Štai toks pranešimas – http://aprilwitch.livejournal.com/309822.html
Nežinau, kaip Lietuvoje, ar būna panašiai… Bet tai kraupu. Nežmoniška.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Net nesitiki, kad taip galėjo būti. Tikrai siaubas. Taip ir norisi sušukti „Viešpatie, palengvink sergančiųjų kančias, jei negali padaryti to, kas davė Hipokrato priesaiką“.
Manau, kad ir pas mus visko yra. Kai susiduri su rimta liga akis į akį, dažniausiai lieki vienas, nes mažai kam svetimas skausmas rūpi. Tačiau visi mes vaikštome po tuo pačiu dangumi….
Ech, aš tai kai rusiškai labai mažai gaudausi, tai nieko ten nesuprantu…
Trumpas prasminis vertimas: berniukas, sergantis vėžiu, nepagydomai, tėvai, žinodami, kad jam teliko gyventi kelios savaitės, paėmė jį iš ligoninės į namus. O tada paaiškėjo, kad veiksmingus nuskausminančius vaistus jam išrašyti gali tik vietinis vaikų onkologas. O tokio onkologo pagal gyvenamąją vietą nėra. Suaugusiųjų onkologas atsisako vaistus išrašyti. Į ligoninę atgal vaiko irgi nepriima. Vaikas dvi savaites nesustodamas rėkė iš skausmo, nusikandžiojo sau lūpas visiškai, tiek kad jų neliko, visą tą laiką negalėdamas nei užmigti, nei pavalgyti. Numirė po dviejų savaičių ištisinės agonijos. Ir visa tai -- tik dėl to, kad, atseit „narkotinių preparatų“ vaikams negalima.