Kaip tas Smetona iš Lietuvos bėgo ir pasipriešinimo nesukėlė

Žodžiu, man toks vaizdas, kad nieks savo galvom negalvoja, o tik sovietūchinius pezalus atkartodinėja apie Smetonos pabėgimą ir pan..

Taigi, realią tuometinę Lietuvos situaciją pažiūrėkim:
1. Etapas: Vilniaus kraštas užimtas Lenkijos, pastatyti lenkų įtvirtinimai, Lietuva neturi jokių šansų atgauti savo sostinės, o lenkai dar ir grąsina puolimu bei priverčia Lietuvą pasirašyti paliaubas.
2. Etapas: Rusija užima Vilniaus kraštą ir pasiūlo Lietuvai taikos sutartį su Vilniaus krašto grąžinimu, pagal kurią įvedama sovietų kariuomenė į visą Lietuvos teritoriją. Savaime aišku, momentaliai bus perimama visa Lietuvos kontrolė.
3. Etapas: ką pasirinkti Smetonai – atsisakyti Vilniaus krašto ir priešintis (pastebėkime – tokiu atveju reikalingas Vilniaus krašto _atsisakymas_ su de jure Vilniaus praradimu visiems laikams), ar paimti Vilniaus kraštą ir įsileisti okupantus su visomis jų iškeltomis sąlygomis?
4. Etapas: sovietų kariuomenė įvesta, visi Lietuvos kariniai daliniai nuginkluojami ir valdžios kontrolė perimama, o pasipriešinimas iš principo jau tapęs neįmanomu. Smetonos pasirinkimas – ar, numatant šitą etapą bėgti dar trečio etapo pabaigoje ar ketvirto etapo pradžioje?

Reikia pripažinti, tai buvo klasiškas Stalino politinis žaidimas – Lietuvos sostinę paversti Trojos arkliu, prieš kurį sužaisti nebuvo visiškai jokių šansų. Taigi, mokykimės istorijos, o ne bukai tikėkim sovietinių nomenklatūrininkų pezalais apie „Smetonos pabėgimą“. Smetona padarė viską, ką galėjo, praktiškai neįmanomoje situacijoje, išgelbėdamas dalį vyriausybės ir organizuodamas Lietuvos institucijų veiklą emigracijoje.

Samprotavimas apie Smetonos pabėgimą iš Lietuvos paimtas iš čia – http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?p=87668#87668

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

12 thoughts on “Kaip tas Smetona iš Lietuvos bėgo ir pasipriešinimo nesukėlė”

  1. zalias_bebras

    Kažkada mes su diskutavome dėl šito mito, kaip mums davė Vilnių, lyg Trojos arklį, o mes, neva, už tai bazes įsileidome: http://pavejui.livejournal.com/54822.html 🙂
    Man nuomone -- nebuvo taip. Gavome mes tas bazes lygiai taip pat, kaip ir Latvija su Estija (joms jokio “vilniaus“ niekas nesiūlė) ir Suomija, kuri, pameni, šitą pasiūlymą atmetė. Pastarieji gal todėl ir atmetė, kad teritoriją jiems dar priedo atiminėjo, o ne pridėdinėjo.
    Ten nuorodoje mudviejų komentaruose pasiskaityk, jei netingi, argumentus, ir kaip Urbšys savo dalį darbo derybose vis tik puikiai atliko (net abejoju, ar jam iš viso tą Vilnių kas būtų pasiūlęs, jei finale Vilniaus krašto tai vis tiek negrąžino).
    Tad ir mitas apie Vilniaus sugrąžinimą kartu su sovietų bazėmis atsirado vėliau -- kaip mūsiškių “lūzerių pasiteisinimas“. Užuot įvardinus priežastis (bet jos labai ir labai skausmingas paraleles su šiandiena sukelia!). Nesiklijuoja man ta versija, kaip čia pergudravo ar pan. Nesiklijuoja. Ir kol neišnagrinėsime situacijos jos neatmetę -- istorija kartosis.
    Nes ji nieko nemoko, o tik baudžia. Kuri ten deivė graikų ją vaizdavo -- su rykšte, ne su vadovėliu?… 😉

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Bebre, tu visoje toje diskusijoje bandei teigti, kad sutartis dėl bazių Lietuvoje pasirašyta buvo anksčiau, nei sutartis dėl Vilniaus atgavimo. Tačiau yra vienas momentas: sutartys visada pasirašomos PO DERYBŲ. Kitaip tariant, pagal visą svenarijų Lietuva leidžia steigti bazes, o už tai gauna Vilniaus kraštą.
      Dabar pabandyk įsivaizduoti svenarijų, kai Lietuva atsisako rusams leisti įvesti savo kariuomenę į Lietuvą. Na? Koks tada scenarijus?

