Žodžiu, taip jau gavosi, kad per paskutinius kelis mėnesius įdarbinau būrelį pažįstamų žmonių visokiose firmose. Kam suradau darbą, kam tiesiog padėjau pasitreniruoti. Ir visais atvejais lemiamu veiksniu tapo besidarbinančiojo motyvacija bei pokalbio eiga: darbdavys vis vien negali pilnai įvertinti kvalifikacijų, todėl formalūs kriterijai atitinka – lieka tik esminis klausimas: ar tasai žmogus norės dirbti, kaip jis save parodys atrankiniame pokalbyje?
Tokio žmonių paruošimo paslaugų lyg ir neteikia jokios bendrovės. Įvairios firmos arba tiesiog atrenka darbuotojus, arba siunčia jų CV, bet ne padeda įsidarbinti :-/ Tai vat ir kilo man mintis – kiek potencialus darbuotojas būtų pasiruošęs mokėti už tokią pagalbą? Ir kokiu pavidalu?
Paruošimo darbinimuisi konsultacija gali būti ir maža (pora valandų pokalbio su taškų sudėliojimu ant i – vienas įsidarbinimo konsultantas), ir didelė (su tiksline darbdavio paieška, norimo darbdavio analize, būsimo pokalbio strategija, treniruote – du įsidarbinimo konsultantai).
Taigi, kaip jums atrodo? Ar sutiktumėte mokėti po kelis šimtukus už pokalbį? Ar sutiktumėte mokėti, pvz., 10 proc. metinio uždarbio sumos? Kokios būtų kainų ribos ir ko patys norėtumėte iš tokio tipo paslaugų?
Labai prašau jūsų minčių 🙂
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
nelabai supratau paslaugos. jeigu mano metinis pelnas 1 milijonas, tai uz ka as tureciau 100K tau sumoketi? ar nustatysi kvalifikacija? ar tik uztikrinsi, kad darbuotojas tikrai nori dirbti?:)
Ne tau, kaip darbdaviui, o tau, kaip žmogui -- labai paprasta mintis: tavo darbas blogas, nori gero. Paslaugos esmė -- kad tau labai padidėja šansai įsidarbinti.
aj tarkim as noriu per metus uzdirbti 60 000 Lt, ir jeigu tu man surasi tinkama darba, kuriame tiek gausiu, tai ar as sutikciau tau sumoketi 6000 Lt? jeigu tas atlyginimas virsytu mano lukescius, manau sutikciau. tik kas menesi, o ne visa suma iskart. bet po to sukiltu mano godumas ir bandyciau isvengti menesiniu imoku mokejimo 😀
Žinoma, kas mėnesį -- kitaip būtų per didelė suma 🙂 Dėl to, beje, galima sudaryti ir sutartėlę -- ar su darbdaviu, ar su tavim.
O kokie būtų esminiai neformalūs kriterijai (neskaitant paties įsidarbinimo bei atlyginimo dydžio), pagal kuriuos tu vertintum tokios paslaugos atneštą naudą?
blemba vel kazko nesuprantu :))
ziurek, tarkim as ateinu pas tave ir sakau. noriu dirbti tokioj ir tokioj (arba panasioj) imonej ir gauti toki ir toki atlyginima, pati i ta imone eiti nenoriu, nes bijau pokalbio, bijau kad neissideresiu norimo atlyginimo ir t.t., nors mano kvalifikacija ta atlyginima, mano nuomone, atitinka. pazadu tau, kad 10 proc nuo atlyginimo duosiu. ka tada darai tu?
Viena vertus, vis vien teks kalbėtis, kita vertus, galimas ir variantas, kad darbdaviui pasiūlyti tave atskirai bei atlikti didelę dalį derybų (atlyginimas, atsakomybės, įsipareigojimai, etc.). Tiesa, tai jau gautųsi gan didelis paslaugų kompleksas 🙂
manau, kad nesutikčiau )
O kokios būtų esminės priežastys, dėl kurių nesutiktum? Kas tau labiausiai kliūna tokioje paslaugoje?
pala, patikslinam kokia tai paslauga? manęs, kaip potencialaus darbuotojo paruošimas pokalbiui su darbdaviu? ar tiesiog paprastai už įdarbinimą?
