Karabitas – tai tik paprastas kalcio karbidas, kuris, reaguodamas su vandeniu, sudaro kalcio hidroksidą ir išskiria acetileną – specifiškai smirdančias ir labai gerai degančias dujas. Dega acetilenas su labai aukšta temperatūra, tačiau skleisdamas nemažą kiekį dūmų. Dėl aukštos acetileno degimo temperatūros karabitas dar neseniai buvo populiarus statybose – naudotas suvirinimo aparatuose. Dabar gi vietoje jo naudojamos tiesiog dujos balionuose, tad ir karabito neliko.
Karabitas buvo viena iš vaikiškų siekiamybių – įmestas į balą, jis puikiai burbuliuodavo, skleisdamas dujas, o užmetus ant to burbuliuojančio vandens degantį degtuką – sprogdavo. Gerai primėčius vakare į balą karabito, ji kelias minutes degdavo, vis pokšėdama. Bet tai buvo netaupu. Žymiai geresnis būdas buvo iškasti duobutę šlapioje vietoje, į ją pridėti karabito, užpilti vandens, užkasti, prabadyti žemėse skylutę ir padegti pro ją besiveržiančias dujas. Gaudavosi toks lyg ir mažiukas ugnikalnis – burbuliuojantis, degantis, gražus. Geras ugnikalnis kartais degdavo ištisą valandą – jei tik jam užtekdavo karabito ir vandens. Tamsų vakarą, kai pridarydavome pakankamai daug ugnikalniukų, būdavo tiesiog romantiškas vaizdas – lyg degtų daugybė mažų žvakelių.
Ne mažiau įdomus, tačiau vyresnių vaikų mėgtas užsiėmimas buvo butelių sprogdinimas. Į butelį prigrūdama karabito, užpilama vandens, užmaunamas vaikiškas balionas, butelis perpus įkasamas į žemę, o tada mėtomi akmenys. Sėkmės atveju pokšteldavo garsiai ir užsidegdavo. Tiesa, tai buvo gan pavojingas užsiėmimas, nes šukes sprogimas išsklaidydavo gan toli, tad iš arti šitaip sprogdinti nedrįsdavo niekas. Reikdavo gana nemenko taiklumo, mėtant akmenis…
Bet visa tai – vaikiški žaidimai. Nevaikiškas buvo, kai vienoje iš statybų, antrame aukšte buvusiam kambary atradau didžiulę karabito bačką. Išties didžiulę. Ir visiškai pilną. Ją visi matė, bet kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad tame kambaryje sklinda būdingas karabito kvapas. O man tai kažkodėl užkliuvo. Pradžioj bačka tiesiog tapo geru karabito šaltiniu įprastiems mūsų žaidimams. Vėliau kilo mintis, kad reikia pripilti ją pilną vandens ir padegti. Savo laimei, aš pats šioje akcijoje sudalyvauti nespėjau. Buvau kažkodėl išsiųstas į kaimą. Kai po kokio mėnesio grįžau, nustebau, kad niekas iš kiemo draugų nedrįsta net artintis prie jokių statybviečių. Ir netgi kalbėti apie tai nieko nenori. Galų gale viską papasakojo vienas iš draugų: pasirodo, praėjus porai dienų po mano išvažiavimo, susirinko keliolika vaikėzų ir įgyvendino visą planą – toje pat statyboje surastais kibirais prinešė vandens, dauguma išbėgo į lauką, o vienas iš jų iš koridoriaus įmetė į patalpą degantį degtuką.
