais jau yra 🙂
išdėstei daug labai įdomių dalykų, kuriems daugumai pritarčiau, ypač tai daliai apie seimo narių mokymą. Apskaitos pagrindai, ekonomika, sociologija, istorija -- MUST. Apskritai turėtų testą kokį specialų išlaikyti prieš bolotiruodamiesi į seimą.
Kas dėl algų, manau, kad į valdžią apskritai turėtų eiti turtingi žmonės, kurie savo profesiniame gyvenime pasiekė visko ko norėjo ir save realizavo; tai nereiškia, kad mažiau turtingų, protingų ir ambicingų nereiktų priimti. Alga galėtų būti priklausoma nuo pajamų…nežinau ar tai demotyvuotų turtinguosius turinčius ne vieną dešimtį melejonų 🙂 minimali alga -- 10k. kanceliarinės išlaidos apskritai keistumą -- tiek pinigų „ant pieštukų“
Taip pat reiktų kažkokio mechanizmo, kad valdžia būtų labiau atskaitinga žmonėm, nes dabar standartiškai -- norėjom kaip geriau, išėjo kaip visada ir niekas nieko dėl to negali padaryti.
Kol kas tiek.
Taip, atskaitingumas ir kontroliuojamumas -- būtina sąlyga bet kokios institucijos darbui. Kol to nėra -- institucija neatskaitinga ir nekontroliuojama. T.y., daranti išvis neaišku, ką.
„manau, kad į valdžią apskritai turėtų eiti turtingi žmonės, kurie savo profesiniame gyvenime pasiekė visko ko norėjo ir save realizavo“ -- aš pritariu kitai nuomonei, kad turtingi žmonės, užsidirbę milijonus eina į seimą tam, kad ir toliau dirbtų SAU.
tame ir problema -- mentalitetas netinkamas turtingu zmoniu, kad jie eitu i valdzia…cia tik grazi teorija 🙂
1: Atlyginimu dydis ir polinkis korupcijai -- visai nesusije dalykai. Tam, kad mazinti korupcija, reiketu gerinti su ja kovojanciu tarnybu veikla ir siaip, bendra visuomenes samoninguma. Nusikalsti trukdo ne tiek bausmes dydis (galimas „pralosimas“), kiek jos neisvengiamumas ar moraliniai nuostatai „as tokiu sudu neuzsiimineju!“.
2: Didele neteisybe butu. Tarkim, isrinko socdemus, jie pradejo geras reformas, paskui liaudis isrinko konservatorius ir jie tas reformas suvare. Socdemu rentos sumazejo visai ne del del ju kaltes. Antra, pagal ka tas rentas skirstysim? Valstybe -- toli grazu ne tik atlyginimai ir duonos kainos. Ir trecia, norisi tiketi, kad politikai ne tiek del atlyginimu, kiek del savo atstovaujamu grupiu ideju igyvendinimo i seima lenda.
3: Taip ir isivaizduoju agitacija -- „Balsuokit uz musu kandidata studenta. Nieko neismano, bet mokosi greitai.“. 🙂 Jei zmogus isigudrino tapti partijos lyderiu, turi ka nuveikti seime, jei juo pasitiki didele grupe rinkeju -- kam dar organizuoti kazkokius mokymus, i kuriu rezultatus, tiesa sakant, visiems nusisvilpt? Pinigu svaistymas.
4: Is esmes, skonio reikalas. Daugiau nariu -- daugiau nuomoniu ir erdves, maziau -- daugiau atsakomybes. Bet, kaip jau kazkas minejo anksciau, tektu taisyti konstitucija. Tektu organizuoti referenduma, o ar liaudziai taip jau aktualu, kiek ten seimunu ji islaiko? Bet kokiu atveju, tuos seimunus aptarnaujantysis personalas -- kur kas daugiau zmoniu.
5: O esami konsultantai kuo blogi? Mano nuomone, patys tie specialistai.
6: Intuityviai jauciu, kad kuo aukstesne valdzia, tuo labiau istatymus leidziantieji turetu buti arciau vykdanciuju, nes jei ten atsirastu plysys, zemutinese grandyse visiskas bardakas butu. Labai jau palanki terpe atsakomybes kratymuisi.
7: Truputi nesazininga zmoniu, balsavusiu uz asmenybe, o ne uz partija, kuria si astovauja, atzvilgiu. Tipo, jei partija skesta, tam zmogui irgi teks skesti. O gal pas ji dar tiek ideju neigyvendintu, tiek pazadu neivykdytu, tiek kyshiu nepaimtu, tiek planu kitai kadencijai!
8: Jei apylinkeje bent 5% solidariu vienos partijos nariu, nepatinkanciam kitos partijos nariui niekas i seima patekti neleis. Be to, rinkimai -- labai brangi pramoga. Uztenka ir tiek, kiek yra.
9: Centristu dauguma -> komisija -- centristai -> desinieji ir kairieji -- nieksu gauja. Tik papildomas propagados ir lesu svaistymo irankis butu.
1. Manau, kad visgi atlyginimo dydis susijęs su korupcija. Didelis atlyginimas -- bent dalinis korupcijos priežasčių kompensavimas.
2. Tokiu atveju visos politinės jėgos būtų suinteresuotos, kad reformos vyktų sėkmingai. Svarbiausias dalykas, kad būtų užtikrintas reformų tęstinumas, t.y., būtent apsauga nuo tokio atvejo, kurį tamsta įvardinote, kai vienos reformos sugriaunamos, pradedant nesuderinamas reformas. O dėl idėjų, dėl kurių eina dalis politikų -- tegul, jei jie idėjiniai, tai ir gerai, jei tai bus atlyginta 🙂 O dėl rentų skirstymo -- sakyčiau, kad tai jau techninis reikalas, kelis rentų skaičiavimo variantus jau pateikiau 🙂
3. Galim įsivaizduoti panašų hipotetinį atvejį, kai puikų ekonomistą ligoninės personalas išsirenka vyriausiuoju gydytoju 🙂 Akivaizdu, kad jei jau taip atsitiko, tai net jei tas ekonomistas turės sveiko proto, kad nedaktarauti, reikia bent jau supažindinti jį su medicinos pagrindais, kad nesąmonių nepridirbtų. Būtent tam ir turi būti mokymai seimūnams -- taip ar anaip, netgi būdami akademikais, jie negali išmanyti gerai tų sričių, kuriomis jiems tenka užsiimti, todėl jiems ir reikia suteikti bent bazines žinias, kad išvengti didžiausių nesąmonių.