Tai galėtų būti ir paruošimas pokalbiui, ir įdarbinimo užtikrinimas. Iš esmės, tai daugmaž tas pats dalykas, tiesiog įvardinamos pridėtinės vertės skiriasi 🙂
Taigi, kokius matai trūkumus viename ir kitame variantuose? Ir kokias esmines vertes ten matai?
na, paruošimą pokalbiui, kaip ir organizuoja įdarbinančios agentūros ir, berods, nemokamai. įdarbinimo užtikrinimas -- labai panašus į darbo skelbimus užsienyje, kai moka įsidarbinantysis, one darbdavys (nors tas gal irgi)
įdarbinimas -- tik vienas žingsnis, paskui seka apsipratimas, įsigyvenimas ir susigyvenimas (kokie naujadarai, ech..) o jei kažkuriam etape nepraeina?
O, čia gera mintis 🙂 Įsidarbinus, organizuoti palaikymą 🙂
O dėl nemokamų įdarbinimo agentūrų teikiamo „paruošimo“, tai aš patylėčiau 🙂 Kiek teko susidurti, labai gėdingas toks paruošimas, geriau išvis jokio nedarytų 🙂
Gal pabandysiu patikslinti, apie ką galvoju -- darbuotojas, eidamas darbintis, dažniausiai nežino/nemoka kelių kardinalių dalykų -- ko jis pats nori, ko nori darbdavys, kokia darbdavio korporacinė kultūra, pagal ką jis bus vertinamas atrankoje, kaip laimėti pokalbyje, apie ką kalbėti, etc.. Aš jau nekalbu apie paprastas smulkmenas, tokias, kaip nervinimasis ar pan. 🙂
Pprastas pavyzdys: kai atrankoje būsimo darbuotojo paklausia „na, papasakok mums apie save“, tasai ima pasakoti apie save. Tai baisu, tačiau tai tipiška.
hmm.. na jei tai pateikus kaip „supervertingą informaciją“ iš tos įmonės, gal ir vertėtų mokėti, nors, manau, kad mūsų švogerių krašte toks bajeris nelabai praeitų -- atsirastų koks tetos pusbroliosesers vyras, kuris 3 mėnesius dirbo toje įmonėje ir pabėgo, nes blablabla…
jei trumpai ir aiškiai -- nesu pasirengęs už tokią paslaugą mokėti 10 proc. metinio atlyginimo )
O kiek būtum pasirengęs mokėti už paprastą kursą -- treniruotę darbdaviui palaužti? 🙂
nepasirengęs visai ) nes dauguma gerų darbų susirandama per pažįstamus -- nieks nemeta gerų vakansijų į pool’ą
Na, galima ir taip pavadinti šitai -- „geri pažįstami už pinigus“ 🙂
nors, jei uždirbti 100 kLt, tai 1 Klt jau nelabai turi reikšmės )
Na, gal ne apie 100, ale apie kokius 30-60 klt į rankas per metus gaunantiems tokia paslauga ir būtų pati įdomiausia, mano manymu.
Hmmmm…
>Pprastas pavyzdys: kai atrankoje būsimo darbuotojo
>paklausia „na, papasakok mums apie save“, tasai ima
>pasakoti apie save. Tai baisu, tačiau tai tipiška.
Jei ponas dar neimat pinigų už konsultacijas livejournal’e, tai būtų idomu sužinot- o ką gi reikia pasakot?
Dėl 10 procentų: neduočiau. Duočiau 20, bet ne nuo metinio, o nuo mėnesinio atlyginimo. Arba 30 procentų nuo algos padidėjimo po konsultacijos. CV atsiųst?
Pastaba
30 procentu nuo padidėjimo- čia jau visiems metams. Bet mokama 3-jų laikotarpyje (ty 10 procentu nuo trijų metų atlyginimo), mokėjimai nutraukiami išmetus iš darbo (tebemokami išėjus iš darbo savo noru).