      Reply ↓
        1. rokiskis Post author

          Aha, būtent!!! Tik, skirtingai, nuo Žiemos karo, šiuo atveju ne Rusija puola, Lietuvą, o Lietuva visomis pajėgomis puola Rusijos užimtą Vilnių ir bando jį kažkaip atsiimti, ar ne? 😐 Toks vat scenarijus, ar ne? 😐

          Reply ↓
          1. zalias_bebras

            Ne. Lietuvai nėra jokių priežasčių pulti Sovdepiją. Atvirkščiai, susidaro įdomi politinė padėtis pasaulyje, kad Lietuva, gaunanti grąsinimą, savotiškai atsistoja su Lenkija į vieną barikadų pusę. Vietoje trijų agresorių mums belieka tik du (Reichas ir Sovdepija), kas reiškia, kad pralaimime vienam iš jų (Sovdepijai -- nes grąsinimas iš jų), bet ilgalaikėje perspektyvoje išlošiam kaip Lenkija ar Suomija (suvereniteto prasme).
            Ar po karo turime Vilnių? Greičiausiai ne. 🙂

            Reply ↓
            1. rokiskis Post author

              Taigi, ar pasiliekame, satelitais, kaip kad Suomija ar Lenkija -- tai dar didelis klausimas. Skirtingai nuo Suomijos, turėjusios gan trumpą (vos poros šimtų) aktyvaus fronto liniją, mums būtų tekę turėti frontą per pusę perimetro, taigi, nepriklausomumo nebūtų likę. Būtų likęs tik gana formalus pretekstas, atseit, Lietuva kariavo, reiškia, savanoriško prisijungimo nebuvo. Vilnius būtų prarastas visam laikui dėl juridinio pagrindo -- Lietuva jo atsisako.
              Taigi, žiūrėsim taip ar anaip, Smetona sužaidė patį geriausią įmanomą žaidimą: Vilnius grįžo Lietuvai, Lietuva tapo SSRS satelite. Deja, apie tai, kad Lietuva gali būti tiesiog aneksuota, nieks tuo metu negalėjo nei pagalvoti: egzistavo sutartys su ta pačia SSRS dėl Lietuvos pripažinimo ir vientisumo -- visi buvo įsitikinę, kad SSRS tikslas -- paversti Lietuva satelitine šalimi ir viskas.
              Atkreipkim dėmesį į dar vieną momentą: Lietuva buvo vienintelė, prieš kurią Stalinas pritaikė tokį sudėtingą politinį žaidimą -- su Suomija, Latvija, Estija viskas buvo daug paprasčiau. Priežastis -- irgi Lietuvoj: šioji buvo vienintelė valstybė iš susidariusių po carinės Rusijos suirimo, kuri sukūrė valstybingumą savarankiškai, neremiant jokiems ten Antantės, kaizerio ar carinams padaliniams, o ir paskui vykdė gan agresyvius ir stiprius veiksmus (jau ko vertas Klaipėdos krašto užėmimas -- tai buvo tikrai unikali operacija). Todėl Stalinas nei neabejojo, kad jei Lietuva nebus pastatyta į situaciją be išeities, kils karas, kuris gali būti dar aršesnis už karą su Suomija. Štai ir pastatė.
              Kad ir kaip šlykščiuosi komunizmu ir Stalinu, turiu pripažinti, kad su Lietuva buvo sužaista tiesiog meistriškai. Dargi taip meistriškai, kad vargu, ar kitą tokį pavyzdį SSRS istorijoje surastume.