4. Pilnai sutinku su tamstos pastebėjimu, kad didesnis kiekis Seimo narių leidžia atstovauti didesnį nuomonių skaičių. Tai labai stiprus kontrargumentas, kuriam ne tik negaliu pateikti prieštaravimų, bet kurį net ir norėčiau papildyti -- specialiai įvesti įstatymų pakeitimai, kurie suteiktų daugiau galimybių smulkioms partijoms, visai galėtų padidinti Seimo darbo skaidrumą.
5. Esami seimūnų padėjėjai („konsultantai“) negali atstovauti savo nuomonės (jie tik padeda seimūnams susidaryti nuomonę), negali tiesiogiai dalyvauti Seimo darbe (tai daro atitinkamose srityse nekompetetingi seimūnai), be to, yra visgi mažokai apmokami -- į tokius postus vargiai eitų kvalifikuoti specialistai.
6. Įstatymų leidžiančiosios valdžios atskyrimas nuo vykdančiosios yra būtinas. Priežastis paprasta: kad neatsitiktų taip, jog tie patys veikėjai ir leidžia įstatymus, ir juos vykdo, o paskui keičia, kaip jiems patogu. Toks valdžių atskyrimas jau tapo privaloma praktika, o problemos būtent tada ir prasideda, kai šios valdžios yra apjungiamos.
7. Kandidatai, kurie renkami tiesiogiai, ir turi eiti tiesiogiai. O jei partija skęsta -- tai arba būk su ja ir padėk jai išplaukti, jei tiki ja, arba turėk ryžto atsisakyti jos. Tai principinis klausimas.
8. Galim skaičių padidinti pvz., iki 10, 20 ar net 50 procentų -- svarbu, kad liktų reali kandidatų atšaukimo galimybė 🙂 O dėl kainos -- ar brangiau perrinkti seimūną, ar užmokėti už bėdas, kurias jis pridarys? 🙂
9. Šiaip ar taip, kontrolės įrankis būtinas, nes šiuo metu mes taip ir nesužinome, ką visgi nuveikė seimas, kokia partija prisidirbo, kokia apsimelavo, etc.. Galima aišku sugalvoti ir tam tikrą sudėtingesnę schemą Seimo darbo kontrolei, bet šiaip ar anaip, viena ar kita kontrolė turi būti, tai tiesiog būtina sąlyga, norint išvis pasiekti kažkokių rezultatų 🙂
Čia jau pavarėt
>Tarkim, isrinko socdemus, jie pradejo geras
>reformas, paskui liaudis isrinko
>konservatorius ir jie tas reformas suvare.
>Rentos sumazejo visai ne del del ju kaltes.
Cha cha cha koks juokingas pavyzdys… Socdemai pradėjo reformas… Ir dar geras… Mirsiu iš juoko.
Tarkim, kad socdemai įvykdė puikias reformas, o paskui Žemė susidūrė su didžiuliu asteroidu, ir socdemai neteko rentų, nes įvyko pasaulio pabaiga. Ir visai ne dėl socdemų kaltės. Nu b#$% b#$%, kaip nesąžininga. Ką daryt?
…komentarų. Nesvarbu kokių, bet kuo išsamesnių ir kuo daugiau
1. Pažiūrėkim iš pagrindų. Seimūnų pagrindinis darbas- leisti įstatymus. Nežinau, kiek Lietuvoj uždirba TAIKANTYS įstatymus (advokatai, prokurorai, teisėjai), bet KURIANTYS įtatymus turi uždirbti NEMAŽIAU nei betkuri iš šių trijų katergorijų. Sakyčiau netgi, 20 procentų daugiau nei viršutinės kvartilės vidurkis. 15-20k po mokesčių- deja, nežinau, kiek Lietuvoj uždirba geras advokatas, tai negaliu palyginti (kas žino- būtų įdomu sužinot).
2. +1. Seimo nario renta turėtų buti surišta su BVP augimu. Jei BVP toks pat ar mažesnis- renta nulinė. Augant BVP auka rentos. Tik reiktų sugalvot mechanizmą, kad būtų skaičiuojama pagal realų BVP, o ne jo vertę nuvertėjusiais pinigais (sugalvot tokį mechanizmą- nesudėtinga).
3. Tai jau buvo bandyta daryt, bet problema tame, kad laimėję rinkimus seimūnai ant tiek „pasikelia“, kad neturi nuotaikos klausyt kažkokių pamokymų. Deja.
4. Teoriškai- gal ir taip, praktiškai- tuščias populizmas. Ir, bėje, geras testas melagiams išryškinti. Seimo nariai NIEKADA nebalsuos sumažinti savo pačių skaičiaus, ir bet kuris tai žadantis kandidatas yra arba įžulus melagis, arba meluojantis kvailys.
5. Įdėja- gal ir gera, bet praktiškai bus (jau buvo) samdomi šeimos nariai. Uždraudus- bus apeita. A samdys B-ienę, B samdys A-ytę. Net Didž. Britanijoj buvo tokia problema.
6. Ką tai duos? Ne teoriškai (apie valdžių atskyrimo principą blah blah blah girdėjęs esu, jei ką), o praktiškai?
7. Įdėja graži, bet jau geriau vieši perbėgėliai, nei užsikonspiravę partizanai, balsuojantys priešingai negu priklausytų pagal partijos liniją.
8. Kaip bus rentom? Vistiek mokėsim? Atimsim? Ar tokiu būdu neužkirsim kelio bet kokiom, nors truputį drąsesniom reformom? Aš visgi manyčiau, kad turim teisę neišrinkti seimo nario kartą į keturis metus, ir todėl turim rinktis atsakingai. Taškas.
9. Tą patį daro laikraštininkai visokie. Ką, nedaro? Tai matyt tik todėl, kad tokia ataskaita nesurinktų pakankamai skaitytojų, kurie skaitytų tokią santykinai pigiai ir paprastai atliekamą studiją.
Re: …komentarų. Nesvarbu kokių, bet kuo išsamesnių ir kuo daugiau
1. Neturiu nei ką pridėti. Geri advokatai panašiai ir uždirba. Kai kurie dar ir daugiau.
2. Ačiū 🙂 Nors man visgi atrodo geresnis rodiklis būtų prekybos saldo.
3. Kaip bebūtų gaila, niekad negirdėjau apie tokią iniciatyvą :-/ Gaila, jei tokia praktika nuduso.
4. Tas tiesa -- seimūnai nenori mažinti savo etatų, pilnai priimu prieštaravimą dėl nerealumo 🙂
5. Esant stipriems motyvatoriams, galima būtų išvengti švogerių. Kita vertus, net jei 90 procentų seimūnų pasisamdytų dykaduonius švogerius, likusi dalis specialistų, manau, atliktų savo darbą.