Re: Pastaba
20 proc. mėnesinio atlyginimo nuo 2000lt = 400lt, tai būtent konsultacija, bet ne tikslinis įdarbinimas 🙂
Kita vertus, idėja apie ilgalaikę pagalbą -- net labai įdomi, tai jau būtų kitoks verslas -- ilgalaikė asmens karjeros vadyba 🙂 Ir šitai gal net ir įdomiau 🙂
Ačiū už įdomias mintis 🙂
Nevisai taip
>Kita vertus, idėja apie ilgalaikę
>pagalbą -- net labai įdomi,
Na, aš omenyje ilgalaikės pagalbos neturėjau, po teisybei (nors toks variantas irgi įmanomas). Tiesiog 30 procentų nuo metinės algos- dideli pinigai, net jei ir skaičiuosime tik nuo skirtumo. Be to, ta salyga būtina kad apsaugoti darbuotoją nuo elementarios apgavystės: priimam i darba su fantastine alga, tipo, o paskui išmetam vos gavę savo 30 procentų. Taip darbuotojas gali ir minuse likti.
Re: Nevisai taip
Na, machinacijas daryti iš darbuotojų kvaila -- monkės biznis. Nors, prisimenu, kad prieš kokius 10 metų buvo gan nemažai tokių kontorų, tiesa, tos imdavo pinigus už galimybę įsidarbinti užsieny, o paskui šerdavo darbuotojus aiškinimais, atseit, jokių darbų nėra. Bet tokios apgavystės greitai baigėsi, mat anos firmelės suuodė, jog galima paimti pinigus ir iš darbuotojo, ir paskui, jį įdarbinant, iš pačios įdarbinančios firmos. Vėlgi, tokia veikla tinka tik su užsienio kontoromis.
+/-
Na taip, ko gero galima su tavim sutikti. Bet sutik ir tu, kad žmogui, kuris bijo būti apgautas, argumentas kad „tokios apgavystės greitai baigėsi“ ir todėl jo neapgaus, yra silpnokas.
Be to, darant prielaidą kad kylam ne iš 1000 į 1100 litų menesiui, suma nemaža, tai 3 (na gerai, 2) metai išsimokėjimai- visai normalus dalykas.
Re: +/-
Žinoma, kad klientui norisi saugumo -- tai neabejotina 🙂
Kita vertus, tokios paslaugos labiau reikalingos žmonėms, gaunantiems daugiau, nei 1000 litų per mėnesį 🙂
Šiaip, nematau, ko čia ginčytis -- kiek suprantu, tiesiog į skirtingas detales gilinamės, nors nuomonės lyg ir sutampa, ar ne? 🙂
Re: Hmmmm…
Klausimas „Papasakok apie save“ šiame kontekste reiškia „Kokia tavo gyvenimo patirtis įrodytų, kad tu būsi mums naudingas“, tą ir reikia pasakoti 🙂
klausyk, o kol dar neapmokestinai savo paslaugų, gal gali įdarbinti?:))
Geras, reiškia paslauga reikalinga, tik klausimas, kiek ji kainuoja, ar ne? 🙂
Ok, parašyk man savo CV, kur gyveni, kur dirbi, kokiame sektoriuje ar įmonėje nori darbintis -- gal pasitaikys koks variantas 🙂
ricardas.savukynas (serveryje) itsm.lt
čia tas prašymas gal kažkiek juoko forma, bet atsiųsiu.
Ir dar, jei turi daug ryšių su darbdaviais, gali įkurti darbuotojų nuomos įmonę ar kažką panašaus. Į tai ir įeitų įdarbinimas, tolesnė parama ir taip toliau.
Apie tai irgi galvojau, bet kiek tenka dirbti, dar nelabai mūsų darbdaviai į kvalifikuotų darbuotojų bei vadovų nuomą žiūri -- galimas variantas, kai darbdavys, o ne darbuotojas moka už darbuotojo suradimą ir gerą darbą 🙂
Tuo tarpu paprasta nuoma tiktų darbui su mažiau kvalifikuotais darbuotojais, bet ten rinka menkai pažįstama :-/
O dėl prašymo -- visiškai suprantu, nes „o ką, o ką, o maža ką“ 🙂 Reikia visada atsižvelgti į galimybes bei progas 🙂
10% nuo metinio juzerio pelno?! :[ ~ ] Ojezaumarija! Kaip rusai sako, a morda ne tresnet?