Degtuką metęs vaikėzas gan ilgam iš mūsų žaidimų dingo – pradžioj gydėsi nudegimus, o vėliau ir šiaip tik ribotai būdavo išleidžiamas į kiemą. Gan ilgam dingo ir dalis kitų draugelių. Problemėlė buvo paprasta: vos už keliasdešimt metrų nuo kambario su bačka stovėjo Spalio Rajono vykdomojo komiteto pastatas. Pro langą išlėkusi smūginė banga išdaužė porą ispolkomo langų, tad saugumiečiai ėmė aiškintis, kas čia užsiėmė tais teroro aktais. Atvejis buvo gerokai rimtesnis, nei sprogdinami dezodorantai. Žmogeliai pilkais kostiumais išvaikščiojo visus aplinkinius namus, iškvotė krūvą tėvų ir vaikų, surado bent kelis, kuriuos įstengė apkaltinti, sukurpė baudžiamąją bylą ir pridarė krūvas kitokių nemalonumų. Šaršalas buvo toks, kad retas kuris vaikas bent profilaktiškai negavo per subinę nuo tėvų – ne už tai, kad dalyvavo, o tiesiog tam, kad nesugalvotų panašiose pramogose sudalyvaut ateityje. Kai kurie iš pažįstamų ir po mėnesio buvo pikti – gavę diržo už tai, kur net nebuvę. Man pasisekė. Aš buvau kaime – lyg niekuo nesusijęs. Nors ir buvau vienas iš kaltųjų.
Žinoma, jau po kelių mėnesių mes vėl landžiojom į statybas. Tiesa, statybininkai jau buvo gudresni – kambaryje, kur laikė karabitą, įtaisė grotuotas duris. O kai atrado, kad mes statome konstrukciją iki antro aukšto – tam, kad įlįstume kitu keliu – užgrotavo ir langą. Bet apsaugojo nuo mūsų ne viską – kartą puikiai pasisekė, kai iš seno troleibuso perdarytame vagonėlyje aptikome visą dėžę statybinių šovinių. Bet šitas radinys jau baigėsi be nuotykių.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Taigi, jau vaikystėje atsiskleidęs potraukis sprogdinti, suaugus kažkaip išvirto į tekstų rašymą…. 😀
Potraukis ką nors sprogdinti būdavo pas daugumą berniukų 🙂 Jei tu išimtis -- tai tu esi labai įdomus 🙂
Man statybose labiau patikdavo statyti visokius bunkerius iš sukrautų statybinių medžiagų…. 🙁
Aha, mes irgi statydavom. Kartais kasdavom. Tai irgi buvo ganėtinai pavojingas reikalas, kartais baigdavosi aukomis.
adis.stent.lt
Paskaičiau ir užuodžiau tą kvapą…
Ech, vaikystė…
Re: adis.stent.lt
Jo, labai specifinis kvapas. Įsimenantis 😀
Jei gerai pamenu, mes tiesiog pridedavome karabito į buteliuką (vaistų), pripildavome vandens ir užsukdavome kamštelį. Buteliukas po kažkiek laiko sprogdavo. O šiaip eksperimentai vyko daugiausia su salietra ir laikraščiais, o taip pat magniu ir margacovkę. Galiausiai pasibaigė ligoninę būriui draugų kai nuėjo pažiūrėti, kodėl nesprogsta magnis.
Jo, ir vėl magnis su margancovke. Bene žiauriausias iš dalykų, kurie prieinami vaikams. Tikiuosi, bent akys tiems draugams sveikos liko.
O su salietra irgi darydavau, tik jau truputį vyresniam amžiuje, kokių 12-14 metų jau buvau. Pasiaiškinau, kaip veikia raketiniai varikliai, kokia jų konstrukcija ir bandžiau protingai padaryti. Mano salietrinės bombiožkės buvo realiai skraidančios, kaip geros raketos -- darydavau konstrukciją su degtukų siera, kuri salietrinį popierių per visą tūrį padegdavo. Tiktai turėjau durną galvą pačią pirmą tokią raketą išbandyt vonioje -- taip daužėsi į sienas, kad būtų pataikiusi -- būtų gal ir pritvojusi. Daiktus išvartė, gerai, kad gaisras nekilo.
Akys liko sveikos, bet poros draugų kokį mėnesį ar du mokykloje nematėm.