6. Matai, praktiškai vyksta taip: tarkim, sugalvojo seimūnai padaryti geras reformas. O vyriausybė sumalė š. Seimūnai ima ir pataiso vėl įstatymus, taip, kad vyriausybė lieka balta. Ir t.t.. Esmė tame, kad Seimas kuria sistemą, pagal kurią turi dirbti (ir būti kontroliuojama) vyriausybė. Tuo gi atveju, jei tie patys žmonės ir kuria sau taisykles, ir save kontroliuoja -- gaunasi bardakas. Tai maždaug tas pat, kaip policininkai susigalvotų patys taisykles, pagal kurias baudžia pažeidėjus -- tikras balaganas gautųsi. Tai vat, kad būtų tvarka, o ne balaganas, reikalingas griežtas įstatymus leidžiančios ir vykdančios valdžios atskyrimas.
7. Tokius partizanus partijos pačios greitai išaiškintų, o jau partija pati turėtų teisę išmesti tokį narį ir iš savo, ir iš seimūnų tarpo (taip taip -- partija galėtų suspenduoti per partinį sąrašą išrinkto seimūno mandatą). Turiu omeny, kad reikia, jog partijos imtų dirbti, kaip pilnavertės partijos, o ne kaip trumpalaikius interesus turinčių žmonių susibūrimai.
8. Atšaukti Seimo nariai laikytini išmestais už nusižengimus, todėl rentos, kaip ir kitos privilegijos, jiems netaikytinos.
9. Tokia ataskaita ne tokia jau pigi 🙂 Ir ne tokia jau ir įdomi. Praktiškai, tai būtų labai nemažas darbas -- išanalizuoti seimūnų darbo rezultatus bei jų atitikimą pažadams 🙂
Dar daugiau detalių
2. Kodėl manai, kad pagamintas ir Lietuvoje suvartotas prabangus kotletas/automobilis/kompiuteris/lazeris/sūris/belenkas yra mažiau vertingas už tokį patį belenką, išvežtą į užsienį?
3. Buvo buvo, bet senokai, nepamenu kada. Problema ta, kad išrinktieji pasijusdavo na… išrinktaisiais, ir visiškai nemanė, kad juos dar kas nors gali mokyti.
4. Tai kurių galų eikvoti jėgas nesąmonių propagavimui, ir nukreipiant dėmesį nuo realių problemų, kurias įmanoma išspręsti? (nors, aišku, nieko čia mes ir taip nesprendžiam- šiaip diskutuojam 🙂
5. Nesu didelis specialistas, bet manau, tiems 10 procentų specialistų būtų labai sunku nusiteikt rimtam darbui, jei aplinkui 90 procentų švogerių.
6. Tai daroma todėl, kad seimūnai, paskyrę vyriausybę, nenori, kad jų partijos paskirta vyriausybė liktų susikompromitavusi. Tai, kad vyriausybės nariai formaliai atsisays mandato, daug nepakeis. Mano akim žiūrint- problema iš tiesų egzistuoja, bet ji ne tame. Problema tame, kad esant trapiai daugumai vengiama atstatydinti kokį susimovusį ministrą, nes tas nubėgs pas opoziciją, ir daugumos nebeliks.
7. Pats propaguoji laisvo seimo nario mandato, kuris yra vienas esminių Seimo veikimo principų, atsisakymą. Ar esi pilnai apgalvojęs visas įmanomas pasekmes?
8. Apie pasekmes jau sakiau- niekas nesiryš nieko ryžtingesnio daryti, net jei akivaizdi nauda ateitų po 3-jų mėnesių. Visi tik vaikščios ant pirštų galų, stengdamiesi nedaryti staigių judesių, kurie atkreiptų į save rinkėjų dėmesį, ir bandytų sėkmingai išlaukti kadencijos galo.
9. Tu pažiūrėk kokie tie pažadai. Valstybė tarnaus žmonėms, pensijos po 1500 litų, mokytojo profesijos prestižas, kova su korupcija… Praeitų rinkimų pažadai, kiek pamenu, iš esmės nesiskyrė- nors aišku, nebuvo visai tokie patys, tas tiesa. Mokytojo profesijos prestižo atstatymas- čia naujiena, praeitą kartą labiau madoje buvo Europos fondai ir dar kažkas… Mano argumentas- tą ataskaitą būtų galima padaryt per savaitę ar mažiau, bet jei jos nieks nepadaro, tai tereiškia, kad skaitytojų mažai. O dabar klausimas: tarkim ji būtų padaryta už valdiškus pinigus. Kokia iš to nauda, jei jos beveik niekas neskaitys?
Aišku, čia galima kabinėtis prie smulkmenų, tipo sunku yra tiksliai pamatuot korupcijos lygį ar mokytojo prestižą, bet manau mes abu sutiksim, kad su pirmuoju jokio persilaužimo nebuvo, o su antruoju- turbūt nebus.
Re: Dar daugiau detalių
2. Taip, dėl saldo mane įtikinot. BVP tinkamesnis dydis 🙂
3. Manau, kad pakeitus rinkimų įstatymą taip, jog seimūno darbą galėtum pradėti, tik gavęs pažymą dėl kursų, problema išsispręstų. Dar geresnis variantas -- jei tapti kandidatu į seimą galėtum tik po kursų 🙂
4. Na, taip ar anaip žiūrėsim, Seimo narių skaičius visgi yra potenciali problema 🙂 Tiesa, yra du argumentai UŽ sumažinimą, tinkami patiems seimūnams: viena vertus, atlyginimams lieka daugiau, antra vertus, likusių seimūnų įtaka kardinaliai didėja 🙂
5. Manau, kad švogeriai tiesiog nedarytų didelės įtakos, o po kiek laiko paprasčiausiai pasidarytų gėdingu turėti buką švogerį vietoj kieto specialisto 🙂 Aišku, su sąlyga, kad tiems kietiems specialistams duotų reikštis, o ne tik būti slaptais patarėjais 🙂
6. Taip, problema dėl ministrų atsistatydinimo irgi yra. Bet vėlgi, ji yra dėl tų pačių priežasčių -- toks ministras yra labai svarbus, nes jis yra seimūnas, t.y., abidvi valdžios neatskirtos 🙂
7. Propaguoju ne laisvo seimo nario mandato atsisakymą, o aiškų įvardijimą. Jei jau mes turim dviem skirtingais būdais išrinktus kandidatus (vardinius ir partinius), tai ir jų mandaų suspendavimas turi būti skirtingas. Ir abiem atvejais -- vienodai skaidrus. Tie, kas išrinkti kaip asmenys -- tegul jie laksto, kur tik nori. Bet tie, kurie išrinkti, kaip partijų atstovai -- tegul ir atstovauja partijoms.