Tikrai nesutikčiau, kadangi paslauga neadekvačiai įkainota, IMO. Už tiek norėčiau tiek garantijų, kad man ten laaaabai-nu-laaaabai patiks ir kad per tuos metus neišmes velniop -- o to garantuoti tu negalėtum.
Vienkartinis mokestis yra biškį realiau, bet vis tiek daug klausimų: pvz., kai kuriuos dalykus a la „pagūglink įmonės faktus prieš eidamas darbintis“, „nuoširdžiai vaidink suinteresuotumą ir motyvaciją“ aš galiu pati žinot, o įmonės personalo skyrius gal irgi tuos pačius vadovėlius skaito ir tokį ‘primokytą’ gali atpažint.
O vat aš šian 2 valandas atsikankinau pasitarime, kur buvo malamas šūdas ir ginčijamasi dėl absoliučiai niekingų ir niekam nesvarbių smulkmenų, ir nebe pirmą kartą priėjau išvados, kad nors man darbas yra tik neišvengiama blogybė (ir tokio brangaus, į senatvę mąžtančio elemento kaip entuziazmas aš tokiems niekams kaip darbas švaistyti nenoriu), užtikrinanti laisvalaikio resursus, vis tik 8 val. kasdienės duoklės nuobodybei su laiku muša per smegenis. Taigi gal žinai kokių schemų, kaip uždirbti neišeinant iš namų ir nebendraujant su žmonėm? Man daug nereik,prie tokių tobulų sąlygų užtektų kokio 1,5K. Arba 1,65, jei imsi už stogą. 😀
Na, tie 10 proc. būtų vadovaujantiems darbuotojams ar aukštos kvalifikacijos specialistams, o į paslaugą įeitų truputį daugiau, nei „pagūglink faktus“ -- tai būtų ir tam tikra įmonės, į kurią darbinamasi, analizė, leidžianti pasirinkti tinkamus veiksmus. Ir motyvaciją šiuo atveju būtų galima padaryti tikrą, o ne „pavaizduotą“. Žodžiu, projektinis darbuotojo pardavimas 😉
O dėl to, kaip uždirbti, neišeinant iš namų… Ghrmz… Galiu pasiūlyti vieną variantą -- irgi 10 proc. nuo pardavimų 🙂 Aišku, tai tiks tik tuo atveju, jei turi daug ryšių su įvairių įmonių vadovaujančiais asmenimis ir turi vadybos metodologijų pagrindus -- tai segmentas, kuriam dirbame 🙂
Ten dar buvo sąlyga ‘nebendraujant su žmonėm’. Įtariu, anoji šiek tiek tarpusavy nesuderinama su pažintim ir vadybos metodologijom, o šita sąlyga man idealaus darbo kriterijus Nr.1. :-}
Ghrmz… Na, tokiu atveju nelabai galiu šiuo metu kažką pasiūlyti ;-/
Ghrmz… Na, dar mintis viena -- jei pas jus susirinkimai, tokie, kaip sakei, reiškia, jūsų įmonei reikia vadybos sistemos? 🙂
Oi ne…mano įmonei labiau reiktų kilogramo kito trotilo po pamatais. >:-)
V-binė institucija, baisus klaikus sau dirbantis titanikas. „Tarnybinį romaną“ matei? Panuobodink jį dar 10 kartų ir daugmaž galėsi įsivaizduot, kaip yra.