O salietros raketų mūsų mokykloj buvo ištisas konstruotųjų biuras, būna išeini po paskutinės pamokos į lauką, o ten jau iš už kalniuko startuoja viena po kitos. Vienas draugelis metė įspūdingo dydžio salietros bombą iš įstiklinto balkono, bet pataikė į rėmą. Bombočka atšoko atgal, tas išsigandęs šoko į butą, užtrenkė duris. Ten irgi paskraidė-padūmijo -- visas balkonas tapo modernaus dizaino, ištisai juodas (iš vidaus).
Svarbiausia akys. Jiems pasisekė.
O dūmai iš tos salietros -- tai geras dalykas, smarvė kaip reikalas, o kiekiai didžiuliai. Būdavo tokia pramoga -- patykoti kokios nors panos, kol įlįs į telefono būdelę, įmesti mažą salietrinę šaškę ir užremti duris. Labai blaškydavosi.
Mes tai vaikysteje darydavom magnio bombas, is pradziu nedideles, paskui projektai vis augo ir vystesi 🙂 paskutini karta tokia bomba imetem i sulini prie mokyklos ir uzdejom atgal sulinio dangti. Sprogimas buvo toks, kad sulinio dangtis isleke koki 20 metru virs mokyklos trecio auksto, vaizdas buvo tikrai ispudingas, bet poto suvaziavo policija, gaisrine ir panasiai, tai teko skubiai muilintis is ten, nieko nepagavo, bet gaminti tokias nesamones praejo noras.
Na, šita iš pasakojimo tai turėjo būti kilograminė, o šulinyje turėjo būti ir nemažai vandens, kurį išgarino.
o ar galima paklausti, kodel jus tiek neigiamai rasote apie magnio bombas, negi juos pavojingesnes uz kitas? as taip suprantu, kad visos bombos pavojingos. nesupikite, tiek nuosirdzei noriu prasisviesti kas ne taip.
Magnis yra savitas daiktas, jo reakcija su kalio permanganatu išskiria milžinišką kiekį šilumos, reakcijos zonos temperatūra -- maždaug 3-4 tūkstančiai laipsnių. Esant tokiai temperatūrai, didžioji dalis energijos išskiriama matomos šviesos diapazone, dalis -- ir ultraviolete. Tai reiškia, kad lyg ir iš „nepavojingo“ magnio mišinio kiekio (pvz., koks nors 1g iš už metro) akims gali tekti toksai šviesos srautas, kad paprasčiausiai išdegins tinklainę visam gyvenimui.
Tuo pagrindu buvo ir kovinių granatų -- vokiečiai antrojo pasaulinio metais gaminto tokias magnio/kalio perchlorato bombikes -- iš stiklo, per kurį praeina šviesa: sprogimo metu šios išsiskirdavo tiek, kad netgi dienos metu per stebėjimo plyšelius priešų tankų įgulas kuriam laikui apakindavo iš už poros dešimčių metrų. Viso to mišinio tokioje bombikėje būdavo gal keliasdešimt gramų. Šiais laikais yra gaminamos šviesinės granatos -- atseit nemirtinos, nusikaltėlius gaudant naudojamos. Po panaudojimo nusikaltėliai dažnai irgi lieka akli visam gyvenimui. Irgi gal kelios dešimtys gramų mišinio magnio pagrindu.
Kartu magnio mišiniai yra labai prasti sprogmenys: pvz., magnis su kalio permanganatu neduoda jokių dujų, o tik mangano, magnio ir kalio oksidus (plg. su juodojo parako išeiga -- anglies dioksidas, azotas, sieros oksidai -- ištisai dujos). Sprogimas nuo magnio bombų kyla dėl to, kad įkaitinamas mišinyje buvęs oras, drėgmė, užtaiso korpuso dalelės, aplinkos oras, dalis magnio ar kalio oksidų nuo temperatūros net išgaruoja, etc..