              Reply ↓
              1. zalias_bebras

                1. Lietuva kariaudama Vilniaus atsisakyti visiškai neprivalo.
                O dėl perimetrų: 1919-1920 metais savanoriai to nepabūgo, todėl ir Nepriklausomybę išsikovojo. O 1940 metais jau kariuomenė turėjo visas galimybes kovoti rimčiau, nei anuomet, prieš dvi dešimtis metų. Maža to, be realesnių galimybių savanoriai išėjo partizanauti 1944 metais, ir ne per “pusę perimetro“, o per visą teritoriją kovojo 9 metus. Tad tie “perimetrai“ ar “strateginiai pranašumai, kaip sako dabar“ -- ne argumentai man tai kažkaip… 🙂 Jei valstybė neturi valios priešintis ir gintis -- ją visada kas nors pasiims.
                2. Smetonos nuopelnas Vilniaus grąžinime yra lygus nuliui. Nebent nuopelnu laikyti nuolatinę eskalaciją, kad lenkai yra priešai, nes mes be Vilniaus nenurimsim.
                Lietuva satelite netapo -- įvyko teritorijos okupacija. Urbšys sugebėjo išsiderėti, kad tik 20 tūkst. kareivių įvestų be šūvio, turėdamas galvoje, kad Lietuvos kariuomenė turi 24 tūkst. ir yra savo teritorijoje, todėl likviduoti šią invaziją bus realiai galima (nors jis nebuvo kariškis, bet nepamiršk, kad Nepriklausomybės kovų laikotarpis -- tai jo kartos laikmetis, ir viskas dar buvo gana šviežia atmintyje). Juolab, kad mes mobilizaciją atliekame sparčiau, nei sovietai sugeba mobilizuoti (kariuomenę sutelkė prie sienų jie daug vėliau, kažkaip tikėdamiesi, kad lietuviai vis tik gali sudurnavoti ir pradėti kariauti) ir įveda pastiprinimą. Kur Tautos Vadas buvo šitoje situacijoje, kai Urbšys grįžo ir pateikė situacijos analizę?
                Smetona kaip tik rašė generolui Vitkauskui: “Generole, jūs klystate -- Sovietų sąjunga yra geriausias Lietuvos draugas!“
                3. Mitas dėl “neremiant“. Jei nori nuorodų į šaltinius -- tiesiog Ibicus paklausk. Bet geriau toks mitas tegul ir lieka… 🙂
                Ir Stalinas visiškai nepergyveno ir nieko ypatingai unikalaus dėl Lietuvos nematė -- čia gal mes taip susireikšminame. Urbšys prisimena, kokios nuotaikos buvo jam nuvykus į Maskvą, ir kaip ten visi jau 3 metai į priekį žiūrėjo, nes Lietuva jiems jau de facto buvo LTSR ir SSRS sudėtyje.
                4. Nematau nieko meistriško. Urbšys meistriškumo ir derybinio talento parodė daugiau. Nors gal ir parodė todėl, kad Stalino šutvė žiūrėjo 3 metus į priekį ir tos nuolaidos jiems nebuvo reikšmingos pagal jų pamąstymą. O mums jos buvo labai reikšmingos ir dar buvo proga. Kuria nepasinaudojome.
                Bet čia mano nuomonė.

                Reply ↓
                1. rokiskis Post author

                  Bebre, man atrodo, jau ginčijiesi iš principo 🙂
                  1. Jei Lietuva atsisako Vilniaus krašto iš SSRS, tai jinai ir atsisako. Arba skelbia karą SSRS. Be to, nelygink 1919 chaoso su 1939 Europos pasidalijimu.
                  2. Apie nuopelnus kalbos nebuvo. O dėl satelitų -- Lieutva, įskaitant ir Urbšį, tikėjosi, kad išsipirks, tapdama satelite. Bet buvo aneksuota.
                  3. Faktiškai -- neremiant. Plg. Su Estijos, Suomijos ar Lenkijos atvejais. O dėl Stalino ar pan. -- du dalykai: pirma -- tai yra spaudimo metodas -- sakyti, kad jau sudėtyje, antra, pats minėjai apie kaupiamą SSRS kariuomenę.
                  4. Niekinti oponentus lengva, tačiau faktinė situacija buvo tokia, kad Lietuva realiai neturėjo išeities. Šachmatuose tai vadinama šachu (Vilniaus kraštas pasiūlomas Lietuvai) ir matu (Lietuva okupuojama). Lietuvos elgesio būtent nepavadinčiau meistrišku (ypač lygindamas su tuo elgesiu, kuris buvo užimant Klaipėdos kraštą).

                  Reply ↓

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *