Karabitas – tai tik paprastas kalcio karbidas, kuris, reaguodamas su vandeniu, sudaro kalcio hidroksidą ir išskiria acetileną – specifiškai smirdančias ir labai gerai degančias dujas. Dega acetilenas su labai aukšta temperatūra, tačiau skleisdamas nemažą kiekį dūmų. Dėl aukštos acetileno degimo temperatūros karabitas dar neseniai buvo populiarus statybose – naudotas suvirinimo aparatuose. Dabar gi vietoje jo naudojamos tiesiog dujos balionuose, tad ir karabito neliko.
Karabitas buvo viena iš vaikiškų siekiamybių – įmestas į balą, jis puikiai burbuliuodavo, skleisdamas dujas, o užmetus ant to burbuliuojančio vandens degantį degtuką – sprogdavo. Gerai primėčius vakare į balą karabito, ji kelias minutes degdavo, vis pokšėdama. Bet tai buvo netaupu. Žymiai geresnis būdas buvo iškasti duobutę šlapioje vietoje, į ją pridėti karabito, užpilti vandens, užkasti, prabadyti žemėse skylutę ir padegti pro ją besiveržiančias dujas. Gaudavosi toks lyg ir mažiukas ugnikalnis – burbuliuojantis, degantis, gražus. Geras ugnikalnis kartais degdavo ištisą valandą – jei tik jam užtekdavo karabito ir vandens. Tamsų vakarą, kai pridarydavome pakankamai daug ugnikalniukų, būdavo tiesiog romantiškas vaizdas – lyg degtų daugybė mažų žvakelių.
Ne mažiau įdomus, tačiau vyresnių vaikų mėgtas užsiėmimas buvo butelių sprogdinimas. Į butelį prigrūdama karabito, užpilama vandens, užmaunamas vaikiškas balionas, butelis perpus įkasamas į žemę, o tada mėtomi akmenys. Sėkmės atveju pokšteldavo garsiai ir užsidegdavo. Tiesa, tai buvo gan pavojingas užsiėmimas, nes šukes sprogimas išsklaidydavo gan toli, tad iš arti šitaip sprogdinti nedrįsdavo niekas. Reikdavo gana nemenko taiklumo, mėtant akmenis…
Bet visa tai – vaikiški žaidimai. Nevaikiškas buvo, kai vienoje iš statybų, antrame aukšte buvusiam kambary atradau didžiulę karabito bačką. Išties didžiulę. Ir visiškai pilną. Ją visi matė, bet kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad tame kambaryje sklinda būdingas karabito kvapas. O man tai kažkodėl užkliuvo. Pradžioj bačka tiesiog tapo geru karabito šaltiniu įprastiems mūsų žaidimams. Vėliau kilo mintis, kad reikia pripilti ją pilną vandens ir padegti. Savo laimei, aš pats šioje akcijoje sudalyvauti nespėjau. Buvau kažkodėl išsiųstas į kaimą. Kai po kokio mėnesio grįžau, nustebau, kad niekas iš kiemo draugų nedrįsta net artintis prie jokių statybviečių. Ir netgi kalbėti apie tai nieko nenori. Galų gale viską papasakojo vienas iš draugų: pasirodo, praėjus porai dienų po mano išvažiavimo, susirinko keliolika vaikėzų ir įgyvendino visą planą – toje pat statyboje surastais kibirais prinešė vandens, dauguma išbėgo į lauką, o vienas iš jų iš koridoriaus įmetė į patalpą degantį degtuką.
Degtuką metęs vaikėzas gan ilgam iš mūsų žaidimų dingo – pradžioj gydėsi nudegimus, o vėliau ir šiaip tik ribotai būdavo išleidžiamas į kiemą. Gan ilgam dingo ir dalis kitų draugelių. Problemėlė buvo paprasta: vos už keliasdešimt metrų nuo kambario su bačka stovėjo Spalio Rajono vykdomojo komiteto pastatas. Pro langą išlėkusi smūginė banga išdaužė porą ispolkomo langų, tad saugumiečiai ėmė aiškintis, kas čia užsiėmė tais teroro aktais. Atvejis buvo gerokai rimtesnis, nei sprogdinami dezodorantai. Žmogeliai pilkais kostiumais išvaikščiojo visus aplinkinius namus, iškvotė krūvą tėvų ir vaikų, surado bent kelis, kuriuos įstengė apkaltinti, sukurpė baudžiamąją bylą ir pridarė krūvas kitokių nemalonumų. Šaršalas buvo toks, kad retas kuris vaikas bent profilaktiškai negavo per subinę nuo tėvų – ne už tai, kad dalyvavo, o tiesiog tam, kad nesugalvotų panašiose pramogose sudalyvaut ateityje. Kai kurie iš pažįstamų ir po mėnesio buvo pikti – gavę diržo už tai, kur net nebuvę. Man pasisekė. Aš buvau kaime – lyg niekuo nesusijęs. Nors ir buvau vienas iš kaltųjų.
Žinoma, jau po kelių mėnesių mes vėl landžiojom į statybas. Tiesa, statybininkai jau buvo gudresni – kambaryje, kur laikė karabitą, įtaisė grotuotas duris. O kai atrado, kad mes statome konstrukciją iki antro aukšto – tam, kad įlįstume kitu keliu – užgrotavo ir langą. Bet apsaugojo nuo mūsų ne viską – kartą puikiai pasisekė, kai iš seno troleibuso perdarytame vagonėlyje aptikome visą dėžę statybinių šovinių. Bet šitas radinys jau baigėsi be nuotykių.