Iš esmės, maždaug tokios galios bumptelėjimą, kurį duoda koks 1 gramas juodojo parako (sąlyginai nepavojingas, petardinis kiekis), įprastomis sąlygomis duotų keliolika ar net keliasdešimt gramų magnio mišinio, kurio šiluminė energija masei dar ir kelis kartus didesnė, nei to parako, jau nekalbant apie tai, kad magnio mišiniai linkę sprogti savaime, dėl visokių neaiškių priežasčių (trinties, šilumos, stuktelėjimo, organinių skysčių, kartais -- net vandens). Ir jau nekalbant apie tai, kad magnio blykstelėjimas duoda nenormaliai stipriai žalojantį poveikį akims.
Žodžiu, sudėjus visus faktorius, gaunasi taip, kad magnio mišiniai bent kokius 100 kartų pavojingesni už juodąjį paraką -- t.y., labai mažai teduodami triukšmo, ypatingai lengvai žaloja jų naudotojus.
Paprieštarausiu -- magnio bombikės ne ką pavojingesnės už parakines. Aname amžiuje jas abiejų rūšių dariau dešimtimis, be nuostolių sveikatai. Prastą šlovę magninės užsitraukė dėl deglų netobulumo, pvz. iš degtukų. Teko stebėti, kaip vienas „einšteinas“ tokią prigesusią bombelę įputinėjo. „A-pchu,a-pchu“ ir -- „booom“ rankose. Gerai, kad savadarbė buvo maža, tai bičas trumpam apako ir blakstienas nusisvilino…Pats dariau knatus su degtukų siera kokteilio šiaudelyje, vėliau panaudojau suktą salietrinį popierių, t.p. gana patikima technologija.
Kitas dalykas, kad su magniu ir margancovke kiekvienas mokinys buvo susipažinęs, o dūminiam parakui pagaminti jau reikėjo ir išprusimo, ir kalio salietros. Todėl ir turime tiek nostalgiškų prisiminimų apie karbitą ir magnį. Klasika 🙂
Dėl prieštaravimo apie pavojingumą -- prieštaraukite sienai. Jūsų argumentai invalidūs. Kodėl -- žr. komentaruose aukščiau, http://rokiskis.popo.lt/2010/08/02/karabitas/#comment-11989 , nesikartosiu apie tą patį. Sėkmė, išvengiant nelaimingų atsitikimų -- nėra saugumo įrodymas, tamstos kruopštumas ir atsargumas -- tai ir yra tamstos kruopštumas ir atsargumas, o ne mišinio nepavojingumas 🙂 Taigi, skirkim subjektyvius kriterijus nuo išmatuojamų 🙂
O šiaip, kalio salietra buvo kardinaliai prieinamesnė, nei magnis (eilinė trąša, kurios galima buvo nusipirkti sodininkų parduotuvėse), problema didesnė buvo gal tik su siera, kuri reikalinga reakcijai, bet ir šios berods iš vaistinių buvo įmanoma gauti 🙂 Kita vertus, dėl to, kad bent tam tikro išprusimo tam reikėjo -- tai faktas, trikomponenčiai mišiniai jau nesidaro taip empiriškai.
Na, kadangi chemijoje buvau ir esu visišku abliumi (tai įvertinusi Stefa Navardaitienė man visiškai oficialiai leido per jos pamokas galiniame suole kortomis pliektis, kad tik protingiems netrukdyčiau), dė detalių gali būti niuansų 🙂 Bet esmė tokia:
Pats efektingiausias karbido panaudojimo metodas mano ankstyvoje paauglystėje -- „balistinės raketos startas iš povandeninio laivo“. Daroma taip: iš kokio toliau nuo gyvenvietės esančio kolchozo punkto pyzdinamas gesintuvas, kuris po to smagiai išpurškiamas (tai jau savaime gera atrakcija). Tuščiam gesintuvui nuimama galvutė ir į vidų prikemšama karbido. Daiktas nešamas į kolchozo tvenkinį, įpilama vandens, uždedama galvutė, prie galvutės „kitkiniu“ (popieriniu) šniūru rišami pora plytgalių ir visa konstrukcija nuleidžiama į vandenį. Veiksmą atlikusi kompanija sėda ant kranto ir žiūri, kas bus 🙂 Jei būna gerai, tai po kokių 10-15 min iš po vandens su siaubingu šnypštimu ir putų šleifu startuoja gesintuvas :DDD
Bet pats efektingiausias veiksmas buvo su savadarbėmis raketomis. Klasiokas lankė raketų modeliavimo būrelį ir variklius joms iš 12 kalbiro tūtelių darė serijiniu būdu. O netrukus taip pat serijiniu būdu pradėjo gaminti ir kovines galvutes iš Co2 buteliukų sifonams pildyti, magnio su kalio permanganatu, ževelo kapsulės įdėklo kovinio mišinio detonavimui ir iš medgalio tekinto smaigalio su skyle viniai, atliekančiai daužiklio vaidmenį. Korpusas būdavo susukamas iš braižybinio popieriaus lapo, iš jo daromi ir stabilizatoriai. Per dieną, gerai pasistengus, buvo galima sumontuoti desėtką raketų.
Paprastai leisdavome jas po vieną, bet kartą kažkam (gal ir man) šovė mintis surengti masinį apšaudymą. Įtariu, kad pradinę mintį pamėtėjo koks nors sovietinis patrijotinis filmas, kuriame rodytos katiušų salvės. Kaip tarėm, taip padarėm. Susukom apie dvi dešimtis raketų, iš kolchozo sandėlyje pyzdintos 5 mm vielos padarėm paleidimo virbus. Klasioko jaunesnysis broliukas (jau tada daug vilčių teikęs elektromechanikas) suchimičino salvinio paleidimo sistemą iš automobilio akumuliatoriaus ir kaži kokių laidų, kuriuos pas tėvą dirbtuvėse rado. Taikiniu buvo pasirinkta ramiai kolchozo ražienas rupšnojusi karvių banda.
Oj, kas buvo…. >8p Gerai, kad raketos lėkė apie 600 metrų ir šaudėme iš priešingoje pusėje nuo gyvenvietės buvusios pamiškės. Tai viską nurašė ant profkinių durnių iš Balbieriškio (regis) kolchozinių mekanyzatorių mokyklos.
Šakės, aš jau įsivaizduoju pakvaišusių karvių bandą apšaudymo metu… Jo, čia pas jus rimti buvo žaidimai.
greiciausiai dabar jau turi medali uz rezistentine kova su sovietu okupacija ir diversijas pries priverstine kolektyvizacija…
Jau tris turiu
adis.stent.lt
Prisiminiau ir aš vieną nuotykį ir pirotechnovaikystės 😉 http://adis.stent.lt/?title=nitroglicerinas&more=1&c=1&tb=1&pb=1
Re: adis.stent.lt
Čia geras išsidūrimas 🙂
Nors šiaip tai nitrogliceriną kai kurie sugeba susintetinti namuose. Labai liūdnos istorijos paskui būna, nes tas brudas be pasyvatorių sprogsta nuo tokių silpnų poveikių (iš serijos susiteliūškavimas, perpilant į kitą indą, stuktelėjimas į stalą, ant kurio stovi indas ar šiaip koks triukšmingesnis garsas patalpoje), kad namudiniams chemikams bandymas susintetinti nitrogliceriną dažnai tampa paskutiniu bandymu gyvenime.
O dabar jaunimas tik prie vaizduoklio kitus su pele apšaudo! Tiek praradimų. Gal dėl to dabar nedaug kas chemiją bemėgstą. O gaila. Bent jau namudinėmis sąlygomis meistraut mokėtų ar net tą pačią lempikę perdegusią pasikeist.
Tėvas pasakojo, kai dėdė gryžęs iš armijos kibirą karabito supylė į šulinį, sakė kad padegė, bet kažkaip abejoju…