Ghrmz… Vienoj valstybinėj įmonėj visai neseniai dariau auditą, tai labai patiko, reik pasakyt. Nors visgi ten buvo labai netipiškas atvejis :-/
Pareiškimas šiurpus, bet kažkaip pritaikiau ir savo vietai… 😀
Vienok, pastato gi gaila, ne? 😉 Juk Vilniaus istorija visa pastatuose, o čia Tu -- KABUM-BUM! 🙂
Kaip sakė profesorius Preobraženskis “Šuns širdyje“: “razrūcha v golovach, i ne v sortirach“. Žmones keisti reikia (sorry, Rokiškis, bet ta frazė “jums reikia vadybos sistemos“ kažkaip man su “šlubu vokiečiu“, Vilku Larsenu arba su AK ginkluotu Šustausku asocijuojasi), ne pastatus bombinti. 🙂
O dar paprasčiau -- pakeisti tiesiog darbą pačiam. Ir kad su žmonėmis nereiktų bendrauti. Nes visos infekcijos ir ligos -- juk irgi nuo žmonių, ne? 😉
Aš kaip darbuotojas nesutikčiau mokėti nei trupučio. Visi mano sutikti headhunteriai atstovaudavo mano interesams, t.y. stengdavosi užtikrinti, kad aš gaučiau mano kvalifikaciją ir pageidavimus atitinkantį gerai atlyginama darbą. Tuo pačiu reikalui esant ir konsultuodavo kaip elgtis pokalbio metu. Ir tai man nekainuodavo nėi trupučio. (na ok, tai nebuvo kelių dienų kursai, bet aš nemanau, kad man to reikėjo) Tai kainuodavo mano darbadaviui, o įkainis mano žiniomis -- 1 -- 1,5 mano menesinio atlyginimo, t.y. panašiai kiek tu ir tikiesi nugręžti iš privataus asmens.
Tu gali sakyti, kad aš pripratęs vienpusiškai ir nenoriu persiversti mąstyti kitaip ir mokėti už tai už ką iki šiol mokėjo mano darbdavys. Gal. Bet nematau prižasčių, kodėl tavo siūlomas modelis man būtų palankesnis.
Palankesnis būtų dėl to, kad atstovautume ne darbdavio, o tavo interesus. Headhunteriai suinteresuoti, kad darbdavys gautų darbuotoją už minimalią kainą, o headpusheriai (ar kaip čia tokį modelį pavadinti) būtų suinteresuoti, kad darbdavys gautų darbuotoją už maksimalią kainą.
Tarp kitko, labai ačiū už šitą pastebėjimą -- jis priverčia susimąstyti apie verslo modelį 🙂
šiaip dar įstatymais reikia pasidomėt. Ba įdarbinimo agentūros prieš gerus kelis metus ramiai ėmė mokesčius iš darbuotojų, jų įsidarbinimo sėkmės atveju -- pvz. tokia noriudarbo.lt Nuo pirmos algos kažkiek tai.
Bet įstatymai šiuo metu neleidžia imti jokio mokesčio iš darbuotojo 🙂
Na, galima aišku formint kaip kursus ar kashkaip kitaip.
Galima įforminti visai kitais būdais, net ir per sutartį su darbdaviu, kai formaliai apmoka darbdavys. Nors, žinoma, kad teisinę pusę čia reiktų išanalizuoti -- su darbu susiję įstatymai pakankamai painūs.
Tave jau aplenkė :)) Na, ne visai, bet kažkas panašaus prasidėjo nuo pro bono čia: http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=228714 , o kaip dabar rutuliojasi, matosi 🙂
Tiesa, čia 5 temos dalis, pirmos 4 irgi neištrintos.
Ačiū už nuorodą, tikrai įdomu ten 🙂 Kiek susidarė įspūdis, segmentas ten kitas, nei tasai, apie kurį galvojau iš pradžių -- kol kas man tenka plaut smegenis tiems, kas per mėnesį uždirba maždaug nuo 1800 iki 5000 (projektų vadovai, pardavimų vadybininkai, etc.) ir taiko į geriau apmokamas vietas, t.y., individualus paruošimas, kad žmogus žinotų ne tik paprastas kompetencijas ar dalykus, kuriuos darbdavys aiškinsis, bet ir vadybinių, organizacinių gebėjimų bei komandinio darbo reikalavimus, be to, išmoktų galvoti darbdavio požiūriu (iš interesų, o ne iš psichologinės pusės -- tai esminis fokusas).
Kita vertus, seminarų rengimas norintiems įsidarbinti -- irgi visai įdomus variantas… Gal ir visai verta pagalvoti apie grupinį, o ne individualų paruošimą: pinigų iš kiekvieno galima imti mažiau, kita vertus, bendras pajamingumas išliktų.