8. Jei pinigus gauni už ilgalaikius rezultatus -- tikrai ryžtiesi 🙂 Tai ir yra motyvacijos esmė 🙂 Visi mes godūs ir norim pinigų 🙂
9. Ataskaita reikalinga tam, kad įgaliota ir autoritetinga institucija galėtų aiškiai ir skaidriai įvardinti, kas yra kas. Kad kalbos pavirstų faktais. Tame ir yra skirtumas nuo žurnalistikos. Supranti, tiesiog palygink žurnalistinį vertinimą su audito ataskaita: žurnalistas ar apžvalgininkas tiesiog pateikia interpretaciją, paremtą žmonių nuomonėmis, tuo tarpu auditas -- pilnavertį ir skaidrų įvertinimą, paremtą faktais. Tai kaip ir komercijoj: žurnalistas gali parašyti detektyvinę istoriją apie tai, kaip sandėlininkas vagia prekes ir pan., tačiau objektyviam įvertinimui reikalingas auditas -- vienu atveju jis parodys, kad žurnalistas buvo asilas ir vagystėmis pavadino paprasčiausius prekių pervežimus į kitus sandėlius, o kitu atveju -- pateiks aiškiais įrodymais paremtus faktus apie vagystes.
Auditokratijos pavojai
3. Jo, pilnai suprantu norą įsteigti dar vieną instituciją, kuri kontroliuotų tą pačią aukščiausią instituciją. Bet ar mes išspręsim problemą, at tiesiog pakylėsim ją vienu laipteliu aukščiau?
Kokia nors organizacija, galinti neprileisti seimūnų ar kandidatų į Seimą potencialiai tampa aukščiausiąja valdžia, tik šįsyk- jau nerinkta žmonių, ir niekam neatsakinga (ar steigsi dar vieną, dar aukštesnę kontroliuojančią organizaciją?).
Dėl 4: įsivaizduok pasiūlymą darbo kolektyve: pusę žmonių atleidžiam, likusiai pusei pakeliam algas. Atleistieji negalės susirasti panašaus darbo, nes tai- vienintelis tokio tipo darbdavys Lietuvoje, o užsieniečiai iš principo lietuvių nesamdys. Sprendimą priima tie, kuriuos pačius tai liečia. Kas išeis? Nesąmonė, ir tiek.
Dėl 5: „o po kiek laiko paprasčiausiai pasidarytų gėdingu turėti buką švogerį vietoj kieto specialisto“- matai, turint omeny tiek mūsišką, , tiek ir britišką mentalitetą, yra pavojus, kad po kiek laiko pasidarys gėda prieš žmoną, kad visi kiti seimūnai įdarbino savo žmonas, o tu vienas ne :-).
Dėl 6: net ministrui formaliai netekus seimo nario mandato, jis vistiek liks partijos deleguotas, ir vyriausybės sėkmė yra vertinama kaip partijos sėkmė. Ką daryti? Nežinau, bet tikrai neverta kurti farso su „nepartiniais“ ministrais, čia tai jau tikrai. Formalus (ne)buvimas seimo nariu reiškia kur kas mažiau nei seime likusiųjų bendrapartiečių noras per kitus rinkimus turėti galimybę pasakyti: „va, mūsų švvietimo ministras tai oooooo… Rinkit mūsų parciją“.
7. Dėl skirtingų seimo narių statusų tai manau panašus populizmas kaip ir dėl atšaukimo, tik daugiau ir nuobodžiau rašyti. Neapsiimu :-).
8. Pasitinkimas, matai, nevisai toks. Arba, kaip sakoma, A „nesiūbuodami valties“ prasėdim iki kadencijos galo, ir tikimės, kad gausim ne itin didelę rentą dėl naturaliai (dėl tech. progreso) kylančio BVP, arba B rizikuojam likt be nieko, vykdydami drąsias reformas. Manau, dauguma rinksis variantą A.
9. Pavojai- kaip ir dėl Nr3, bet kaip jau sakiau, didžiojiąją daugumą kandidatų pažadų galima įvertinti ir be kvalifikuotų auditų. Pažadai paprasti ir primityvūs. Priversime valstybę dirbti žmonėms… Čia net ne audito reik, čia kiekvienas pats sau gali nuspręsti, dirba jam ta valstybė ar ne. Kiek auditorių reikės atsakymui į akivaizdžius, bet sunkiai metodologiškai apibrėžiamus klausimus (o dauguma pažadų būtent tokie) 🙂 ?
Ir dar apie prekybos saldo
Pagal vieną iš teorijų- geriausias prekybos saldo- apie nulį. Ir bėje, tuo dydžiu galima manipuliuoti. Manau, rusiškai skaitai, čia mes biški apie tai diskutavom su ibucus’u:
http://ibicus-lj.livejournal.com/259387.html?thread=3638843#t3638843
Yra hipotezė, kad prekybos saldo pagerėtų uždraudus skandinaviškus bankus, grynų pinigų įvežimą ir Western Union veiklą Lietuvoj. Taip pat oficialų prekybos saldo gerina į Lietuvą įvežama kontrabanda: esant oficialiam eksportui ir neoficialiam importui realiai- balansas, ant popieriaus- saldo teigiamas. Tik va, vargu ar gyvenimas nuo to gerėja…
Re: Ir dar apie prekybos saldo
Taip, tai teisingas pastebėjimas. Teigiamas prekybos saldo reiškia gerą gamybą, bet prastą lėšų įsisavinimą. Išties, įtikinot tamsta, kad geresnis rodiklis -- BVP 🙂
Re: …komentarų. Nesvarbu kokių, bet kuo išsamesnių ir kuo daugiau
„8. Atšaukti Seimo nariai laikytini išmestais už nusižengimus, todėl rentos, kaip ir kitos privilegijos, jiems netaikytinos.“ -- pvz. seimo narys padaro kokį šiuo metu reikalingą darbą -- nuima kokias nors lengvatas. Darbas kaip ir geras (čia tik pvz.), bet lengvatų gavėjai (pvz pensininkai, jų daug) ima ir atšaukia seimūną. Renta plaukia. Kur seimūno motyvacija?
Jei galiotų tokia praktika, tai manau Matulas ir Vėsaitė (berods) už alkoholio reklamos draudimą būtų ne tik atšaukti, bet ir nulinčiuoti 🙂
Re: …komentarų. Nesvarbu kokių, bet kuo išsamesnių ir kuo daugiau
Sutinku. Tai labai geras prieštaravimas -- nepopuliarios bet geros reformos gali baigtis blogai jų kūrėjams, jūsų prieštaravimas -- tikrai labai labai rimtas :-/ Tai reiškia, kad turime paradoksalią situaciją: arba blogi seimūnai negali būti atšaukiami, arba gali būti atšaukiami geri seimūnai. Manau, kad tai sunkus klausimas. Kita vertus, atšaukimo galimybė -- turi būti, kaip priemonė rinkėjams įtakoti Seimo narius. Galėtume šitą klausimą spręsti nebent padidindami barjerą, reikalingą atšaukimui :-/
3. Ne, čia ne institucija, kuri kontroliuotų aukščiausiąją instituciją, o tos aukščiausiosios institucijos darbo tvarkos pakeitimas. Mokymai -- tai tik mokymai. Mokykla nekontroliuoja darbuotojų įmonėse, mokykla tik užtikrina, kad darbuotojas turėtų žinias. Neprileidimas čia būtų -- tiesiog procedūra. Atlankei paskaitas -- eik dirbti. O neatlankei -- negali dirbti. Tai kaip su darbo saugos instrukcijomis, kurių visi turi laikytis ir visi išklausyti instruktažą -- saugos instruktorius, išdėstęs samdomam generaliniam direktoriui darbų saugą, nuo to juk netampa įmonės vadovu, ar ne? 🙂
4. Taip ar anaip, klausimas dėl seimūnų skaičiaus visvien lieka atviru 🙂
5. Dėl žmonos įdarbinimo -- tam pakanka paprastų apribojimų, kontroliuojančių interesų konfliktus. Taip ar anaip, vienoks ar kitoks konsultantų institutas yra būtinas -- be jo seimūnai negali dirbti net ir norėdami. Todėl vargu, ar argumentas „kas bus, jei neatneš naudos“ tinkamas -- be konsultantų seimūnai visvien neatneša naudos 🙂
6. Partijos sėkmė valdyme ir tiesioginis įstatymų leidimas -- skirtingi dalykai. Tai kad valdžių atskyrimas nėra visiškai pilnas, tai juk nereiškia, kad reikia imti ir apjungti tas valdžias, taip? 🙂 Atitinkamai -- skirti reikia ir reikia, kad tos valdžios būtų pakankamai nepriklausomos.
7. Nedrįsčiau vadinti populizmu tokio dalyko, kaip galimybė atšaukti išrinktą deputatą. Būtent negalimumas atšaukti -- tai viena iš gilių problemų.
8. Jei renta bus pakankamai nedidelė, kaip dabartiniais masteliais (kai BVP mažas), interesas pasidirinti rentą ateinantiems 30 metų bus tikrai didelis 🙂
9. Oj, gerbiamasai, jūs tur būt nežinote, kuo skiriasi auditas arba įvertinimas nuo žurnalistinio tyrimo 🙂 O dėl „kiekvienas gali nuspręsti“ -- pridėjęs ranką prie širdies man atsakykite, kiek procentų rinkiminių pažadų įvykdė kad ir NS deputatai per paskutinę kadenciją, ar galėtumėte tai objektyviai įvertinti, sakykim, per 5 darbo dienas? 🙂 O dėl idijotiškų rinkiminių blevyzgų -- tai sprendžiama labai paprastai: vertintojas tiesiog pažymi, kad tokio rinkiminio pažado įvykdymo požymių nerasta 🙂 Kaip jums atrodytų kokios nors partijos rinkiminė programa po įvertinimo, kai tokia komisija išvadose pasakytų: „iš 17 punktų 13 vykdymo faktų nerasta, iš likusių 4 punktų -- rasti daliniai požymiai“? 🙂 Patikėkit, rimtas auditas ar situacijos vertinimas -- tai ne šuns pypas ir su visokių veikėjų kliedesiais auditoriai tikrai moka tvarkytis, būtent dėl to daugeliui žmonių baimingą drebulį sukelia jau pats tas žodis -- „auditas“ 🙂
Kiek būdų yra gerų darbų nepadarymui išanalizuoti?
3. Teoriškai- taip. Praktiškai, bijau, atsirastų daugiau nei reali galimybė atsikratyti nepalankių kandidatų, ar ištisų partijų, sukertant juos egzaminuose.
5. Ko gero galima sutikti. Vietoj 140 seimo nario algų (sumažinimui nepavykus) 140 konsultanto algų neturėtų sužlugdyti valstybės. Nors, manau, labai praverstų seime bendras konsultacinis ofisas, kuriuo galėtų naudotis visi. Toks, kuris galėtų per 1-ą valandą duoti atsakymą į klausimą „kuriose ES valstybėse yra draudžiama statyti vėjo elektros generatorius arčiau nei 10 km nuo gyvenviečių?“ bet kuriam seimo nariui.
6. Nesigilindamas į fundamentalų valdžių atskyrimo principo būtinumą, pastebėsiu, kad:
A. Partijos sėkmė valdžioje matuojama sėkme Seime ir Vyriausybėje.
B. Seimo nariai labai nori, kad jų bendrapartiečiams vyriausybėje sektųsi.
C. To noro nepanaikinsi, jei liepsi naujai iškeptam vyriausybės nariui padėti ant stalo Seimo nario mandatą.
Kitaip sakant, tavo pasiūlymas visiškai nesprendžia problemos, kurią pats apibūdinai šitaip:
„Matai, praktiškai vyksta taip: tarkim, sugalvojo seimūnai padaryti geras reformas. O vyriausybė sumalė š. Seimūnai ima ir pataiso vėl įstatymus, taip, kad vyriausybė lieka balta. Ir t.t.. Esmė tame, kad Seimas kuria sistemą, pagal kurią turi dirbti (ir būti kontroliuojama) vyriausybė. Tuo gi atveju, jei tie patys žmonės ir kuria sau taisykles, ir save kontroliuoja -- gaunasi bardakas.“
Kadangi tiek vyriausybės, tiek seimo nariai priklauso toms pačioms partijoms (seimo dauguma formuoja vyriausybę), formalus atskyrimas įmanomas, bet vistiek seimas kontroliuoja vyriausybę perdėm „geranoriškai“. Ir nori ją „išbalinti“.
7. Rinktis reikia atsakingai, turint omeny kad renkiesi ilgiems keturiems metams. Galimybė „atšaukti“ kartą per ketverius metus- visai neblogas balansas tarp tęstinumo, kaitos, atsakomybės, protingo „shortterminism“ (mąstymo ir operavimo itin trumpuose terminuose, nesiekiant ilgalaikių tikslų).
8. Ar išmanai lietuvišką mentalitetą, bei jį apibūdinančią patarlę apie briedį ir žvirblį?
9. Duokit prieėjimą prie senų agitacinių archyvų- ir nei 5-ių dienų nereix. Aišku, jei nereikalausit važinėt po visą Lietuvą su apklausom apie mokytojo prestižą, kuris AKIVAIZDŽIAI nepadidėjo. Bet yra ir dar viena problema- jei buvo 8 partijos seime, kurios formavo 3 skirtingas vyriausybės iš 5-ių partijų narių, tai kaip matuoti kiekvienos partijos pažadų vykdymą?
Nors, po teisybei, reiktų prieit prie klausimo iš kitos pusės: pažiūrėt, ką vyriausybė gero padarė. Tada pažiūrėt, kuri partija tai žadėjo, ir jai užrašyt pliusų. Jei vyriausybė nepadarė nieko gero, tai pažadų net nagrinėt neverta :-).
Re: Kiek būdų yra gerų darbų nepadarymui išanalizuoti?
3. Nesupratote 🙂 NEREIKIA JOKIŲ EGZAMINŲ 🙂 Pakanka to, kad kursas būtų REALIAI IŠKLAUSYTAS. Vat ir viskas 🙂
5. Bendras informacinis (bet ne konsultacinis) ofisas -- irgi labai gerai. Tai tiesiog puikus dalykas būtų. Bet konsultantai turi būti priklausomi nuo seimūnų. Kad nepradėtų tapti sava institucija, pakeičiančia Seimą 🙂
6. Tai, kad noro nepanaikinsi -- koks gi skirtumas 🙂 Svarbu tai, kad nebūtų tiesioginių priemonių įtakojimui, t.y., kad organizaciniu požiūriu šios institucijos būtų nepriklausomos. Ir viena iš sąlygų tam -- kad jokie vyriausybės nariai neturėtų išskirtinių priemonių įstatymus leidžiančios institucijos veiksmams įtakoti. O dėl problemos sprendimo -- tai yra dalies problemos priežasčių šalinimas 🙂 Neefektinga vyriausybės bei Seimo veikla yra didele dalimi susijusi su tuo, kad šios institucijos per daug susijusios tarpusavy kasdienėje veikloje. Vat todėl tuos ryšius ir reiktų truputį sumažinti 🙂
7. Atsakysiu tamstai formaliai. Atsakingas ar neatsakingas kandidato rinkimasis nesuponuoja poreikio atšaukimui buvomo ar nebuvimo. Todėl akivaizdu, kad galimybės atšaukti poreikis nėra būti determinuojamas išrinkimo sąlygų (kadencijos laikotarpio).
8. Gerbiamasis, kai kalba pinigai, briedžiai, žvirbliai ir bebrai niekam neįdomūs. Žmonės mėgsta pinigus. Ypač tokie, kokie eina į valdžią. Parodai pinigus -- gauni rezultatą. Patikėkit manim, pinigai -- tai geriausias argumentas. Ir žmonės renkasi ne žvirblius, ne briedžius, ne bebrus -- jie renkasi pinigus.
9. Nagi, manau, kad jau susimąstėte tamsta apie auditoriaus darbą 🙂 Taigi, pradėkim nuo to, kad vyriausybė ir Seimas yra skirtingos institucijos. Todėl jų darbas vertintinas atskirai 🙂 Pastebėkim ir tai, kad agitaciniai archyvai -- tai tik dalis reikalo. Klausimas ir toks -- ar partija bandė vykdyti padus, ar net nebandė? O ir vyriausybė -- jei konservų vyriausybė įvykdė socdemų pažadus, ar toji vyriausybė įvykdė socdemų, ar konservų pažadus? Klausimų, kaip matote, daug. Ir kuo labiau gilinsimės, tuo jų bus daugiau. Visai auditorių grupei nepakaktų 5 dienų, norint įvertinti vienos ar kitos partijos veiklą 🙂 Būtent todėl ir reikalingas ne žurnalistinis tyrimas, o tiesiog auditoriškas situacijos įvertinimas, vykdomas pagal iš anksto apibrėžtą metodiką, formalius kriterijus, etc..
Ar daug čia pažadų, kuriems įvertinti reiktų ištiso audito?
3. Kaip vertinsime išklausymo realumą? 🙂 Kas skaitys paskaitas? Darbas toks svarbus, ir toks atsakingas, kad kyla klausimas- gal nereikia skaityti paskaitų kandidatams, o į Seimo narius reikia paskirti tuos dėstytojus?
>6. Tai, kad noro nepanaikinsi -- koks gi skirtumas 🙂
Noras yra, motyvacija yra, galimybės irgi yra. Tai, kad vyriausybės nariai nebebus seimo nariais, nieko nepakeis. Jau sakiau. Galima kalbėt kiek nori apie tai, kad „vyriausybė ir Seimas yra skirtingos institucijos“ ir jos turi būti atskirtos, bet tol, kol Seimas skiria vyriausybę, o tikimybė partijai vėl patekti į Seimą priklauso nuo gero vyriausybės darbo, Seimas iš paskutiniųjų „balins“ vyriausybę.
7. Noras šaukti „persigalvojau, noriu kito!“ implikuoja, kad renkamasi buvo nerimtai. Ir, kaip sakiau, 4 metai- pakankamai ilgas laikotarpis, kuris priverstų planuot į priekį, bet pakankamai trumpas, kad būtų galima „atkentėti“ blogą pasirinkimą, ir kitąkart pasirinkti geriau. Bo laisvė rinktis- tai ir atsakomybė turėti tai, ką pasirinkai.
8. Nemanau, kad ponas nesupranta žvirblio/briedžio analogijos :-), bet galiu argumentą ir sukramtyti, dėl tuščio vaizdingumo: tarp pasirinkimo turėti pajamas $ su tikimybe 1 ir tureti $$$$$ su tikimybe 0.2 didžioji dali žmonių rinksis $ su tikimybe 1. Tų kitaip besirenkančių geriau prie valstybės vairo neprileisti :-).
9. Vėl krūva problemų, dėl kurių vaistai gali tapti blogesniais už ligą. Kas formuos tą audito komisiją, jei ji- tokia svarbi? Juk sudėtingos metodikos kaip tik gali būti naudingos suslėpti galus, ar aplamai apsukti akivaidžius dalykus nuo kojų ant galvos. Bet svarbiausia- vistiek lieku prie savo- sužvejoti 5 ar 10 pagrindinių programinių pažadų iš senos agitacijos- darbas nedidelis. Įvertinti, ar jie įvykdyti- taip pat, bent jau didžiosios pažadų dalies atveju (paneik, jei gali- pateik 2-3 pažadus, kurių įvykdymo nebūtų galima nustatyti arba iš bendro situacijos Lietuvoje žinojimo, kurį turi kiekvienas gyventojas, arba iš elementarios statistikos). Trečias etapas- įvertinkim tokios informacijos reikalingumą. Gali paklaust čia pat kokio vklase, kiek jis tau sumoketu už straipsnį su tokia analize. Jei sumokėtų mažai- reiškia, mažai kas tai skaitytų, taigi analizė nei įtakos turės, nei reikalinga kam nors.
Re: Ar daug čia pažadų, kuriems įvertinti reiktų ištiso audito?
3. Gydytojo darbas toks svarbus ir atsakingas, kad vaistus turi skirti tik aukštųjų mokyklų medicinos profesoriai. Ar sutinkate su teiginiu? 🙂 Jei rimtai, nesijaudinkit, esmė yra paprasta: seimūnai nemoka ir nežino elementarių dalykų, kuriuos ir reikia jiems išdėstyti. Ir vienintelis kriterijus šiuo atveju -- tai paskaitų lankomumas.
6. Oj, gerbiamasis, čia jau tamsta perdedate 🙂 Taip būtų tik tuo atveju, jei Seimas būtų monopartinis. Bet jau esant keliems procentams opozicijos, formalus balinimas darosi sunkiai įmanomu. Štai tada ir atsiranda svarbi dvidarbystės Seime ir vyriausybėje įtaka.
7. Noras šaukti „perisgalvojau, noriu kito“ neimplikuoja, kad renkamasi buvo nerimtai. Tai tik reiškia, kad buvo rinkimosi metu nenumatytų faktorių, kurie nebuvo įvertinti. Reikalauti iš rinkėjų būti žmones kiaurai matančiais ir ateitį nuspėjančiais orakulais -- tai dar daugiau, nei reikalauti seimūnų tapti šventomis teresėlėmis.
8. Noriu tamstai priminti NT bumą -- tai vienas iš kardinaliausių pavyzdžių, kai žmonės kišo milžiniškus pinigus į butus, tikėdamiesi, kad anie brangs dar labiau 🙂 Todėl pasikartosiu: kai šneka pinigai, bebrai, briedžiai, žvirbliai -- tyli kamputyje.
9. Nagi, jei darbas nedidelis, tai atlikite formalų NS veiklos vertinimą, kurio negalėtų sukritikuoti NS, kaipo neatitinkančio realybės 🙂 Pademonstruokite man, kad galite 🙂 O šiaip, mane labai stebina, kodėl tamsta klausiate, kiek pinigų sumokėtų „Verslo klasė“ už audito išvadas 🙂 Palyginkim kad ir su valstybės kontrole -- anoji padaro auditą Lietuvos Pašte, randa pažeidimus. Ar koks nors žurnalas mokėtų už tai, kad išspausdinti audito ataskaitą? 🙂
Jei žiūrėsim kardinaliau -- vertinimo metodika visada būna skaidri, ypatingo sudėtingumo ten nebūna, viskas yra patikrinima, o galų slėpimas vertinime -- sunkiai įmanomas. Tarp kitko, jei galus reiktų slėpti vertinamoms politinėms jėgoms -- ar tai nebūtų garantija, kad anos pradėtų truputį realistiškiau veikti? 🙂 Vėlgi, vertinimai reikalingi ne žurnalistams, o rinkėjams, todėl žurnalistams tai tiesiog būtų vienas iš svarbių informacijos šaltinių apie politines jėgas.
Tarp kitko… Kodėl tamsta priešinatės Seimo kontroliuojamumui? 🙂
Ir vėl apie tą patį
Na, argumentai pradeda eit ratu- tai rodo, kad laikas baigti :-). Ir visgi:
3. Dėl lankomumo visiems kandidatams galėčiau sutikti.
6. Čia yra kažkoks logical non-sequitor (AKA „ponas nesąmones šnekat“). Nematau, kodėl vyriausybę formuojančios seimo daugumos elgesys pasikeis tos vyriausybės atžvilgiu, jei seimo dauguma zinos, jog po atstatydinimo vyriausybės nariai nebegalės grįžt į Seimą. Ir, kaip rodo praktika, vyriausybėsa nariai Seimo nario mandatu beveik niekad nesinaudoja- taigi jį atėmus beveik visada viskas bus kaip buvę.
7. „Noras šaukti „persigalvojau, noriu kito“ neimplikuoja, kad renkamasi buvo nerimtai.“ Belieka sutikti nesutikti :-).
8. Niekas nemanė, kad lošia savo pinigais- visi spekuliuojantys buvo įsitikinę, kad reikalas garantuotas jei ne visu 100, tai bent 99.5 proc. Bendrai paėmus, žmonių elgesys rizikos atveju- atskiros ilgos temos vartas pokalbis, bet visokie ten akanomistai visgi mano (remdamiesi realiai duomenim), kad bendrai paėmus, žmonės yra linkę vengti rizikos. Liaudies patarlės tai patvirtina- jos atskleidžia ilgalaikį, istoriškai susiklosčiusį tautos mentalitetą. Jei netiki, gali pats padaryt eksperimentą- pasiūlyt kokiam žmogui penkis kartus pasididint algą su 20 proc tikimybe, ir netekt visos algos su 80 proc tikimybe. Aišku, rezultatai gali keistis atliekant tyrimą netoli įėjimo į kazino, bet, kaip sakoma, basic idea holds.
9.
> Nagi, jei darbas nedidelis, tai atlikite formalų
>NS veiklos vertinimą, kurio negalėtų sukritikuoti
>NS, kaipo neatitinkančio realybės 🙂
>Pademonstruokite man, kad galite 🙂
Reiktų priėjimo prie senos agitacinės medžiagos archyvo… Ir noro paaukoti tam pusdienį, kurio niekada nebeatgausiu (nors aišku, čia tas galioja visam rašinejimui lj :-).