Tik del statistikos:
„kiek potencialus darbuotojas būtų pasiruošęs mokėti už tokią pagalbą? Ir kokiu pavidalu?“
//Nei kiek. Duotu momentu. Jei is current work ismes -- nebent pirkciau trumpa konkrecia konsultacija -- ismokti busimam darbdaviui priimtina atsakyma i klausima „kodel ismete is paskutinio darbo“.
„Kokios būtų kainų ribos“
//Jei jau vis delto ismes. Jei galvoti apie „daug geresni darba negu current“ -- greiciausiai vertinciau procentu nuo skirtumo tarp dabartines algos ir busimos. Bet ir tai -- atsizvelgiant i tai, kiek daugiau dirbti reikia, kad ta didesne alga uzsidirbti. Nes gauti dvigubai daugiau nei dabar, dirbant po 16 valandu per para vietoj astuoniu -- taip tikriausiai ir pati mokeciau susirasti…
Na, žinoma, įdomesnis atvejis būtų būtent apie „daug geresnį darbą“ 🙂
Problema -- kad gauti „daug geresni darba“ negu dabar -- reikia realiai tureti ka pasiulyti darbdaviui -- o ne tik gerai atrodyti per cv ir pokalbi. O cia deja tik konsultacijos idarbinimo klausimais nepades. O jei realiai turi ka pasiulyti, including patirti toj srity kur bandai isidarbinti -- is principo gali ypatingai ir nesinervuoti per pokalbi -- pagal dabartine darbo rinkos padeti tave ir taip paims -- jau vien del to ka nelabai rinktis yra is ko.
IMHO
PS. Vis dar sviezi prisiminimai is praeito darbo, kai i pardavimo vadybininkus bande darbintis vyrukas, kurio vienintele patirtis buvo „taksistas Amerikoj“.
Na, čia jau truputį kiti dalykai -- viena vertus, tinkamas patirties identifikavimas (savarankiškai dauguma tiesiog negali to atlikti), kita vertus -- tam tikras pradinis paruošimas papildomiems reikalavimams. Tai susiję ne tiek su specialybiniais dalykais, kiek su žmogaus parengimu vadybinei/organizacinei veiklai.
O -- va uz tai as sumokeciau, jei nelabai brangiai. 6 metai „verslo vadybos“ vadybinei/org veiklai manes neparuose -- gal asmenines konsultacijos sugebetu :).
O kas del „tinkamo patirties identifikavimo“ -- jei jos ner, objektyviai, -- kaip tada su „suraskim darbdavi, kuris daug mokes“? Is that still possible?
Jei jokios patirties nėra -- tai jau kaip sakant, panašiai, kaip ir smegenų nėra 🙂 Darbo rinkai reikia ir besmegenių, tačiau jie, kaip žinia, į konsultantus nesikreipia, o ir išvis dažnai beveilyja sėdėti be darbo, o maisto ieškotis tam neskirtose vietose 🙂
O dėl verslo vadybos -- ten duoda neblogas teorines žinias, bet praktinių užsiėmimų tokiose srityse -- aukštosios (net ir Vakarų šalių) neturi nei pėdsakų. Jau negana to, kad praktika labai jau skiriasi nuo teorijos. Į blogąją pusę. Ir dar tokiais fundamentaliais dalykais, apie kuriuos teoretikai labai nenori užsiminti 🙂
Jei jokios patirties nėra -- tai jau kaip sakant, panašiai, kaip ir smegenų nėra
//va cia tai ziauriai. Fix me if I’m wrong -- bet tiek jus tiek as tiek praktiskai visi mano pazystami i kazkuri tai darba nr. vienas atejo be patirties. Ir lygybes „be patirties=be smegenu“ cia as nedeciau…
Kitas klausimas aisku -- kiek pinigu prasyti is darbavio uz tai taip reikalinga patirti, pitmam/antra/treciam darbe gaunama (nu -- ir uz pasitikejima aisku, ir rizika)…
Visi žmonės būna su patirtim. Net atėję į pirmą darbą, jau turi patirties -- kas organizavo iškylą, kas gilinosi į specialybę, kas moka gražiai piešti, kas -- dar kažką išskirtinio.
Tarp žmonių, kuriuos teko „tardyti“ atrankose, man kartą pasitaikė 15-16 metų moksleivis, pretendavęs į vietą, kokioj paprastai dirba žmonės, turintys universitetinį išsilavinimą. Aišku, moksleivis buvo be darbo patirties. Bet kad būtum matęs, kaip jis parašė savo CV ir kaip dalyvavo pokalbyje, kaip sugebėjo netgi dalyvavimą „Dainų dainelėje“ pateikti, kaip efektyvaus grupinio darbo patirtį… Mes būtume jį priėmę ir mokinę, jei ne tai, kad jam tas darbas tiko tik vasarą, kai mokslų nėra :-/
Štai ką aš turiu omeny, kai sakau, kad „jei patirties nėra -- tai ir smegenų nėra“. Visada galima iš savęs išspausti maksimumą, tačiau praktikoje dauguma teišspaudžia kelis procentus to, ką galėtų. Koks rezultatas? Ogi toks, kad penkiolikmetis moksleivis atrankoj susirenka daugiau pliusų, nei aukštąjį išsilavinimą bei dešimt metų patirties turintis dėdulė. Savo ruožtu, toks sugebėjimas įvertinti savo patirtį -- tai irgi didelis pliusas, kurį kandidatui duoda darbdavys 🙂
Tarp kitko, savo patirties įvertinimas -- tai vienas iš svarbiausių fokusavimosi taškų, darant pasiruošimą darbinimuisi 🙂
Tarp kitko, čia irgi įdomus pastebėjimas, ką būtų galima akcentuoti klientams -- ne specialybės, o pozicijos karjera.
Nors, sprendžiant iš komentarų, geriausiai tinka pateiktas apibendrinimas “a morda nie triesnit“ (kaip visiems gaila dalintis, ar ne?), bet visumoje ši Tavo siūloma paslauga tikrai reikalinga, todėl turi Tau pasisekti. O užmokestį ir paslaugų spektrą, kas yra tik detalės, priderinsi prie kiekvieno individualiai -- ir viskas pavyks.
Juolab, kad ši paslauga tuoj tikrai vėl pasidarys aktualesnė ir reikalingesnė dėl stojančios ekonomikos ir didėjančio pertekliaus “vidutinės kvalifikacijos“ darbuotojų (žemos kad trūksta, tai iš jų Tu mažai paimsi -- darbo imlumas ne mažesnis, o “atkatas“ nuo jų -- nedidelis). Plius, aišku, “fiskalinis spaudimas“ realiai kirs per kišenę ir jie patys pradės norėti daugiau uždirbti (nes susiveržti diržus yra skausmingas ir trumpalaikis sprendimas). Ekonominių krizių laikotarpiu labai padidėja darbo jėgos mobilumas ir persikvalifikavimo intensyvumas, todėl paslauga, žiūrint iš makroekonominio taško, turi perspektyvą.
Bet tai kuo aš čia Tave motyvuoju? 😉 Taigi tik imk ir daryk! 🙂 Geriau daryti kažkaip, nei planuoti pradėti daryti idealiai ir nepradėti.
Ačiū 🙂 Tarp kitko, poreikį pastebėjau, bet su makroekonomine situacija nesurišau, o tai labai geras rodiklis 🙂
Aš darbo kolkas neieškau, bet manau, kad tokia paslauga (nuo bandomojo interviu su suvartomaisiais klausimais iki tesingo CV parašymo (kažkada skaičiau, kad CV turi rašyti ne taip, kaip tau patinka, o kad būtum idealus darbdaviui)) tikrai būtų naudinga. Pati sutikčiau mokėti iki 1000 lt (priklausomai nuo ie6komo darbo).
Pvz., kalba.lt ima 150 lt vien už tai, kad tau nelabai aišku, kaip pildyti stojimo į universitetą formos kokią nors eilutę. O neima pinigų, jei pas juos regiesi anglų kalbos egzaminams ar nori stoti į tuos universitetus, su kuriais jie bendradarbiauja (nors tie universitetai tikrai nėra vieni iš tų, kuriuos rinkčiausi).
Aha, čia irgi svarbu -- darbdavys tikrai ieško ne šiaip išskirtinių darbuotojų, o būtent tokių, kokių reikia JAM.
Ar tapo ši idėja kūnu? 🙂
Kaip bebūtų keista, ne.