>Ar koks nors žurnalas mokėtų už tai,
>kad išspausdinti audito ataskaitą? 🙂
Kam skirtas auditas- 2 žmonėms ar 2 milijonams? Matai, žurnalo valia mokėti priklauso nuo potencialių skaitytojų rato. Pažadų auditas lygtais būtų skirtas visiems rinkėjams, taigi potenciali publikacijos skaitytojų auditorija- visa Lietuva, o tuo pačiu- nerealus grobis žurnalui/laikraščiui. Jei leidinys nenorės už jį mokėti pinigų, tai reiškia, kad potencialių skaitytojų- mažai. O čia- išvada: jei 99 procentai tų, kam audito išvados skirtos, tų išvadų neskaitys, kokia prasmė atlikinėti auditą?
>Tarp kitko… Kodėl tamsta priešinatės Seimo kontroliuojamumui? 🙂
Dabar seimą kontroliuoja (tegul ir ribotai) tauta. Papildomi kontroliuotojai tik sumažintų tautos kontrolę. Ir, kaip jau rašiau-
Pilnai suprantu norą įsteigti dar vieną instituciją, kuri kontroliuotų tą pačią aukščiausią instituciją. Bet ar mes išspręsim problemą, at tiesiog pakylėsim ją vienu laipteliu aukščiau? Kokia nors organizacija, galinti tiesiogiai ar netiesiogia kontroliuoti seimą tampa aukščiausiąja valdžia, tik šįsyk- jau nerinkta žmonių, ir niekam neatsakinga (ar steigsi dar vieną, dar aukštesnę kontroliuojančią organizaciją?).
Re: Ir vėl apie tą patį
Gerbiamasai, matau, kad kuo toliau, tuo labiau imam sutikti 🙂
Taigi, pratęsiam 🙂
6. Taip ar anaip ar sutinkate, kad įstatymus leidžiančią valdžią reikia skirti nuo įstatymus vykdančios valdžios?
7. Net neabejoju, kad tamstai neliko argumentų šiuo klausimu 🙂 Nors suprantu, kad jūsų stabilumo noras -- natūralus, visgi tam tikros galimybės atšaukimui turi būti paliktos. Gal būt, tai daugiau balanso (kiek sunku atšaukti seimo narį) klausimas 🙂 Kol kas situacija yra durna: išrinktas seimūnas ne tik negali būti atšauktas, bet dar ir įgija teisinę neliečiamybę, kurią jam panaikinti gali tik būrys tokių pat neliečiamų seimūnų. Taigi, matome tai, ar ne? 🙂
8. Visi _žinojo_, kad lošia savo pinigais, tik visi tikėjo gan nepagrįstais teiginiais, esą butai brangz. Vargu ar išvis yra apgalvota kalbėti apie tautinius mentalitetus, nagrinėjant Seimo narių elgesį -- tai gan skirtingi žmonės, beje, linkę į riziką -- tai rodo ir jų sėkmingi bandymai prasimušti valdžion. Ir tikrai tikiu tuo, kad šiems žmonėms rūpi pinigai. Jie į Seimą ateina ne dėl mažų pinigų, o dėl DIDELIŲ pinigų. Taigi, paprasčiausia galimybė uždirbti DIDELIUS pinigus būtų pakankamas akstinas 🙂
9. Kertu lažybų, kad per pusdienį nepatikrinsite. Ir per savaitę nepatikrinsite. Tai daug didesnis darbas, nes reikia ne tik pereiti rinkiminius pažadus, bet ir realią veiklą bei jos atitiktį rinkiminiams pažadams.
Apie žurnalus ir auditus -- pažvelkim į paprastą dalyką, pvz., daugeliui aktualų pilietybės įstatymą. Ar jį spausdino koks nors komercinis laikraštis? 🙂 Suprantat, žmonės, kuriems aktualus tam tikras dokumentas ir skaitytojų auditorija -- tai visiškai skirtingi dalykai. Kaip pavydys, įstatymas, apibrėžiantis darbdavių ir darbuotojų santykius, yra aktualus absoliučiai daugumai Lieutvos piliečių, tačiau vargu, ar atsirastų bent 5 procentai žmonių, kurie tą įstatymą kada nors skaitė. Vietoj to žmonėms pakanka bendrų išvadų apie įstatymo pokyčius ir suteikiamas garantijas. Ar suprantate skirtumą? 🙂 Tas pat pasakytina ir apie įvertinimo ar audito išvadas -- nesvarbu, kad jų niekas neskaitys. Svarbu tai, kad informacija, esanti tose išvadose, bus tiksli, vienareikšmiška, skaidriai surinkta ir patikrinama. Tai reiškia, kad bet kuris žurnalistas, paėmęs šias išvadas, jau per realų pusdienį galės pasakyti, jog partija X melavo ir nevykdė savo pažadų, o partija Y įvykdė savo pažadus. Tarp kitko, šiuo metu žurnalistai to pasakyti negali -- surinkti tokius faktus ir juos pagrįsti -- tikrai labai rimtas darbas.
Ir dėl tarp kitko -- noriu jus nuraminti. Jokie auditoriai ar vertintojai nėra kontroliuojanti institucija. Auditoriai ir vertintojai nekontroliuoja, jie tik surenka informaciją pagal tam tikrus griežtai nustatytus kriterijus. Kaip ta informacija panaudojama -- tai jau kitų institucijų reikalas. Joks auditas ar vertinimas nepasakys, ką reikia ar nereikia daryti -- išvadose gali būti tiktai nufiltruoti pliki faktai apie partinių programų atitiktį partijos vykdytiems veiksmams. Šiuo atveju manau, kad skaidri ir vienareikšmiška informacija leistų kardinaliai pagerinti tautos vykdomą valdžios kontrolę. Tarp kitko, galimas netgi toks variantas, kai tauta rinktų tokią auditorišką instituciją atskirai 🙂
„Kad atsirastų ilgalaikis suinteresuotumas -- tegul ir negauni iškart rezultato, bet ilgainiui, jei darbai geri, rezultatas atpirks juos su kaupu.“ -- o kam laukti jei gali iškart atkatą gauti?
Matai, atkatai visada yra labai rizikingi 🙂 Žmonės renkasi mažiau rizikingus būdus. Vėlgi, atkatų gavimas dar nereiškia, kad žmogus nedaro kažko gero ar kad jo niekaip neįtakoja kiti dalykai 🙂 Tai nėra klausimas -- „viena iš dviejų“, tai klausimas „du variantai iškart“ 🙂